Atsimenat Mariją, apie kurią geriau nepasakoti savo močiutei? Dabar nepasakokite dar apie vieną knygą. Štai šitą. (oj, kaip susikjaukė mano knygų eilė!!!)
|susijaukus KŽ|
Category: Apie rašytojus
Knygų kelionės po lentynas
Puslapyje knygumainai.lt perskaičiau K.Sabaliauskaitės pagalvojimą apie knygų mainus.
“Man nepatinka keistis knygomis. Nemėgstu net ir skolinti knygų, nes man nemalonu, kai jos sugrįžta atgal nučiupinėtos, nulankstytais kampučiais, irstančiu įrišimu, ar, neduok dieve, – su maisto dėmelėmis. Galbūt todėl, kad esu užaugusi su didžiule (ir vis dar besiplečiančia) mūsų namų biblioteka, kurioje gausu buvo ne tik mano tėvų knygų bet ir išsaugoti seneliams ir proseneliams priklausę tomai. Nė neįsivaizduoju, kad galėčiau su kuo nors keistis šiomis savo brangenybėmis ar kam nors net laikinai skolinti nuostabias mamos vaikystės knygas su Gustavo Dore graviūromis, kvapą gniaužiančiai iliustruotus pirmuosius Haufo ir Brolių Grimų leidimus lietuvių kalba, “Tris muškietininkus” ar “Guliverio keliones”. O kur dar nuostabūs meno albumai, pamėgtų autorių kūriniai, kurių net vertimus kolekcionuoju? Tai mano didžiausias turtas ir pasididžiavimas, kurį norėsiu perduoti ateinančioms šeimos kartoms. Juolab, kad meilė knygai giliai įsišaknijusi mūsų giminėje. Negaliu net įsivaizduoti, kad užsimanyčiau mainytis visomis šiomis knygomis. Jos man – neįkainojamos.
Tad manau, kad noriai išmainome tik tuos dalykus, kurių paprasčiausiai nevertiname, jie mums nemieli ir nereikalingi. Žinoma, jei finansiškai tikrai sunku – yra bibliotekos. Visiems kitiems, kurie nemiršta iš bado, norėčiau pasakyti, kad knygos yra vienas tų dalykų, kuriems nedera gailėti pinigų. Tai – ne tik prestižas, bet ir tam tikra minimali, simbolinė parama jas parašiusiam autoriui, kad jis toliau galėtų kurti. Mes viešai labai mėgstame garsiai kalbėti apie patriotizmą, apie meilę lietuvių kalbai ir siekį ją išsaugoti. Tad elementari patriotizmo forma būtų nepagailėti dvidešimties ar trisdešimties litų už lietuvių literatūros kūrinį ir taip paremti mūsų kalbą, kultūrą ir jos kūrėjus, kurie šiais laikais gyvena itin sunkiai.
Todėl diskusijas apie perskaitytas knygas sveikinu, bet tikrai nenorėčiau, kad jūsų portale nuolatos mainoma vis mirgėtų “Silva rerum”. Tai reikštų tik viena – kad ji neužgavo skaitytojų sielos stygų, kad jie niekada nenorės po kurio laiko grįžti prie romano, kad laiko jį menkaverčiu ir nenori jo išsaugoti savo namų bibliotekoje, sau ir savo vaikams. Ir jokio “antro gyvenimo”, mano nuomone, tokie mainai knygai nesuteikia. Tikri bibliofilai knygomis nesimaino”, – svetainei www.knygumainai.lt sako Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatė, rašytoja, žurnalistė ir mokslininkė Kristina Sabaliauskaitė .
Aš skolinu ir skolinuosi, bet knygą, kuri patiko, visada noriu turėti kur nors po ranka, savo namuose. O dabar tai labiausiai norėčiau pastovėti prie K.Sabaliauskaitės knygų lentynos. Nors ir prie savo lentynų baisiai mėgstu pastovėti 🙂
|prie lentynų|
Salomėja
Vakar (lapkričio 17 d.) buvo Salomėjos Nėries gimtadienis. (gimė 1904 m.)
DIEMEDŽIU ŽYDĖSIU
Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai –
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi – –
Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga …
Aš diemedžiu žydėsiu – –
1936.III.3.
Daugiau Salomėjos čia.
Knygų žmonės Vilniuje 22: jau saulelė
Žodžiai, kuriuos tikriausiai kiekvienas lietuvis žino. Čia toks lietuvybės simbolis, sakyčiau. Ir nors daugelį Donelaičio poema užknisa, man šitie žodžiai yra pavasario šaukliai. Visada mintyse juos ištariu stovėdama kur gamtoj ant nušiurusios rudos žolės, vis dar apsimūturiavusi šiltais rūbais, bet jau uosdama pavasarį.
Viščiukai skaičiuojami rudenį – Prix Goncourt
2010 m. Prix Goncourt laimėtojas yra Michel Houellebecq. Premiją jis gavo už savo knygą “La Carte et Le Territoire.” Kaip rašo The Associated Press, o aš nesiryžtu versti :
“The novel tells of a solitary, misanthropic artist who becomes a critical darling and commercial success almost in spite of himself. It’s equal parts murder mystery and a meditation on the decline of postindustrial France, depicted as a sort of Disneyland for Chinese and Russian tourists.
Houellebecq’s previous novels courted controversy with explicit sex scenes and disparaging comments about women, minorities and Islam.”
IIIlgas interviu su MH čia.
Aš kažkada bandžiau skaityti jo Platformą, išleistą Tyto Albos. Bet man nepavyko. Na, viena iš numestų knygų – arba nemoku tokių skaityti. Na, bet neperskaičius čia per daug ir nesireikšiu. Interviu su autorium dar galite žiūrėti komentaruose. O šiaip, na, ką? Sveikinam 🙂
Pelenės istorija
Taip vadinasi straipsnis, kuriame pasakojama apie dar vieną šiųmetinę iki tol niekam nežinomą Giller primijos laureatę. Apie tokią Kanados premiją iš viso tik šiandien sužinojau. Šiemet ją laimėjo trisdešimtmetė (dar kartą valio šaunioms jaunoms moterims!) Johanna Skibsrud su savo romanu The Sentimentalists. Romaną ji rašė šešerius metus, taigi, pradėjo būdama 24! Įdomiausia tai, kad pati knyga dabar yra deficitas, nes ją tik 800 egzempliorių tiražu išleido maža leidyklėlė. Daugiau apie tai čia čia.
|rieda džiaugsmo ašaros|
Knygų žmonės Vilniuje 20: Vilniuje Mickevičius nesibaigia
Žinai, ką pastebėjau? Ogi, kad ieškau visokių užsislapsčiusių lentų, lentelių ir paminklų, o kas po nosim taip ir napamatau anei nepažiūriu. Jau imu kvailai galvoti, kad va, išrankiojau daugumą, kai eidama savo kasdieniais keliais (kur dažniausiai iš įprastumo nieko nebepastebiu) pakeliu galvą ir nustembu – kaip aš dar neįdėjau pas žiurkes? 🙂 Taip ir šį kartą, su pačiu didžiausiu Mickevičium Vilniuje. Sutinku kas kartą, kai einu į Sereikiškių parką suptis 🙂 Vis stebiu, kaip prie šito paminklo per metus keičiasi apsodinimas gėlėmis ir kiek naujai pasodintų gėlių krūmelių išsikasa sodininkai – daržininkai. O gal lenkai, daugiausia šį paminklą lankantys? Išsirauna, parsiveža į savo rūtų darželius, o paskui giriasi kaimynams: nuo Mickevičiaus gėlės 🙂 Labiausiai už tas tuščias duobutes ir nepykčiau ant tokių lenkų 🙂
Taigi, kolegos, Adomas saulėtą gražią rudens dieną dar kartą –
Šiandien (ne tokio gražaus dangaus dieną) užtikau dar vieną Mickevičių, tik fotiko neturėjau, tai apie jį kitą kartą 🙂
|medžiotoja|
Nauja Wassmo knyga
Žinau, kad ir be manęs daug Wassmo mylėtojų čia paskaito. Tai va, šiandien užmačiau paskutinę trilogijos dalį – Beodis dangus. Ir kaina visai readerfriendly, net ne 40 litų 🙂 Tai skaitykite ir girkitės, ar patiko 🙂
|gerbėja|
Maištingoji Jane
Jau visą savaitę LTV reklamuoja šeštadienio filmą, kuris, na, tiesiogiai nededikuojamas, bet šiaip jau skirtas knygų žiurkėms, o ypatingai Giedrei. Taigi, šeštadienį 21:00, žiūrėkite filmą apie Jane Austen Maištingoji Jane (Becoming Jane). Apie tai, kaip pagrindinė aktorė Anne Hathaway ruošėsi vaidmeniui ir trailer. Kaip noriu pažiūrėti, bent filmiškai nebebūsiu Jane Austen virgin, nes vis dar esu 🙂
|like a virgin|
Hilary Mantel apie planą A ir B
Jau seniai pastebėjau, kad paskutinio Intelligent Life numerio viršelyje – preitų metų Booker premijos laimėtoja Hilary Mantel. Tai nuo tada, kai pastebėjau, vis ir kirba man mintis nusipirkti tą žurnalą, bet kartu ir pinigų truputį gaila, nes pirmasis žurnalo LT numeris man pasirodė tikrai nelabai vykęs. Na, bet vakar neiškenčiau (tikriausiai Booker‘io įtaka) ir nusipirkau, vakare prieš miegą paskaičiau, kaip gi ten jaučiasi rašytojai, kai laukia laimėjimo.
Žinai, kas nustebino? Aš kažkaip galvojau, kad jau vien patekti į longlist, o paskur ir į shortlist yra didelė garbė ir įvertinimas. Taip, taip, kai tu esi pradedantis rašytojas, bet jei rašai jau ketvirtį amžiaus ir vis patenki į visus tuos sąrašus ir niekaip nelaimi? Tokio varianto nepagalvojau. O pasirodo, Hilary Manetl būtent tokia rašytoja. Prieš eidama į ceremoniją, ji pasiruošia planą A (jei laimės) ir planą B (jei nelaimės), ir tai daro, kad nepasimestų ir žinotų, ką veikti ir daryti, ypatingai, jei nelaimėjo, nes laimėtojo dienotvarkė kaip ir suplanuota. Beje, prieš paskelbinat nugalėtoją visi shortlist sąrašo rašytojai gauna visos ateinančios savaitės dienotvarkę, pradedant kitu rytu, kai turės duoti interviu per televiziją ir taip toliau ir taip toliau.
Keletas minčių iš straipsnio:
Nelaimėjusi išėjau į šviesų vakarą ir pasigavau taksi. Jaučiau įprastą nusivylimą dėl veltui sugaišto laiko. Kartojau sau, kad nesitikėjau laimėti. Tačiau skinantis kelią per miestą, gimė “keršto planas”. Mane apėmė, tiesiog užvaldė noras iškrėsti ką nors negero – ką nors iš tiesų verto paniekos, ką nors dėl ko būčiau palaikyta moraliai ištvirkusia ir dėl ko manęs daugiau nebenominuotų šiam prizui (apdovanojimas buvo skirtas romanui religine tema). (…) Galėjau iškišti galvą pro langą ir praeiviams parodyti šlykčias minas, bet kaip jie žinos, kad tai mano šlykštus veidas. Jie gali pamanyti., kad aš visada buvau tokia.
*
…privalai suvokti, kad apdovanojimai (nesvarbu, kaip labai tau patiktų juos gauti) nėra arba nebūtinai yra tavo kūrybos vertės įvertinimas. Laimėtojai išrenkami kompromisų būdu. Apdovanojimai turi ir politinių aspektų, o teisėjams patinka demonstruoti minties nepriklausomumą. Kartais vieną reikšmingą apdovanojimą pelniusi knyga slapčiomis nesvarstoma kituose apdovanojimuose. Kartais teisėjais būna aktoriai arba politikai, puoselėjantys norą kurti patys, jei, žinoma, turėtų laiko. Pati esu buvusi tarp teisėjų ir mačiau, kaip garsenybių ego užgožia skaitomų lapų garsą.
*
Kai pati buvau viena Booker premijos teisėjų dar 1990 m., perskaitėme 105 knygas. Praėjusiais jų buvo 132.
*
Vis dėlto paskutinį teisėjų posėdį prisimenu, kaip vieną didžiausių savo gvenimo išbandymų. (…) Galbūt į viską reagavau per rimtai: tarsi tai butų buvęs gyvenimo ir mirties klausimas, tarsi mes ketintume pakarti penkis autorius, o vienam leisti pabėgti.
Autorė apie savo knygą (jau seniai laukiančią manęs lentynoj) pasakoja čia (arba žiūrėk komentaruose, nes man neduoda kažko įdėti į tekstą).
|kzl|
Knygų žmonės Vilniuje 19: Gira
Liudas Gira Lietuvoje žinomas kaip rašytojas, literatas, teatro organizatorius. Prieštaringa asmenybė tiek visuomeninėje politinėje, tiek literatūrinėje veikloje. Tarnavo beveik visoms tuo metu Lietuvoje buvusioms valdžioms. Daugiau biografijos hmm Valstybės saugumo departamento puslapyje čia.
Liudas Gira apie save: “Iš daugel ko sprendžiant, ypač gi iš mano nemokėjimo lig šiol gyventi taip, kaip dauguma išmintingų piliečių gyvena, — gimti visai neprivalėjau. Ir gimiau tikrai iš nesusipratimo. Tasai, deja, nebepataisomas nuotikis įvyko jau prieš 35 metus „slaunam” Vilniaus mieste.
Pasaulin atsinešiau aš su savim be galo didelį troškimą laimės ir dar bene didesnį nemokėjimą prie jos prieiti. Lig peteliškė į degančią žvakę, — puldinėjau prie jos iš pat mažų dienų, nesuprasdamas, kad jinai — Laimė — yra Gyvybės Liepsna ir degina tą:, kas ją nuogom rankom stverti drįsta. Tad deginau savo sparnus — ir .nemačiau tai nei nejutau: taip Laimės pageidimo pavergtas buvau. Tik jau gerokai apsivylęs — ėmiau tai justi ir atsargesnis būti.
Ir tik dabar imuos statyti tai, kas jau šenai turėtų būti pastatyta: savo gyvenimą,. Gal jau ir per vėlu. Bet vis dėlto labai pritiktų man nūnai veltui išaikvotos jaunos jėgos! O dingo jųjų tiek!
Ir tik dabar nuvokti pradedu, kur tikras mano .kelias. Tačiau ir nūdien vis dar į jį išeiti tiesiai negaliu. Ir neretai suklystu dar ir klaidžioju. Ir pradedu ieškoti vėl iš naujo. Bet nenusimenu. Nes sieloje jaučiuosiu visada toks pat, kaip kitkart, jaunas. Ir, rodos, jaunas būsiu visada — savoj nenuoramoj širdy, savuose troškimuose. Ir gyvenimą, nors gera labai mažai man jis teparodė, myliu be galo.”
Tikrai keistas žmogus buvo. Koloborantas, kaip rašo apie jį Wiki. Kažkaip keista, kad žmogus, taip apie save rašęs koloboravo. Gal kaip ir Salomėja Nėris? Labai tikėjo, tik paskui suprato? Gal tu žinai, nes aš tai ne
Ką veiksi trečiadienį?
Žinot, o aš jau buvau beišgąsdinanti Suomijos ambasados apsauginius, besiverždama į Suomijos ambasadą lapkričio 10 d. 🙂 Nes paskačiau pranešimą, kad Sofi Oksanen, su kuria mane supažindino Giedrė, atvažiuoja į Lietuvą. Taip apsidžiaugiau, jau visus norėjau sukviesti, tik pasirodo, kad tai buvo pernai metų lapkritį, o ne šių… 😦 Nu, liūdnuma, vienu žodžiu, o aš jau ir klausimą autorei buvau sugalvojus…
|gerai, kad datą pažiūrėjau|
Mano knygų 100 (41): kai sunkybė virsta lengvybe
Šitą knygą mūsų mokytoja mus nusiuntė nusipirkti į knygyną. Kainavo labai nebrangiai. Tikriausiai buvo tas pats pirmas leidimas su rudais viršeliais. Net nežinau, ar dar turiu kur nors, ar kam paskolinau. Mane sužavėjo, pakerėjo ir taip toliau. Labai gera knyga. Neseniai Tyto Albos perleista iš naujo. Sakyčiau A MUST perskaityti.
Kažkaip man Kundera labai siejasi su Makine. Dėl Prancūzijos, dėl emigracijos tikriausiai, komunizmo. ?
O čia prirankiojau visokių M.Kunderos minčių.
Anot M.Kunderos, būtis kupina nepakeliamos lengvybės, nes kiekvienas iš mūsų gyvena tik vieną kartą. Vieną kartą – tas pat, kas nė vieno; to, kas įvyksta vieną kartą, galėjo išvis nebūti. Vadinasi, kiekviename gyvenime slypi atsitiktinumas, kiekvienas mūsų veiksmas gali visiškai lemti likimą. Kad ir koks būtų mūsų pasirinkimas, jo neslegia pasekmės, vadinasi, jis nesvarbus. Veiksmai tampa nepakeliami, jeigu kaskart mąstytume apie pasekmes, todėl gyvenimą galima apibūdinti, kaip „nepakeliamą būties lengvybę“.
*
Negalėčiau apibūdinti ir savęs. Jeigu ir mėginčiau, tai baigtųsi niekuo. Mano gyvenime, kiekvieno žmogaus gyvenime yra daugybė motyvų, daugybė temų, ir aš nežinau, kuri iš jų pati svarbiausia.
*
Kuo sunkesnė našta, tuo mūsų gyvenimas artimesnis žemei, tuo jis tikresnis ir teisingesnis.
*
Kiekvienas iš mūsų sąmoningai ar nesąmoningai perrašo savo paties istoriją. Mes nuolat perrašome savo biografijas, nuolat daiktams ir įvykiams suteikiame kitą reikšmę – savo reikšmę, kuri mums labiau patinka. Mes išsirenkame ir suformuojame – išgriebiame iš atminties dalykus, kurie mus ramina, mums meilikauja ir užglosto viską, kas galėtų nuliūdinti. Šiuo požiūriu istorijos perrašymas – taip pat net ir Orwello atveju – nėra nežmogiškas. Priešingai, tai labai žmogiška. Politinius ir asmeninius dalykus žmonės visuomet suvokia kaip du atskirus pasaulius, tarsi kiekvienas jų turėtų savą logiką ir savas taisykles. Tačiau, kad ir kaip keista, baisumai didžiosios politikos scenoje dažnai absoliučiai prilygsta mažiesiems mūsų asmeninio gyvenimo baisumams.
Romano ypatingumas slypi jo skepsyje, kurį jis priešino visoms mąstymo sistemoms. Jo pamatinis teiginys – kad žmogiškosios egzistencijos iš principo neįmanoma įsprausti į jokią mąstymo sistemą.
Interviu su M.Kundera čia.
JK Rowling ir Andersenas
Vakar JK Rowling laimėjo naują danų literatūros premiją, kuri, žinoma, pavadinta HK Anderseno vardu. Premija (60,000 svarų) įtekta Odensėje, kuri gimė garsusis pasakorius. Dėl premijos “kaunasi” tokie rašytojai, kurių kūryba gali būti palyginama su Anderseno kūryba.
Knygų žmonės Vilniuje 18: baltarusis
Apie jį nieko daugiau nežinau, tik tai, kas parašyta lentoje. Internetas irgi, atrodo, nieko nežino. Visiškai šviežia lenta, tikriausiai šiuo metu šviežiausia Vilniuje, atsiradus ant šviežiai nutinkuotos Arklių gatvės sienos, kur ISM universitetas įsikūręs. Pamačiau tik dėl tų ryškiai šviečiančių vainikų.
knyguziurkes.com 
