Category: Biografija

Aš atsisuksiu atgal

~ kzL ~ 3 Comments

 

Šiandien ieškojau vienos knygos, o radau kitą. Tokią patrintą ir suklijuotą. O vadinasi ji “Aš atsisuksiu atgal”. Išleista 1993 m. Atsimenu, kaip labai labai jos norėjau ir kaip buvau pagatava numirt iš laimės, kai ją laikiau rankose. Aha, tais senais laikais net buvau netikra “Foje” fanė. Netikra todėl, kad fanų klubo nuostatai sakė, kad nariais gali būti tik “suaugėliai”, kuriems suėję 16, o man buvo 15, ir tėvai man neleisdavo bastytis paskui grupę, kaip pridera tikriems fanams. Mama buvo įsitikinus, kad aš įsimylėjus Mamontovą, ir aš jai niekaip nesugebėdavau išaiškint, kad ne jį, o muziką 🙂 Atsimenu tą įspūdį, kai skaičiau ir supratau, kad Mamontovas žmogiškas žmogus. O kokį įsivaizdavau? Na, nežinau, bet ne tokį, apie kokį skaičiau. Tikriausiai įsivaizdavau sėdintį liūdną ant stogo ir spoksantį į dangų 🙂 

Dar būdamas vaikas 

Aš užlipdavau čia 

Ir kojas nukaręs 

Svajojau nakčia 

Liūdnojo vaizdo riterio šypsena

Na, romantiškai įsivaizdavau. Atsimenu, kaip sustingau, atsivertusi paskutinį puslapį, kur nuotraukoj jis nuostabiai šypsojos 🙂 Mano liūdnojo vaizdo riteris su tokia šypsena… Va tokia svarbi knyga, sujaukus mano paauglišką galvą, nes žmonės visai kitokie, nei mes juos įsivaizduojam. Ir dar atsimenu kaip labai linksmą knygą. Dar ir dabar, jei sakau “Ei!”, mintyse pasakau “mėlyni plaukai tinka tau labai – aš sąmonės netenku” 🙂 

O pirmą Foje įrašą gavau kasetėj, kur kažkaip sutrauktai, sulėtintai ir braškančiai traškėjo “Laužo šviesa”, dėl tokio “nuostabaus” skambesio netapus mano mėgstama daina. Einu ieškot kokio seno gero disko, įdomu, ką dar rasiu, nes… “vieną kartą Paryžiuj…” 

Liūdesys

 |Dulsinėja|

Dialogai su savimi

~ kzL ~ 5 Comments
Trečioji knyga

Perskaičiau. Greitai. Skaitos lengvai, kaip autorė ir buvo pažadėjus. Na, koki pirma trečdalį paskaičiau ir galvoju – kažkas netaip, tikrai nejaučiau tokio malonumo kaip skaitant pirmąsias Dauguvietytės knygas. Pradėjau galvoti, kodėl kodėl kodėl??? Galvojau galvojau ir sugalvojau, kad vis dėlto labiausiai jos knygose man patinka senų laikų aprašymai. Kažkaip man neįdomu buvo skaityti, kokios šiuolaikinės laidos jai patinka, kokios – ne ir panašiai. Įdomiau skaityti apie tai, kur manęs dar nebuvo nei kvapo 🙂 Ypatingai įdomus tarpukario laikotarpis. Nes kažkaip iš visokių literatūros kūrinių daug žinome, kaip gyveno kaimiečiai, o va, kaip miestiečiai tai nelabai… Bet vėliau knygoje vėl daug prisiminimų, dėl to skaniai susiskaito.

Kažkaip pasigedau knygoje pasakojimo, kaip ir kodėl Galina Dauguvietytė po karo atsidūrė Prancūzijoje. Gal buvo aprašyta kitose knygose, o aš nebeprisimenu? Knygoje dažnai mini, kaip buvo vakaruose, kaip ištekėjo, o kaip atsidūrė? Buvo pabėgelė? Tikriausiai…

Patiko paskutinis skyrius “Ji artėja”. Nuoširdus ir šiltas. “Puikiai žinau. Ji artėja. Mirtis. Mano biologinio laikrodžio mechanizmas jau genda, užsikerta ir, jaučiu, greit sustos. (…) Jaučiu, kad nebesu tokia mikli, nors laiptais užlipu gana greitai, nedūstu, dėl to negaliu skųstis. Duok Dieve, kad nesulaukčiau blogesnės savijautos. Su vienmetėmis man sunku bendrauti, nes jos kalba vien apie ligas. Turiu vienintelę klasės draugę, su kuria galiu paklabėti ne apie ligas, o apie tai, kur kokį kremą nusipirkti :). (…) Keista, kad net sapnuose niekas nepapasakoja, kaip yra kitame pasaulyje, ar ten pavyko susirasti savo kompaniją. (…) Visą laiką sukausi tarp tokių žmonių, kad dabar galiu sakyti – kokia esu laiminga. Laiminga, nes įkrauta nuo vaikystės – kroviau, kroviau į save ir dabar dar kraunu. (…) Atėjo metas, kai aš, kaip ir mano mama, galiu pasakyti tuos pačius žodžius: gyvenau ilgą ir įdomų gyvenimą, bet gali būti, kad paskutinę gyvenimo minutę pagalvosiu – Viešpatie, bet juk aš nieko nežinau apie gyvenimą.”

Džiaugiuosi, kad nuėjau į susitikimą su Galina Dauguvietyte, džiaugiuosi, nes nereikės gailėtis, kad per vėlu. Nors nenustebčiau, jei sulauktume dar vienos knygos 🙂

|o prie smetonos!… :)|

P.S. O čia vienas youtube’inis epizodas iš knygos.