Labai įdomi knyga. Labai smagu, kad Ingrida Jakubavičienė pasirūpino, kad surinkta informacija neliktų tik moksliniuose straipsniuose, bet pasiektų platesnę auditoriją ir knygų žiurkes. Po šios knygos, jau laukia manęs knygų bokšte knyga apie Tūbelius, smalsu ir apie Smetonas paskaityti, tik kad autorė labai jau Smetonų fanė, nesitikiu, kad paveikslas bus visapusiškai išsamus, apie tai truputį vėliau.

Tad kuo gi taip man taip patiko ši knyga? Tikrai turiu daug istorijos spragų, kurias visaip bandau kaišiot visokiom pop mokslo knygom (po šios knygos esu tvirtai paisryžusi imtis Tomo Venclovos “Lietuvos istorijos visiems”), galvoje nuo mokyklos laikų likę visokie istoriniai griaučiai – datos, svarbūs įvykiai, po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, iš viso kažkokia pilka dėmė, lyg ten gyvenę žmonės nustojo egzistuoti, nes iš visko liko tik carinė priespauda ir sunkus kaimiečio gyvenimas. O šioje knygoje laikas pradeda tekėti būtent toje pilkoje zonoje, po 1863-64 metų sukilimo, kuriame nukentėjo seserų Chodakauskaičių tėvai. Čia 1885 m. Gavenonių dvare gimsta pirmoji knygos herojė – Sofija Chodakauskaitė. Ir tada ši knyga pasakoja KAIP žmonės gyveno, kokia buvo jų kasdienybė, kiek ir ko turėjo, kaip dirbo, ką dirbo, kaip auklėjo vaikus, kaip keliavo, kur ir kaip mokėsi, kas buvo svarbu ir kas nelabai, kaip ištiko tautinė savimonė ir kaip keitėsi pasaulis.

O kokia žavinga buvo Jadvyga! Kiek visko norėjo veikti ir veikė, pasirodė man labai charizmatiška asmenybė, kuriai net tais laikais pavyko pasireguliuoti savo gyvenimą, taip, kaip jai reikėjo ir norėjosi. Man atrodo, ji ir Tūbelį išsirinko gerai apgalvojusi, kad tikriausiai be vyro vis dėl to bus sudėtingi reikalai, tai imu tokį, kuris visą laiką darbe ir netrukdys gyventi. Paskaitysiu apie Tūbelius, gal kitaip pasirodys. Kaip faina skaityt apie tokias tarpukario damas!

Kas knygoje kliuvo? Gal kiek nobodoka buvo knygos dalis apie moterų organizacijas, gal sakyčiau, sausiausia knygos dalis, labiausiai vadovėlinė. Na, ir kliuvo didelės simpatijos prezidentui Smetonai. Simpatija tai nieko tokio, bet labai trūko objektyvaus konteksto, jei tik tema pakrypdavo Smetonoms nepalankia linkme, pavyzdžiui, po 1926 metų sukilimo Smetona, pasirodo, slėpdavosi giliai rūmuose, nes bijodavo bombų. Tai toks biškį kankinio vaizdelis, va, turėjo labai slėptis, o paskui jau nelabai, o kodėl? Kad visi kelę grėsmę atsidūrė kalėjime ar buvo kitaip neutralizuoti? Istorikams, žinoma, viskas, aišku, bet pas mane galvoj, pilka zona, man visai patiktų kokia išnaša ar paaiškinimas (apie gresiančius perversmus prašom skaityt Bernardo Gailiaus “Agentėj”).

Po to paties perversmo labai pablogėjo moterų padėtis Lietuvoje, nes buvo uždrausta dirbti ištekėjusioms moterims (nenoriu net įsivaizduoti, kaip ištekėjusios moterys turėjo jaustis, kai dėl to jas išmesdavo iš darbo), nes prezidentui labiau patiko moters koncepcija aka Kinder-Kuche-Kirche, ir papūsk diktatoriui į uodegą. O bet tačiau, kaip į tai reagavo ir ką dėl to darė mūsų įtakingosios seserys? Darė kažką ar nedarė? Taip knygoje net keliose vietose, kai pasiekiama labai įdomi kontravesriška knygos vieta, kur gal nėra taip gražu ir pūkuota, lyg ir užsimenama apie įvykius, bet ir tyliai numuilinama, tai kas netinka prie paveikslėlio. Gal prezidento žmona draskė akis (arba tyliai akimi gręžė, kas labiau būtų apie Sofiją), rėkavo ir grasino skyrybom, jei moterims nebus leista turėti savo pajamų šaltinį? O gal po savo nepavykusio pirmo pabėgimo jau buvo visai nuleidus rankas ir tiesiog nurijo tokį moterų pažeminimą? O tai kaip tada Jadvyga? Žodžiu, 1926 m. juodu kaspinu moterys gali perrišt.

Į Ameriką išvykęs prezidentas irgi toks biškį vaizduojamas vargšelis, kurį visi puolė. Bet laba diena! Sveikas atvykęs į laisvą pasaulį, kuriame yra opozicija. Taip, buvo sunku, buvo didelis šokas, bet gal taip ir reiktų skaitytojui pateikti, be pagraudenimų (nu, jie tokie tarp eilučių, aišku, autorė nerašė “Vargšas prezidentas”). Man, pavyzdžiui, labai norėjosi skaitant sužinoti, kaip jautėsi visuomenė, “savanoriškai” susimesdama diktatoriaus prezidento gimtadienio dovanėlei – ūkiui. Kas bambėjo (teisėtai), kaip bambėjo ir t.t. Nes na, tikrai gi nebuvo Smetona dievas kaip Šiaurės Korėjos vadukai, kas rytą atnešantys saulę.

Na, bet nepaisant šių niuansų, labai patiko,knyga, labai daug ir įdomios informacijos, daug įdomių nuotraukų, neįtikėtinai labai jaunų veidų, kūrusių valstybę. Labai rekomenduoju paskaityt.

_________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”