Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu –
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis:
Ir toksai net neišreiškiamas pilnumas,
Ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas,
Ir toli, labai toli girdėtis.
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis.
Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu.
Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies.
The Costa Book Awards savo gyvenimą pradėjo 1971 m. ir pirmiausia vadinosi Whitbread Literary Awards, vėliau vadinosi Whitbread Book Awards ir galiausiai gavo kavos kompanijos pavadinimą. Premija, deja, teikiama tik Didžiosios Britanijos ir Airijos rašytojams. Costa Book Award yra, galima sakyti, lengvesnė Man Booker premijos versija, nes vertinama ne tik meninė kūrinių vertė, bet ir skaitymo malonumas, kurį gali patirti ne tik kritikai, bet ir skaitytojai.
Teikiamos nominacijos šiose kategorijose: geriausias pirmasis romanas, geriausias romanas, geriausia vaikiška knyga, geriausia poezijos knyga, geriausia biografija. Šių kategorijų laimėtojai gauna po 5,000 svarų sterlingų, o iš šių išrinkta geriausia metų knyga – 30,000 svarų sterlingų.
2010 m. laimėtojai yra:
Poetry Award — Jo Shapcott, Of Mutability
Metų knygos titulą laimėjo Jo Shapcott knyga. Žiuri apie knygą:
“These strong poems are rooted in the poet’s experience of breast cancer but are all about life, hope and play. Fizzing with variety, they are a paean to creativity and make the reader feel that what matters to us all is imagination, humanity and a smile.”
Per visą metų knygos nominacijos istoriją (nuo 1985 m.), poezijos knyga laimi septintą kartą. Devynis kartus laimėjo romanai, keturis kartus debiutinis romanas, penkis kartus biografijos ir vieną kartą – vaikų knyga.
Čia toks įrašas pasierzinimui, kad niekada nebūtų per mažai norimų perskaityti knygų.
|L|
Šiandien literatūrinių žmonių praradimų ir gimimų diena.
1837 m. kvailoje dvikovoje žuvo A. Puškinas. Paklaidžiojau internete, tai labai jau skirtingos to žūties datos: nuo sausio 27 d. iki vasario 11 d. Na, tiksliau būtų sakyti, kad sužeistas dvikovoje po dviejų dienų mirė. Dar spėjo paprašyti caro atleidimo, nes caras dvikovas jau buvo uždraudęs.
1876 m. gimė poetas, dramaturgas vertėjas Pranas Vaičaitis.
1890 m. gimė rusų rašytojas Borisas Pasternakas.
1898 m. gimė vokiečių poetas ir dramaturgas Bertold Brecht.
1965 m. gimė poetas, eseistas, dramaturgas Sigitas Parulskis.
1975 m. gimė rašytoja Sandra Bernotaitė.
1980 m. gimė dainininkė, poetė ir pasakos autorė Jurga Šeduikytė.
J. Brodsky Nobelio premiją 1987 m. gavo už ”for an all-embracing authorship, imbued with clarity of thought and poetic intensity”, o dar 1972 m. buvo išleistas iš Sovietų Sąjungos į pasaulį už “socialinį parazitizmą”.
Elės ir Ramūno Katilių prisiminimas apie Brodskį. http://www.vilniausmuziejai.lt/2_paroda_2.htm
Iš knygos „Nuostabios epochos pabaiga’
JOSIFAS BRODSKIS
LIETUVISKAS DTVERTISMENTAS
Tomui Venclovai
1. Įžanga
Štai pamario šalis neišdidi.
Savi aerouostai, telefonai,
sniegynai, žydai. Ir ruda vila
diktatoriaus. Poeto statula –
tėvynę jis prilygino draugužei.
Gal vaizdas ne visai ir subtilus,
bet aiški geografija: pietiečiai
šeštadieniais čia šiauriečius aplanko
ir grįždami pakaušę pėstute
į Vakarus užklysta kartais – tiktų
tema šii skečui. Nuotoliai tokie,
kad palanku gyvent hermafroditams.
Pavasario diena. Debesija
ir balos, angelų gausybė,
aptūpusi gausių bažnyčių stogus. Čia
žmogus paverčiamas minios auka
ar vietinio baroko detale.
2. Liejyklos gatvė *
Kad taip save pasigimdyt
prieš šimtmetį, pūkus nutrynus,
pro langą sodą pamatyt,
kryžius dvigalviškos Kotrynos;
išsižadėt mamos, žagsėt
grubioj akivaizdoj lorneto,
su šlamšto karučiu judėt
geltonom gatveliūkštėm geto;
pas lenkišką panelę būt,
įsimylėt ją begaliniai;
Galicijoj už Tiesą žūt,
sulaukus Pirmo Pasaulinio,
už Carą, Šalį, – arba spjaut,
nuo peisų išvaduoti žandus,
ir į Pasaulį Naują maut,
per bortą vemiant į Atlantą.
3. Kavinė „Neringa”
Laikas įeina į Vilnių pro kavinės duris,
lydimas tarškesio indų, peilių ir šaukštų,
ir erdvė, prisimerkusi kaip tvarkdarys,
nužvelgia jo pakaušį iš aukšto.
Apvalkui plyšus, kruvinas skritulys
apmiršta virš čerpių stogo gruoblėto,
ir Adomo gūžys paaštrėja,
lyg veide vien profilį regėtum.
Ir, lydekai paliepus valdingu žodžiu,
padavėja su bliuzele batisto
miklina kojas, nukėlus jas nuo pečių
vietinio futbolisto.
4. Herbas
Nors alegorijų vinjetėj
drakonžudys šv. Jurgis ietį
prarado, betgi liko
jam arklys ir kardas, ir lig šiolei
po Lietuvą jis vaikos uoliai
tai, kas jam žinoma vienam.
Ką jis, iškėlęs kalaviją
už herbo pakraščių nuvijo?
Netikėlį? Pagonį? Ką
iš baimės privertė pabalti?
Pasaulį? Juk ne malkas skaldė
plieninė Vytauto ranka.
5. Amicum – philosophum de melancholia, mania et plica polonica **
Dalelė moters. Nemiga. Stikle
reptilijos į laisvę veržtis bando.
Nuo smegenėlių suteka bala
debiliškos dienos kažkur už sprando.
Tik krustelėk – ir kunas nesuklys,
pajusdamas, kaip į ledinį skystį
šį pamerkiamas plunksnos smaigalys,
užtikrintai vedžiojantis: „menkystė”
rašysena, kur kreivė kiekviena
kreiva. Dalelė moters pomaduota
užpuola klausą žodžių lavina
kaip penki pirštai utėlėtą kuodą.
Ir tu patamsiuos vienišas ir menkas
ant patalų kaip Zodiako ženklas.
6. Palangen ***
Tiktai jūra į veidą pažvelgti dar gali
dangui; o keleivis akis panarina,
prisėda ant kopos ir maukia vyną
kaip praradęs kariuomenę tremtinys karalius.
Nuvaryti galvijai. Namai – išplėšti.
sūnų slepia piemuo gilaus urvo vingy.
Ir dabar jis – pasaulio pačiam pakrašty,
ir per vandenis žengti tikėjimo stinga.
7. Dominikonai ****
Pasuk iš magistralės šičia,
į aklą skersgatvį,
įženk į tuščią šiuo metu bažnyčią,
pritūpk ant klaupkų, pasilenk,
kad Dievui į ausies kriauklytę,
kuri kurčia triukšmams dienos,
tik pora žodžių išsakytum;
-Ak, dovanok.
1971
Vertė A. Patackas
* Gatvė Vilniuje J. B.
**„Draugui filosofui apie melancholiją, maniją ir lenkišką kaltuną“ {lot.). XVIII -žiaus traktatas, saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje J. B.
***Palanga (vok.) J.B.
****Dominikonų bažnyčia Vilniuje J. B.
Tomas Venclova apie šį sau skirtą eilėraštį: http://www.vilniausmuziejai.lt/virtual_parodos/Brodskis/T_VencovaDIVERTISMENTAS.htm
Apie J.Brodskio kelionę į Lietuvą: http://bootis.itpa.lt/mokslo-lietuva/node/283
Google mini J.Vernes gimtadienį ir ta proga pagražino savo paieškos puslapį
Šiek tiek nostalgijos
K.Ž.G.
Šiandien išėjo toks žurnalas 370. Jame interviu (kaip visada įdomus) su Kristina Sabaliauskaite ir naujojo “Silva Rerum II” viršelis – kad žinotume, ko ieškoti knygų mugėj. Oi, imčiau ir skaityčiau šiandien pat be eilės 🙂 Dar yra abiejų knygų “įkvėpimų lenta” – be noro perskaityti knygą dar užsinorėjau ekskurisijos “Silva rerum” maršrutais – panašiai, kaip “Angelų ir demonų” maršrutais Romoje. Kaip visada, krūvą įdomybių turime panosėje ir to nematome arba tiesiog nežinome.
Ištrauka iš interviu:
-Ar pati gavote kokių nors prastų atsiliepimų apie “Silvą Rerum”?
– Atsiliepimų buvo visokių. Tačiau to ir reikėjo tikėtis, nes romano “Silva Rerum” tekstas gana smarkiai skiriasi nuo šiuo metu Lietuvoje propaguojamo literatūrinio kanono. Buvo smagu, kad romaną adekvačiai perskaitė kai kurie rimti rašytojai, filosofai ir kultūros istorikai. Stebino, kad kai kurių literatūrologų žinios apie baroko epochą buvo stebėtinai skurdžios, ir apstulbino, kad kai kurie savo recenzijose gana tiksliai tarsi mokykliniame rašinėlyje atpasakojo siužetą – vakarietiškoje kritikoje tai laikoma baisiu faux-pas. Kaip ir išpuoliai ad-hominem – pavyzdžiui, vienas “kritikas”, dar nė neskaitęs “Silvos Rerum”, bet vien pamatęs mano iškirptę reportaže iš pristatymo, jau buvo tvirtai nusprendęs, kad knyga – totalus šūdas (juokiasi).
Pagalvojau, kad niekas nevertintų knygos iš to, kaip apsirengęs jos autorius vyras, o štai moters parašytą knygą galima įvertinti pagal iškirptės gylį. Daugiau apie tai rašė Giedrė.
|iškirptė|
Kevin Brooks – romanų „Martynas Pigas“, „Lukas“ autorius. Mugėje bus pristatoma naujausia jo knyga „Mirusiųjų kelias“ . / leidykla „Alma Littera“
Stephen Clark – knygų „Vieneri metai mėšle“, „Tikras mėšlas“, „Įklimpus į mėšlą skambinti M“, „Įklimpęs į mėšlą“ autorius. / leidykla „Baltos lankos“
Yuri Slezkine – knygos „Žydų šimtmetis. Žydai šiuolaikiniame pasaulyje“ autorius. /leidykla „Tyto alba“
Mike Gayle – romanų „Trūksta tik tavęs“, „Vakarienė dviese“ autorius. /leidykla „Tyto alba“
Sofi Oksanen – romano „Valymas“ autorė. / leidykla „Versus Aureus“
Ivan Korsak – istorinio romano apie Ukrainos ir Lietuvos istoriją „Karūnos deimanto paslaptis“ autorius. /leidykla „Eugrimas“
Pietro U. Dini – mugėje pristatoma jo straipsnių knyga „Baltų filologijos studijos. Rinktiniai raštai 1991 – 2005“. / Lietuvių kalbos institutas
Guido Michelini – monografijos apie 1732 m. Jono Brento giesmyną „Jß naujo pérweizdėtos ir pagérintos Giesmû Knygos: Mörlino traktato pritaikymas poezijoje“ autorius. /Lietuvos mokslų akademija
Marek Kornat – leidinio „Jerzy Giedroyć, Czesław Miłosz. Laiškai 1952-1963“ rengėjas, įžangos ir komentarų autorius./ leidykla „Mintis“
Tony Cronstam, Mary Cronstam ir Kristina Kolehmainen – komiksų kūrėjai ir kritikė. / leidykla „Bulls Press Vilnius“
Rolf Hermann, Catalin Dorina Florescu – Šveicarijos literatūros fondas Pro Helvetia.
Tomas Venclova / R.Paknio leidykla, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilniaus knygų mugė
Jerzy Illg, Alina Kosińska, Aleksander Fiut / Vilniaus knygų mugė, Lenkijos institutas Vilniuje
Aš pasistengsiu nukeliauti pas Stephen Clarke, Yuri Slezkine, Sofi Oksanen ir Tomą Venclovą (savo brangiausiam jau pasakiau, kad išeisiu penktadienį, o grįšiu sekmadienį 🙂 ). Kur eisi tu?
|l|
Ian McEwan paskirta Jeruzalės premija (Izraelio aukščiausia premija užsienio rašytojui). Premija skiriama rašytojams, kurių knygose nagrinėjama individo laisvės visuomenėje tema. Šitą premiją yra gavę Simone de Beauvoir, JM Coetzee, Mario Vargas Llosa ir kt.
Guardian rašo, jog praėjusiais metais, kai premija buvo skirta H.Murakami, jam buvo daromas spaudimas premijos atsisakyti (politika politika politika), bet jis ją pasiėmė (ir dar 10.000 dolerių).
I.McEwan premiją priėmė ir pareiškė, jog nesutinka su Izraelio naujakurių politika, bet taip pat pasakė, jog premiją įsteigė ne Izraelio užsienio reikalų ministerija, ir kad reikia skirti, kur visuomenė, o kur valdžia.
“I am not a supporter of the Israeli settler movement, nor of Hamas. I would align myself in the middle of a great many of my Israeli friends who despair that there will ever be peace while the settlements continue. I support the UN secretary general Ban Ki-moon’s call for a freeze on the settlements. But I also have no time for Hamas lobbing missiles into Israel either.”
K.Ž.G.
Atsimenat, rašėm apie tai, kaip susimušė du Nobelio premijos laureatai? Ir štai atradau literatūrinių įžeidimų dešimtuką, dėl kurių, manau irgi būtų galėję kilti muštynių, jei tik autoriai susitiktų akis į akį.
10. Gore Vidal on Truman Capote: “He’s a full-fledged housewife from Kansas with all the prejudices.”
9. Truman Capote on Jack Keruac: “”That’s not writing, that’s typing.”
8. Ernest Hemingway vs. William Faulkner:
Faulkner: “[Hemingway] has never been known to use a word that might send a reader to the dictionary.”
Hemingway: “Poor Faulkner. Does he really think big emotions come from big words?”
7. Edmund Wilson on Carl Sandburg
“The cruelest thing that has happened to Lincoln since he was shot by Booth was to fall into the hands of Carl Sandburg.”
6. Ralph Waldo Emerson on Jane Austen: “”Miss Austen’s novels . . . seem to me vulgar in tone, sterile in artistic invention, imprisoned in the wretched conventions of English society, without genius, wit, or knowledge of the world. Never was life so pinched and narrow. The one problem in the mind of the writer . . . is marriageableness.”
5. Virginia Woolf on Ulysses: “[Ulysses is] the work of a queasy undergraduate scratching his pimples.”
4. D.H.Lawrence on James Joyce: “My God, what a clumsy olla putrida James Joyce is! Nothing but old fags and cabbage stumps of quotations from the Bible and the rest, stewed in the juice of deliberate, journalistic dirty-mindedness—what old and hard-worked staleness, masquerading as the all-new!”
3. Elizabeth Bishop apie “Rugiuose prie bedugnės”: “I HATED the Salinger story. It took me days to go through it, gingerly, a page at a time, and blushing with embarrassment for him every ridiculous sentence of the way. How can they let him do it?”
2. Charles Darwin on Shakespeare: “”I have tried lately to read Shakespeare, and found it so intolerably dull that it nauseated me.”
1. Gore Vidal Vs. William F. Buckley:
Vidal: “As far as I am concerned, the only crypto Nazi I can think of is yourself.”
Buckley: “Now listen, you queer, stop calling me a crypto-Nazi or I’ll sock you in you goddamn face and you’ll stay plastered.”
—Democratic National Convention, 1968
O čia keletas pasišaudymų ne iš šito dešimtuko:
Anthony Burgess on Samuel Beckett: “Beckett does not believe in God, though he seems to imply that God has committed an unforgivable sin by not existing.”
Oscar Wilde on George Moore: “He leads his readers to the latrine and locks them in.”
Visokių crazy dešimtukų galite rasti čia. O gal žinai lietuvių autorių pasižodžiavimų?
|PYYY|
Užtikau Bernardinuose vieną straipsnį apie dar vieną Amerikos lietuvaitę, dėstančią creative writing :). Parašė knygą, kurioje angliškai baltose lankose ganosi juodos avys (ši mįslė man tikriausiai yra pati gražiausia lietuviška mįslė). Knygoje autorė Daiva Merkelis rašo apie vaikus emigravusių, apie vaikus, kurie augo tarsi tarp dviejų ugnių – tėvų tėvynės ilgesio ir lietuvybės saugojimo iš vienos pusės ir taip traukiančios naujos (tėvams, ne vaikams) tėvynes. Didelė ir skaudi problema visų įmanomų bangų emigrantams. Manau vertėtų knygą išversti, duoti paskaityti tėvams, kad geriau suprastų, kaip jaučiasi jų vaikai emigracijoje dabar, ir kad nereiktų jiems užaugusiems rašyti knygų, kurios jau parašytos.
Kaip susidūrus kultūroms elgtis “Prijaukintoje Anglijoje” pataria A.Užkalnis: “O dėl vaikų, augančių skirtingų kalbų terpėje, paprasta teisybė tokia: vaiką labiau veikia ta aplinka, kuriose jis auga, ir ji – mokykla, televizija, spauda ir draugai – jam turi daug didesnę įtaką nei tėvai. Jei lietuviškai kalba tik vienas iš tėvų, vaiko ryšys su lietuvių kalba yra dar menkesnis. Vienintelis dalykas (ne toks jau ir menkas), kurį gali pasiekti lietuviai tėvai užsienyje (arba vienas iš tėvų), yra supažindinti vaiką su savo kalba ir jos išmokyti, suteikti kuo daugiau informacijos apie savo šalį ir tuomet tikėtis, kad vaikas, kai pasieks protingą amžių, susidomės savo kilme ir praeitimi. Nes paauglystėje visi nori kuo mažiau išsiskirti iš aplinkinių, ir tik paskui aplanko supratimas, kad būti tokiam, kaip visi – anoks pranašumas, ir tinka jis nebent tuomet, kai nori pranykti minioje. Norinčiam pirmauti kitoniškumas yra pranašumas. Štai tuomet – tik tuomet, ne ankščiau – jaunas žmogus grįžta prie to, ką sužinojo ir išmoko vaikystėje: tėvų kalbos ir žinių, kurių neturi kiti.”
Tai va, rašiau apie vieną knygą, o gavosi apie kitą 🙂
|L|
(Tikiuosi, kad čia nebus paskutinis šių metų įrašas 🙂 )
Maironis sėdi Kaune, na, o Vilniuje, Maironis turi savo gatvę, o viena iš gatvės lentelių yra ant tokio stulpo. Garbė stulpui, turi savo adresą.
|kur lygūs|
Šiemet aš jaučiuosi ypatingai atkreipusi dėmesį į lietuvių literatūrą, ypač, kai šiandien baigiau skaityt dar vieną į Metų knygas pretenduojančią knygą – Marcelijaus Martinaičio ‘Mes gyvenome’. Buvau pavarčius knygą knygyne, bet nesiryžau pirkti, ir labai apsidžiaugiau radusi bibliotekoje, pasiėmiau ir tikrai greitai suskaičiau.
Skaičiau kaip kokią pasaką, gal kaip pasakojimą, klausomą kaimo troboj. Labai patiko pirmo skyriaus pamąstymas apie tai, kas mes esame, iš kur ateiname, kur nueiname, kaip keičiamės, ar tebesame tuo, kuo buvome prieš kažkiek metų:
“Visada knieti suvokti: kiek dar esu tas, kuris buvau? Bet jo jau nėra – negrįžtamai, ir jokie prisiminimai nesugrąžins. Vartau fotografijas, sklaidau tekstus, tarp visokių popierių užtinku seniai užmirštus eilėraščius – lyg ir ne savo. Ten buvau kitas AŠ, apie tai galiu tik pasakyti: AŠ buvau JISAI. Tas atsiskyrimas nuo savęs vyksta visą gyvenimą, kartais gana skausmingai, o tai vis mėgini sulaikyti kūryba, prisiminimais, kurie yra ne kas kita, kaip tik interpretacijos viso to, kas buvo, žvelgiant jau dabarties akimis. Fantastiškas dalykas gyvenimas, kuris pats save nuolat užmiršta, kad kada nors jį atsimintum pažadintas kokių nors įvykių, kūrybos, sapnų, nusiminimo ar nesulaikomai bėgančių metų.”
“Štai kokia yra gyvenimo istorija, neinanti į tolimas laiko miglas. Esi atsitiktinis ir kartu – ne. Per tave pereina, prateka istorija, nutiesusi taką tiems, kurių niekada nesutiksi ir nematysi, net nežinosi, kas jie. Nėra nė vieno gyvenimo, kad ir menkiausio, kuris neatsilieptų, nenueitų kaip aidas per laiko tolumas, tapdamas naujų gimimų grandine.”
Daug gražaus teksto, kuriuo pasakojama autoriaus vaikystė, jaunystė. Apie kaimą, kuris buvo (jau nebėra) Lietuvos vidury, o kartu ir ant pasaulio krašto, nes toks užkampis, kad sunku net įsivaizduoti, “viduramžiai XXa. vidury” – taip sako pats autorius, gimęs kaime, kur egzistavo natūrinis ūkis, patriarchalinė sistema, tokia konservatyvi, uždara ir nieko į save neįsleidžianti, kad apie pasikeitimus ir naujoves niekas nė sapnuoti nesapnavo, negirdėjo, neregėjo. Visi pasikeitimai atėjo per nelaimes, karus, visokias baisybes. Jei išediavai už tos santvarkos ribų, tapdavai “nesavas”, niekada nebepritapdavai.
Kartais skaitydavau ir negalėdavau patikėti, kad rašoma apie tokį palyginti neseną laiką (Marcelijus Martinaitis gimė 1936m.) ir kad ant tos pačios žemės, vos šimto kilometrų spinduliu egzistavo visiškai skirtingi pasauliai (prisiminkime Galiną Dauguvietytę, kuri savo prisiminimuose parašė apie tai, kaip tuo metu gyveno Lietuvos miestas), skirtingos santvarkos, neįsivaizduojamai skirtinga kultūra.
Taigi toks pasakojimas knygoje apie pasaulį, kurio jau nebėra, kartais net sunku patikėti, kad buvo. Be pamokslavimų, padėjavimų – paminklas, palikimas savo vaikystei, duoklė mūsų istorijai. Ir kažkaip taip graudu skaityti paskutinį eilėraštį knygoje, parašytąautoriaus žiūrint į savo mokyklinę nuotrauką…
Antras iš dešinės, kiek apskuręs,/ Stypsantis virš pirmos mergaičių eilės,/Esu aš.
Žvilgsnis – / Lyg būtų gražaus ką pamatęs toli./ Dešinė kiek sulenkta -/
Norėtų ją uždėt ant peties/ Stovinčiai priešais, vos atsilošusiai.
Tai nuotrauka iš mano pomirtinio gyvenimo:/ Ten nieko neliko, kur stovim – /
Viskas perrausta, skendi piktžolėse./ Pasikeitė visos kūno ląstelės. Kitas protas,/
Veido išraiška. Plaukai seniai nebe tie./ Treti dantys.
Ką jis taip mato iš mano pomirtinio gyvenimo?/ Ko jis taip tikis? Iš manęs dabartinio?
Iš tos, stovinčios priekyje?/ Dar vis nori – tiek metų – uždėt ant peties ranką,/ Kad būtų gražu Lietuvoj.
Kaip jam pasakyt, kad neverta?/ Kad jinai greit susens, bus pavargus,
Aplipus vaikais,/ Pikta – /Kad niekad nebus tavo.
Kaip jam pasakyt, / Kad jau mirė tėvai,/ Kad nieko nėra,/ Kas matyt toj nuotraukoj?
O žvelgiu su tokiu pasitikėjimu,/ Dar neapviltas mano gyvenimo:/
Jis nežino, kas būsiu,/ Kad rašysiu eilėraščius,/
Kad bus kita moteris,/ Dėl ko jis labai nusimintų.
Sutikęs manęs nepažintų,/ Drovėtųsi būti pakalbintas,/
Gal siektų bučiuoti rankos – vyresniam,/
Kaip prieš daugelį metų jį mokė tėvai,/
Per pamoką užsikirstų deklamuodamas/ Mano išmoktą eilėraštį.
O norėčiau ką nors jam nupirkti:/ Knygą, geresnį drabužį,/ Užrašyt palikimą.
|>><<|
Visai neseniai Vilniuje, viename universiteto kiemelių, vėl duris atvėrė knygynas Littera. Gražus knygynas su gražiom freskom.
|L|
Tokia graži ir šviesi vaikystė senelio pašonėj. Gražiam krašte tarp kalnų, prie nuostabios upės. Taip smagiai skaitės knygos pradžia – su pakikenimais ir žavėjimusi, kaip lengvai apie tą nerūpestingą vaikystę galima parašyti. Bet iš tiesų tai knyga visai nelinksma, nes kartais žmonėms ima ir susisuka protas, o šalia gyvenantys kaimynai ima pro padidinimo stiklą tyrinėti vienas kito kraujo kilmę. “Aš esu mišrūnas. Pusė to, pusė ano. Esu jugoslavas – toks pat pasidalijęs. Mokyklos kiemas stebėjęsis, kaip galiu būti toks sumaišytas, buvo ginčų, kieno kraujas stipresnis, vyro ar moters, aš norėjęs tapti kuo nors aiškesniu arba kuo nors išgalvotu, ko Vukojė Kirminas nebūtų žinojęs, arba kuo nors, iš ko jis nebūtų galėjęs šaipytis, Vokietijos autostrada, vyną geriančiu skraidančiu žirgu, šūviu į namo kaklą.”
Na, ir prasideda visa ta makalynė, kurią turėčiau vadinti košmaru. Net nenoriu rašyti apie knygą, nes galvoje sukasi košmarai, kurių ką tik prisižiūrėjau internete, ir aš nenoriu nieko apie tai žinoti, nes tuoj Kalėdos, stebuklų metas, ir joks stebuklas negali ištaisyti to, kas įvyko Bosnijoje 1995 m. Po tokių įvykių tiesiog nustoji tikėti stebuklais, o aš vis dar noriu jais tikėti.
Tiesa, visa šita niūrybė tai ne iš knygos, iš mano prisiskaityto interneto. Žiūriu į autoriaus nuotrauką ir taip džiaugiuosi, kad jo tėvai jį susipakavo ir pabėgo į Vokietiją. Jo ten, Bosnijoje, nebuvo, tik visi kiti likę, kurie papasakos jam, grįžusiam, užaugusiam, nebe saviškiui. Čia ne Kalėdų knyga, bet turime tokias skaityti. Galvoju, kodėl turime, juk vis tiek niekada nepasimokome…
Niekaip negaliu šiandien rašyti apie literatūrines knygos puses, na, tiesiog kažkodėl man šiandien atrodo, kad tai visiškai nesvarbu.
L
knyguziurkes.com 
