Category: Apžvalga

Sniego vaikas

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for sniego vaikas

Nuo Nobelio prie Pulitzerio. Visai netikėtai, jau perskaičiusi pamačiau, kad ši knyga 2013 m. yra laimėjusi Pulitzerio premiją už debiutą. Ir tikriausiai pelnytai. Knyga pasirodė tikrai gerai sukurpta, skaityti vienas malonumas, ypač jei patinka kažkas neapčiuopiamo tarp pasakos ir realybės. Man patinka, jei gerai surašyta, mielai apsigaunu, kai esu profesionaliai apgaudinėjama.

Aliaskos šalčiuose (pagal oro temperatūrą romanas primena Hannah Kent “Paskutines apeigas“, kurios rutuliojasi Islandijoje) gyvena pagyvenusi bevaikė pora. Bando kažkaip suvaldyti amžinai sušalusią žemę, bet, nesant vaikų, sunku žiūrėti į ateitį, sunku įžiūrėti tikslą ir sunkaus darbo atšiauriame klimate prasmę. Taigi, sekant rusų pasakos apie Snieguolę motyvais,  jie nulipdo sniego mergaitę, kuri ima ir atgyja.

Iš pradžių patys negali tuo patikėti, labai ilgai negali ir kitų įtikinti, bet galiausiai išaiškėja, kad mergaitė tikra. Labai tikra laukinukė. Gamtos vaikas, kurį visi nori turėti. O turėti, tai reiškia visada būti kartu ir gyventi pagal visiems priimtinas normas. O normos gamtos vaikui yra nelaisvė. Kokio dydžio turi būti meilė, kad galėtum gyventi nelaisvėje?

Labai šviesus, skaidrus romanas. Nors pabaiga nėra rožinė, tačiau beveik galima sakyti, kad vis dėlto “ilgai ir laimingai gyveno”. Ne visi, bet vis tiek neblogai.

Image result for eowyn ivey
Eowyn Ivey, kurią mama pavadino pagal knygos “Žiedų valdovas” veikėją. Su šeima gyvena Aliaskoje. Pozuoja prie malkų, kurias nusipirko už premiją.

 

 

Povestuvinė kelionė. Iš užmaršties gelmių

~ kzL ~ 4 Comments

Image result for povestuvinė kelionė modiano

Kai kelios iš eilės knygos nepatinka ir jas turiu aprašyti, jaučiuosi bambeklė. Alia, bambu ir bambu, kad niekas nepatinka, niekas nebegali įtikti. Bet kad ir kaip labai stengčiausi, ir kaip labai imponuotų Nobelio premija, nu, nežinau, nežinau, nepavyko man surasti su Modiano sąlyčio taškų. Kai taip nesiseka, tai pradedu ieškoti autorių mylinčių žmonių, nes pradedu įtarnėti, kad tiesiog kažko nepagaunu, bet va, “Užšalusi jūra” Modianui meilės irgi nepajuto… Tai ir ramiau kažkaip.

Perskaičiau pirmąjį romaną, nežinau, kodėl 100 psl vadinasi romanu, bet tiek to, o tada su viltim antrą (esu, matyt, viltinga bambeklė). Nu, negalėjau patikėti. Vos ne copy paste romano struktūra: vaikinas sutinka porelę, prie jų prisiplaka, šlaistosi kartu, na tai kas, kad pirmojo romano porelė vyresnė (jie bent jau įdomesni kaip personažai), vis tiek labai panašu. Nelabai pagaunu idėjos, kodėl tokie panašūs kūriniai parinkti versti ir sudėti į vieną knygą – Modiano parašė 24 romanus, tad lyg ir yra iš ko rinktis.

Skaitydama vis galvojau, kuo čia galėčiau susižavėti, gal nuotaika, gal tuo slogiu jausmu, kuris apima skaitant. Niekaip nepavyko. Kas įdomiausia, kadangi turiu dar vieną Modiano knygą, tai iš piktumo kada nors duosiu Modiano dar vieną šansą, bet tik iki tos vietos, kai pagrindinis veikėjas sutiks paslaptingą porelę…

Tai buvome mes

~ kzL ~ Leave a comment

tai buvome mes

“Tai buvome mes” – sunki knyga. Ir siužetas sunkus ir pagrindinės veikėjos charakteris sunkus. Iš vienos pusės lyg ir supranti tokią veikėjos būseną, o iš kitos pusės tiesiog negali nei pateisinti, nei pakęsti. Taip ir skaitai kovodama su savim ir su knyga.

Nahida jau seniai gyvena Švedijoje. Iš Afganistano su savo mylimuoju Masudu pabėgo vos prasidėjus revoliucijai, kai viskas pasidarė daug rimčiau ir žiauriau nei galėjo kada nors įsivaizduoti tuo metu vos į pilnametystę įžengę jaunuoliai. Kai šalis ritosi velniop, padedant dėdei, jiems pavyko pabėgti. Bet ar lengviau gyventi žemėje, kuri ne tavo, nes ten dar nepalaidotas nė vienas tavo artimasis? O ar kada nors taps tavo? Tada, kai pats ten atgulsi, suteikdamas šaknis savo vaikams?

Dabar Nahida labai serga. Dar labiau pyksta ant viso pasaulio. Ir ant savo dukters. Savaime suprantama, dukrai Švedija tapusi tėvyne, ji turi savo pasaulį ir tikriausiai nesijaučia nei atstumta, nei nepritapusi. Bet Nahidai dėl to tik sunkiau. Pyktis jai nesuteikia platesnės perspektyvos, ji nori, kad ir dukra kentėtų, kad raudotų dėl artėjančios netekties.

Sunku skaityti apie taip sutraumuotą ir toje būsenoje užstrigusį žmogų. Skaitai ir tikiesi, kad įvyks lūžis, kažkoks nušvitimas, nugalės meilė ar bent įvyks susitaikymas. Su savim pirmiausia. Bet per gilios žaizdos ir per trumpas laikas. Ir kas sakė, kad knygos turi baigtis būtent su tokia “pamokančia” atomazga? Tik kad tas pyktis toks neišvaduojantis, kad sunku skaityt. Nors gal autorė ir palieka mažytį spindulėlį pačioj pabaigoj. Gal.

Related image
Knygos autorė Golnaz Hashemzadeh Bonde

 

Drugelių naktis

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for drugelių naktis

Susigundžiau pamačius “Stregos” premijos ženklą, kuris po “Aštuonių kalnų” – ji yra šios premijos laureatė – žadėjo gerą knygą. Na, ir dar tikslas kuo daugiau skaityti ne angliškai rašytų knygų. Tai pastarąjį tikslą įvykdžiau, bet pamaloninta gera knyga, geru detektyvu nebuvau.

Suskaičiau greitai, negaliu labai kibti nei prie teksto, nei prie vertimo, tačiau tikrai norėjosi kietesnio detektyvo, geresnių motyvų ir argumentų. Trumpai tariant, knyga manęs neįtikino ir šiaip liūdna, nes jei tokio lygio knyga yra premijos nominantė, matyt, ne kas italams su jų detektyvais ir trileriais, matyt, kas nesusiję su mafija, neturi sprogstamojo užtaiso. Gaila.

Smegenys, tariančios TAIP. Kaip stiprinti savo vaiko drąsą, smalsumą ir ištvermę

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for smegenys tariančios taip

Kai skaitau tokias knygas, visada galvoju apie tai, kam dar būtinai reikia jas perskaityti. Žinoma, sunkiausia yra tai, kad tie, kuriems atrodo labiausiai reikia perskaityti, mažiausiai linkę tai daryti. Deja… Ir dar galvoju, kad stirinti drąsą, smalsumą ir ištvermę nepakenktų daugeliui suaugusiųjų, į sąrašiuką įrašau ir save. Tad skaitau ir mokau savo smegenis drąsos, ištvermės ir smalsumo. Kai moki pats ir kitus lengviau pamokyti, o vaikai tiesiog nukopijuoja.\

Daniel Siegel ir Tinos Payne Bryson knygos (jis yra ir “Auklėjimo be dramų autorius“) man labai patinka,  nes yra labai konkrečios, glaustos ir nepersistengia užpildyti puslapių daugiažodžiavimu. Valio jiems už tai. O kad viskas būtų dar papraščiau, kai kuriuos situacijų pavyzdžius pateikia iliustruotai – tada kažkaip galvoje viskas geriau susidėlioja ir prisimena. Pvz., yra beišsiveržiančio ugnikalnio įvaizdis, kai vaikas iš ramybės būsenos pereina į isterinę “raudoną zoną”, kurios nebesuvaldo ir sprogsta – tai viskas gražiai nupiešta ir siūloma tą schemą aptarti su vaiku. O tada pasimokyti technikos, kaip neleisti sau pereiti į raudoną zoną.

Žinoma, labai paprastai – suskaičiuoti iki dešimt, t.y. stabtelėti ir mokytis įvardinti savo būseną. Galbūt nepavyks pirmą kartą, bet kažkada pavyks, tiesiog reikia kantrybės. O jei nėr kantrybės, tai reikia irgi paskaityti šitą knygą, nes gal rasit sau tinkantį receptą, kaip padidinti kantrybę – pvz., būti kunkuliuojančios situacijos žiūrovu, objektyviai ją įvardinti, vėlgi atsitraukti. Sakiau, kad knyga vertinga ne tik turintiems vaikų.

Taip pat atkreipiamas dėmesys, kaip ugdyti vaikų empatiją ir apskritai, kaip suvokti gyvenimo tikslus ir džiaugmus dideliu greičiu į sėkmę ir laimę lekiančioje visuomenėje, kuri vis labiau stresuoja ir depresuoja. Visuomenės gėrio labui – rekomenduoju.

Drambliai nematomi

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for drambliai nematomi

Apie gražius  miestelius, gerus, solidžius žmones, kurie juose gyvena ir nenori matyti nelabai gerų dalykų, vykstančių už gražių paradinių durų, apglėbtų išpuoselėtų gėlynų. Nes tai tiesiog neįmanoma! Kad tokie “normalūs” žmonės, turintys savo verslą ir duodantys nuolaidą visiems šauniem kaimynams, skriaustų savo vaikus!

Tai knyga apie tai, kad kartais reikia tik vieno žmogaus, kuris išdrįstų pasakyti, kad “karalius nuogas”, apie tai, kad ne visada užtenka pasakyti vienąkart. Ir ne visada užtenka sau pasiteisinti, kad “pabandžiau, bet…”

“Drambliai nematomi” – labai jautri ir labai aktuali tema. Šiaip tikriausiai adresuota jaunimui, bet puikiausiai susiskaitys ir suagusiems. Jaunimui aktualu dėl pavyzdžio, kaip svarbu sunkiose situacijose neprarasti vilties, o suaugusiems – neprarasti sąžinės.

Interpreter of Maladies

~ kzL ~ 1 Comment

Image result for interpreter of maladies

Jhumpa Lahiri – viena mano mėgstamiausių rašytojų. Kai nori gero teksto, Lahiri knygose jis beveik visada garantuotas (pasiliksiu atsargai tą “beveik”). Šioje knygoje nerasite nei intensyvaus veiksmo, nei pasaulį sukrečiančių įvykių – visi įvykiai, aprašyti apsakymuose, vyksta vieno ar kelių žmogaus pasaulyje, yra tik jam vienam labai svarbūs. Bet tai, kas vyksta, kaip tas vyksmas aprašytas, suvirpina giliai, yra be galo jautru, subtilu. Pulitzeris tikrai pelnytai gautas.

Labai rekomenduoju. Po apsakymą per vakarą – vaistai nuo visų pigių tekstų, kurių prisiskaitome ekranuose.

Kalkutos detektyvas

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for kalkutos detektyvas

Geras skaitinys visiems detektyvų arba Indijos mėgėjams. Žinoma, tikėtis, kad Indija parodyta iš gerosios pusės gal nelabai verta, nes visgi detektyvas, tai bus ir kraujo, ir šiaip nemalonybių visokių (jei tiksliau, tai pakaruoklių, perpjautų gerklių, šautinių žaizdų ir t.t., žodžiu, iš gyvenimo viskas). Bet indiškos nedorybės bent jau vietinės, o štai visokiausios tuo metu valdžiusių britų nuodėmės – tiesiai iš didžiųjų nuodėmių sąrašo, “you name it”, kaip jie patys pasakytų, o puikybė garbingai puikuotųsi pirmoje vietoje.

Apie 1920 m. jau vyksta visokie nepriklausomybiniai bruzdesiai ir štaim, visišai nesilaikant gandiško taikaus pasipriešinimo, nužudomas pakankamai aukšto rango valdininkas. Kas išdrįso? Kokie motyvai? Ar kažkas bando tuos motyvus sufabrikuoti?

Rasizmas, biurokratinės suktybės, subordinacinės subtilybės – skaitytojas gerai pasikaustys, kaip tuo metu veikė Indija – tuo ši knyga ir žavinga. O štai pabaigai, sakyčiau pritrūko garo. Norėjosi stipriau. Kažkaip jau labai tas žudikas neapčiuopiamas. Man labiau patinka, kai malasi panosėj, turi visokių alibi ir vis tiek sugeba visus apgauti.

 

 

Pirmąkart mama

~ kzL ~ 1 Comment

vaiva

Norėčiau, kad visada geras viršelis reikštų gerą knygą! Kai užsiprašiau šiosios, išgirdau, kad gali būti neaktualu, juk mama pirmąkart tapau prieš beveik vienuolika metų, paskui dar porą kartų, o bet tačiau, kokia netiesa. Knyga man iš tiesų labai patiko ir net sakyčiau pretenduoja į mano geriausių metų knygą. Taip ir būtų, jei šiandien būtų naujųjų išvakarės. O dėl pirmakarčių tikslinės auditorijos man net kiek juokinga, nes manau, kad skaitydamos knygą jos vis tiek galvos: “Na, jau man tai tikrai taip nebus! Niekada to neleisiu!” Jos sėkmingai ir šventai naiviai kartos būsimos mamos “visada” ir “niekada” litanijas, nes, mano giliu įsitikinimu, tai yra kelias, kurį kiekviena moteris turi nueiti savo kojomis (kaip ir nusipirkti nesąmoningą pirmagimio kraitelį, pilną nereikalingų ar nepanaudojamų daiktų). Na, o tos, kurios jau mamos, gali linksmai skaityti knygą, juoktis prisiminusios savuosius “visada” ir “niekada”, prisiminti užplūdusią euforiją ar nusipurtyti nuo prisiminimų apie pogimdyvinę depresiją.

Neįtikėtina skaityti ir suprasti, kokia neunikali mama buvai ir esi. Neįmanoma nesijuokti ar bent jau nesišypsoti sau į ūsą. Atsimenu, ėjau išsišiepus ir stumdama vežimą galvojau apie save kaip apie stebuklą, kuris pagimdė kitą stebuklą, kol pasibeldus racionaliam protui sumąsčiau, kad visus septynis milijardus kažkas stebuklingai pagimdė. Taip pat skausmuos (su nežymiomis išimtimis). Ups. Tapsmo mama euforija gerai suvartė mano smegenis.

Žodžiu, sakyčiau, kad ši knyga yra skirta pradėti skaityti, kai apskritai nežinai, ar nori vaikų, ar ne, tada skaityti išvydus lemiamus II, lėtai ir kantriai nagrinėti kaip kokią Nėštumo, o paskui ponėšumo bibliją. Bet manau, kad taip neįmanoma, nes viską perskaitysit per pirmą vakarą.

O štai žemiau auksinė laimės formulė. Nemokamai

…svarbiausia šiame motinystės atradimų kelyje yra nustoti lyginti. Atrasti autentišką save santykyje su vyru nesistiebiant prie žurnalinių istorijų ir nesiguodžiant kaimyniniame name vykstančiais barniais…

Aštuoni kalnai

~ kzL ~ 1 Comment

Image result for astuoni kalnai

Esu baisiausiai patenkinta, kaip tik patenkinta gali būti knygų žiurkė iš eilės gavusi kelias geras knygas. O su šia ypač patenkinta, nes paėmiau visiškai atsitiktinai, alia pagal gražų viršelį, be jokių rekomendacijų, net neperskaičius normaliai knygos viršelių, nieko. Ir štai vos ne šedevras. Kodėl negali visi rašyti tokių nuostabių knygų, kurios yra traukinio kelinės Klaipėda – Vilnius ilgumo? Be jokių nereikalingų pliurpalų, autoriaus išsilavinimo ar naujų susidomėjimo objetų demostravimų, kurių nedrįsta išbraukt redaktoriai?

Skaitydama šią knygą galvojau apie tėvus ir vaikus, tėvus ir sūnus, mylinčius vieni kitus, trokštančius bendrystės, artumo ir meilės, ir niekaip negalinčiais išsiveržti iš užburtų lūkesčių, kasdienybės ar būdo nesutapimo pinklių. Apie meilę, kuri užplūsta per vėlai, kai nebėra kam jos atiduoti, belieka tik kažkieno atminimo ir to neišsipildžiusio artumo vardan versti kalnus, statyti namus kalnuose, ilgėtis nebesamo.

Tai knyga apie tylią draugystę, apie kasdienių sunkumų nebepakeliančią meilę, apie vienatvę, žinoma, apie kalnus. Knyga, kurią skaitydama planuoju savo kitas atostogas nuo pirmųjų puslapių. Į Alpes. Atrodo, vienintelę vietą pasaulyje, kur gyvenimas tikras tada kai sekasi, ir tada kai jau nebelabai.

Labai patiko, labai rekomenduoju.

Paskutinė Sutino kelionė

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for paskutine sutino kelione

Taip Sutiną matė Amadeo Modigliani, o štai šitaip save matė jis pats:

sutinas

Su šita knyga atsitiko taip, kad jos skaitymas nuvedė į Modigliani ir Sutino paveikslų ieškojimą internete, ir būtent tai labai padėjo įsijausti ir labai sustiprino knygos įspūdį, nes knyga nelengva skaityti. Jos nuotaika niūri, tad tai tikrai nėra knyga į piažą (nors į pliažą nešiojaus, bet nelabai pavyko ten įsijaust).

Knygos pradžia labai fantasmagoriška – skrandžio opos skausmų nukamuotas dailininkas apsvaigintas morfijum vežamas katafalku į nacių okupuotą Paryžių. Tarytum tik ten norėtų numirti – šitokia rizika karo metais žydui važiuoti naciams tiesiai į rankas. Bet čia likimas dailininkui savotiškai gailestingas – Paryžių pasieks, nors operacija ir nebus sėkminga.

Taigi, knyga ir “važiuoja” lėtu, šunkeliais važiuojančio katafalko ritmu. Opijaus kliedesiuose ir sąmonės nušvitimuose ryškėja Sutino gyvenimo kelias – vaikystė ir noras tapyti, atvedęs iki Vilniaus, o paskui iki Paryžiaus, alkanas gyvenimas, paskui nelabai akcentuotas šviesus ir turtingas tarpsnis (už neakcentavimą autorius kritikuojamas čia) ir nelemtieji karo metai.

Skaičiau ir žiūrėjau paveikslus. Tada visos knygoje minimos tapytos silkės, fazanai ir mėsgaliai kažkaip susidėlioja į vietas. O galiausiai ir visas paveikslas, dėliojamas iš nedaugelio faktų, iš Sutino neplepumo, kuris verčia autorių sukti galvą, kas toj Sutino galvoj dedasi ir kodėl dedasi būtent taip. Ir kaip ten dėliojasi spalvos, kurios turėtų būti bene vienintelė žmogaus kančios išraiška. Tik kad šis modelis, rodos, tinka silkių ir fazanų paveikslams, portretams, pietuose tapyti darbai man pasirodė kitokie, neįtinkantys knygos kančios linijai.

Lietuvių skaitytojus, aišku, sudomins, kad knygoje daug kartų minimas Vilnius (labai sename įraše rankiojome knygas, kuriuose minimi lietuviai, Lietuva, Vilnius – galima naujai įtraukti į sąrašą) ir nors ne pačiomis šviesiausiomis spalvomis, bet tikrai šviesiau nei gimtasis Chaimo Sutino miestelis Baltarusijoje.

Knyga ištikimiems knygų mylėtojams, kuriems geros knygos = sunkios knygos.

 

 

Paslaptingas medžių gyvenimas

~ kzL ~ Leave a comment

Tai kaip ten su tom samanom ant medžių kamienų? Ar šiaurė, ar ne šiaurė, ten kur kamienas apsamanojęs? Miške kiekvieną kartą stengdavausi “nustatyti” ir bandydavau surasti pasiteisinimą, kodėl tos samanos ne ten, kur turėtų būti. Žodžiu, nepasiklyskite ten su tom samanom miške.

Labiausiai knygoje nustebino tai, kad yra daug reiškinių, kurių vyksmo medžiuose žmogus dar nesuprato. Visada pribloškia tokie dalykai – skrendam į kosmosą ir nežinome kaip ten vanduo medyje “pumpuojamas”. O pumpuojama daugybė vandens – tikras vamzdis das medis.

Ir šiaip nustebino, kiek stebuklų vyksta miške, kiek slaptų organizacijų ir simbiozės tarp šaknų, šaknelių ir grybienos po žeme – ištisi kilometrų kilometrus besitiesiantys šviesolaidžiai, tik gal kiek lėtesni – kaip tinginiai iš Zoolandijos:

Sulėtintas filmas, kuris gai išsitęsti per šimtmečius.

Įdomi, su meile parašyta knyga. Iš tų knygų, kurias perskaičius į pasaulį pradedi žiūrėti kitomis akimis ir negali patikėti, kad iki šiol nežinojai. Galėtų susikooperuoti lietuvių kalbos ir biologijos mokytojos mokykloje ir kartu su vaikais skaityti “Paslaptingą medžių gyvenimą” ir dar sukurti kokį kompiuterinį žaidimą Trees vs bees. Būtų triguba nauda. Sakau, įkvepianti knyga 🙂

Pušis, kuri juokėsi

~ kzL ~ Leave a comment

pusis, kuri kes

Apie šią knygą nežinojau nieko. Pagal viršelį ir, tikriausiai, pavadinimą rodės labai rimta knyga, dar kažkur paskaičiau, kad reikia paskaityti, paskui kažkur dar nuskaičau, kad pavadinimas Justino Marcinkevičiaus poemos, ar ko ten, štai, prašom,

Pusis, kuri Marc

kaip matote, ne tik pavadinimas “paskolintas”. Tiek ir težinojau, kai atsiverčiau. Galiu pasakyt, kad buvau nusiteikus gan poetiškam skaitymui. Kas jau skaitėt, tai dabar juokiatės, nes žinot, kad buvau visiškai išdurta, o aplink juokėsi pušys (o jų Giruliuose, kur skaičiau knygą,  žinia, daug).

Slengu parašyta ir redaktorių neištaisyta knyga jau nebe naujiena, bet ir nėra jau labai įprasta. Trisdešimt metų po Sąjūdžio gal jau ir normalu tampa rašyt, kaip gyvenime (vos ne naujoji banga gaunasi) ir kaip norisi,ir ne kursyvu. Na, bet pirmoji keiksmų banga tai ne tai, kad pribloškė, bet, sakyčiau, prajuokino iš to netikėtumo. Varo autorius nesismulkindamas, nes taip buvo nuleista iš aukščiau. Ir visada galima suktis, kad tu čia ne prie ko. Ir neapkaltinsi, kad iš piršto laužta, ir žodžių iš dainos neišmesi. Viskas, kaip gyvenime, ypač tame, kur ne rožinis, o tas – murzinai pilkas iš dešimtmečių sandūros – ir nieko panašaus į pilkos atspalvių “romantiką”, ištiksiančią pasaulį už gero trisdešimtmečio.

O įdomiausia, kad nors knyga nerekomenduotina jautrioms lituanistinėms sieloms, kad galėtum ją perskaityti, turi būti beveik poliglotas ir dar iš panašaus laikmečio (Vilniaus tuteišių dialekto, deja, deja, neįkandau), kas knygą suprantančių skaitytojų ratą gan griežtai apibrėžia. Už dar kokio dvidešimtmečio skaitys studentai su kokiu spec žodynu, pvz.:

Image result for kalinių žodynas

Buvo įdomu paskaityt, gerai, kad su apimtim neperlenkta, nes dar truputis ir jau būtų per daug visko. Ir dar, manau, visai sveika paskaityt burbule gyvenantiems, kaip žmonės gyvena už kultūringojo burbulo ribų. Nemanau, kad kokiam Didžiasalio (ar nevažiuokime taip toli, Vilniaus) barake labai kas pasikeitė. Užtenka kokią “Pagalbą” per TV įsijungt, jei dar TV turite. Įdomu pasidarė – turiu visišką alergiją tokioms laidoms, tiesiog negaliu žiūrėt, o knygą ėmiau ir perskaičiau. Štai. Grynai paveikta iš viršaus, ne kitaip.

Šeimos reikalai

~ kzL ~ Leave a comment

“Šeimos reikaluose” Mistry paprasčiausiu būdu atskleidžia trapią šeimos reikalų pusiausvyrą. Kas labiausiai visus iš tos pusiausvyros išmuša? Senas ligonis, kurį reikia nukaršinti. Gal nereikia nė Indijos, apie bet kurią šalį tokią knygą galima būtų parašyti, na, bet, žinoma, Indija turi savo nelaimių sąrašiuką –  nors šalis yra religijų, tautų, popieriuje nelegalių kastų ir ko tik nesugalvosi maišalynė, labiausiai susigrūdusi vieta žemėje, kur visi gyvena ir lipa vienas kitam ant galvos arba per galvas – šitoje grūstyje kažkokiu stebuklingu būdu reikia gyventi tik savo rasės, tik savo kastos, tik savo rudos spalvos atspalvio odos apibrėžime, tėvų valios šviesoje ir jokiu budu ne šešėlyje – būtų pražūtis visai šeimai! Buvimas ten, kur priklauso pagal tradiciją yra ypatingas laimės garantas visiems tradicijų mėgėjams-  net nenorėk būt kitoks. Visų labui. Kaip individas tu neegzistuoji. Tik ne Indijoje. Seneliukas pabandė jaunystėje, pažiūrėkite, kas iš viso to išėjo?

Taigi, kas karšins senelį? Dideliame bute gyvenantys podukra ir posūnis ar mažame butelyje susispaudę dukra su šeima? Oooo, įsiklausykite į ilgiausią tiradą priežasčių ir pasiteisinimų, siekiančių neatmenamus laikus, svarstymus, kas yra pareiga, o kas jau ne. Kas yra laikina, o kas amžina. Patikėkit, niekada nenorėčiau stoti į argumentų kovą su podukra Kušme – piktybine kolektyvinių prisiminimų pripampusia atsikalbinėjimų meistre. Šlykščiai žavinga asmenybė, teisėtai nusipelniusi autoriaus numatytos pabaigos.

O ta šeimos pusiausvyra, pasirodo, kainuoja. Jei ne vieno laimę, tai kito. Jei ne vieno sveiką protą, tai antro. Užburtas ratas, su dievo palaima ar prakeiksmu, kas žino.

Rohinton Mistry turi ypatingą sugebėjimą kankinti skaitytoją beviltiškumu. Tikriausiai nė vienas rašytojas manęs į tokią neviltį nevaro. Nu, siaubeli, kaip toj Indijoj viskas beviltiška, ar čia autoriui, emigravusiam į Kanadą taip atrodo? Tikriausiai, jei jau galiausiai pats pabėgo. Nors ši knyga vis tiek daug šviesesnė nei ankščiau leidyklos išleista (ir mano manymu, stipresnė ir įtaigesnė) “Trapi pusiausvyra”. Šią perskaičius, reikia labai labai didelio Indijos entuziasto arba šiaip amnezijos knygai, kad Indija taptų patrauklia šalim.

Tiek jau to Indija. Ši knyga – pamąstymui apie šeimą. Apie situaciją. Apie reikalus. Skaitykite ir džiaukitės, kad gerai gyvenat, jei gerai gyvenat. O jei norit pasitobulinti burbėjimuose ir atsikalbinėjimuose, knyga puikia jums tiks. Saviugdai, žodžiu.

 

Vienintelė istorija / The Only Story

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for the only story by julian barnes

Mokausi skaityti nestoras knygas. Iš lėto, ne tam, kad kuo greičiau. Net neaiškių žodžių reikšmes pasižiūrėdavau, kad tiksliai žinočiau ir iki galo pagaučiau koncentruotą nestoros Barnes’o knygos prasmę. Nes kaip greitai perskaityti:

Would you rather love the more, and suffer the more; or love less, and suffer the less? That is, I think, finally, the only real question.

Perskaitai pirmas tris eilutes ir gali visai dienai knygą užversti. Pakvėpavimui ir pagalvojimui.

O tada – antras knygos paragrafas:

You may point out – correctly- that it isn’t a real question. Because we don’t have a choice. If we had the choice, then there would be a question. But we don’t, so there isn’t. Who can control how much they love? If you can control it, then it isn’t love. I don’t know what you call it instead, but it isn’t love.

Vėl galima užversti dienai. Netikėtai knyga tampa neįtikėtinai ilgai skaitoma.

Žinote, prieš kokius porą metų knygos siužetą – labai jauno vyro ir daug vyresnės moters meilę – būčiau laikiusi visiškai neįtikėtina, jei ne Emmanuel ir Brigitte Macron. Kad ir kaip keista žiūrėti į šią porą, jie atrodo žavingi (ypač Brigitte) ir laimingi, ir dėl to labai gražūs. Ar gražūs ir žavingi Barnes knygos veikėjai?

Pirmoje dalyje – taip. Skaitant sklando jaunatviškas nerūpestingumas, jūra iki kelių ir viskas, kas neįmanoma (ypač minimuoju laiku), yra įmanoma. Išskyrus tokią tetą Joan, kuri kažkokia ne į temą sportiškoje, baltais teniso rūbais pesiplaikstančioje apinkoje. Ir tada galvoji, kas čia per istorija, beveik pūkuota ir rožinė, ir niekas nekaišioja pagalių į ratus, ir net Susan vyras švelniai abejingas? Ir darosi baugu tos tylos, nes žinai, kad pas Barnes ji tikrai bus prieš audrą.

Ir trūkteli, žinoma, kai pagalį ratuosna. Ir nieko rožinio, tik klausimas: “Would you rather love more…” Ir pasirinkimai. Pasirinkimuose – netikėtumai. Ar mažiau mylėtum, jei žinotum, kad liūdnai baigsis? Juk vis tiek visada visiems vienaip ar kitaip liūdnai baigias. Ir visai čia ne klausimas. Tiesiog kiekvieno iš mūsų vienintelė tikra istorija.

Puikus, kaip visada, Barnes.