Author: knyguziurkeG

Dar kartą apie “Danielių Dalbą”

~ knyguziurkeG ~ 7 Comments

Man “Silva rerum” abi dalys buvo kaip atgaiva: mano mėgstamas žanras, man labai prie širdies esantis rašymo stilius, slydimas tekstu.

K.Sabaliauskaitės tos dvi knygos man vieni geriausių kūrinių rašytų lietuviškai.

Kai skaitau jos naujausią knygą “Danielius Dalba ir kitos istorijos” lengvai atpažįstu autorės braižą, tekstą. Net tada, kai ji rašo apie kėgėbistus, apie muzikantą sumušusį savo draugę, emigravusią lituanistę Ramutę. Tas mano minėtas lengvumas, kalbos skambesys yra ir šituose aštuoniuose apsakymuose. Turi K.Sabaliauskaitė dovaną, moka rašyti nesipriešinantį tekstą taip, kad nesinori baigti skaityti.

Net ir tinklaraščio įrašai K.Sabaliauskaitės yra tokie magiški. Būtinai paskaitykit tą, kur ji rašo apie kavą, aš kavos niekada negeriu, bet prisiskaičiusi apie tai, “kai atnešė kavą, tai buvo tikras espresso tenebroso – tamsus, kaip tamsiausias Caravaggio paveikslo šešėlis, juodas kaip žudiko sąžinė, su kremine puta, gelsva kaip seno aukso relikvijorius.” tai, prisiekiu, siaubingai man, vien arbatą besiurbčiojančiai, labai jau prireikė tikros kavos.

Forma (romanas, apsakymai, blogo įrašai)K.Sabaliauskaitės stiliaus ir kalbos netrikdo, bet kai skaičiau apsakymus man KAŽKO trūko (rašau ir jaučiuosi kaip kokia ponička-mamzelė, kuri  valgydama antrą gabalą Pavlova torto skundžiasi, kad skanu , bet ne taip skanu kaip praėjusį kartą). Skaičiau, galvojau, užsirašinėjau, kol, manau, sugebėjau identifikuoti tą KAŽKĄ.

K.Sabaliauskaitės neabejotina šitos knygos striprybė yra ironija. Visą knygą skaičiau ir šypsojausi, nes atpažinau daug dalykų iš lietuviško gyvenimo.

Skaičiau  apie tai kaip anglofilė Filomena važiuoja į Londoną ir įsivaizduoja:”penktos valandos arbatėlė su biskvitais, visai kaip iš Džeinės Eir. Lietus už lango, šiapus-plati pagalvėmis iškolta palangė, tokia patogi romanams skaityti… ” ir prisipažįstu, jog tai toks gero dydžio akmuo tiesiai į mano pačios daržą. Kai darbo reikalais važiavau į pačia pirmą komandiruotę užsienyje į Birmingham, tai taip ir įsivaizdavau visą tą angliškumą. Dar ir kolegų anglų paklausiau, kur jie čia arbatėlę popietinę geria. Po to man buvo paaiškinta,  kaip ten su ta arbatėle yra iš tikrųjų.

Arba kitas sabaliauskaitiškos ironijos pavyzdys : “Ramutė kartais pagalvoja, jog būtinai parašys apsakymą apie savo viešbutį- be pagražinimų, ne iš išskaičiavimo, ne nuolaidos tikėdamasi-parašys lietuviškai; taip, kaip mato ji. Ir tai bus tikra-pagoniškai atvira ir valstietiškai tiesmuka, atskirianti pelus nuo grūdų. Tai bus tikra literatūra- išjausta, išskaudėta, apmąstyta”.
Ta ironija ir yra šitų pasakojimų variklis, būtent ta ironija ir suteikia to gaivumo, kurio aš dažnai pasigendu lietuviškuose tekstuose.
K.Sabaliauskaitė į visus savo veikėjus žiūri su ironia, nebijo jų pašiepti, ir kartais, man pasirodė, kad tie veikėjai per daug sukarikatūrinami. Kai kuriuose apsakymuose autorė sugeba atsverti tą kuriamą veikėjų karikatūriškumą ir suteikti kokią nors naują įdomią dimensiją. Pavyzdžiui pasakotojas apsakymo “Mirtis Vilniuje” pirmojoje pusėje man pasirodė vienpusiškas, perdėm šaržuotas, bet autorė kažkur per vidurį “apvertė” pasakojimą.

Tačiau  kartais tie veikėjai ir lieka tokie neniuansuoti, pavyzdžiui Algis iš “Filomena važiuoja…”, Ramutė iš “Žeismastis” arba pasakotojas iš apsakymo “Vilniaus vėtrungės”. K.Sabaliauskaitė pristato savo herojus tarsi per atstumą, tarsi nuo aukštesnės pakylos ir ji retai yra savo veikėjų pusėje.

Štai čia manau, ir buvo man tas KAŽKAS, kurio man trūko. Žinau, jog neteisinga lyginti apsakymus su romanais, bet man pasirodė, jog savo pirmosiose dviejuose knygose K.Sabaliauskaitė labiau mylėjo savo veikėjus, buvo labiau jiems gailestinga, mažiau juos teisianti ir daugiau jiems atleidžianti. Šįkart pasigailėjimo iš autorės jos herojai nesulaukia, kai ji pastraipa po pastraipos baksnoja į jų nuodėmes ir trūkumus.

Aš esu K.Sabaliauskaitei dėkinga už rašymą be lietuviškų pagraudenimų, už tiesumą, už pasakojimus apie pie miestą, o ne apie kaimą, su kuriuo nejaučiu ir neturiu jokio ryšio, už taiklius pastebėjimus. Už tai, kad nei savo tekstuose nei interviu neatsiprašinėja, kai jaučiasi daugiau žinanti.

Labiausiai man patikę apsakymai yra “Juodieji Franko perlai” (ir aš noriu storos knygos apie šitus perlus ) ir “Filomena važiuoja į Londoną” (pastarojo pabaiga man pasirodė nuostabi).
O paskutiniojo apsakymo smagumas (be savaime suprantamai džiuginančio lietuviškos literatūros “tarkavimo” )buvo atpažinti į jį įkeltus tikrus žmones- J.Ivanauskaitę (pakalnutės išdavė) ir ,rodos, identifikavau Danieliaus Dalbos draugę- Lakmę-buvusią Salman Rushdie žmoną, modelį ir maisto gaminimo knygų autorę Padma Lakshmi.

Kiti prieš mane perskaitę K.Sabaliauskaitės “Danielius Dalba ir kitos istorijos” rašė, jog nori dar. Aš irgi prisidedu prie jų. Norių dar. Nes tas lengvumas, su kuriuo sabaliauskaitiškas tekstas skaitosi, yra nedažnas reiškinys, ypač derinyje su įdomiu turiniu.

K.Ž.G

 

Apie bibliotekas ir bibliotekininkes

~ knyguziurkeG ~ 10 Comments

Delfi.lt perskaičiau straipsnį apie tai, kaip bibliotekose idiegimi savitarnos aparatai.

Apsidžiaugianti, nes manau, jog labai gerai, kad bibliotekinkai  bus atlaisvinti nuo tokio darbo ir galės daugiau dėmesio skirti  bibliotekų lankytojams, patarti, rekomenduoti. Pagaliau galės pasiūlyti daugiau knygų skaitymo valandėlių vaikams, knygų aptarimus suaugusiems.
Apsidžaugiau, nes pagalvojau, jog bus pakankamai personalo išmokyti žmonės ieškoti informacijos, ruošti kokius įdomius renginius bibliotekoje.
Pamaniau, jog galės ramiai katalogizuoti ir organizuoti fondus. Gal atsiras galimybė daugiau laiko skirti fondų formavimi, sprendimui, kurias knygas pirkti, o kurių ne.

Bibliotekininkų darbas yra daug daugiau nei tų kortelių pildymas. Gaila, kad mūsų mokyklos bibliotekinkė to niekaip nesuprato. Ar galit įsivaizduot, jog per visus mokymosi metus gimnazijoje į pačią biblioteką net kojos nebuvau įkėlusi? Nes moksleivių ji ten tiesiog neįleisdavo. Sustabdydavo ant slenksčio, grubiai užklausdavo, kokios knygos nori ir pati ją atnešdavo.

O apie vieną mylimiausių mano bibliotekinkių esu rašiusi čia. Jos vardas- Dalia Greičiutė, dabar ji Nidos bibliotekos direktorė. Iki šiol ją prisimenu su didžiule meile.

Ir jei tarp blogą skaitančių yra bibliotekos darbuotojų, tai noriu pasakyti jiems AČIŪ už labai svarbų jų darbą.

K.Ž.G

Niekada be pirštinių nešluostyk ašarų

~ knyguziurkeG ~ 9 Comments
Knygos ir serialo autorius Jonas Gardell

Apie švedų rašytojų knygas, kurios nėra išverstos nei į anglų nei į lietuvių kalbas, stengiuosi nerašti šitame bloge. Bet šįkart nerašyti negaliu.

Yra svarbių dalykų ir temų, apie kurias nutylėti yra nuodemė, nes kaip sakoma, tam kad blogis triumfuotų, pakanka nieko nedaryti.

Visai neseniai Švedijoje pasirodė garsaus komiko ir rašytojo Jonas Gardell knyga “Torka aldrig tårar utan handskar. Kärleken”  (Niekada nešluostyk ašarų be pirštinių. Meilė). Knyga yra pirmoji trilogijos dalis. Dar tik pasirodysiančios dalys vadinsis “Liga” ir “Mirtis”.
Pagal knygas jau pastatytas švediškas trijų dalių serialas, ir tris pirmadienius didelė dalis Švedijos kartu tuo pačiu metu priešais televizorių verkė (Pirmąją seriją matė  1 247 000 žiūrovai).
Aš pati verkiau balsu, pasikūkčiodama, susiėmusi už galvos, nes filmo pasakojimas buvo toks stiprus ir baisus tuo pačiu metu. Twitter’yje filmą komentavusieji dalijosi tomis pačiomis reakcijomis: visi sutartinai verkėme, nes nesuprantama kaip tokie dalykai, apie kuriuos kalba J.Gardell savo knygoje ir filme dar visai neseniai galėjo vykti Švedijoje. Ir kad jie  tebevyksta.

Devintasis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Pasakojimas sukasi apie du jaunus vaikinus- Rasmus ir Benjamin. Rasmus palieka savo vaikystės namus ir atvažiuoja į Stokholmą, kur, kaip visi žino, gėjai gali gyventi atviriau nei likusioje Švedijoje. Ten jis susipažįsta su  Jehovos liudininku Benjaminu, ir jie abu jauni ir gražūs vienas kitą įsimyli. Bet džiaugtis naujai atrasta meile ir laisve tenka neilgai. Iš pradžių tik iš užsienio atklystančios, vėliau paniką Švedijoje keliančios naujienos apie AIDS paplitimą apverčia ne tik Benjamino ir Rasmus gyvenimą, bet ir visą homoseksualų bendruomenę.

Knygos viršelio nuotraukoje- Jonas Gardell savo jaunysteje. Viename Tv interviu jis papasakojo, kad žmogaus, kurio rankos nuotraukoje apsivijusios laiko J.Gardell, nebėra

Jonas Gardell žino, apie ką jis rašo. Jis pats buvo ir yra tos bendruomenės dalis, jis išgyveno, o daugelis jo draugų- ne. Jis rašo:

” Tuos, kurie mylėjo labiausiai. Tuos, kurie buvo meilės apsėsti.  Būtent juos šalna pasiėmė”
J.Gardell pasakojime pilna tikrų ir neišgalvotų detalių, tikrų nutikimų, ir būtent dėl pasakojimo autentiškumo buvo taip baisu. Būtent todėl tiek visi žiūrėję filmą verkėme.

Ta plonutė tolerancijos luoba, kuri sudaro didelė dalį švediškojo identiteto, nėra nekintama konstanta. Tik prieš keletą dešimtmečių, AIDS išgasdinta visuomenė elgėsi su marginaline grupe taip, kad protu nesuvokiama.
Knygos pavadinimas “Niekada nešluostyk ašarų be pirštinių” paimtas iš tikro nutikimo, kai vieną seselė užsimiršusi ligoninėje slaugydama nuo AIDS mirštantį pacientą, nubraukė nepirštinėta ranka ašarą nuo jo skruosto. Kita seselė davė jai pylos ir išbarė už tokį poelgį.

J.Gardell pasakoja apie tai, kaip net personalas kartais atsisakydavo įeiti į palatą, taip jauni vyrai mirė tuščiose palatose visiškai vieni.

Kai kurie mirė tėvams taip ir nepapasakoję apie savo ligą, nes tada būtų atskleidę paslaptį apie savo homoseksualumą.
O šeimos, kurios žinodavo kodėl mirė jų sūnūs, meluodavo, kad jie mirė nuo vėžio, bijodami  “ką žmonės pasakys”, tai  į laidotuves uždrausdavo ateiti homoseksualiems draugams ir net mirusiojo partneriui, kartais neatskleisdami net laidojimo vietos.

Įsivaizduokit, kaip tas, kurį mylite nyksta akyse, kaip ligoninėje iki pat pabaigos laikot jo ranką, o po to neturite teisės net atsisveikinti, nes artimiejo net ir po mirties bandė neigti savo vaikų gyvenimus ir pasirinkimą.
Didelė dalis sirgusiųjų AIDS nusižudė. TVinterviu J.Gardell pasakojo, kad vienu metu darbe jis net turėjo juodą kostiumą. Tokiu būdu tiesiai iš darbo galėjo važiuoti į dar vienas laidotuves.

Kai Benjamino tėvai sužino, kad jis gėjus, jie , pagal egzistuojančias Jehovos liudininkų taisykles, privalo nutraukti su juo santykius. Vieną dieną jie užeina į jo namus, kur jis gyvena kartu su Rasmus, pasiterauja, ar jis tvirtai įsitikinęs, kad jis gėjus. Jie tryse sėdi geria kavą, valgo tėvų atsineštą tortą, ant stalo stovi jų nupirktos rožės. Ir tada Benjaminas suvokia, ko jie atėjo. Jis supranta, kad jo tėvai atėjo į jo laidotuves, kad nuo dabar jis jiems nebegzistuos. Jis stovi koridoriuje, kai tėvai rengiasi išeiti, ir šaukia: “Aš nesu blogas! Aš nesu blogas! ”
Tėvai apsisuka ir išeina.

Pasirodo, šita scena irgi nėra išgalvota. ir įvyko ji tikrame gyvenime tik prieš 5 metus. Knygos autorius rinkdamas medžiagą knygąi kalbėjo su vaikinu, kurio būtent taip atsižadėjo jo labai religinga šeima.

Kita labai stipri scena, kai Rasmus jau sužinojęs, kad ir jis susirgs, negali miegoti, verkia ir sako Benjaminui, jog jis nenori kad ji kaip šiukšlę po mirties įdėtų į juodą šiukšlių maišą, nes būtent taip buvo elgiamasi.
Knygoje ir filme naudojamos tikros tuometinių laikraščių rubrikos. Įsibaiminusi visuomenė siūlė košmariškus problemos sprendimus: izoliuoti visus užsikrėtusius Gotlando saloje, ištatuiruoti kokį nors ženklą pažastyje. Visa tai labai stipriai kontrastuoja su meile, kuri egzistuoja tarp Rasmus ir Benjamin.
Ir nesuvokiama, kaip tai, ką jie vienas kitam jaučia, gali kelti tokius negatyvius jausmus ir tokias baisias reakcijas kitiems. Nesuvokiama, kaip meilė gali būti taip priešiškai traktuojama. Nesuprantama,  kaip meilė gali būti rezervuojama vieniems, bet draustina kitiems.

Ir baisu, jog net ir šiandien negalime nuo tokio elgesio atsižegnoti. Tai, kad kažkada jau istorijoje elgėmės kaip beširdžiai nedaro mus atsparius tokiam elgesiu ateityje. Ta tolerancijos, kultūros, civilizacijos luoba, kuria jau minėja anksčiau, yra tokia plonytė ir tokia nepatvari prieš mūsų baimes ir ribotumą.

Labai norėčiau, kad atsirastų drąsi leidykla ir išleistų šitą knygą lietuvių kalbą. Labai norėčiau, kad atsirastų drąsi televizija ir nuspirktų šitą filmą Lietuvos auditorijai, nes J.Gardell pasakojama istorija mus visus liečia, nes iš jos privalome visi pasimokyti.
Teisę rodyti serialą jau nusipirko Skandinavijos šalys, vedamos derybos su BBC, jau yra planų perdaryti serialą į filmą, ir tokiu būdu padaryti jį labiau prieinamą užsienyje.

Tiek literatūros, tiek filmo kritikai kalba apie svarbią kultūrinę gairę.SvD recenzuoja knygą

“Lyg rauda, lyg priminimas, lyg atpildas, lyg prisipažinimas meilėje ir kaip svarbus istorijos aprašas, suteikia man viską, ko norėčiau.”

K.Ž.G

Underground New York Public Library

~ knyguziurkeG ~ 5 Comments

http://undergroundnewyorkpubliclibrary.com/ yra internetinis puslapis, kuriame publikuojamos New York metro skaitantys žmonės.
Puslapio įkūrėja Ourit Ben-Haim šešias dienas per savaitę publikuoja naują nuotrauką. Penktadieniais  įdedama nuotrauka, kur sunku įdentifikuoti, kokia knygą yra skaitoma.

Žiūriu į skaitančius New Yorko gyventojus ir kažkaip užsinoriu, kad ir mano autobuse į darbą daugiau būtų skaitančių.

Hilary Mantel “Wolf Hall”

 

Chaim Potok “The Gift of Asher Lev”

 

K.Ž.G

2 ilgos dienos iki Bookerio

~ knyguziurkeG ~ 1 Comment

Liko dvi dienos iki Booker premijos paskelbimo. Šįkart laimėtoją pasitiksiu su dviem perskaitytom knygom iš trumpojo sąrašo (D.Levy “Swimming Home” ir  A.Moore “The Lighthouse”).

H.Mantell Bookerį jau laimėjo 2009 už knygą “Wolf Hall”, kurios  tęsinys “Bring Up the Bodies” vėl pateko į trumpąjį sąrašą. labiausiai norėjau perskaityti W.Self “Umbrella”, bet neradau jos pirkti knygų mugėje.

Kas laimės šiemet? (Tik nesakykit, kad “Swimming Home”, nes aš tai niekaip nesupratau, kuo ta knyga tokia gera, kad pateko į trumpąjį sąrašą)

K.Ž.G

Mo Yan

~ knyguziurkeG ~ 5 Comments

Kiniečių rašytojas Mo Yan gavo šių metų Nobelio literatūros premiją.

Akademija premiją davė autoriui “who with hallucinatory realism merges folk tales, history and the contemporary]“.

Nesu nieko skaičiusi iš jo kūrybos (apskritai mano skaitymo ratas gana ribotas; reikėtų pasitaisyti), bet užtat šiandien darydama įrašą Knygų Žiurkių Facebook puslapyje rašiau “Nobelio premijos laureatas rašantis kinietiškai -1 (tai gal Mo Yan dabar galėtų gauti Nobelį?)”. Tai šituo spėjimu labai didžiuojuosi ir einu i internetinį puslapį užsisakyti kokios nors jo knygos.

K.Ž.G.

Nobelio effektas

~ knyguziurkeG ~ 2 Comments

Viena Švedijos literatūros žinovė Anna Gunder neseniai pristatė savo tyrimą apie Nobelio premijos efektą. Pagrindinė išvada yra ta, kad Nobelio premija didesnį efektą turi tada, kai skiriama mažiau žinomam rašytojui. Praėjus 5 metams po premijos gavimo, ji ar jis būna išversti į dvigubai daugiau kalbų nei prieš premiją.
Pavyzdžiui Hemingvėjui, kurio knygos jau buvo išverstos į 30 kalbų jau prieš Nobelį, tas efektas buvo nedidelis

A.Grunder tyrimas rodo, jog Nobelio premijos prilyginimas mirties bučiniui (t.y. ją gavę rašytojai nustoja rašyti) yra mitas. Nors Doris Lessing ir sakė, kad Nobelio premija jai yra “bloody disaster”, nes jai tenka duoti tiek interviu, kad laiko kitiems dalykams nelieka.  Tyrime teigiama, jog beveik 60%  laureatų rašė taip kaip ir ankščiau.
Po premijos gavimo laureatai vidutiniškai dar gyveno 13 metų.

Info iš čia

 

Nobelio premija. Jau rytoj

~ knyguziurkeG ~ 8 Comments

Aš kaip visada tikiuosi, kad laimės Margaret Atwood arba Alice Munro arba Joyce Carol Oates.  (Jei laimėtų Atwood arba Oates, aš tikrai apsiverkčiau. Pirma spiegčiau, o po to apsiverkčiau)

Kasmet spėliojimuose figuruojančio poetas Adonis šansas laimėti mažesnis nei visada, nes nelabai tikėtina, kad prizas būtų įteiktas poetas du metus iš eilės.
Kas dar? Cormac McCarthy, Les Murray, Philip Roth, Don DeLillo. Gal Mirca Cartarescu? H.Murakami? (kad kažkada jis Nobelio premiją gaus, mažai kas abejoja, klausimas tik kada). Amos Oz? Paul Auster? Peter Nadas?

K.Ž.G

 

Penkiasdešimt jo niuansų arba kaip mano vidinė deivė skaitė populiarią erotinę literatūrą

~ knyguziurkeG ~ 14 Comments

Ką tik baigiau skaityti E. L. James “Fifty Shades of Grey”
Nežinau nė nuo kurio galo pradėti šitos knygos aprašymą.
Žinojau, kad labai populiari, net žinojau apie ką ji, bet nebuvau skaičiusi nė vienos teigiamos recenzijos.

Knygų mugėje man viena leidykla nemokamai padovanojo šitą knygą eknygos pavidalu, tai taip neplanuotai ir perskaičiau savo pirmąją knygą iPhone.

Galima sakyti, kad aš praradau elektroninės knygos nekaltybę, tuo pačiu metu, kai knygos herojė Anastasia prarado savo nekaltybę nuostabiajam, gražiajam milijardieriu, graikiškajam dievui adoniui Christian Grey.

Anastasia, 22 metų studentė vieną dieną susipažįsta su tuo fantastišku Christian Grey, ir jis jai pasiūlo BDSM (į detales nelįsiu ir smulkiau neaiškinsiu, nes mano tėvai reguliariai skaito šitą blogą 😉 ) santykius. Vyrukas rimtai į tą reikalą žiūri, savo bute turi įsirengęs atskirą kambarį (“Red Room of Pain”) tam reikalui , o Anastasijai pakiša pasirašyti ilgiausią kontraktą, kuris reguliuotų jų roles tiek tame raudonajame kambaryje, tiek jos valgymo įpročius, tiek privalomas jai treniruotes, dar į namus iškviečia jai gydytoją, kad ši išrašytų Anastasia kontraceptinių tablečių (Creepy!).

Žodžiu, tas Christian Grey yra siaubingai kontroliuojantis tipas, sekantis Anastasijos kiekvieną žingsnį, o ji į tai žiūri visai atlaidžiai, na maždaug “jei kontroliuoja, tai reiškia, jog jam rūpiu”. (Anastasia, pagalbos linijos moterims numeris yra 8 800 66366)

Knygoje veiksmo kaip ir nėra, išskyrus ilgas ir aiškiai aprašytas sekso scenas, ir trumpučius intermezzo, kurių paskirtis perkelti veikėjus tai į vieną tai į kitą vietą, kur jie vėl gali užsiimti seksu.
Tik prašau niekam nesakykit, kad skaitydama knygą aš šimtą kartų varčiau akis, nes kiekvieną kartą, kai knygos herojė Anastasia tai padarydavo, tas jos milijardierius dominatorius (koks yra lietuviškas terminas?) ją bausdavo tame kambaryje… Tai tikrai nenoriu, kad jis atsibelstų pas mane, pavadintų “baby” ir pradėtų kažką vapėti apie bausmę.

Yra toks švediškas išsireiškimas “skämskudde” – gėdos pagalvė. Tuoj paaiškinsiu, ką jis reiškia.
Įsivaizduok,  kad sėdi ant sofos, žiūri kokią nors laidą, kur dalyviai elgiasi  taip, kad norisi slėptis, kad tau kaip žiūrovei/-ui yra gėda, kad jauti poreikį paslėpti veidą pagalvėje tokiu momentu. Pažįstama situacija? Tai va. Aš didžiąją dalį knygos taip skaičiau su tokia gėdos pagalve. Labai jau juokinga tarpais buvo, kartais taip nevykusiai aprašyta, kad akių nebuvo kur dėti. Garsiai skaičiau ištraukas K. ir mes abu kvatojom ne iš to, kas aprašoma, bet KAIP taip daroma.

E.L.James seksą aprašo tiesiai šviesiai, daugiau pornografiškai nei erotiškai, tad jokių metaforų apie sprogstančius pumpurus, slaptus sodus, gazeles ir vynuogynus, čia nėra. Ir labai gerai, kad nėra, nes sekso scenos trunkančios dešimtimis puslapių su ištryptų rūtų metaforomis, būtų siaubingai skausmingos (cha cha) , ir labai greitai pasimato, jog  rašyti apie seksą be užuolankų yra sunkus reikalas.
Kai kurios scenos labai jau tokios nuvalkiotos ir stereotipinės: Christian vienu rankos mostu nušveičia visus popierius nuo rašomojo stalo, ir ant to stalo “paima” Anastasią. Šita scena egzistuoja kas antrame filme, kur herojus ir pinigingas verslininkas. Net ir seriale “Auklė” veikėjai vis lipdavo ant to stalo kabinete.

Literatūriniu požiūriu knyga yra siaubinga. Joje pilna pasikartojimų: herojė vis prikanda lūpą, varto akis,  jos vidinė deivė (inner godess) yra minėta kokius 50 kartų: “mano vidinė deivė šokinėja iš džiaugsmo bla bla bla. mano vidinė deivė atrodo taip lyg kas iš jos būtų atėmęs ledus”  ir vis minima, kad Christian Grey kvepia dušo žele.
(Nors ta “vidinė deivė”, nemeluosiu, ir teikė knygai tam tikro šarmo, buvo nuolatinis humoristinis intarpas ).
Taip pat gana smagūs buvo elektroniniai laiškai tarp Anastasia ir Christian, juose pilna sąmojo ir kandžių juokelių.

Kai kurie dalykai man knygoje atrodė visai neįtikėtini. Pavyzdžiui tai, kad Anastasia neturi elektroninio pašto, savo kompiuterio. Nereikia čia lialia. Universitetuose studentai automatiškai gauna elektroninį paštą, o kaip pabaigti universiteto studijas JAV be kompiuterio tai neįsivaizduoju.
Be to, ji sugalvoja pagooglinti Christian Grey tik praėjus kokiam mėnesiui po jų susipažinimo. Really? Pradedi eiti į pasimatymus su vienu turtingiausių magnatų (o taip, žinoma, jis turi nuosavą lėktuvą ir piloto licenziją sraigtasparniui), bet į galvą neateina net suvesti jo vardo į paieškos laukelį…

Skaičiau ir piktinausi, kad Christian Grey net is sužinojęs, kad Anastasia neturi absoliučai jokios seksualinės patirties, vistiek kiša jai savo paties preferencijas, visai nepalikdamas erdvės jos pačios apsisprendimui,  bet labiausiai erzino tai, kad  Anastasia pati savęs net neklausia, ar tai JOS pačios norai, ar tik nenoras nuvilti Christian.

Va čia tai meilė…
“Kodėl tu neatsakei į mano emailą iškart? “

Nemaloniausia skaityti šitą knygą dėl Anastasia požiūrio į santykius.
Jai atrodo visai normalu, kad Christian Grey aiškina jai, kada ji gali vairuoti savo mašiną, kad jis jiems nesusitarus įsiveržia į jos namus, kad seka paskui ją, kai ji važiuoja susitikti su tėvais, kad  žaidžia su ja “mind games”.
Ji nuolat įsitempusi, nes bijo Christian reakcijos į tai, ką ji sako ir daro, nes jis nuolat įtarinėja ją flirtuojant su kitais vyrais.
Bet Anastasia tokį jo elgesį romantizuoja. Ji žiūri į Chrstian kaip į projektą, t.y. manosi galinti jį pakeisti su savo meile, nes tiek jis, tiek ji aiškina Christian elgesį nenusisekusia ankstyvąja vaikyste.

Žodžiu, tipinis “Gražuolės ir Pabaisos variantas”: nesvarbu, kad Pabaisa Disnėjaus filme šaukia ant Belle, išmeta jos tėvą, ją pačią laiko užrakinęs kambaryje, o kai ji nesutinka vakarieniauti su juo, palieka ją be maisto. Bet Belle vistiek dainuoja “There’s something sweet /And almost kind /But he was mean and he was coarse and unrefined/But now he’s dear, and so unsure”.

Youtube radau labai juokingų knygos skaitymų su komentarais, žvygauju juos žiūrėdama.
Apie knygą taip pat rašė Voras tinkle, Knyga ir maistas, panavijos vasara, Nereguliarios transliacijos iš Melburno
O angliškai skaitantiems siūlau porą citatų iš  (jos labai tipiškos ir gerai atspindi knygos stilių):

““Does this mean you’re going to make love to me tonight, Christian?” Holy shit. Did I just say that? His mouth drops open slightly, but he recovers quickly.
“No, Anastasia it doesn’t. Firstly, I don’t make love. I fuck… hard. Secondly, there’s a lot more paperwork to do, and thirdly, you don’t yet know what you’re in for. You could still run for the hills. Come, I want to show you my playroom.”
My mouth drops open. Fuck hard! Holy shit, that sounds so… hot. But why are we looking at a playroom? I am mystified.
“You want to play on your Xbox?” I ask. He laughs, loudly.
“No, Anastasia, no Xbox, no Playstation. Come.”… Producing a key from his pocket, he unlocks yet another door and takes a deep breath.
“You can leave anytime. The helicopter is on stand-by to take you whenever you want to go, you can stay the night and go home in the morning. It’s fine whatever you decide.”
“Just open the damn door, Christian.”
He opens the door and stands back to let me in. I gaze at him once more. I so want to know what’s in here. Taking a deep breath I walk in.
And it feels like I’ve time-traveled back to the sixteenth century and the Spanish Inquisition.
Holy fuck.””

” My body convulses around him, and I come, loudly calling out a garbled version of his name into the mattress, and Christian follows with two sharp thrusts, and he freezes, pouring himself into me as he finds his release.”

“I had no idea giving pleasure could be such a turn-on, watching him writhe subtly with carnal longing. My inner goddess is doing the merengue with some salsa moves.”

“I close my eyes, feeling the build up… pushing me higher, higher to the castle in the air.”

“Look at me,” he breathes, and I stare up into his smoldering gray gaze. It is his Dom gaze – cold, hard, and sexy as hell, seven shades of sin in one enticing look.”

K.Ž.G

Ingrid Betancourt

~ knyguziurkeG ~ Leave a comment

Labai apsidžiaugiau radusi mugėje įrašytą pokalbį su Ingrid Betancourt. Spauskite čia.
Paskubėkit pažiūrėti, kol video vis dar įdėtas internete.

O čia dar vienas pokalbis su ja iš knygų mugės (spauskite ant rubrikos su jos vardu dešinėje)

Mes, knygų žiurkės, sėdim po Björn Wiman (didžiausio dienraščio Dagens Nyheter kultūros redaktoriaus) kojomis ir užvertusios galvas klausomės pokalbio Su Ingrid Betancourt, tai mūsų tame video nesimato.

Ingrid Betancourt -Kolombijos politikė, kandidatė į prezidento postą- Farc sukilėlių  2002aisias buvo pagrobta ir beveik 6.5 metų buvo laikoma nelaisvėje džiunglėse.
2010aisias išleista jos knyga “Even Silence Has an End”, kurią mes abi pasižadėjom perskaityti.

K.Ž.G