Buvau knygos pristatyme knygų mugėj. Vis užgirstu apie autorių tai šen tai ten, ypač iš vaikiškų knygų laurų skynimo, o nieko neskaičius, tai ir užėjau. Ir kai rašiau čia, kad po mugės noriu tik atsigulti į lovą ir skaityti visą naktį, tai ėmiau ir perskaičiau šitą knygutę, apie kurią Regina Morkūnienė, įtariu, žmona, bet gal ir ne, sakė, kad tai yra baltoji maldaknygė ligoniui, gal jo artimiesiems ir visiems kitiems susidūrusiems su liga ir ligonine. Autorius ilgai sirgo prieš išeidamas, ir knygutėj supasakojo visą savo patirtį, pastebėjimus apie ligonines, gydytojus ir ligonius – ir taip taikliai. Tokia kažkokia balta ramybė sklinda iš tos knygos. Tokia kaip lyg gulėčiau nepatogioj ligoninės lovoj ir kaip filmą stebėčiau besikeičiančius palatos gyventojus, girdėčiau jų kalbas, darinėčiau spintelės, kur vysta obuoliai, gurgžda maišeliai, dureles, tokia, ramybė, kai žinai, kad tuoj pasveiksi ir išeisi. Arba nepasveiksi ir vis tiek išeisi, tik ne ten, kur sveikieji.
Nėra tai kažkoks pafilosofavimas aukštomis fražėmis – knygoje tokia paprasta ligoninės kasdienybė, balti chalatai, ligoninės personalo pervadinimas iš gydytojų ir sesučių į kažkokius sveikatos priežiūros specialistus ir slaugytojas, pakišos, isterikuojantys ir “tvarką” darantys visažiniai giminaičiai, svarbūs ir nelabai ligoniai – viskas taip taikliai ir įtikinamai.
O prasideda knyga taip: “Vaikai mėgsta sirgti. Tiesa, tik persišaldymu, gripu, gerklės skausmais. Neblogai dar, kai šiek tiek pasitempi raiščius, išsinarini petį ar įsiduri koją.
Žodžiu, kai susergi liga, kuri, puikiai žinai, po kelių dienų praeis, liga, dėl kurios nereikia gultis į ligoninę, kentėti nuo karčių tablečių ar skaudžių injekcijų ar visą dieną gulėti lovoje.
Kai kas pasakytų, kad vaikams patinka sirgti dėl to, kad tada nereikia eiti į mokyklą. Arba bent jau būti fizinio lavinimo pamokoje. Arba dėl to, kad galima kiek nori žiūrėti televizorių, skaityti arba stebėti taip seniai per rūpesčius, namų darbus ir nuovargį matytas lubas.
[…]
Tačiau svarbiausia priežastis – visai kita. Beveik visi sergantys vaikai gali pamatyti, kokios gražios ir rūpestingos jų mamos. Jausti, kai užsimerkus jos tylutėliai prisėlina prie tavo lovos ir ant kaktos uždeda ranką.
Visada perlieja toks malonumo jausmas, kai pajauti telepatines bangas. Tokios man būna su keletu žmonių – pagalvoji, žiū, jau ir skambina arba siunčia e-mail, negali prisiskambinti, nes tuo pačiu metu tau skambina, su Giedre va, kartu apie knygas galvojam. 🙂 Sakyčiau nebestebina, bet ne, visai ne, visada nustebina tokia telepatija. Maloniai. Taip kad visai nustebau/nenustebau, kai atsidarius blogą išvydau Giedrės įrašą apie A.M.Pavilionienės knygą, nes kaip tik ant mano stalo iš velnias žino kur iškuistas jau gulėjo “Pageidautinų pesakityti kūrinių sąrašas”, kuris atlaikė kas metai persijojamų visokiausių konspektų ir studijų laikų užrašų išmetimo (būtinai perdirbimui!) rėtį. Vis susilaiko ranka, ne dėl to, kad “prireiks”, kaip dažnai su tokiais šimto metų konspektais būna, bet šiaip,smagu prisiminti, juk jau nemažai visokių sąrašų – tiek mokyklinių, tiek šimtukinių – esame apiplepėję.
Taigi jaunosios būtimosios verslo vadybininkės Lina ir Vaida (ištikima blogo skaitytoja <3), buvo pavyzdingos studentės ir lanke visas iš eilės galimas paskaitas, o čia – kokia sielos atgaiva siūlomos XXa. literatūros paskaitos su, kaip čia pasakius – skandalingąja Pavilioniene. nelabai atsimenu, kuo ji tuo metu buvo skandalinga, bet nebuvo “nežinoma”. Taigi, kartu su pavyzdingomis literatūros myletojomis į auditoriją sugužėjo krūva kitų būsimųjų verslininkų, iš kurių semestro pabaigoje liko iš viso keturi – mes dvi ir dar du, o gal tik trys? Vaida, nebeatsimenu.
Kas man įstrigo iš paskaitų. Įdomu buvo, bet aš pastoviai jaučiau, tokią ironišką gaidelę mūsų atžvilgiu, ale “ką jūs čia kvaileliai būsimieji vadybininkėliai, suprantate apie literatūrą”, ir mūsų ne blogesnis – “nežinai dar, kas čia tavo paskaitoj sėdi”. Vaida, gal tau kitaip atrodė? Buvo didelis noras nustebinti dėstytoją, parodyti, kas čia mes tokios per “žinovės” esame. Tiesa, mūsų fėja su berete iš gimnazijos buvo mus gerai ištreniravusi – didelė dalis sąrašo mums buvo jokia ne naujiena. Aš dar turiu savo baigiamąjį rašinėlį “Moterų literatūros samprata” – oho, rizikavau šokdama į tokią žinomą dėstytojai temą. Bet pavyko ir tai malonu prisiminti.
“Nėra nei vyriškų, nei moteriškų vertybių. Yra tik žmogaus vertybės”
Ši T.Roszak citat gana tiksliai tinka M.A.Pavilionienės knygos “Viltys ir nusivylimai” turiniui (bent jau didžiajai jo daliai) aprašyti. (Petro ofsetas, 2011). Kadangi feministinės literatūros, literatūros apie žmogaus teises Lietuvoje nėra leidžiama daug, tai manau reikia šitai knyga paskirti rimtą įrašą mūsų bloge.
Knygą sudaro M.A.Pavilionienės per 20 paskutiniųjų metų parašyti tekstai apie lyčių lygybę, žmogaus teises, politiką ir švietimą. Bet didžioji dauguma tekstų yra būtent apie lyčių lygybę.
Pirmiausia pasakysiu tai, kas man šiek tiek kliuvo.
Aš autorės ir redaktorės vietoje kai kurių straipsnių nebūčiau įtraukusi į šitą knygą. Nors jie ir padeda sudaryti pilnesnį A.M.Pavilionienės paveikslą, tačiau, manau, jog knyga būtų labiau organiška, vientisa, jei joje nebūtų kai kurių skyrių, pvz. “Lino Petronio kaltinimų paneigimas”. Nes kai kurie tie straipsniai neišlaikė laiko testo. Aš dar gerokai būčiau pagalvojusi dėl tų politinių kalbų, kurias M.A.Pavilionienė sakė būdama “Tvarkos ir teisingumo” partijos nare. Jei knygos tikslas per tekstus atsleisti M.A.Pavilionienę kaip asmenybę, tada tie tekstai ten gali būti, nes juose labai aiškiai matosi autorės kovingumas, aistringumas. Bet jei knygos tikslas yra nušviesti tam tikras lietuviškos visuomenės žaizdas (nelygybę, žmogaus teisių nepaisymą), tai tada tuos skyrius, aš būčiau išėmusi.
Dar man užkliuvo ir knygos apipavidalinimas. Na prie tų labai racionalių, stiprų įspūdį sudarančių tekstų man nelabai tiko skyriaus pavadinimų šriftai. Tokie labai jau suraityti. Aš būčiau pasirinkusi kiek kitokį sprendimą. Dar ir viršelio nuotrauka galėtų būti tokia drąsesnė.
Bet… Bet visos tos pastabos, kurias išsakiau ir tos, kurias dar išsakysiu, yra niekis, nes knyga yra labai svarbi, nes ji bando užpildyti tą juodą skylę- feministinio požiūrio ne tik literatūroje, bet ir mūsų lietuviškoje sąmonėje trūkumą.
Perskaičiusi niekaip negalėjau suprasti, kodėl M.A.Pavilionienės mintis apie lyčių lygybę, apie žmogaus teises su panieka komentuoja tokia daugybė žmonių Lietuvoje. Juk tai, ka M.A.Pavilionienė sako nėra radikalu. Feministinėje skalėje ji tikrai yra labai nutolusi nuo radikalių pažiūrų.
Ji kalba apie tai, jog privalome gerbti žmogaus teises ir orumą. Jog moterys turi turėti tas pačias galimybes dirbti ir kurti kaip ir vyrai. Jog lytinės mažumos neturi būti diskriminuojamos.
E.Roosevelt rankose laiko žmogaus teisių deklaraciją
Jog vyresni žmonės neturi būti diskriminuojami. Jog vaikai turi teisė augti be smurto. Tai kas čia tokio baisaus ir erzinančio? Kodėl už savo tokias pažiūras M.A.Pavilionienė sulaukia tiek nepagrįstos kritikos (nors vadinti komentarus Delfi.lt kritika nėra teisinga).
Kaip jau sakiau, man M.A.Pavilionienės požiūris visai neatrodo radikalus. Kartais ji pateikią kokią nors provokuojančią citatą iš kitų feministinių tekstų (pvz. kai cituoja B.Friedan, kuri yra pasakiusi, jog namų šeimininkės iš tiesų gyvena patogioje koncentracijos stovykloje) bet pačios autorės mintys nėra tokios radikalios pasauliniu mastu.
Kad ir apie kokią socialinę grupę eitų kalba, M.A.Pavilionienė parodo, jog tos grupės diskriminacija tiesiogiai prieštarauja žmogaus teisėms. Būtent čia ir slypi jos argumentų stiprybė: kalba neina apie kažkokias privilegijas, pasirinktinus dalykus, o apie žmogaus teises.
Autorės tekstai yra liepsningi, retorika kartais gal kiek per daug dramatiška (ypač tuose jau minėtuose politiniuose tekstuose, kuriems, manau, stinga stiprios argumentacijos): “moterį alinančią kasdienybę”, “vaikų despotišką priklausomybę nuo tėvų”, bet kritikuot už tai nesiruošiu, nes čia būtent ir prasiveržia autorės aistringa, prieš neteisybes kovojanti asmenybė.
Man labai patiko tai, kad autorė kalba ne tik apie stereotipų žalą moterims, bet ir vyrams. Ji rašo “Tėvystė siejama ne vien su tipišku vyriškumu, bet ir su XX-XXI amžiuje pakitusia vyriškumo samprata. Šiuolaikinis vyriškumas apibrėžiamas vyro gebėjimu derinti darbą, karjerą, lavinimosi, tobulėjimo siekį su šeimos gyvenimu, buvimu šeimoje, glaudžiais dvasiniais saitais su žmona, vaikais ir kitais šeimos nariais”.
M.A.Pavilionienė yra drąsi (gal tai ir yra painiojama su radikalumu?). Ji be pasigailėjimo kerta tada, kai kalba eina apie žmogaus teisių nepaisymą. Ji klausia, kur yra “realiai veikiantys moterį, šeimą ginantys, moters ir vyro lygybę garantuojantys įstatymai.” Ji į miltus sumala “šeimos koncepciją” ir lytinius stereotipus. Ji sako, kad žmonės turi pareigą “saugoti savo ir partnerio dvasios pasaulį, turtinti jį ir padėti jam atsiskleisti”.
Apie lyčių stereotipus “Kai vaikai nuo mažens auklėjami pagal lyties modelius- mergaitėmis ir berniukais, būsimomis mamomis ir tėvais, o ne asmenybėmis, renčiamas netvirtas vedybinio gyvenimo pamatas. Žmogaus vertę lemia ne lytis, o asmenybės turinys”.
Apie seimo pažiūras “Demokratiškame pasaulyje kuriami ir priimami šeimos gynimo nuo smurto įstatymai, tačiau lietuviškieji fundamentalistai veidmainingai kaip mūro siena stoja ginti “doros” šeimos idėjos, dirbtinai nematydami lietuviškos šeimos tikrovės- fizinio, psichologinio, lytinio, ekonominio smurto prieš vaikus, prieš moteris, prieš pagyvenusius ir neįgalius žmones. Seimo fundamentalistų kohorta niršta, vos išgirdusi žodį “partnerystė” ir “partnerystėje gimę vaikai”, nes apsimeta šventaisias, vaikščiojančiais po žeme”
Apie mergaites “Akcentuojant mergaitės, būsimos moters, ugdyme prisitaikymą ir nuolankumą, išugdoma vienpusė asmenybė, kuri panaši į pasvirusią į vieną pusę ant palangės pastatytą gėlę vazonėlyje, kuris niekada nepasukamas taip, kad visos augalo šakos vienodai gautų saulės šviesos. Vienpusiškai auklėjant, ruošiant mergaitę tik namų ūkį tvarkyti ir gimdyti vaikus, slopinamas mergaitės gebėjimas racionaliai mąstyti, laisvai reikšti savo mintis ir jausmus, jai neįdiegiama visuomeninė savivoka ir saviraiška”
Apie šeimos koncepciją : “Koncepcijoje fanatiškai ir veidmainiškai brukama šeimos prokreacinė (gyvybės davimo) funkcija, tačiau tuo pačiu metu tie patys konservatoriškai mąstantys Seimo nariai, taip susirūpinę mažėjančiais gimstamumo rodikliais Lietuvoje, blokuoja Dirbtinio apvaisinimo ir Reprodukcinės sveikatos įstatymus, kurie užtikrintų žmonėms, negalintiems turėti vaikų, valstybės skiriamą gydymą bei rūpestį lytine ir reprodukcine sveikata, (…) ”
Dar vienas dalykas, kurio pasigedau tai nuorodos į minimus mokslininkus, filosofus, straipsnius ir knygas, kurie yra minimiM.A.Pavilionienės tekstuose. Suprantu, kad sudaryti tokį nuorodų sąrašą po tiek daug metų yra labai sunkus darbas, bet toks sąrašas būtų tikrai papildęs knygą. Tiems, kurie domisi feminizmu, žmonių teisėmis ir norėtų labiau įsigilinti tikrai jis praverstų.
Kaip jau minėjau, tos mano pastabos yra niekinės. Svarbiausia yra šitos knygos turinys.
Svarbiausia yra tai, kad į knygą yra surinkti vienos aktyviausių intelektualių, visuomeninio diskurso dalyvės tekstai.
Kai didžioji dalis mūsų intelektualų, mūsų inteligentijos tūno kažkur pasislėpę, nedrįsta ar nenori pareikšti savo nuomonės, nedalyvauja visuomeninėse diskusijose ir tokiu būdu nesukuria atsvaros dažnai vulgariam politinės socialinės nuomonės formavimo klimatui, yra labai svarbu, kad tokios knygos Lietuvoje yra leidžiamos.
M.A.Pavilionienė viename knygos skyriuje rašo “Inteligentu vadinu žmogų, kuris ne tik kritiškai vertina netobulą pasaulį, bet ir žino kaip išmintingai jį keisti. Savo valia ir drąsa mėgina jį keisti, tuo, gal būt, atstumdamas visuomeninei veiklai dar nepabudusius žmones, tačiau pritraukdamas jau bundančius ir, žinoma, būdamas dvasiškai artimas tiems, kurie visada intelektualiai budrūs“.
Manau, jog šie žodžiai puikiai tinka pačiai M.A.Pavilionienei apibūdinti.
Įdomus mano santykis su šita knyga. Toks net sakyčiau vos ne iš laidos “Atleisk” repertuaro. Apie knygą sužinojau iš Tyto Albos prisistatymo pernai. Labai jau man įsiminė ta istorija apie pasmestinukę mergaitę. Labai jau man suskaudo pagalvojus apie tą begalinę vienatvę, kurią toks vaikas atsineša – kai net nežinai savo gimimo dienos. Todėl labai norėjosi pažvelgti į piešinius, pabandyti pamatyti gabaliuką tokio žmogaus pasaulio.
Knyga tikrai nuosbiai išleista, su daugybe iliustracijų, pasakojimų, atsiminimų, dienoraščių ištraukų. Keistų ištraukų – ne tokių, kokių tikėtumeisi iš dienoraščio – daugiau tokių dienos suvestinių – už kiek ir ko pirkta, kas nuveikta, užrašinė labiau nei dienoraštis sakyčiau. Bet gal ir gan vaizdžiai pademostruojantis, kaip dailininkė gyveno ir kuo gyveno.
Prisiminimai. Kas labiausiai įstrigo. Kad labai vienodi. Visų. Visi panašiai prisimena. Pamestinukė, turėjusi pati išsikovoti vietą po saule, naudojusis ta savo padėtim tarybiniam gyvenime, neįtikėtinai talentinga nuo pirmųjų pieštuko brūkštelėjimų, labai jaučianti žmonių silpnąsias vietas, jomis pasinaudojanti žmones užgauti, dėl to dažnai vengiama sutikti, kviesti į baliukus.
Labai įstrigo vieno menininko, kurį dailininkė buvo įsimylėjusi žodžiai. Cituoju iš galvos – žinojo, kad yra negraži, dėl to kompleksavo. Gal neturėjo, bet šokiravo mane toks pasakymas. Nemanau, kad nežinojo, kad dailininkė įsimylėjusi, gal buvo įkyri ir persekiojo, bet ką žinau, man atrodo taip nedželtenmeniška taip kalbėti apie moterį… Aš gal pro cukruotus pūkuotus rūžavus akinius žiuriu, bet man taip arogantiška įvardinti talentingo žmogaus išvaizdą – negraži. Gal tu aklas? Ir kam iš viso įdomu – graži negraži, čia gi ne grožio konkursas. Ir aš vėl ir vėl atsiverčiu dailininkės nuotrauką ir bandau įžvelgti tą “negražumą”. Ir pro rožinius akinius aš jo nematau.
Žodžiu, įdomų man paliko įspūdį atsiminimai. Piešiniai tai tokį paliko, sakyčiau, laukiniškumo įspūdį, ir kai pažiūri į nuotrauką – iš kur toks laukiniškumas iš tokio paukštelio žvirblelio? Tiesiog reinkarnacija, ne kitaip.
Vienas geras miesto kaukas sudėjo į krūvą knyginius blogus. Sąrašas gerokai lenkia mūsų nuorodų sąrašiuką, tai tiesiog įdedu nuorodą, kad netyčia nebūtumėt kokio blogo praleidę 🙂
Nu, jooo. Sėdžiu ir galvoju, negi mano šių metų metų knyga bus visai ne grožinė? Nes net ir neturėdama laiko perskaičiau ganėtinai greitai – papraščiausiai visais įmanomais būdais visose įmanomose vietose skaičiau skaičiau skaičiau. Įdomi knyga, įdomios įžvalgos ir istorijos.
Pati knygos idėja yra tokia – nebūtinai turi būti pats protingiausias, didžiausio IQ, baigti Harward, kad būtum successful, turi būti tik pakankamai protingas, labai darbštus ir atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Darbštumas ir indėlis į sėkmę netgi įvertintas skaitmeniškai – būsi savo darbo ekspertas, jei tam skirsi 10,000 valandų arba 10 m. savo gyvenimo. Ir jei tuo metu pakliūsi ant bangos, kai tavo ekspertinės žinios bus reikalingos, garantuotai pasiseks. Visai paprasta.
Skaitant, aišku, sukosi milijonas minčių apie savo gyvenimėlio sėkmes ir nesėkmes, ir apie tai, kaip viskas būtų, jeigu (nors istorijos mokytoja ir įkalė į galvą, kad istorijoje “jeigu” nebūna”). Na, nesiplėsiu, bet būtų labai įdomu padiskutuoti su kuo nors, skaičiusiu knygą. Hmmm, šalia toks žmogeliukas sėdi, prieš mane sugraužęs knygą, kurią jam parvežiau iš vieno oro uosto dovanų, nes sau juk pirkti negalėjau :)))
Po bestsellerio būna ir tokios knygosO čia šiaip nuotrauka, kurią užsimaniau įdėt
Jau niežti nagučiai nusipirkti kitas šio autoriaus knygas. Ech, koks malonus jausmas
O čia interviu su autorium ir daugybė kitų galimybių išgirsti autorių
Šitas paminklas man patinka, gal ne visas, bet skulptūra žamogaus tai tikrai tokia faina. Kažkaip vis praeinu pro ją (gana dažnai) ir arba fotiko neturiu, arba pamirštu nufotkint. Vieną gražų vakarą, važinėdami dviračiais užsukome ir pas Vincą. Tą vakarą jis buvo toks – ramus, atsipalaidavęs, niūniuojantis…
nes autoriai visokiais būdais stengiasi apgauti skaitytoją. Arba pagauti, kaip kam labiau tinka. Kibkit žuvelės, didelės ir mažos. Taip ir aš sugebėjau užkibti ant kabliuko, kurio pavadinimas toks, kuriam tikriausiai neatsispirs nė viena knygų žiurkė. Ech.
Kaip jau minėjau rašydama apie “Vėjo šešėlį”, gudrus knygų rašytojas rašys apie kokią nors paslaptingą knygą ar knygų vietą, nes vos tik apie tai perksaitęs knygų mylėtojas iš karto užsinorės tokią knygą perskaityti. Tai ir aš šį kartą užkibau už Amazoninės rekomendacijos pavadinimu “Leave Me Alone, I’m Reading”. Kaip galima neužsikabinti, kai šita frazė yra tikriausiai viena dažniausių besisukančių mano galvoje? Su saldžiu pasimėgavimu parsisiunčiau knygą į savo Kindle ir mintyse laižiausi kaip katinas skaitydama Įžangą, nes galvojau, va, čia tai užtikau, va, čia tai pulsiu rekomenduoti Giedrei ir visiems kitiems/visoms kitoms. Na ir ka? Tai ir rekomenduoju tą įžangą, nes knyga… Kadangi dabar mokausi pasiryžti neskaityti knygų, kurių gal reikia neskaityti, tai ši irgi keliauja į tokią kategoriją – neperskaitytų. O ypač pikta, kad suviliojusių savo pavadinimu ir nuostabia pradžia (galit patys paskaityti pradžią, kurią Amazonė leidžia paskaityt).
Tai what’s wrong with that book? Ką žinau, kaip čia pasakyti. Žodžiu skaitai skaitai profesorės knygą apie literatūrą, apie knygų įtaką jos gyvenimui, o paskui staiga imi skaityti labai asmenišką gyvenimo aprašymą ir stebėti, ar čia kažko nesupratau, ar skyrių praleidau ir kodėl visi šitie reikalai suplakti į vieną? O paskui galvou – na, įdomu paskaityti, bet vis tiek kažkaip keista. O įpusėjus antrą skyrių, jau ir nebeįdomu kažkaip pasidarė. Bet pradžia knygos – prisibraukiau eilučių ir vis galvojau apie Giedrę, nes autorė rašė ir rašė apie Jane Austen, seseris Bronte ir Jane Eyre, apie vyriškus nuotykius literatūroje ir moteriškus (ne)nuotykius.
Keletas citatų:
“It’s not that I don’t like people. It’s just that when I’m in the company of others – even my nearest and dearest – there always comes a moment when I’d rather be reading a book.”
Numirt iš pavydo galima skaitant šias eilutes (autorė apžvelgia knygas radijo laidoje ir laikraščiuose, todėl):
“After more than a decade of decade of weekly reviewing, during which, on average, I receive about fifty new books a week sent to my house by publishers hoping for a review on Fresh Air, I still feel an upsurge of curiosity every time I rip open another cardboard book box to look at the new title inside. There’s always a chance that this new novel or work of nonfiction will be a book I’ll love, a book that I’ll pass on to friends and rave about on Fresh Air; a book that changes the way I “read” my own life. For the chance of finding such magic – as I do maybe ten times a year – I misspend hours of my life reading what turn out to be the wrong books: biographies promoting glib psycholigical keys to their subjects, or novels that go nowhere, or mysteries narrated by cats. No pain, no gain.”
“Despite the proliferation of mega-bookstores and neighborhood reading groups, most Americans are indifferent to reading to the lure of literature: in fact, according to Wall Street Journal article of a few years ago, some 59 percent of Americans don’t own a single book. Not a cook book or even the Bible.”
“I absolutely want other people to love, or at least appreciate, the books I love”.
“…unforgetable books take us to places we didn’t even suspect existed, places we may not even have wanted to go”.
“Books are wayward.”
Visas pirmas skyrius – apie moteris literatūroje. Apie rašančias ir tokias, apie kurias rašo, ir dažniausiai – neįvertintas.
“Much space is devoted to these stories to the value of a woman quietly keeping her nerve though hours – sometimes years – of strain. And above all, It’s the quatidian quality of their pain that separates the woman from the boys. Blinding bizzards and numbing frostbite, such as Jon Krakauer describes, last for a few hours, maybe days, and then, one way or another, the nightmare is over. In contrast, the torments particular to woman’s extreme-adventure tales continue year after year. Climbing Everest looks like a snap compared with waking up every morning to, say, the enervating prospect of attending to an elderly invalid parent.”
Tokia tatai knyga. Skaitau citatas ir nesuprantu tų “nusivažiavimų” į asmeninę istoriją, bandymus atskleisti savo extreme-adventure. Toks jausmas, kad prisisapnavo. Tai kaip čia dabar parekomenduoti, kurias vietas skaityti, kurių – ne? Pusiau prisvilęs morengas
Buvau knygos pristatyme knygų mugėj. Vis užgirstu apie autorių tai šen tai ten, ypač iš vaikiškų knygų laurų skynimo, o nieko neskaičius, tai ir užėjau. Ir kai rašiau čia, kad po mugės noriu tik atsigulti į lovą ir skaityti visą naktį, tai ėmiau ir perskaičiau šitą knygutę, apie kurią Regina Morkūnienė, įtariu, žmona, bet gal ir ne, sakė, kad tai yra baltoji maldaknygė ligoniui, gal jo artimiesiems ir visiems kitiems susidūrusiems su liga ir ligonine. Autorius ilgai sirgo prieš išeidamas, ir knygutėj supasakojo visą savo patirtį, pastebėjimus apie ligonines, gydytojus ir ligonius – ir taip taikliai. Tokia kažkokia balta ramybė sklinda iš tos knygos. Tokia kaip lyg gulėčiau nepatogioj ligoninės lovoj ir kaip filmą stebėčiau besikeičiančius palatos gyventojus, girdėčiau jų kalbas, darinėčiau spintelės, kur vysta obuoliai, gurgžda maišeliai, dureles, tokia, ramybė, kai žinai, kad tuoj pasveiksi ir išeisi. Arba nepasveiksi ir vis tiek išeisi, tik ne ten, kur sveikieji.
knyguziurkes.com 