Vietoj to, kad rašyčiau darbą pedagogikos kursui landžiojau po internetą ir radau štai ką: vieną blogiausių knygų viršelių. Ever.
Tadadada!
Pristatau jums S.King knygą “Švytėjimas”.
Visą (juokingą)istoriją galite skaityti čia.
K.Ž.G
Author: knyguziurkeG
Women’s Prize ilgasis sąrašas
Women’s prize (buvusioji Orange premija) paskelbė 2013ųjų ilgąjį sąrašą.
Jame be H.Mantel, nuskynusios jau daugybę įmanomų apdovanojimų, yra ir Barbara Kingsolver, Zadie Smith, Kate Atkinson, Elif Shafak ir kt.
Trumpasis sąrašas bus paskelbtas po mėnesio: balandžio 16, Londono knygų mugės metu
K.Ž.G
Homo homini lupus est
Parašiau įrašo antraštę ir prisiminiau, kaip per lotynų kalbos kontrolinį mums reikėdavo parašyti 50 lotyniškų issireškimų. Atsimenat, mano brangiosios klasiokės?
***
Pagaliau užbaigiau H.Mantel “Wolf Hall”. Skaičiau ilgai, paraleliai su kitomis knygomis, nes “Wolf Hall” istorija man nebuvo istorija nuo kurios negalėčiau 
atsiplėšti, nes, kuo visas reikalas baigsis, žinojau.
Ir labai džiaugiuosi, kad jau prieš pradėdama skaityti galėjau išvardinti Henrio VIII žmonas, žinojau, kas tas Act of Supremacy ir ką veikė Wolsley, Chapuys, Norfolk ir kiti knygos herojai (prieš 4 metus buvau labai labai “užsikabinusi” už Tudorų dinastijos ir tada išžiūrėjau daug dokumentinių ir meninių filmų apie tą laikmetį), nes kitaip negarantuoju, kad knygą bučiau užbaigusi, nes veikėjų ten daug, nelengva visus atsiminti
Pats tekstas man nebuvo labai lengvas: atrodo visus žodžius suprantu, bet vistiek skaityti turėjau labai jau susikaupusi; H.Mantel iš skaitytojo reikalauja tam tikro atsidavimo. Bet užtat mainais skaitytojas gauna tirštą, detalizuotą ir niuansuotą narativą, kurį skaitant labai aišku, jog autorė “nekirto kampų” ir neiieškojo trumpų kelių, kai kalba ėjo apie historical research.
H.Mantel kuria įtkinamą, įdomų ir visapusišką Thomas Cromwell portretą. Suteikti Cromweliui centrinę poziciją šitame pasakojime buvo tikrai geras ėjimas, tokiu būdu ne dar kartą perpasakojama Henrio VIII istoriją, bet suteikiamas balsas kitai įtakingai istorinei asmenybei, apie, kurią, pasirodo, žinoma ne taip daug.
Interviu knygos pabaigoje H.Mantel sako, kad ją suintrigavo tai, kad kalvio vaikas galėjo pasiekti toką aukštą pozicią karaliaus dvare: kaip tokia kelionė iš vienos klasės į kitą galėjo įvykti?
Tame pačiame interviu H.Mantel sako, kad Cromwell dažnai vaizduojamas kaip manipuliatorius, “blogietis”, bet labai mažai žinome apie jo privatų gyvenimą. Mano akimis žiūrint “Wolf Hall” pateikia solidžią naują Cromwell asmenybės interpretaciją.
Vienas iš pirmų žodžių, kurie ateina į galvą bandant kalbėti apie šitą knygą yra “kokybė”, ta literatūrinė kokybė, kuri atsiranda tada, kai autorė/-ius sugeba sukurti sodrius niuansuotus veikėjų paveikslus, kai labai aišku, kad autorė/-ius turi daug ką papasakoti, kai 
pasakojimas turi gerą tėkmę. Šiuo atveju, mano akimis, dar ir H.Mantel pasirinkimas rašyti esamuoju laiku irgi yra metodas prisidedantis prie kokybės kūrimo.
H.Mantel interviu sako, kad rašyti esamuoju laiku jai buvo būdas “to catpure the soundtrack inside Cromwells head- the immediacy of his experience. Also, though we know how it all ends, Henry and his court didn’t (…) Henry didn’t know he would have six wives-even when he married number five, he couldn’t have known it.“
2009ais H. Mantel už Woolf Hall gavo Booker premiją ir National Book Critics Circle Award. Yra už ką.
Leidykla “Metodika” išleido knygą lietuviškai “Vilko dvaras”, bet aš labai jau noriu paniurnėti dėl pasirinkimo ant knygos viršelio vaizduoti Henriką VIII. Nors H.Mantel knyga vaizduoja būtent jo dvarą, centrinė asmenybė nėra pats monarchas.
K.Ž.G
Pozicija
Šiandien Guardian rašo, jog rašytojas Mikhail Šiškin atsisako reprezentuoti Rusiją Book Expo America 2013 renginyje. 
Iš pradžių jis priėmė kvietimą, tačiau vėliau pakeitė savo nuomonę
Laiške organizatoriams jis rašo : “Russia’s political development, and the events of last year in particular, have created a situation in the country that is absolutely unacceptable and demeaning for its people and its great culture”. “What is happening in my country makes me, as a Russian and a citizen of Russia, ashamed. By taking part in the book fair as part of the official delegation and taking advantage of the opportunities presented to me as a writer, I am simultaneously taking on the obligations of being a representative of a state whose policy I consider ruinous for the country and of an official system I reject.”
Penktadienio vakaro skaitiniai
Vietoj padorios grozines literaturos esu priversta skaityti pedagogikos knygas. Kartu su sita knyga siandieniname knygu siuntiny dar atejo O.Grjasnowa ” Der Russe ist einer, der Birken liebt”, bet prie pastarosios negaliu ne prisiliesti, kol neperskaiciau simto puslapiu universitetines pedagogikos.
On the boat we carried our husbands’ pictures in tiny oval lockets that hung on long chains from our necks.
Skaitau H.Mantel “Woolf Hall”. 527 puslapiai. (Labai patinka). Bet kai skaitau tokias “plytas” dažniausiai skaitau dar ką nors paraleliai.
Ir taip atradau, neabejotinai, viena 
šių metų, kaip kad švedai sako, perlų.
Julie Otsuka knyga “The Budda in the Attic” liūdna ir labai poetiška knyga apie japonų emigrantų bendruomenę JAV.
Pasakojimas prasideda, kai paštu užsakytos žmonos plaukia laivu pas savo vyrus, kuriuos pažįsta tik iš nuotraukų. Vėlesniuose skyriuose nuotakos pasakoja apie savo pirmąsias vestuvines naktis, apie visai kitokį pasaulį, nei joms buvo žadėtas laiškuose, apie savo vaikus, apie alinantį darbą, apie bandymą pritapti ir nepritapti naujoje šalyje. Ir apie tai, kaip buvo pasielgta su japonų emigrantais po Pearl Harboro.
Tekstas labai lyriškas, elegantiškas ir intymus, nors nuolat vartojama daugiskaita, tarsi pasakotų choras.
Nors dar anksti sakyti, bet įtariu, kad bus, ko gero, viena geriausių skaitytų 2013aisiais (K.Ž.L, tik tu pati knygos nepirk, sutarta?)
““That night our new husbands took us quickly. They took us calmly. They took us gently, but firmly, and without saying a word. They assumed we were the virgins the matchmakers had promised them we were and they took us with exquisite care. Now let me know if it hurts.
They took us flat on our backs on the bare floor of the Minute Motel. They took us downtown, in second-rate rooms at the Kumamoto Inn. They took us in the best hotels in San Francisco that a yellow man could set foot in at the time. The Kinokuniya Hotel. The Mikado. The Hotel Ogawa. They took us for granted and assumed we would do for them whatever it was we were told. Please turn toward the wall and drop down on your hands and knees (…)
They took us violently, with their fists, whenever we tried to resist. They took us even though we bit them. They took us even though we hit them (…).
They took us cautiously, as though they were afraid we might break. You’re so small. They took us coldly but knowledgeably — In 20 seconds you will lose all control —
and we knew there had been many others before us. They took us as we stared up blankly at the ceiling and waited for it to be over, not realizing that it would not be over for years.””
K.Ž.G
Inferno
Gegužės 14 išeis naujausia Dan Brown knyga “Inferno”. Pasakojimas vyksta Italijoje, ir knygos herojus, jau gerai pažįstamas Robert Langdon vėl įtraukiamas į mistišką istoriją, susijusią su Dantės “Inferno”.
Knyga šiuo metu jau verčiama į švedų kalbą. Kadangi bijoma, kad knygos turinys /tekstas gali nutekėti, tai vertėjas yra priverstas dirbti Londone, darbo metu yra prižiūrimas, o dirbti leidžiama tik prie, kompiuterio, neprijungto prie interneto.
Įdomu, ar tikrai taip jau visi ir bando pavogti D.Brown knygą, ar čia Dan.Brown pats prisiskaitės savo konspiracinių teorijų taip visko dabar prisibijo?
K.Ž.G
Sutema
Išėjo Liūnė Sutema.
Mano mėgstamiausia poetė rašanti lietuviškai.
Gimnazijoje skaitėm jos kūrybą, ir aš, pamenu, parašiau tikrai gerą rašinį apie jos eilėraščius.
Kažkuo užkabino tie eilėraščiai apie naujo gyvenimą emigracijoje, apie naujus namus, apie tai, kad ten naujojoje šaly “nebėra nieko svetimo”, susitaikymas su tuo, kad “aš niekados neauginsiu linų”, ir prisipažinimas, jog “nusikalstu kalba, gimtąja ir svetima”.
Ir tą “nebėra nieko svetimo” vis primindavau sau, kai persikrausčiau gyventi į Švediją.
Galvojau, jog jei Liūnė Sutema vis dar prisimena rūgštaus obolio skonį, bet tuo pačiu skina pačios toli nuo pirmųjų namų išaugintus persikus (eilėraštis “Priemiesty noksta persikų sodas”), galiu ir aš įgyti kažką naujo, neprarasdama to, ką jau turiu.
Nebėra nieko svetimo,
medis, kurio nepažinau, išaugo,
išsišakojo mano akyse –
jo dilginančių lapų audinys,
plonomis linijomis išsiraizgęs
kvėpuoja mano delnuose.
Ir prie sultingo, neragauto vaisiaus
įprato mano lūpos.
Nebėra nieko svetimo,
vaikai šviesiais, vaikai tamsiais veidais
dainuoja dainą apie pelę,
tą pačią, tik kita gaida –
ir žaidžia piemenukais, tiktai jų banda,
ne vilko, o žmonių piktų išgąsdinta –
jie vejasi ją gatvėmis pliaukšėdami
žaisliniais šautuvais, lyg botagu.
Nebėra nieko svetimo,
miestas, kurio neapkenčiau, didėja,
kabindamasis į skliautus,
ir plečiasi, užaugdamas balotus,
žmonių nepaliestus laukus,
tiltais peršokdamas upes –
ir mano kraujuje įsimetė tas pats,
bevardžio miesto atkaklus
troškimas, dar ir dar gyvent.
Nebėra nieko svetimo –,
ir niekad dar nebuvo manyje
tokia gaji, tokia saugi gimtoji žemė.
K.Ž.G
Murakami ir krūtys
Kai Göteborgo knygų mugėje susitikau K.Ž.L. tai ji man liepė pasižadėti, jog aš aprašysiu knygas, kurias skaitau, nes praėjusiais metais palikau daug neaprašytų. Tai mano pažadas šitiems metams toks ir yra- bloge aprašyti, o ne tą pačią sekundę mestis prie naujos knygos.
Rudenį buvau pakviesta i book club, kur mes penkios skaitome knygas, renkamės viena pas kitą namuose, šiek tiek pavalgome, po to ant stalo padedamas šokoladas, triufeliai, ir diskusijos prasideda…
Šįkart skaitėme H.Murakami 1Q84 pirmąją dalį, po kurios aš vėl galėjau sau patvirtinti, kad H.Murakami nėra mano mėgiamiausias rašytojas. Na “nelimpa” jis man ir tiek, nors, kiek suprantu, nesu skaičiusi jo geriausių knygų (“The Wind-Up Bird Chronicle” ir “Kafka on the Shore”), tai jas vistiek planuoju perskaityti kada nors.
“1Q84.Pirma dalis” po “Norwegian Wood” ir “Sputnik Sweetheart” tapo trečiaja mano skaityta Murakami knyga, ir ji tikrai nepirmauja tarp mano skaitytų. Perskaičiau tik pirmą dalį, tai gal po visų likusių kitaip sakyčiau (pastebite, kaip aš vis stengiuosi laviruoti, kad ko blogo apie H.Murakami nepasakyčiau, nes,kaip suprantu, jis turi tikrai daug fanų, kad tik netektų man slėptis nuo jų aršios gynybos 😉 ).
Viena vertus- knyga murakamiška: herojai siaubingai vieniši, gyvenantys labai mažus izoliuostus savo gyvenimus, turintys labai limituotus santykius su žmonėm. H.Murakami kalba tokia gaivoka, šviesi, neapkrauta (nors man ir apkrautos bei apkaišytos labai patinka), tempas, kaip ir kitose jo skaitytose knygose yra lėtas: pilna čia gana detalių kasdienybės aprašymų, maisto gaminimo scenų (visada pabrėžiama, jog gaminama kažkas labai labai paprasto), bet dėl to nėra nuobodu kažkodėl.
Pirmoje knygoje pasakojimas sukasi apie Tengo – mokytoją ir bandantį rašytoją, ir Aomamę- savotišką Lisbeth Salander- kurios uždavinys nužudyti žiaurius vyrus, kurių teisingumo ranka nepasiekia. Struktūrinis sprendimas paskirti kiekvienam herojui kas antrą skyrių, o po to bandyti tas istorijas kartu sudėti ir sukurti visumą nėra labai naujoviškas reikalas, bet gana efektyvus būdas stumti pasakojimą į priekį.
Pirmosios dvi knygos, anot paties H.Murakami, buvo įkvėptos Bacho “Das Wohltemperierte Klavier” (du kartus po 24, dur ir moll)., ir man tokios paslėptos mintys visada patinka.
Gal aš šitą knygą būčiau skaičiusi kitaip, gal būčiau labiau susižavėjusi nei ta nuolatinė, įkyri, o knygai įpusėjus ir nervinį juoką bei akių vartymą kėlusi H.Murakami ir jo herojų fiksacija ties moterų krūtimis. Atrodo, jog kalbėti apie moteris, aprašyti jas be jų krūtų minėjimo ir analizavimo, yra tiesiog neįmanomas dalykas. H.Murakami apie jas negali nustoti rašyti, o aš negalėjau nustoti matyti jas jo tekste visą laiką
Keletas ištraukų (paskubomis verstų iš mano švediškojo leidimo):
“Ji buvo liekna, ir tos sąlyginai didelės krūtys traukė prie savęs žvilgsnius. Jos dar ir buvo gražios formos”
“Todėl, kad ji tau tinka. Šita apranga pabrėžia tavo krūtų formas, o ir pritraukia žurnalistų dėmesį”
“”Kaip apsirengusi? Paprastais drabužiais. Džinsais ir prigludusiais marškinėliais, kurie pabrėžė krūtinę”
“Šiandien, kai jau jau buvo virš septyniasdešimties metų, vis dar matėsi jos jaunystėje turėto kūno ženklai. Jos figūra nebuvo sugadinta, o krūtys vis dar turėjo stangrumo’
“Ji nebuvo stora, bet turėjo apvalų veidą ir pati buvo šiek tiek apvalutė. Ji atrodė miela ir turėjo didelė krūtinę”
“-Tu teisus. Jie pabrėžė jos krūtis labai gražiai. Jos atrodė kaip naujai ką tik iškeptos bandelės”
“Tada jis pamatė jos krūtų formą. Tai buvo gražios formos krūtys. Jos buvo taip nuostabiai gražios, kad beveik prarado savo seksualinė reikšmę”
“Sapne jos krūtys buvo tokios pačios formos ir dydžio kaip greipfrutai. Speneliai buvi kieti ir dideli.”
“-Tavo krūtys nemažos. Jos yra gražios formos ”
“Jos krūtys buvo nepakankamai didelės ir beto dar asimetriškos”
“Tamaki yra maža ir beveik apvalaina. Ji taip pat turi dideles krūtis. Aomame yra aukšta ir liekna. Aomame turi (…) ir nedideles krūtis”
Sumuojant turbūt galiu pasakyti, kad ir po šitos knygos netapau užkietėjusia H.Murakami gerbėja. Skaityti jo knygas yra įdomu, patinka ir jo kalba, ir nors visuma yra kokybiška, nei pats pasakojimas, nei herojai manęs ypatingai netraukia. Tarp pirmos ir antros dalies logiškos pabaigos nėra, atrodo, turėčiau tuoj pulti skaityti toliau, bet tokių planų neturiu. Skaitau visai ką kitą.
K.Ž.G
K.Ž.G metinė 2012ųjų AtaSkaita
Keliom dienom pavėlavusi ir aš rašau metinę atsakaitą
Iš viso perskaičiau 52 knygas t.y. po vieną per savaitę (2009 – 46, 2010-71, 2011 – 50). Negaliu sakyti, jog rezultatas džiugina, bet situacija gana gera. Bet va, jei išjungčiau televizorių, tai ta situacija būtų dar geresnė. Bet tokių planų neturiu, nes be “Downton Abbey”, “Homeland” ir “The Girls” metai būtų mažiau įdomūs.
Iš visų perskaitytų 8 buvo negrožinės.
Kalbos: Angliškai 14, švediškai 34, lietuviškai 3, rusiškai 1.
Skaitytas knygas rašė 39 moterys ir 17 vyrų.
Formatas: Audio knygos 5, e-knygos 6, tradicinis formatas -42.
Nauji draugai :2012-aisias buvau pakviesta į book club, kuriame dabar skaitome H.Murakami IQ84.
Metų geriausia: Kai kovo mėnesį mano draugė K.Ž.L atsiuntė man M.Šiškin “Laiškų knygą”, buvo jausmas, kad geresnę knygą sunkiai ar rasiu šiemet. Ir buvau teisi. Man tai metų knyga, kurią visiems rekomenduoju, skolinau mamytei, rekomendavau pusseserei ir jau buvau besiregianti rašyti laiškus švediškoms leidykloms, kad nepražiopsotų, bet pamačiau, jog vasario mėnesį ji bus išleista švediškai.
Kitos labai geros
- L.Shriver “Pasikalbėkime apie Keviną”. Mano jausmai tai knygai labai panašūs į Anaforos, kai ji komentaruose rašė, “, nekenčiu as jos”, bet ir man ji įtaigiausia, smarkiausia, nors neabejotinai ne tik šių bet ir kitų metų juodžiausia. Man ją net rankose nemalonu laikyti. Manau, jog tai yra puikus įvertinimas autorei, aš pati niekada nesu tokios taip gerai sukonstruotos literatūrinės tamsos skaičiusi.
- K.Stockett “Niceville” (patiko taip, kad net H.Jordan “Mudbound” panašia tematika perskaičiau, kai užėjo postabstinencije po “Niceville”).
- G.Harding “Painter of Silence”
Mano metų knygynis įvykis maniškėje Baltijos pusėje – knygų mugė Göteborge, kur susitikau K.Ž.L
Mano metų įvykis lietuviškame Baltijos krante – Baltos lankos išleido M.Atwood “Tarnaitės pasakojimą”.
Naujas žanras: lietuviško termino nežinau, švediškas – album, pasakojimas, romanas iš cartoon strip. Buvau žiauriai skeptiška, bet tenka prisipažinti, jog buvau neteisi.
Nauji rašytojai: A.Kauffman – inovatorius su daugybe niekada negirdėtų idėjų.
H.Dunmore nuostabiai graži (“Spell of Winter” laimėjusi Orange prize ) ir elektriška (“Talking to the Dead”) proza.
Nusivyliau: Po “So We Came to the End” labai daug tikėjausi iš J.Ferris “The Unnamed”. Idėja pasirodė įdomi, bet pati knyga nuobodoka ir nepaliko jokio įspūdžio. Perskaičiau Booker Prize nominuota D.Levy “Swimming Home”, ir likau nieko nesupratusi. Gal tiesiog ne taip ir ne laiku skaičiau?
Skaičiau, bet nebaigiau. Prieš kiek laiko niekaip negalėjau numesti neperskaitytos knygos, užtat šiemet tai dariau gana sėkmingai ir tuo didžiuojuosi. Pradėjau skaityti Ayn Rand “Atlas Shrugged”, bet neužbaigiau. Tiek viena, tiek kita konfliktuojančios pusės yra taip nykiai vaizduojamos, kad charakteriai siaubingai plokšti, kad perskaičius trečdalį man baigėsi kantrybė, nors idėja man pasirodė labai įdomi.
“Fifty Shades of Grey” gauna akių vartymo nominaciją
Skaitymo geografija Savo pačios nuostabai daugiausia perskaičiau švedų autorių knygų (21), toliau seka UK (12), JAV (9), Rusija (4), Kanada (3), Lietuva (2), Prancūzija (1), Bulgarija (1).
Ploniausia, berods, 87 puslapiai M.Wadensjö “Gimdymo skyrius”, o storiausia L.Tolstoj “Anna Karenina”
Ko laukiu 2013-aisiais? Naujos I.Allende knygos “Maya’s Notebook” (balandžio mėn.), naujos S.Oksanen knygos ir knygos “Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija” ekranizacijos (Režisierius Kenneth Branagh, girdėjau gandus, kad vaidins Kate Winslet).
K.Ž.G.
Coliukė ir Snieguolė
Jau Göteborgo knygų mugėje buvau užmačiusi brolių Grimų “Snieguolės” ir H.C.Andersen “Coliukės” naujus švediškus leidimus, bet kažkodėl tada nepirkau.
Užtat Kalėdų Senelis mano mažiams atnešė šitas dvi knygas.
Charlotte Gastaut iliustruotą “Coliukę” skaitom kas vakarą, bet, va, Snieguolę atidėjom ateičiai, nes Benjamin Lacombe iliustracijos labai sugestyvios ir gana tokios gąsdinančios. Aš iki šiol atsimenu kai kurias šiurpulį kelenčias S.Eidrigevičiaus iliustracijas, plokštelę su pasaka“Dvylika brolių juodvarniais lakstančių” ir t.t. ,tai B.Lacombe iliustruotos “Snieguolės” prieš miegą nelabai dar noriu skaityti.
Ch. Gastaut rytietiška iliustracijų estetika, B.Lacombe piešinių tamsi nuotaika (kažkuo primenanti T.Burton filmus) tarsi suteikia seniai žinomoms pasakom naujos gyvybės, sudeda akcentus kitokiose vietose nei cukruotos, išlaižytos, išskalautos Disnėjaus versijos.
K.Ž.G
Vunderkindas
Mano draugė K.Ž.L. yra man rodžiusi savo nuotrauką iš koncerto muzikos mokykloje, kur ji šoka apsivilkusi ilgu sijonu. Atsimeni, Lina?
O, Jurga, tu ar atsimeni savo smuiko futliarą ir glotnią jo rankeną?
Karolina, ar tu atsimeni solfedžio pamokas ir pianiną tavo kambaryje, kuriuo leisdavai man pabarškinti?
Va visi tie prisiminimai apie meno mokyklas man lindo į galvą, kai skaičiau Nikolai Grozni knygą “Wunderkind”, kurioje šešiolikmetis nepaprastai talentingas Konstantinas pasakoja apie mokslus Sofijos mokykloje talentingiems vaikams.
Ta mokykla – tarsi pragaras, kuriame vaikai muštruojami, ne vien tam kad taptų elitiniais muzikos atlikėjais, bet kad ir atitiktų komunistinio žmogaus standartus – t.y. paklustų, neklausinėtų, nusileistų autoritetams, mokėtų greitai surinkti kalašnikovą, paskųsti savo klasioką. Žodžiu, mums, dar tekusiems ragauti sovietinės propagandos labai pažįstami dalykai.
Bet ar talentas gali gyvuoti, jei jis nuolat spaudžiamas į vidutinybės rėmus? Ar gali talentas augti, jei ant tavęs už nepaklusnumą sistemai užsisėdęs mokytojų kolektyvas nuolat bando tave bausti? Ar talentui yra vietos ten, kur nėra vietos laisvei, kur net valytojos kiekvieną tavo žingsnį pranešinėja mokyklos direktorei? Ar įmanoma būti aplinkoje, kurioje vien vidutinybės apdovanojamos?
Konstantinas, Vadimas ir Irina – pateko į mokyklą talentingiems dėl savo talento, o ne dėl to, kad tėvai ten įtaisė, sunkiai egzistuoja tokioje aplinkoje. Protestuoti kelių yra nedaug. Alkoholis, cigaretės, seksas mokyklos palėpėje, ir žinoma, muzika, kuri ir yra grožis Konstantino gyvenime, atsvara sistemai, galimybė ištrūkti iš sistemos, ir galimybė jausti daugiau nei rezignaciją.
Kaip menininkai jie privalo nuolat vienas su kitu konkuruoti. Grojimas yra individuali veikla, kai jie valandų valandas užrakinti savo mokytojų kabinete nesuskaičiuojamą kartų groja tą pačią Chopin sonatą no 2 in B-flat Minor, op 35. Ir vistiek jie privalo būti gerais kolektyvo nariais, tad konfliktai individas-kolektyvas, menininkas-vidutinybė, žmogus-sistemos sraigtelis yra neišvengiami.
Man šitos knygos skaitymas buvo pasivaikšiojimas, kaip kad sakoma, down the memory lane: prisiminimų man knyga kėlė daug.
Kaip darželyje mus visus susodindavo į vieną eilę ant kilimo, kur mums liepdavo sėdėti ištiesus kojas ir klausytis pasakojimo apie tai, kaip Leninas knygas nuo žąsų saugojo. Prisiminiau, kaip mokytojai leisdavo sau ne tik šaukti, net ir pakelti ranką prieš moksleivius.
Prisimenu, kaip pradinių klasių mokytoja ant stendo, pavadinto “Gėda”, ir kur po užrašu buvo prisegtas paveiksliukas su kiaule, surašydavo išdykėlių, prastai besimokančių vardus.
Kaip ji vis pakomentuodavo, kad mano klasiokė Laisvė nebuvo spaliukė, kaip mokytoja mergaitėms nenešiojusioms didžiulių rusiškų bantų vis tai prikišdavo ir sugebėdavo net per klasės ekskursijas autobusu, kai mes dainuodavom dainą “O mes važiuojam važiuojam važiuojam”, įkišti posmelį “dainuojam dainuojam, kad mūsų Laisvė nemėgsta kaspinų”.
Ir labai gerai atsimenu, kai per radiją pirmą kartą grojo “Tautišką giesmę”, o mes ėmėm ir atsistojom prie suolų, o ji mums sakė “Nebūtina čia jums taip”.
Mokyklą man dar priminė knygoje aprašomas epizodas su pradingusiais klasių žurnalais (klasiokai, ar atsimenat, kai dingo “alfa” klasės žurnalas?).
Muzika yra Konstantino kalba. N.Grozni smulkiai aprašo grojimo procesą, juodą darbą ir grožį, ir labai aišku, kad autorius gerai pažįsta tai, ką jis aprašo, nes pats N.Grozni (g.1973) jau nuo ketverių metų mokėsi grojimo, lankė National Music School Sofijoje, o būdamas dešimties jau laimėjo International Piano Award Salerno (Italija). Tad abejoti netenka, kad Konstantinas yra pats Nikolai Grozni, kad pasakojimas yra daugiau biografinis nei fiktyvus, kad visi tie knygoje minimi kūriniai valandų valandas yra jo paties groti tame užrakintame kabinete.
Neabejotina knygos stiprybė, tai būtent tie aprašymai, kai Konstantinas groja – gniaužiantys kvapą, pakylėti, kone magiški. Skaičiau ir tuo pačiu tiesiog turėjau klausytis tų aprašomų kūrinių, net sąrašą Spotify esu padariusi tam reikalui.
Manau, jog knygą su ypatingu pasigerėjimu skaitys tie, kurie lankė muzikos mokyklas, kurie nekentė solfedžio, kurie kartais pianino dangtį užtrenkdavo supykę. Tie, kuriems teko ragauti sovietinės švietimo sistemos, tiems, kurie buvo spaliukai ir pionieriai, nes to labai norėjo, ir tiems, kurie sąmoningai atsisakė būti sistemos dalimi dėl ideologinių priežasčių.
“Because if we were all created idealists, then life was bound to be one relentless disappointment. But then, there was also music. We unlearned the lies with one hand and repeated them with the other.”
Knygos autorius Nokolai Grozni atlieka Chopin ballade No.2
K.Ž.G
Dar viena “Tarnaitės pasakojimo” recenzija
Rašytoja Sandra Bernotaitė savo bloge “Grafomanija” parašė labai įdomią ir detalią M.Atwood knygos “Handmaids Tale” recenziją.
Rekomenduoju ne tik šitą, bet ir visus kitus Grafomanijos įrašus, kuriuose autorė rašo apie rašymą ir pristato stirprias knygų autopsijas-recenzijas.
K.Ž.G
Pirmasis pasimatymas su Helen Dunmore
Po truputį iriuosi per Orange premijos laimėtojus. Šiandien baigiau skaityti H.Dunmore “A Spell of Winter” 1995
Pati sunkiai sudėlioju mintis ir žodžius šiandien. Noriu labiau skaityti nei rašyti, tai užtekts parodyti, kokias pasakiškas recenzijas knyga yra gavusi.
“An intensely gripping book. Tense, dark and beautifully crafted, the book that won its author the Orange Prize is one that will be hard to forget . . . written so seductively that some passages sing out from the page, like music for the eyes.”——The Sunday Times
“The story is wreathed in mysteries with a possibility of violence, yet this is not just a bleak tale of incest or a murder mystery. Rather, it is a lyrical exploration of the meaning of love and the possibilities of life. Dunmore writes poetry as well as prose, and through poetic writing she has crafted a sensual narrative. This modern Gothic, which won the first Orange Prize in Britain in 1995, is recommended for must public and academic collections.” ——Library Journal
“Helen Dunmore’s spellbinding, lyrical prose is close to poetry. She writes like an angel and the compelling turn-of-the-century story she so skillfully unfolds in A Spell of Winter makes the emotions churn and tingle. . . .——The Daily Mail
Man, tiesa, pabaiga pasirodė tokia šiaip sau, bet visumoje tai prisidedu prie knygą giriančių.
K.Ž.G
Kai tylėti negalima arba džiaugsmas dėl “Tarnaitės pasakojimo” lietuviškai
Net ir man, visai nesusijusiai su knygų leidybos verslu, yra aišku, kad lietuviškai išleisti knygą, kuri parašyta prieš 27 metus ( 1985aisiais), ir apie kurią Lietuvoje nelabai yra
girdėta, yra rizikinga. Tam reikia drąsos ir tikėjimo, kad knyga bus įdomi skaitytojui ir šiandien.
Todėl dar kartą noriu pagirti Baltų lankų leidyklą, išleidusią M.Atwood “Tarnaitės pasakojimą”. Esat drąsūs ir šaunūs.
Aš apie šitą knygą visiems esu išūžusi ausis. Draugams esu pripirkusi ir pridovanojusi, esu rekomendavusi daugumai tų, kurie manęs prašė ką nors parekomenduoti. Esu rašiusi apie ją šitame bloge, visokiuose forumuose, kai tik tam pasitaikydavo proga.
Man atrodo, jog M.Atwood “Tarnaitės pasakojimas” vis dar yra labai aktualus tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų, nes knyga kelia klausimą, ar moterų vaidmuo visuomenėje turi būti nulemiamas biologijos. Kas turi teisę į moters kūną?
M.Atwood (kuri yra labai rimta kandidatė Nobelio literatūros premijai, Bookerio premiją gavo vieną, o jai nominuota buvo penkis kartus) knyga “Tarnaitės pasakojimas” sugestyvi distopija, apie valstybę kontroliuojančią visas žmonių gyvenimo sferas, kur moterims palikta vieta tik namuose, tik šeimyniniame gyvenime.
Ką tai sako apie visuomenę, kai moterims joje uždrausta dirbti, lavintis? Ką tai sako apie žmones, manančius, jog moters vienintelė paskirtis yra gimdyt vaikus?
M. Atwood įtaigiai aprašo pagrindinės herojės Fredinės (tai nėra jos tikras vardas, tiesiog taip parodoma jos priklausomybė šeimininkui Fredui) gyvenimą.
Pats baisumas man buvo tame, kad aprašomame pasaulyje, kurį valdo baimė, prievarta, nepasitikėjimas ir bausmė, viskas tarsi susigulėjo, normalizavosi, nes Fredinė pasakoja apie savo kasdieninį gyvenimą, apie tą rutiną, į kurią ji priverstinai yra įgrūsta.
Kai rašiau apie šitą knygą mūsų bloge 2011 metais pasakojau, kad skaitydama nuolat turėjau sau sakyti, jog čia tik pramanas, jog čia nėra tikrovė.
Bet ,deja, pasaulyje yra dar tokių “gilead respublikų”, kur mergaitėms tėra vienintelis kelias- susilaukti vaikų ir juos auginti. Yra vietų, kur mergaitės žudomos mokykloje, nes kažkams atrodo, jog mergaičių išsilavinimas prieštarauja religinėms tiesoms. Yra vietų, kur moterys baudžiamos fizinėmis bausmėmis už bučinį, už kelnių dėvėjimą, už tai, kad jas kažkas išprievartavo.
Ir, deja, patys negalime žiūrėti vien kritikuoti tų kitų “gilead respublikų”, kol mūsų pačių visuomenėje vis dar yra “gilead respublikos” užuomazgų ar likučių.
Praėjus 25 metams nuo knygos išleidimo, The Guardian rašė “…Atwood visada tvirtino, jag romanas negali būti priskiriamas mokslinei fantastikai. Tai, kas praktikuojama Gilead respublikoje nėra futuristiška. Ji teisi, šis romanas kaip niekada yra svarbus šiandien, kai moterys įvairiose pasaulio dalyse gyvena panašius gyvenimus, padiktuotus biologinio determinizmo ir mizoginijos“.
Bet knyga paliečia ir daugiau visuomenės problemų: M.Atwood kritikuoja žmonijos elgesį su gamta, žmonių nepakankamą dalyvavimą politiniame gyvenime, religijos kišimąsį į visuomeninius klauismus ir t.t.
Man šita knyga ne tik pareguliavo mano geriausių kada nors skaitytų knygų Top3, bet ir pakeitė ir mano požiūrį į mano pačios gyvenimą, į privilegijas, kurios toli gražu nėra savaime suprantamas dalykas visiems žmonėms: teisė išsakyti savo nuomonę, teisė būti nepriklausoma ir pačiai spręsti, ko aš noriu. Teisė galėti dirbti. Teisė mylėti, ką noriu. Teisė mokslintis ir teisė dalyvauti valstybiniame gyvenime.
Ir dar kartą dėkoju leidyklai, vertėjai (vertė Nijolė Regina Chijenienė), apipavidalintojams.
Man patiko idėja viršelyje pavaizduoti tarnaites išlankstytas iš popieriaus: identiškas, padarytas pagal tą pačią origami lankstymo schemą, nelaisvas, o sugautas griežtoje formoje.
M.Atwood kalba knygoje yra tiesi, be pagražinimų; tarsi Fredinė liudytų teisme, tarsi be jokio gailesčio pasakotų apie šaltą, barbarišką egzistenciją, kuriai priešintis nėra nei jėgų, nei drąsos.
Bet yra jos-tarnaitės- istorija, jos pasakojimas, jos žodžiai. M.Atwood yra sakiusi, “Balsas yra dovana žmogui, jis turi būti branginamas ir naudojamas (…)Tyla ir bejėgiškumas eina ranka rankon.” Fredinė netyli. Ji liudija. Ji naudoja savo balsą. Ji pasakoja savo istoriją.
K.Ž.G
knyguziurkes.com 