Category: Asmeninė

Web of Lies / Speak No Evel / Never Too Late / Hidden from Sight

~ kzL ~ Leave a comment

Sally Rigby detektyvai apie Sebastian Cliffordą tokie visiškai neįpareigojantys ir labai tinkami pavargusiom smegenim. Keturis suklausiau, kai jau visai niekas nesiklausė, bet ties ketvirtu ir baigiau, nes kažkaip visai nupaprastėjo. Šiaip pirmasis “Web of Lies” visai fainas.

Žodžiu, Sebastianas Cliffordas yra mėlyno kraujo ir jo giminė labai nepatenkinta, kad titulo nepaveldintis sūnus ėmėsi tokios žemiškos profesijos. Dabar jis tokioj kaip ir pusiau priverstinėj pensijoj, ir viena tetulė/pusseserė/pusbrolio žmona, ar kažkas panašaus, netiki, kad jos vyras nusižudė ir prašo Sebastiano pagalbos ištirti “savižudybę”. Sebastianas nenorom sutinka, bet šitam kaime, kuriam gyvena minimoji ponia, neturi jokių ryšių su policija, tad kaip čia gauti tyrimui reikalingą informaciją. Skambina į policiją ir užsirauna ant nuobodžiaujančios pareigūnės Lucindos Bird. O šioji sako, kad nieko neduos, nebent Sebastianas leis jai laisvu nuo darbo metu prisidėti prie tyrimo. Na, taip ir imasi kartu dirbti.

Nežinau, ar labai čia pliusas detektyvui, nelabai su detektyvu turi bendro, bet man žiauriai patiko, kad neįvyksta jokia meilės istorija tarp Cliffordo ir Bird. Aleliuja. Visą knygą laukiau, kad jau bus ir nebuvo. Va, dėl to ir užskaitau, ir perklausiau dar tris iš to džiaugsmo. Tai ir rekomenduoju detektyvų mėgėjams atostogų ar smegenų perdegimo metu. Tebūnie fainiausia policininkų (ex ir ne ex) porelė be love story. Romantikams netinka (nėra meilės).

Mother Mary Comes to Me

~ kzL ~ Leave a comment

She was complete without me. I was inclomplete without her.

Arundhati, Marijos vaikas.

Dar tokios istorijos su knygomis man nebuvo nutikę. Autobiografijos ėmiausi klausyti vos pamačius, kad išėjo. Perklausiau ir iš karto ėmiausi prieš daugiau nei dvidešimt metų skaityto “Mažmožių dievo” – romano, kuris taip persismelkęs Arundhati Roy gyvenimo, kad net galva sukasi. Tiek susisuko, kad ėmiausi iš naujo klausyti autobiografijos. Klausyti ir dar labiau įsiklausyti į šios neįtikėtinos moters gyvenimą. Per juoda, kad būtų graži indams, per mažai katalikė, per mažai indė, per mažai komunistė, visur per kažko per maža, kad būtų galima ją įsprausti į rėmus, nusavinti, priskirti kažkam. Arundahti yra kaip vanduo – pati sau, ir teka tik savo vaga. Neįtikėtina moteris, absoliučiai savo dar neįtikinamesnės motinos dukra.

Arundhati motina Mary “laiku” neištekinta, pas pasipiršusį vyrą bėgo iš smurte skęstančių namų. Nuo vilko ant meškos. Su dviem vaikas ir nebeturėdama ką prarasti, grįžta, ėmėsi kovoti už savo teises, įkūrė mokyklą, ir… savo mokinius mylėjo labiau nei savo vaikus. Bent jau taip jautėsi Arundhati, svajojusi būti savo mamos mokine, o ne dukra. Sunku suvokti tai, ką pasakoja autorė. Žymi Keralos pedagogė – absoliuti despotė savo vaikams, ypač dukrai.

Arundhati Roy motinos namus paliko, kai tik galėjo. Mokėsi architektūros, gyveno su vyrais, už kurių neištekėdavo arba ištekėdavo “ant bajerio”, nuo jų meilės pabėgdavo, nes ne taip įsivaizdavo savo ateitį, filmavosi ir kūrė scenarijus, nieko panašaus į savo kambario sąlygas ir ramų laiką rašymui. Tas laikas “Mažmožių dievui” buvo išplėštas nagais ir dantim iš skurdo, iš buities, iš meilužio, o kai jau buvo baigtas, buvo akimirksniu pripažintas. O paskui, o paskui bent jau apie pinigus nebereikėjo galvoti. O su kuo kovoti Indijoje visada rasi. Prieš užtvankų statybas, prieš žudynes Kašmyre, prieš korupciją, prieš laisvo žodžio ribojimus. Because it’s India, my dear.

Ir žinoma, nuo pradžios iki pabaigos ta maža mergaitė iš nuotraukos ieško, siekia, ilgisi savo motinos meilės. Nesvarbu, kiek mažai mergaitei metų. Šeši ar šešiasdešimt. Pirmą kartą klausant, baisėjaus autorės motina. Antrą kartą klausant, pagavau save galvojant, kokios jos panašios. Ambicingos, nepalenkiamos, drąsios, išdidžios, sudėtingos, nepatogios, ypatingos.

Puiki knyga, verta perskaityt nepaisant to, ar patiko Mažmožiai, ar ne. Tikiu, kad kaip ir man, po šios knygos, prie Mažmožių norėsis sugrįžti.

“Mažmožių dievas” – dar be rašinėlio.

“Džiaugsmo ministerija“

Diseris

~ kzL ~ Leave a comment

Taip vilkinau rašinėlį, kad visai pamiršau, ką norėjau parašyt apie “Diserį.” O gal nesugalvojau, ką parašyt? Ir nutik tu man, kad ėmiau ir perskaičiau antrą kartą. Ir ne po dvidešimties metų. Specialiai įjungiau žemesnį bėgį ir skaičiau neskubėdama. Kaip įdomu. Iš pirmo skaitymo man labiausiai įsiminė vanduo ir plaukimas. Man atrodė, kad Žiūra knygoj arba plaukia, arba filosofuoja apie meną. O pasirodo, kad plaukia tik gale, o filosofuoja irgi ne tiek jau daug, kaip atrodė. Bet plaukimas vis tiek įspūdingiausias.

Knygoje mane labiausiai įtraukia atvirumas, ypač pasakojant apie savo kūrybinį kelią, kuriame autorius dažnai būdavo nesuprastas, nes vis kurdavo kažką, kas kitų supratimu nebuvo menas. O gyvent iš kažko reikia. Laukiniai ponepriklausomybės laikai, kai galėjai skvotint senamiesčio širdyje, gyvent be stogo, be vandens, be elektros turi tam tikrą galiojimo terminą ir atrodytų neįtikėtini, jei ne mano draugės įsimylėtas meninikas, skvotinęs dabartiniuose VU filosofijos rūmuose. Aha, tiesiai prieš prezidentūrą.

Man visada labai įdomu skaityt apie kitų žmonių vaikystę, ką ir kaip jie atsimena, kas jiems nutiko. Žiūros vaikystės atsiminimai labai ryškūs, iškėlė ir mano pačios prisiminimus, kuriuose, ačiū dievui, niekas nenuskendo, gal tik pati esu gurgštelėjus skaidraus Dusios vendenėlio. Bet ir tą siaubingą kovą su jūros srove esu patyrus, tik ne jūros, o vandenyno. Tik man kaip plaukikei iki Žiūros, kaip iki mėnulio, arba kaip Žiūrai iki Juozuko. Ir tada net neplaukiau. Tokia srovė buvo, kad parbrist negalėjau. Klaipėdietiškas išgyvenimo instinktas sumobilizavo nepanikuoti ir bandyt brist skersai. Tas vaizdas, Žiūros žmonos su kūdikiu ant kopos ir Dariaus, nuo kopos atrodančio lyg maloniai besipliuškenančio bangose – wow, nepamirštamas. Kaip ir ta tolstanti valtis. Sakau, kad knygoj autorius visą laiką plaukia.

Labai patiko antras skaitymas. Puiki knyga, bet negaliu pasakyti, kad “ne veltui Metų knyga”. Nes turėjau kitą favoritę. Bet taip jau Marijos žemėj atsitinka, kad geros knygos supuola į vienus metus, o kitais nebūna iš ko rinkti. Atrodo, reiktų rinkt kas du metus, bent intrigos būtų. Lentynoj turiu kitą autoriaus knygą, reiks pastumt eilėje.

(Knyga asmeninė, ne dovana).

Upė

~ kzL ~ Leave a comment

Lauros Vinogradovos “Upę” skaitėm su Litaratūros ir meno žurnalo klubu, dar ir turėjom viešnią, literatūrologę, vertėją iš latvių kalbos Laurą Laurušaitę (knygą vertė Audrius Musteikis). Ot tai buvo diskusijų! Vieniems knyga pasirodė romantiška ir stipri savo meilės linija, vyro ir moters tyliu meilės santykiu. Kitiems ši linija pasirodė kaip visai neįtikima, dirbtina ir keista, ypač daug kritikos susilaukė kai kurių sprendimų pasilengvinimas turtingo vyro pagalba. Maždaug, nesijaudink, mieloji, ką ten tie pinigai, ne problema.

Man knyga irgi neužsiliks kaip padarius didelį įspūdį, nors ir apdovanota Europos literatūros premija. Kai kurios vietos labai patiko – pati upė knygoje labai kinematografiška, patiko seserų linija, ypač jų vaikystės dalis ir per visą knygą besitęsiantis seseriško artumo ilgesys. Labai patiko autorės sakinių taupumas, nedaugiažodžiavimas ir patylėjimai, kurie pasako viską, ką reikia suprati, bet tikrai kliuvo knygos nuspėjamumas, keistokos autorės vyro iliustracijos, ir net Lauros Laurušaitės paaiškinti teksto niuansai neįtikino. Na, bet tikriausiai jau aš čia nesupratau, kaip reikia suprast. “Reikia.”

Tikrai nerekomenduoju skaityt neromantiškom sielom, nes greičiausiai erzins daugelis knygos dalykų, bet jei turit romantikos bent gramą, verta pabandyti, gal knyga atsiskleis ir patiks, na, juk daugelis skaitytojų ir kritikų joje įžvelgia upės gelmę, kurią man reikia datempinėti.

Gėlės Aldžernonui

~ kzL ~ Leave a comment

Daniel Keyes “Gėlės Aldžernonui” pasiūliau skaityti Prezidentiniam knygų klubui, nusižiūrėjus nuo kitų knygų klubų, iš kurių girdėjau daug liaupsių šiai knygai. Man irgi smalsu pasidarė, kas tas Aldžernonas ir kam jam tos gėlės. Tik nusipirkus knygą pamačiau, kad Daniel Keyes to paties pavadinimo apsakymas 1959 m. gavo “Hugo” apdovanojimą, o išplėtojus iki romano – “Nebulą”. Man tikriausiai būtų užtekę to apsakymo arba gal trumpesnio romano, nes persiritus į per knygos vidurį kažkaip pradėjo darytis nebe taip įdomu. Ir deja, akis netyčia užkliuvo už knygos teksto pabaigos, kuris net neskaičius labai man išdavė, kuo viskas baigsis – biškį susinervinau, nes net jei ir nuspėjama, kas atsitiks, vis tiek niekada į galą nežiūriu, taip, matyt, ir praradau dalį skaitymo malonumo.

Na, bet pradžia tikrai įdomi ir netikėta, nes skaitytojai/ui tenka savotiškai pavargti su gramatiškai netaisyklingu, pilnu klaidų tekstu, kurį parašė protiškai neįgalus žmogus. Jis rašo apie supantį pasaulį, žmones, kuriuos laiko savo draugais, ką kas veikia ir kaip jaučiasi. Jis be galo nori tapti protingu, tad net imasi lankyti suaugusiųjų mokyklą. Beskaitant suprantame, kad Čarlis yra eksperimento, kurio tikslas “pataisyti” jo smegenis ne tik iki “vidutinio”, bet iki išskirtinio inteleto lygio – tyrimai su pele vardu Aldžernonas rodo labai gerus rezultatus. Toliau nespoilinsiu.

Pagrindinės knygos temos sukasi apie laimę ir kiek ji “kainuoja.” Ar protingesnis žmogus yra laimingesnis? Ar reikia “išgydyti” neprotingus? Ar laimingi genijai, kurie nebeturi sau lygių oponentų ar kolegų prasmingom ir lygiom diskusijom? Ar genialumas taip pat yra savotiška beprotystė? Kiek vidutiniokai gali ir turi toleruoti genialumo išpuolius, kiek genialių atradimų mūsų nepasiekia dėl vidutinybių ambicijų ir pavydo? Kaip pamatuoti neviltį, kai jauti silpstant savo protinius, fizinius, bet kokius kitus sugebėjimus, kai nebeišsprendi, nebeiššoki, nebenubėgi.

Gera knyga, tik gal reikėjo man ją ankščiau perskaityt, o ne vienu metu su Helen deWitt “Paskutiniuoju Samurajumi”, kuri taip pat kalba apie panašias temas, bet jau kitam lygyje. Šią rekomenduoju visiems, kam tinka ir patinka knygos be didelės literatūrinės akrobatikos, ir kam aktualios įtraukiojo mokymo temos, kas aplinkoje turite raidos sutrikimų turinčių vaikų ir suaugusių. Knyga tikrai pakeis jūsų žvilgsnį į šią pasaulio dalį, ne veltui knygų klubietės vieningai sutarė, kad knyga turėtų būti skaitoma mokykloje. Tik klausimas, kaip į tą pergrūstą mokyklinę programą dar kažką įkišti.

P.S. Skaitydama visą laiką galvojau, kokia bomba turėjo būti ši knyga savo laiku, kai tik išėjo. Absoliutus hitas, kuris kiek per vėlai man pateko į rankas.

Paskutinis samurajus

~ kzL ~ Leave a comment

Helen deWitt buvo geras iššūkis, be knygų klubo būtų sunkoka pasiryžti tokiam skaitiniui. Parašyti kažkokį tai rašinėlį iš viso mission impossible, nes tiek daug ten visokių reikalų prirašyta, kad per 1.5 Raros klubo valandos nespėjome visko aptarti, kuri jau čia mano kelios pastraipėlės.

Žodžiu skaityti sekės visaip – banguotai, suprasti – irgi, tad knygų klubo diskusija buvo pats tas, bet, va, kai perskaitai, tai negaila nei laiko, nei pastangų, o ir galva pilna visokiausių minčių ir idėjų – nuo savo proto ribotumo suvokimo iki pamąstymų, ar teisingai auginu savo vaikus, ir iš kur gauti tiek drąsos gyventi savo nuožiūra, nesirėminant į visuomenei patogias normas ir šablonus. Tokia neįrėminta yra knygos veikėja Sibilė. Nelabai įsirėmina ir jos kūrinys – sūnus Liudas. Vaikas vunderkindas ir genijus. Abu jie genialių smegenų savininkai, kiek išverčiantys skaitytoją iš pusiausvyros. Kaip stipriai, suprasit perskaitę, užvesiu ant kelio pasufleruodama, kad vaikiukas skaito vežimėlyje Iliadą ir Odisėją originalo kalba. Na, ir dar pafilosofuoja, o kas jei geriausi senovės kūriniai neišlikę ir Europa pastatė savo kultūrą ant išlikusių kūrinių, kurie savo laiku tik šiaip sau buvo? Dar minėta porelė, o gal tiksliau pašėlusi autorė, suteikia skaitytojui galimybę išmokti graikų ir japonų abėcėles, biškį hierohlifų logikos ir visokių kalbinių islandų ir arabų kalbos dalykų, apie kuriuos buvo labai įdomu paskaityt, net neįsivaizdavau, kad taip būna. Skamba crazy? Ir yra crazy.

Tai va skaitytojas gali pamąstyti ir apie švietimo sistemą, ir apie tai, kas yra sėkmė, ar genijus gali būti laimingas, ar žmogui reikia žinoti, kas jo tėvas, ar motina turi teisę vaikui to nesakyti. Kas genijui yra laimė, ar vidutinybių apsuptas genijus gali būti laimingas, o ar jam laimė iš viso reikalinga? Ką reiškia socialumas ir verslumas, ar protinga sąmoningai neišnaudoti savo potencialo? Ar vieniša gyventi apsuptam vidutinio (geriausiu atveju) intelekto žmonių? Ir taip toliau, ir taip toliau. Nuarauta knyga, žodžiu, bet wow, kaip faina būti tokią perskaičius. Rekomenduot galiu tik ištvermingiausioms knygų žiurkėms, nes kitos po tokios rekomendacijos gali mane išdėt į šuns dienas.

Benui iš Raros ačiū už tokių knygų atvedimą į LT knygų pasaulį, vertėjui Viliui Jakubčioniui už nudirbtą darbą.

Buveinė. Terezės dienoraštis

~ kzL ~ Leave a comment

Tokiai knygai labai lengva pasimesti tarp daugelio naujienų. Aš pati vos nepraleidau, juk knygos autorė Anna Auzina buvo knygų mugėj, bet kažkaip tyliai – nukonkuravo kiti dalyviai ir kitos knygos. O knyga labai verta dėmesio, bandau prisiminti, ar buvau kažką panašaus skaičius.

Neskaičius knygos ir pavadinimas atrodo labai keistas, toks kaip ir rimtuoliškas, ypač, kai ant nugarėlės paskaitai, kad “”Buveinė” pasakoja apie seksualumą ir santykius su Dievu,” man biškį norisi vartyt akis, taip ir padariau Knygų aikštėj rugsėjį, net neatsiverčiau paskaityt pradžios, o reikėjo. Nes kažkaip tas santykis su Dievu nuskambėjo davatkiškai, o knygoj davatkiškumo nė taškelio. Nuo pat pradžios tekstas priverčia suklusti ir sustingti bandant suprasti, kur gi čia papuoliau.

O papuoliau tai tiesiai į moters buveinę – jos kūną, tą patį jau minėtą seksualumą, visą įmanomą gaivališkumą, gyvybę ir kūniškumą su visais fiziniais kūno audiniais, skysčiais ir funkcijom, buveinę, kurioje taip pat tūno visos mintys, neišsižadant nė vienos, net pačios keisčiausios, troškimai, svajonės, dvejonės, visa emocijų paletė. Ir visa tai taip natūraliai sugyvena, taip natūraliai plaukia iš teksto, kad net keista, kaip taip įmanoma papasakoti (artimiausia gal, ką sakičius tai neįmanomo atsiminti vardo ir pavardės airių autorės knyga “Šmėkla gerklėj“, bet ir tai labai kitaip), o kartu kaip reikia apie tai papasakoti, kad kitos moterys galėtų knygos tekste rasti save, įvardinti save, priimti savo pačios buveinę, Dievo dovaną, visą – nuo pradžios iki pabaigos.

Labai rekomenduoju, labai patiko, paskutinius puslapius skaičiau eidama į keltą, už saulės akinių slėpdama byrančias ašaras.

Vestuvininkai

~ kzL ~ 1 Comment

Knyga vis pakliūdavo į akiratį, bet, nu, jau toks negražus man šitas viršelis, ir šiaip niekaip neapsisprendžiau, skaityt šitą popsą, ar ne. Užinfluencino mane šitai knygai Knygų aikštėj – sakė visai nieko, o aš kadangi buvau užstrigusi su audio, tai galvoju, imsiu ir paklausysiu, kaip nors tą romantiką išgyvensiu.

Ir man patiko! Pirma knygos dalis gal labiau nei antra, bet net nevarčiau akių! Niekur! Žodžiu, ten viena dama sugalvoja nusižudyt (gan juokingu būdu), nes ją paliko vyras ir šiaip jaučias lūzerė, o kadangi jau nebeturi ko prarasti, tai ima ir gyvena taip, lyg gyventų paskutinę savo gyvenimo dieną. Ką, beje, ji ir planuoja. Ir stebuklas! Kaip tas galvojimas ją išlaisvina! Šita knygos vieta buvo superiškiausia! Tau niekas nieko neskolingas, tu niekam neskolinga, tau nereikia niekam įtikti, nereikia būt patogiai, nieko nereikia! Pagaliau galima gyvent iš dūšios! Maždaug viskam sakant – o kodėlgi ne? Žinot, kada patiriam tokį jausmą? Kai apsisprendžiam palikti savo užknisantį šleifą, pasibaigusią meilę, ir šiaip visokias liekanas. Paleidžiam juos, nieko nebesitikim, nusimetam savo primestą ar prisimestą “įvaizdį”. Baisu? Baisu, kol nepadarai. O ir šiaip, kodėl taip užtikrintai manome, kad ši diena tikrai tikrai nepaskutinė, ir dar pagyvensiu ilgai ir (ne)laimingai senąja savimi?

Antroj knygos pusėj pradėjau bijot, kad autorė nieko nesugadintų ir nenučiuožtų į saldybes, o bet tačiau jai tai puikiausiai pavyko. Tad užskaitau, fainai susiklausė, puiki poilsinė ir net terapinė knyga, kuria galima įsikvėpt ką nors keist savo užpelkėjusiam nemielam gyvenime. Labai tikiuosi, kad daugumai knygų žiurkių jis mielas toks, koks yra ir jame nieko drastiškai keisti net nereikia. Na, o jei reikia keist, knyga kaip tik tau.

Šmėkla gerklėj

~ kzL ~ Leave a comment

Oi, kaip reikia nedelsti su rašinėliais. Čia atostogų knyga ir jau beveik du mėnesiai praėję, įspūdžiai išblėsę ir detalės pasimiršę, tai va, kaip šitas Moher skardžio vaizdas tolumoj man dabar likęs bendras jausmas apie knygą. Labai gerai prisimenu, kaip pradėjus skaityti parašiau, kad visą laiką noriu verkt. Ta pradžia tokia kvepianti kūdikiais, dvelkianti nesibaigiančiais žindymais, nemiga ir besikaupiančiu nuovargiu, o kartu pilna begalinės meilės, savotiško gedulo viso pro tave bėgančio gyvenimo ir negalėjimo veikti, ką labai mėgai, o dabar tiesiog neturi sveikatos ir laiko. Nu, ir šiaip viskas apie apvirtusį gyvenimą, į kurį jau nebeįmanoma sugrįžti.

Tai va, autorė skęsta visam tam vaikų auginime ir dar taip gerokai pačiuožusiai, nes vos tik atsigauna ir kažkiek išsikapsto iš vystyklų ir nemigos, tuoj ir jau vėl hormonai kala, užvaldo geismas ir ji vėl nori naujo kūdikio. Na, kažkurioj stadijoj aš jau stojau į autorės vyro pusę ir stebėjausi ta gaivališka aistringa motinyste, kur jau net atrodo ant išprotėjimo ribos.

Antroji knygos gija pasakoja kitos taip pat labai aistringos airės poetės Eibhlín Dubh Ní Chonaill gyvenimą. O mūsų šiandieninė herojė nuostabiai pasakoja jos istoriją, perpindama su poetės, kurios gyvenimą tyrinėja, ir visų moterų, promočių ir motinų gyvenimus. Kaip jos gyveno, kaip mylėjo, kaip pasidavė tradicijai arba jai priešinosi, ką tai joms kainavo. Kaip mes labiau galime nuspėti iš dainų ir pasakojimų, koks tas gyvenimas buvo nei iš raštų, kuriuos surašydavo vyrai. Tad ji gražiai pasakoja ir kovoja už neužrašytą moterų literatūrą: “Tuo tarpu moterų sukurta literatūra buvo saugoma ne knygose, bet jų kūnuose, gyvuose poezijos ir dainų archyvuose.”

Kieta knyga, rekomenduoju visoms moterims ir vyrams, kurie nori jas labiau pažinti (įtariu, kad daugeliui įveikti pritūks kantrybės, nes tikrai labai moteriška), taip pat rekomenduoju Airijos mylėtojams. O Benui ačiū, kad išleido.

Sarbintai

~ kzL ~ Leave a comment

“Sarbintai” labai mielas vaikystės prisiminimų miniatiūrų audio rinkinukas, net nežinau, ar yra kokiam popieriniam ar elektoriniam pavidale. Vaiko vasara kaime. Visi, kas kaime vasarodavo, greičiausiai išsilydys kaip ir aš kad išsilydžiau, ir iš karto užsimaniau sau tokią pasirašyti apie savo vaikystės prisiminimus, tik mano, priešingai nei Justino Žilinsko, būtų žemaitiškai grubūs. Kažkaip reikia susikaupti ir po biškį užrašyti visus šienavimus, bulvių sodinimus ir kasimus, balius, gyvulių priežiūrą, agrastų skynimus ir stiklainių plovimus, o taip pat begalinę laisvę eit laukais be jokių užkandėlių ir gertuvių, atsigert galima ir iš upelio, jei labai ištroškti. Žodžiu, jei klausysite, būkit pasiruošę prisiminimams. Įdomu, kaip kaime nevasarojusiems suveikia? Gal labai svetimas šitas tekstas būtų?

Labai gražus klausymėlis, rekomenduoju, jau du kartus perklausiau – taip miela man buvo klausyt.

Slanimo raganos

~ kzL ~ Leave a comment

Nors esu didelė Kristinos Petrauskės insta istorijų gerbėja ir mielai jas paspoksau, knygai pritrūkau kantrybės. Ir taip neskubėjau skaityt, laukiau patikimų atsiliepimų, sulaukus nuskubėjau nusipirkt, o bet tačiau dedu į šoną po pirmosios dalies. Kažkaip nelabai man įdomu tos raganos, nieko naujo apie nesužinojau, tad nelabai verta ir iš istorinio pažinimo pusės skaityt, o ilgos teismo kalbos man tiesiog buvo nuobodžios. Įdomiausios vietos gal buvo pas popienę ir skandinimo scenos kraupokos, jose ir šiokia tokia intriga mezgas, bet ir viskas. Guli knyga prie lovos, net netraukia skaityt. Tai ir mokausi neskaityt, kadangi nebesitikiu ir kokio didelio pokyčio, kuris, kaip būna, knygą ištaukia. Ir gaila šiaip, nes man visada už lietuvių autorius labai norisi sirgt ir palaikyt. Bet aš tikriausiai visai ne nepataikau į knygos auditorija. Nu, ir nieko baisaus gi. Yra kas skaito, yra kam patinka. Nesakau, kad nebandysiu būsimų autorės knygų, gal ir bandysiu. Istorinius romanus mėgstu, o istorijų Kristina Petrauskė tikrai turi. Tai sakau iki kito.

Leviathan

~ kzL ~ Leave a comment

Kai a.a. Paul Auster pernai mirė, prisipirkau krūvą jo audio knygų, nes neseniai buvau perklausius jo opus magnum 4 3 2 1. Kovą perklausiau, o balandį pasimirė. Labai nuliūdau, čia – visiškas paguodos pirkinys.

“Leviathan” prasideda stipriai – randamas neaiškiom aplinkybėm susisprogdinęs žmogus, FBI pradeda tyrimą, o knygos pasakotojas, taip pat rašytojas, žino kiek daugiau už visus, ir kol FBI dėlioja puzlą, papasakoja, kaip čia viskas nutiko, kaip pasakotojas susijęs su žuvusiuoju, ir kas apskritai atsitiko.

Man labai patinka Paul Auster rašymo stilius, knyga puikiai įskaityta ir gerai klausėsi, bet kažkaip nuo knygos vidurio pradžioj gerai suregztas ir įtraukiantis siužetas manęs nebeįtikina, paleidžia mano dėmesį ir nueina savais, ne tokiais įdomiais keliais. Nors gal tie keliai ir įdomūs, bet, na, žinot, kaip man reikia tikėt knyga ir tuo kas vyksta, net jei tai science fiction. Žodžiu, nebuvo pati geriausia autoriaus knyga, bet aš neprarandu vilties, klausysiu visas tas prisipirktas iš eilės (nors šiaip tai man kažkokia audio knygų krizė).

Knygos pradžią galima paskaityt čia.

Baltųjų Karpatų raganos

~ kzL ~ Leave a comment

Iš “Baltųjų Karpatų raganų” knygos išvinguriuoja pasakojimas, kuris paprastą tašką žemėlapyje paverčia gyvenimu ir iš jo plaukiančia žmonių ir krašto istorija. Knyga apie dievotojas (man kažkaip labiau patinka čekiškas “bohyne”, nors dievotojos ir labai gražus žodis, bet kažkaip man jis prašos paaiškinimo), moteris, kurios ir žolininkės, ir užkalbėtojos, ir terapeutės, čia jei pasirinkusios eiti su Dievu, o jei ne – tai pikta linkinčios užkeikėjos, prakeikėjos, kerėtosios – kaip pasakoj, neduok dieve, galių turinčią moterį įskaudint, supykdyt.

Dora – iš Baltųjų Karpatų kilus mergina, apie dievotojas rašanti mokslinį darbą, o kartu ir narpliojanti savo giminės, kurią veda moteriškoji linija istorija. Gerokai supainiota, o dar labai intensyviai slepiama ir nutylima. Pasirodo, gal tikrai kai ko geriau visai nežinoti. Na, o istorija pasakoja ne tik šeimos liniją, bet ir kaip dievotojos prisitaikė prie krikščioniškų tradicijų ir kaip bandė laviruoti per politines sroves – nuo nacių iki sovietų, lyg šių būtų maža, laviruoti tenka ir per vidinius nesutarimus, pykčius ir prakeiksmus, besivelkančius iš kartos į kartą.

Gali pasirodyt, kad čia tokia kiek mistinė knyga, bet su kiekvienu tašku ant i, ta mistika sklaidos kaip rūkas ir priešpastato prieš pliką realybę – archyvinę medžiagą, nesibaigiančius protokolus (kurie gal kiek per detalūs, bet skaitytojai sako, kad reikalingi atmosferai sukurti), raštus, skundus ir kitą biurokratiją, kuri pamažu atskleidžia bejausmį susidorojimo su žmogumi mechanizmą, ypač jei jis susijęs su sovietiniu “gydymu” arba “auklėjimu” valstybinėse įstaigose. Net ir dievotojų “šventumas” po truputį sklaidosi skaitant apie tarpusavio konkurenciją, “klientų” viliones ir visokius gandus. Mistika visiškai išsisklaido atvertus paskutinį knygos puslapį, kuriame straipsnių apie paskutinių dievotojų mirtis iškarpos. Siužetas išgalvotas, dievotojos – tikros.

Įdomi, visiškai netikėta istorija. Nesigąsdinkite knygos storumo, lengvai ir greitai skaitosi. Vis dėlto iki puikumo knygai kažko trūksta, sunku net įvardinti, ko. Bet nepaisant tų trūkumų, vis tiek verta paskaityt, taip sakant literatūrinės geografijos praplėtimui.

Dare I Say It / Išdrįsiu pasakyti

~ kzL ~ Leave a comment

Naomi Watts knyga man labai susišaukė su Carolin Priado Perez “Nematomos moterys” – visiškai nebestebina, kad apie menopauzę tiek mažai žinoma ir nepersistengiama moterims pagelbėti šiame sudėtingame hormonų tranzite – ne vyrus gi ištinka, o kas šitiek metų sėdėjo ir tebesėdi medicinos mokslų olimpe? Jei apie klitorį žinoma mažiau nei apie Mėnulį, tai ką čia menopauzė – niekam neįdomu.. Moterys vis dar klimaksinės ir isterikės, ką čia tyrinėti, kai viskas ir taip aišku.

Menopauze Naomi Watts “susidomėjo”, kai šioji ją ištiko neįtikėtinai anksti. Dar net nesulaukusi keturiasdešimtmečio, beieškodama nevaisingumo priežaščių, Watts išgirdo verdiktą – artėjanti menopauzė. Vardu įvardintas danguje kabojęs ežeras nusileido ant žemės ir visas nesuvokiamas simptomų puzlas sukrito į savo vietas. O tada jau Naomi Watts klausia- kur buvo dešimtys gydytojų, į kuriuos ji kreipėsi pagalbos, norėdama išsiaiškinti simptomų priežastis. Kaip visada atsirasdavo ant ko tuos simtomus nurašyti, nei pagalvoti “outside the box” ir iš tikro sudėlioti taškus ant i. Iš kitos pusės, kaip medikai turėtų tai padaryt, kai studentų mokymo programose menopauzei skiriama kokios š-8 valandos mokymų. Na, ir kam skirti, jei čia šiaip “bobų reikalas”. Pakentės ir praeis, maždaug, visoms praeina.

Ir tada Naomi Watts dalinasi patirtimi, kaip sau padėti, kad pereinamasis periodas būtų kuo lengvesnis. Ji kalba apie hormonų terapiją, apie visus įmanomus būdus ir kaip reikia nenustori ieškoti efektyviausio būdo savo gyvenimą paversti gyvenamu, o ne kenčiamu. Eiti, ieškoti, bandyti, kalbėti, dalintis patirtim.

Buvo tikrai įdomu, klausiau audio.

Elena žino

~ kzL ~ Leave a comment

Claudia Pineiro kietai pavarė su “Elena žino”. Ši knyga – vienas iš pavyzdžių, kai su visai nedidelės apimties knyga galima labai daug pasakyti. Ir dabar štai sėdžiu ir tik noriu rekomenduot, nes čia ta knyga, kur net nesinori nieko daugiau apie knygą rašyt, nes gera ir tiek.

Bet biškį papasakosiu. Elena gyvena su savo dukra ir viską labai gerai žino – kas gerai, kas negerai, ką dukra sugeba, ko nesugeba, kaip pareguliuot kietiems gyvenimą. Gyvena jos dviese, kartu atostogauja, sėkmingai viena kitą ėda ir gyvena tokiuose įdomiai nesveikuose santykiuose, kai nė vienai nėr gerai, bet klausimas, ar mokėtų gyventi po vieną.

Elena serga. Jai – Parkinsonas, ir kuo toliau tuo blogiau. Reikia vis daugiau dukros pagalbos, kuriuos ji su nemeile motinai suteikia, nors ir yra raginama parapijos kunigo susitaikyti su situacija, nei Rita, nei Elena ligoje “nušvitimo” ir “likimo dovanų” nemato. Elenos kūnas virsta bjauriu, besiseilėjančiu, neįgaliu, neestetišku ir nepaklūstančiu dariniu. Ritai labai sunku. Visiškai suprantama.

Vieną dieną Rita randama bažnyčioje negyva. Ir nors visiems aišku, kas atsitiko, motina negali tuo patikėti, nepalieka policijos ramybėje ir išsiruošia į ligonei veik neįmanomą žygį, tikėdamasi rasti atsakymus į klausimus. Bet randa tik visą pasaulėžiūrą sukrečiančią realybę, kito žmogaus tiesą, kurios niekaip neina išvengti ir paneigti. Visas Elenos žinojimas nueina niekais. Ar ji iš vis dar ką bežino? Ar iš vis įmanoma ką nors žinoti?

Puiki knyga apie motinos ir dukros, ligonio ir slaugančiojo santykius, bažnyčios, visuomenės gviešimąsi moters kūno ir sprendimų apie jos pačios gyvenimą, fasadinius ir tikrus gyvenimus už durų, kančią ir jos ribas, slaugą ir dar milijoną klausimų, kuriuos išsikelia ar apie kuriuos pamąsto sakitydamas skaitytojas. Ir viskas vos dviejuose šimtuose puslapių. Labai rekomenduoju.