Apie švedų rašytojų knygas, kurios nėra išverstos nei į anglų nei į lietuvių kalbas, stengiuosi nerašti šitame bloge. Bet šįkart nerašyti negaliu.

Yra svarbių dalykų ir temų, apie kurias nutylėti yra nuodemė, nes kaip sakoma, tam kad blogis triumfuotų, pakanka nieko nedaryti.

Visai neseniai Švedijoje pasirodė garsaus komiko ir rašytojo Jonas Gardell knyga “Torka aldrig tårar utan handskar. Kärleken”  (Niekada nešluostyk ašarų be pirštinių. Meilė). Knyga yra pirmoji trilogijos dalis. Dar tik pasirodysiančios dalys vadinsis “Liga” ir “Mirtis”.
Pagal knygas jau pastatytas švediškas trijų dalių serialas, ir tris pirmadienius didelė dalis Švedijos kartu tuo pačiu metu priešais televizorių verkė (Pirmąją seriją matė  1 247 000 žiūrovai).
Aš pati verkiau balsu, pasikūkčiodama, susiėmusi už galvos, nes filmo pasakojimas buvo toks stiprus ir baisus tuo pačiu metu. Twitter’yje filmą komentavusieji dalijosi tomis pačiomis reakcijomis: visi sutartinai verkėme, nes nesuprantama kaip tokie dalykai, apie kuriuos kalba J.Gardell savo knygoje ir filme dar visai neseniai galėjo vykti Švedijoje. Ir kad jie  tebevyksta.

Devintasis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Pasakojimas sukasi apie du jaunus vaikinus- Rasmus ir Benjamin. Rasmus palieka savo vaikystės namus ir atvažiuoja į Stokholmą, kur, kaip visi žino, gėjai gali gyventi atviriau nei likusioje Švedijoje. Ten jis susipažįsta su  Jehovos liudininku Benjaminu, ir jie abu jauni ir gražūs vienas kitą įsimyli. Bet džiaugtis naujai atrasta meile ir laisve tenka neilgai. Iš pradžių tik iš užsienio atklystančios, vėliau paniką Švedijoje keliančios naujienos apie AIDS paplitimą apverčia ne tik Benjamino ir Rasmus gyvenimą, bet ir visą homoseksualų bendruomenę.

Jonas Gardell žino, apie ką jis rašo. Jis pats buvo ir yra tos bendruomenės dalis, jis išgyveno, o daugelis jo draugų- ne. Jis rašo:

” Tuos, kurie mylėjo labiausiai. Tuos, kurie buvo meilės apsėsti.  Būtent juos šalna pasiėmė”
J.Gardell pasakojime pilna tikrų ir neišgalvotų detalių, tikrų nutikimų, ir būtent dėl pasakojimo autentiškumo buvo taip baisu. Būtent todėl tiek visi žiūrėję filmą verkėme.

Ta plonutė tolerancijos luoba, kuri sudaro didelė dalį švediškojo identiteto, nėra nekintama konstanta. Tik prieš keletą dešimtmečių, AIDS išgasdinta visuomenė elgėsi su marginaline grupe taip, kad protu nesuvokiama.
Knygos pavadinimas “Niekada nešluostyk ašarų be pirštinių” paimtas iš tikro nutikimo, kai vieną seselė užsimiršusi ligoninėje slaugydama nuo AIDS mirštantį pacientą, nubraukė nepirštinėta ranka ašarą nuo jo skruosto. Kita seselė davė jai pylos ir išbarė už tokį poelgį.

J.Gardell pasakoja apie tai, kaip net personalas kartais atsisakydavo įeiti į palatą, taip jauni vyrai mirė tuščiose palatose visiškai vieni.

Kai kurie mirė tėvams taip ir nepapasakoję apie savo ligą, nes tada būtų atskleidę paslaptį apie savo homoseksualumą.
O šeimos, kurios žinodavo kodėl mirė jų sūnūs, meluodavo, kad jie mirė nuo vėžio, bijodami  “ką žmonės pasakys”, tai  į laidotuves uždrausdavo ateiti homoseksualiems draugams ir net mirusiojo partneriui, kartais neatskleisdami net laidojimo vietos.

Įsivaizduokit, kaip tas, kurį mylite nyksta akyse, kaip ligoninėje iki pat pabaigos laikot jo ranką, o po to neturite teisės net atsisveikinti, nes artimiejo net ir po mirties bandė neigti savo vaikų gyvenimus ir pasirinkimą.
Didelė dalis sirgusiųjų AIDS nusižudė. TVinterviu J.Gardell pasakojo, kad vienu metu darbe jis net turėjo juodą kostiumą. Tokiu būdu tiesiai iš darbo galėjo važiuoti į dar vienas laidotuves.

Kai Benjamino tėvai sužino, kad jis gėjus, jie , pagal egzistuojančias Jehovos liudininkų taisykles, privalo nutraukti su juo santykius. Vieną dieną jie užeina į jo namus, kur jis gyvena kartu su Rasmus, pasiterauja, ar jis tvirtai įsitikinęs, kad jis gėjus. Jie tryse sėdi geria kavą, valgo tėvų atsineštą tortą, ant stalo stovi jų nupirktos rožės. Ir tada Benjaminas suvokia, ko jie atėjo. Jis supranta, kad jo tėvai atėjo į jo laidotuves, kad nuo dabar jis jiems nebegzistuos. Jis stovi koridoriuje, kai tėvai rengiasi išeiti, ir šaukia: “Aš nesu blogas! Aš nesu blogas! ”
Tėvai apsisuka ir išeina.

Pasirodo, šita scena irgi nėra išgalvota. ir įvyko ji tikrame gyvenime tik prieš 5 metus. Knygos autorius rinkdamas medžiagą knygąi kalbėjo su vaikinu, kurio būtent taip atsižadėjo jo labai religinga šeima.

Kita labai stipri scena, kai Rasmus jau sužinojęs, kad ir jis susirgs, negali miegoti, verkia ir sako Benjaminui, jog jis nenori kad ji kaip šiukšlę po mirties įdėtų į juodą šiukšlių maišą, nes būtent taip buvo elgiamasi.
Knygoje ir filme naudojamos tikros tuometinių laikraščių rubrikos. Įsibaiminusi visuomenė siūlė košmariškus problemos sprendimus: izoliuoti visus užsikrėtusius Gotlando saloje, ištatuiruoti kokį nors ženklą pažastyje. Visa tai labai stipriai kontrastuoja su meile, kuri egzistuoja tarp Rasmus ir Benjamin.
Ir nesuvokiama, kaip tai, ką jie vienas kitam jaučia, gali kelti tokius negatyvius jausmus ir tokias baisias reakcijas kitiems. Nesuvokiama, kaip meilė gali būti taip priešiškai traktuojama. Nesuprantama,  kaip meilė gali būti rezervuojama vieniems, bet draustina kitiems.

Ir baisu, jog net ir šiandien negalime nuo tokio elgesio atsižegnoti. Tai, kad kažkada jau istorijoje elgėmės kaip beširdžiai nedaro mus atsparius tokiam elgesiu ateityje. Ta tolerancijos, kultūros, civilizacijos luoba, kuria jau minėja anksčiau, yra tokia plonytė ir tokia nepatvari prieš mūsų baimes ir ribotumą.

Labai norėčiau, kad atsirastų drąsi leidykla ir išleistų šitą knygą lietuvių kalbą. Labai norėčiau, kad atsirastų drąsi televizija ir nuspirktų šitą filmą Lietuvos auditorijai, nes J.Gardell pasakojama istorija mus visus liečia, nes iš jos privalome visi pasimokyti.
Teisę rodyti serialą jau nusipirko Skandinavijos šalys, vedamos derybos su BBC, jau yra planų perdaryti serialą į filmą, ir tokiu būdu padaryti jį labiau prieinamą užsienyje.

Tiek literatūros, tiek filmo kritikai kalba apie svarbią kultūrinę gairę.SvD recenzuoja knygą

“Lyg rauda, lyg priminimas, lyg atpildas, lyg prisipažinimas meilėje ir kaip svarbus istorijos aprašas, suteikia man viską, ko norėčiau.”

K.Ž.G