Rytoj- Ernest Hemingway gimtadienis.
Author: knyguziurkeg
Karališki kūnai
Vienas įdomiausių mano skaitytų straipsnių šiais metais (straipsnis spausdintas 2013aisiais “London Review of Books”) rašytoja Hilary Mantel rašo apie požiūrį į karališkus kūnus. Labai ilgas tekstas, bet be galo įtraukiantis. Apie Kate Middleton, princesę Dianą, Ann Boleyn, Henry VIII

“The royal body exists to be looked at. The world’s focus on body parts was most acute and searching in the case of Jane Seymour, Henry’s third wife. No one understood what Henry saw in Jane, who was not pretty and not young. The imperial ambassador sneered that ‘no doubt she has a very fine enigme’: which is to say, secret part. We have arrived at the crux of the matter: a royal lady is a royal vagina. Along with the reverence and awe accorded to royal persons goes the conviction that the body of the monarch is public property. We are ready at any moment to rip away the veil of respect, and treat royal persons in an inhuman way, making them not more than us but less than us, not really human at all.”
http://www.lrb.co.uk/v35/n04/hilary-mantel/royal-bodies
K.Ž.G
Identiteto koordinatės
Who are you?
Who, who, who, who?
Who are you?
Who, who, who, who?
–The Who “Who Are You?”
“Never forget what you are, for surely the world will not. ”
― George R.R. Martin, A Game of Thrones
Grate leidyklos knygas lentynose lengva pažinti: lengva estetika, juodai baltos nuotraukos, viršeliai neprabangūs, visada tuo pačiu šriftu autoriaus vardas ir knygos pavadinimas. Leidyklos niša – prancūzų kalba rašantys rašytojai. Kai didžiosios leidyklos Švedijoje paleido savo teises i Patrick Modiano kūrybą, Grate jas nusipirko ir praėjusiais metais – didelė sėkmė mažai leidyklai – Modiano gavo Nobelio premiją.
Modiano dar neskaičiau, bet skaičiau du kitus rašytojus, kurių kūrybą leidžia Grate: alžyrietę-prancūzę Nina Bouraoui ir marokietį Abdellah Taia.
N.Bouraoui “Berniukiška mergaitė” (švediskas vertimas, originalo kalba -“Garçon manqué”) ir A. Taia “Arabiška melancholija”. Abi knygos autobiografinės ir abiejų jų ašis – identitetas. Ką reikalavimas pasirinkti tik vieną iš dviejų daro su mumis?
Bouraoui knygos veikėjos Ninos mama – prancūzė, o tėtis – alžyrietis. Tai kas ta mergaitė Nina?
Alžyre ji -prancūzė, Prancūzijoje ji – alžyrietė. Alžyre apspjaudoma jos mama, Prancūzijoje gatve ramiai ir oriai negali eiti jos tėvas. Tėvo šalyje daug prievartos, baimės. Nina girdi apie žudynes, ekstremistus, jos šeima vis rečiau palieka butą, nes lauke nesaugu.. Ateina vasaros ir tada Nina važiuoja atostogauti pas senelius į Prancūziją, kur susirenka visa mamos giminė, kur viskas idiliška, ramu, bet Ninai trūksta Alžyro.
Tarp mamos ir tėvo..
Tarp Prancūzijos ir Alžyro
Tarp berniuko ir mergaitės.
Alžyras 36°42′N 3°13′E.
Rennes 48°06′53″N 1°40′46″W
O kokios yra žmogaus koordinatės?
Nina nusikerpa plaukus, atsisako suknelių, nes berniukai turi daugiau laisvės. Jos elgesys provokuoja aplinkinius, jie bando ją koreguoti, keisti ir reikalauja vieno atsakymo į klausimą ”Kas tu?”. Lyg būtų įmanoma taip lengvai atsakyti, lyg atsakymas galetų būti vienprasmiškas, nekomplikuotas. Lyg viskas pasaulyje būtų binaru, lyg rinktis turėtume vieną iš dviejų. Lyg esant vienokiu negalima būti kitokiu.
Tas pasaulio binarumas, irgi yra viena iš temų Abdellah Taia knygoje “Arabiška melancholija”. A.Taia yra pirmas atvirai homoseksualus rašytojas marokietis. Jo knyga, kaip ir N.Bouiraoui – autobiografinė, ir jis rašo apie tai, ką reiškia peržengti stereotipines gender ribas. Pasakojimas prasideda įvykiu, kaip jam buvo uždėta “moteriško vyro” etiketė ir tęsiasi per įsimylėjimų, meilių galeriją. Visi sutiktų partnerių portretai nėra labai konkretūs, piešiami keliais štrichais,
be detalių. Pasakojimas yra fragmentiškas, be intencijų perduoti pilną niuansuotą paveikslą, greičiau yra noras perduoti nepritapimo ir ieškojimo jausmą.
Įdomu dar ir tai, kad N.Bouraoui ir A.Taia kalba primena viena kitą: čia mažai būdvardžių, sakiniai trumpi, tarsi paskubomis užrašomi prisiminimų blyksniai. Gal paradoksalu, bet nepaisant kone stenografinio stiliaus N.Bouraoui kalba labai lyrinė, tekstas primena poeziją.
N.Bouraoui esu skaičiusi anksčiau, ir man jos kūryba yra nepaprastai įdomi. Visai nenustebčiau, jei po daug metų (jai dabar tik 47 ) bus nominuota Nobelio premijai, prisiminkit, kur jūs apie tai skaitėte pirmą kartą.
“Šita nuo manęs it smėlis bėganti kalba yra skausmas. Ji palieka po savęs pėdsakus, žodžius, ir dingsta. Ji prie manęs nelimpa. Ji mane atstumia. Ji atskiria mane nuo kitų. Ji keičia kilmę. Tai trūkumas. Aš bejėgė. Aš lieku užsienetė. Aš esu sužalota. Mano žemė traukiasi. Aš lieku kitokia ir prancūze. Bet aš esu alžyrietė. Savo veidu. Savo akimis. Savo oda. (…) Aš lieku užsieniete per savo motiną. Vien per jos buvimą prie manęs. Per jos šviesius plaukus, jos mėlynas akis, jos šviesią odą.” (mano vertimas iš švedų kalbos)
K.Ž.G
Vasaros mokslai
Kam atostogos, o kam atostogos su mokslais.
Šią vasarą nuotoliniu būdu mokausi universitetinį kursą “Hario Poterio pasauliai”. Kursas Švedijoj gana gerai žinomas, nes sukėlė baisingą pasipiktinimą. Sakyta ir rašyta, kad toks kursas nėra rimtas, kad mokomasi nesąmonių, kad tokie mokslai neprisideda prie BNP ir inovacijų. Na, žodžiu, sena gera panieka humanitariniams mokslams ir jau visiškai atsibodęs požiūris, kad vien tai kas tiesiogiai generuoja piniginę naudą yra svarbu. Apskritai, tai jau vien požiūris, kad lavinimasis turi generuoti monetarinę naudą yra pasibaisėtinas.
Panašus požiūris egzistuoją ir apie skaitymą. Labai dažnai į skaitymą žiūrima kaip į instrumentą vienam ar kitam tikslui pasiekti, pvz išmokti raiškios kalbos arba kad “galėtume tobulinti savo supratimą apie žmogaus vidinį pasaulį” (neišgalvota citata), “bendram išsilavinimui”, kitų kultūrų pažinimui ir pan. Tokiu būdu dažnai kalbama apie skaitymo naudą. O gal geriau kalbėti apie skaitymą tiesiog sau? Skaitymą, nes norisi skaityti? Gal tiesiog skaitymą, ne jokios naudos, be jokių tikslų ir programų? Nesakau, kad skaitymas yra benaudis, bet gal tą naudą reikėtų traktuoti kaip teigiamą skaitymo pasėkmę, o ne skaitymo tikslą?
Bet grįžtam prie Hario Poterio kurso. Ne, nesimokau burtažodžių. Kursas orietuotas į tuos, kurie mokosi pedagogikos, bibliotekininkystės ir literatūrologijos, tai daug dėmėsio skiriama gender studies, klasės ir rasės perspektyvoms. Pirmajame egzamine teko atsakyti į klausimą, ar Hermiona yra mergaitės stereotipas ar feministinis pavyzdys, o ateinančiame egzamine reikės analizuoti vieną veikėją, aplinką ir pan remiantis Marijos Nikolajevos (viena iš vaikų literatūros guru) tekstais.
Knygos apie Harį Poterį yra išanalizuotos skersai ir išilgai, tai yra tikrai labai įdomių mokslinių tekstų, prieš porą dienų skaičiau vieną, kuris analizavo maisto reikšmę Hario Poterio knygose.
Va tokia būna mano reakcija, kai žmonės supranta, kad žiūrėti į išsilavinimą iš naudingumo perspektyvos yra nesusipratimas, ir mokosi, nes jiems įdomu /svarbu, o ne vien dėl diplomo
Apie santuokinę krizę
“Aš nenoriu taisyti, galvojo tėtis. Aš nenoriu rinkti jūržolių. Aš noriu statyti didelius, stirpius dalykus, aš noriu tiek daug, ir taip labai, bet nežinau… yra labai sunku būti tėčiu”
//T. Jansson “Tėtis ir jūra”
Žodžiu, mumiui Tėčiui vidurinio amžiaus krizė. Ką daryti? Kas jam gali padėti?
Mamai nekyla abejonių, kad visa šeima turi daryti tai, kas geriausia tėčiui. O kadangi tėtis seniai norėjo iškeliauti į tolimą salą, tai jo šeima, savaime suprantama, turi jam padėti vėl atrasti save, padėti jam iš naujo suformuluoti savo vyriškumą, kad jis nustotų jaustis nereikalingas.
– Štai ji, – sumurmėjo Muminuko mama. – Štai čia mes gyvensime, mums bus ir gera, ir sunku…
– Ką tu kalbi, – pasakė Muminukas.
– Štai ten mes gyvensime, – pakartojo mama. – Tai tėčio sala. Tėtis mumis rūpinsis. Mes tenai nuplauksime ir nugyvensime visą gyvenimą, ir viską pradėsime iš pat pradžių.
– Visąlaik maniau, kad tai musės kakutis, – tarė mažoji My.
Mama vėl nulipo nuo kėdės.
– Kai kada tai ilgai užtrunka, – pasakė ji. – Gali pasiutiškai ilgai užtrukti, kol supranti.
Tetis, Mama, Muminukas ir mažoji My nuplaukia į tolimąją salą ir apsigyvena švyturyje. Tėtis tuoj puola uždegti švyturį, bet jam nepavyksta. Vėliau tėtis prisigalvoja visokių svarbių projektų: statyti bangolaužį, o gal prieplauką? Ne. Reikia mesti tinklus, kad pagauti žuvies. Bet va nelabai reikalas pavyksta, o po lieka tinklai pilni jūržolių, tėtis eina užsiimti kažkuo kitu, o jūržoles iš tinklo rankioti tenka jo šeimai. Po to tėtis pradeda žvejoti. Kiekvieną dieną. Mama tą žuvį turi valyti, paruošti, sūdyti. Tos žuvies tiek daug, kad nėr kur dėti, bet ar pasakysi savo vyrui, kuriam vidurinio amžiaus krizė, kad žuvies jau gana?
Vėliau Tėtis susiranda naują užsiėmimą. Jis rašys mokslinį darba apie jūrą. “Supranti, aš noriu galvoti apie tokius dalykus ir galbūt parašyti mokslinį darbą. Apie viską, kas turi bendro su jūra, su tikra didele jūra. Aš turiu ją suprarsti. Prieplaukos ir keliai ir žvejyba yra tik mažiems žmonėms, kuriems nerūpi dideli kontekstai “. Ir tėtis renka duomenis apie jūra, jos gylį, temperatūrą, bangavimą. O tuo metu Mamai prasideda depresija, ją kamuoja didelis namų ilgesys, ji nori sodo, ji nori gėlių, bet tokie dalykai saloje neauga. Mama pradeda piešti savo sodą ant švyturio sienos, jos depresija vis gilėja.
Muminukas gi pradeda bręsti. Jis kalendoriaus lape pamato nupieštą jūros arkliuką ir įsimyli, po to išsikrausto iš švyturio. Mažoji My irgi kažkur dingsta, kažką veikia, bet niekas nežino ir niekas nesidomi.
“Tėtis ir jūra” yra labai graži knyga apie šeimos krizę, apie tai, kaip šeimos nariai, nors ir gyvena kartu, bet tarsi prasilenkia.
Klaida manyti, kad knygos pie Muminukus yra tik vaikams. Pavyzdžiui, “Tėtis ir jūra” yra daug labiau tinkanti suaugusiajai auditorijai, tiek dėl turinio, tiek dėl vaikams per sudėtingos kalbos.
T.Jansson tekste daug impresionistinių blyksnių, daug ekspresionistinių scenų (pavyzdžiui, kai sala pradeda keistis per vieną naktį, kai visa augmenija trukiasi tolyn nuo jūros ir grėsmingai artėja prie švyturio). Labai taikliai T.Jansson įkūnija egzistencialistinį nerimą ir mirties baimę Moros personaže. 
Kai mano draugė Marie knygų klubo metu ištraukė “Tėtis ir jūra” iš savo rankinės ir pasakė, jog šitą knygą skaitysim ateinančiam kartui, buvau šiek tiek skeptiška. Prisipažįstu. Dabar gi manau, kad šitą knyga yra labai puikus, linksmas, rimtas, šviesus ir baisokas šeimos krizės aprašymas. Knyga apie tai, kai net su artimiausias žmonėmis kartais prasilenkiame. Apie tai, kad darome klaidas ir įskaudiname, net tada, kai mūsų artimieji savanoriškai aukojasi dėl mūsų gerovės. Ir apie tai, jog kava, kelios karamelės ir piknikas gali padėti užgydyti žaizdas apie kurias niekas nekalba.
K.Ž.G








