Žinoma, kad juokauju.
Bet kaip būtų smagu, jei galečiau pasikviesti kai kuriuos rašyojus vakarienės. Tuos, kurie rašo ir dabar, ir tuos, kurie jau “išėjo iš laiko”. Įsivaizduoju, kad tai būtų toks ilgas pasisėdėjimas su raudonu vynu iki paryčių, o po to nuspręstume, kad reikia susitikti dažniau ir pažadėtume, jog greitu laiku susiskambinsime.
Taip susodinčiau savo brangiuosius svečius
O kuriuos rašytojus pasikviestumėt jūs?
K.Ž.G
Niekam nėra paslaptis, kad kai kurios knygos buvo draudžiamos. L.Carroll “Alisa Stebuklų šalyje” buvo uždrausta Kinijos Hunan provincijoje už tai, kad knygoje gyvūnams buvo suteiktos žmogiškos sąvybės, J.Orwell “1984” buvo uždrausta Sovietų sąjungoj, Kenijoj ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Voltaire “Candide”, D.Brown “Da Vinčio kodas”, Anne Frank dienoraštis, Kafkos “Metamorfozė”, Nabokovo “Lolita, G.Flauber “Ponia Bovary” ir daugelis kitų buvo arba vis dar yra uždraustos kai kuriose pasaulio vietose. Nacistai, kaip žinia, ne tik draudė knygas, bet ir jas degino (tokių degintojų istorijoje tikrai daug): T.Mano, B.Brechto, E.M.Remarque, E.Kästner kūryba buvo laikoma pavojinga, tad daugelis jų knygų egzempliorių buvo sumesti į liepsnas. 
Pamenu, kaip žmonės rusų kalba skaitė ištraukas iš A. Solženicyno knygos “Gulago archipelagas” . (Lietuviškai ši knyga buvo išleista tik praėjusiais metais).
Atrodo, jog knygų draudimai priklauso praeičiai. Deja. Kai internete ieškojau medžiagos apie draudžiamas knygas, negalėjau įsivaizduoti, kad tai iki šiol vyksta tokiu dideliu mastu.
Niekada negalėjau net pagalvoti, kad Jungtinėse Amerikos valstijose (“land of the free”?), demokratinėje valstybėje gali vykti tokie cirkai. Štai, pavyzdžiui, mokyklų inspektorius Mičigane įvedė tam tikrus apribojimus (laikykitės, kad nenuvirstumėt iš nuostabos) knygoms apie Harį Poterį. Tai, kad dabartiniam popiežiui jos nepatinka, yra vienas dalykas (vadinasi, jis jas skaitė. Aš įsivaizduoju, kaip jis guli lovoje su naktine kepuraite ir skaito “HP”). Bet kad sekuliarizuotame pasaulyje “Hario Poterio” knygų neleidžiama eksponuoti bibliotekos lentynose, o jei nori jas pasiimti iš bibliotekos, reikia tėvų leidimo, yra baisu. Dabar tas sprendimas pakeistas, bet įsivaizduojat, kokius signalus siunčiame vaikams tose mokyklose?
Dorovės pasigendantis tėvas North Berwick, Maine siūlė mokyklai uždrausti J.D.Salinger “Rugiuose prie bedugnės”, o trijose mokyklose Renton, Washington iš skaitymo programos buvo išbraukta M.Twain “Hekelberio Fino nuotykiai”, dėl joje pasitaikančio rasistinio žodžio.
Jei į pavienius moralistų tėvų išpuolius galima reaguoti pasukiojant pirštą prie smilkinio, tai daug sunkiau yra numoti ranka į organizacijas, kurių tikslas – literatūros cenzūravimas. Štai pavyzdžiui, Citizens for Literary Standards in Schools mokykloje bando uždrausti K.Kesey “Skrydį virš gegutės lizdo” ir savo interneto puslapyje skaičiuoja, kiek kartų koks keiksmažodis yra pavartotas. Ir tokiu organizacijų yra ne viena ir ne dvi!
Net į galvą nebuvo atėjusi mintis, kad JAV kasmet reikia skelbti uždraustį knygų savaitę, kurios metu stengiamasi atkreipti visuomenės dėmesį i literatūros cenzūrą. Su lūdesiu žiūriu į šį žemėlapį, kur pažymėti knygų cenzūros atvejai Amerikoje, ir tikiuosi, kad tokių atvejų ten kasmet mažės.
K.Ž.G
Espresso Book Machine!
Įsivaizduokit, kaip būtų gerai: pasirenki norimą knygą, paspaudai kompiuterio klaviatūrą truputį, ir prašau,- nauja knyga. Na, namuose gal ir nelabai telpa, bet kokioje bibliotekoje ar knygyne…
Tarkim bibliotekininkė pamato, kad tam tikra knyga dingusi, ir per kelias minutes gali išsspausdinti dar vieną egzempliorių. Arba jei nori perskaityti knygą, kuri nėra daugiau leidžiama. Aš štai bandau antikvariatuose, interneto puslapiuose surasti Liūnės Sutemos senąsias knygas, pvz. “Nebėra nieko svetimo” arba “Bevardė šalis”, bet bet.. O štai būtų toks aparatas…
Tad Kalėdų seneli, norėčiau EBM. Labai labai
K.Ž.G.
Menininke Isabella Vaverka kiekvienai perskaitytai knygai padaro baltą viršelį, ant kurio užrašo, kaip viena ar kita knyga ją paveikė, kokius prisiminimus ji kelia.
Savo interneto puslapyje ji rašo: “mano tikslas yra vizualizuoti mano prisiminimus, kurie yra susiję su šiais objektais (knygomis). “Specialiai šiam projektui ji padarė knygų lentyną, pritaikyta būtent jos turimoms knygoms.
Įkvėpta I.Vaverkos pavyzdžio, paminėsiu tris knygas, kurios kelia man gražius prisiminimus.
Parašykit ir jūs prisiminimus, kuriuos kelia knygos.
K.Ž.G
Žurnale “Vi läser” (“Skaitome”) perskaičiau vieną straipsnį, (autorė-Josefin Olevik , reportažo fotografė-Ylva Sundgren)nuo kurio taip gera ir šviesu pasidarė, tai norėčiau jį jums čia labai trumpai perpasakoti.
Bingsjö kaimas- Švedijos Dalarnos regione. Kaime- 72 gyventojai, 14 iš jų (20%) dalyvauja skaitymo ratelyje. Ratelyje- 13 moterų, kurių amžius nuo 59 iki 79 metų ir vienas vyras, kuriam 55-eri. Į skaitymo ratelį gyventojus sukvietė Siv, kuri buvo neseniai atsikrausčiusi į Bingsjö. Margit pasakoja: “Anksčiau buvau skaičiusi tik knygą “Emilis iš Lionebergos”, kai skaičiau ją savo anūkams.Tad aš neturėjau patirties. Bet vistiek pradėjau skaityti ir skaitysiu iki tol, kol numirsiu” .
Kita ratelio dalyvė – Solveig visada daug skaitė, tačiau apie tai nekalbėjo: “Sėdėjimas su knyga visuomet buvo laikomas tingėjimo viršūne. (…) Jei turiu gerą knygą einu gultis aštuntą valandą.”
Kaip man gražu tokius straipsnius skaityti! 🙂 Kaip būtų gerai, jei daugiau tokių skaitymo ratelių būtų tiek Švedijoj, tiek Lietuvoj, tiek likusiame pasaulyje. Ar ne? Gal tai šiek tiek pataisytų liūdną lietuvišką statistiką?
Juk Lietuvoje vykdyto sociologinio tyrimo “Skaitymo mastas, kryptingumas ir poreikiai” ataskaitoje teigiama: ” Pensinio amžiaus respondentai skaito mažiausia, nors turi tam daugiausia laiko ir net lėšų stokos galimybė šios tendencijos pilnai neapaiškina, nes galima knygų įsigyti viešosiose bibliotekose”
K.Ž.G
Šiandien 80-ąjį gimtadienį švenčia Ilon Wikland- knygų iliustratorė, ko gero, labiausiai žinoma dėl savo iliustracijų A.Lindgren knygoms. 
Ji gimė Estijoje, Tartu mieste, bet kai jai buvo 14, persikėlė gyventi į Švediją. Čia ji ištekėjo, susilaukė vaikų, o 1954 metais pasiprašė darbo Rabén & Sjögren leidykloje, kurioje tuo metu jau dirbo… A.Lindgren.
A.Lindgren paprašė jos iliustruoti vieną “Mio, mano Mio” knygos skyrių, o po to “testo” jos kartu dirbo prie daugelio knygų.
I.Wikland iliustravo “Brolius Liūtaširdžius”, “Ronją plėšiko dukrą”, “Mes Varnų saloje” ir kt. Šiandieniniame laikraštyje I.Wikland pasakojo, kai A.Lindgren jai garsiai skaitydavo savo naujai parašytas knygas ir kad tik du kartus jai nepatiko I.Wiklund iliustracijos. Pirmą kartą, kai I. Wikland buvo nupiešusi praplikusį Karlsoną, kuris gyvena ant stogo, o antrą kartą, kai ji nupiešė Ronją tiesiais plaukais. 
K.Ž.G
Daugiau nuotraukų galima pamatyti čia
K.Ž.G
Vieną vasarą nusprendžiau universitete pasimokyti ko nors papildomai ir savo laimei radau kursą, kuris vadinosi “Populiarioji literatūra”. Įsivaizduokit- visą vasarą skaitai knygas, kartais nueini į seminarą, kur su kitais skaitymą mėgstančiais žmonėm diskutuoji tai, ką perskaitei, po to eini prie jūros ir vėl skaitai. Po to nusiperki ledų ir vėl skaitai. Ne vasara, o svajonė. O jei kas paklausia, tai rimtu veidu sakai, kad mokaisi, ir visiems tai padaro neišdildomą įspūdį, kad vasarą savo noru mokaisi papildomai. Cha! O kad jie žinotų, kad tai buvo ne mokslas, o grynas džiaugsmas.
Vienas dalykas, ko šitas kursas mane išmokė, tai nustoti žiūrėti į literatūrą snobiškai (arba bent jau bandyti tai daryti). Seniau pasimaivydavau, akimis pavartydavau, kai kas nors skaitydavo kokį meilės romaną, o dabar taip nebedarau (arba darau ne taip dažnai), nes manau, jog svarbu skaityti. Jog skaitome tai, ko tuo metu gyvenime reikia. Juk ir “lengvoji” literatūra suteikia džiaugsmo, o tai ir yra svarbiausia. Viena mano draugė, šiaip skaito tikrai daug, bet kai jai buvo diagnozuota depresija, ji nesugebėjo net laikraščių paskaityti. Vėliau, kai būklė pradėjo gerėti, ji nusprendė, kad laikas pabandyti skaityti. Pradėjo ji nuo tų meilės romanų apie gydytojus (nes būtent tos serijos knygų buvo galima rasti prie kasos jos maisto parduotuvėje). Lėtai, po truputį ji perskaitė pirmąją, po to perskaitė dar tokią pat, o vėliau jau galėjo imtis sudėtingesnių knygų, o ne vien tų apie raumeningus įdegusius rudaakius gydytojus. 😉
Göteborg knygų mugės metu buvo vykdoma apklausa, kurios metu respondentų buvo klausiama, kokio knygų žanro skaitymas suteikia didžiausią statusą?
Atsakymai pasiskirstė taip:
1. Nobelio literatūros premijos laimėtojai 34,3%
2. Užsienietiški romanus originalo kalba 25,2%
3. Klasika 16,2%
4. Lyrika 10,9%
5. Memuarai ir biografijos 7,5%
6. Detektyvai 2,5%
7. Populiarusis mokslas 2,5%
8. Fantasy & Science Fiction 0,3%
9. Vadybos knygos 0,3%
10. Savipagalbos knygos 0,3%
Prisipažįstu, kad turiu tokių šiokių prietarų apie sci-fi, fantasy ir savipagalbos knygas, juo labiau, kad pasirodo, jog pastarosios gali labiau pakenkti nei padėti, tad tikėdamasi atsikratyti prietarų šią savaitę skaitau sci-fi knygą.
O ką jūs galvojat apie knygų statusą?
K.Ž.G
Aš manau, jog tai stebuklas, kad literatūros programa mokykloje “neatmušė” man noro skaityti. O sąlygos tam buvo sudarytos puikios. Buvau priversta skaityti Donelaitį, Daukšą, Žemaitę, Pošką, Valančių, Stanevičių, ir pamenu tą jausmą, kai REIKIA skaityti, o ne kai NORISI. Na, niekaip negalėjau įžvelgti kažkokio ypatingumo tuose nesibaigiančiuose agrariniuose gamtos aprašymuose. Gerai, kad iškenčiau iki XXa. pirmos pusės lietuvių literatūros ir užsienio rašytojų kūrinių.
Gerai, kad turėjau literatūros mokytoją (gramatika jai kaip ir daugeliui mūsų keldavo nuobodulį), kuri išmokė, kaip reikia skaityti knygas ir ko jose galima rasti. Be to, ji dar mums duodavo gražių gyvenimiškų pamokų. Ji kalbėdavo apie putlias naujagimių rankutes, apie tai, kaip ruošiant vakarienę jos vyras paliečią ranką, apie meilę, apie rudenį Skulptūrų parke.
Aš labiausiai jai esu dėkinga už vieną ypatingą pamoką. Pačią gražiausią pamoką mano gyvenime.
Nors buvo šeštadienis, vyko pamokos, nes reikėjo “atidirbinėti”. Kaip šiandien pamenu : saulė už lango, nuo senojo pašto rūmų pusės girdėjosi varpų skambėjimas, o ji mums visiems garsiai skaitė Achmatovą.
Pakylėta keturiasdešimt penkių minučių akimirka.
„Сжала руки под тёмной вуалью…
“Отчего ты сегодня бледна?”
Nieko daugiau, tik Achmatovos eilės. Tik achmatoviskas išdidumas ir stoiškumas visas keturiasdešimt penkias minutes.
Я не любви твоей прошу.
Она теперь в надежном месте.“
Ir
А ты думал – я тоже такая,
Что можно забыть меня,
Nežinau, kodėl man taip įstrigo jos eilėraščiai, jos savos vertės pajutimas ir savitvarda. Savo draugėms švedėms, kurios niekada negirdėjusios apie Achmatovą, grubiai verčiu jos eilėraščius, kad ir jos suprastų. Taip jau atsitiko, kad ta šeštadieninė literatūros pamoka yra pats gražiausias mano mokyklos prisiminimas.
Tikiuosi, kad mokytoja skaito Achmatovą kiekvienais metais. Ir dėkoju jai. Ne tik už Achmatovą, bet ir už meilę literatūrai.
O kokios buvo jūsiškės literatūros mokytojos?
K.Ž.G
Filme “Kaukė” sakoma frazė “Somebody, stop me”. Būtent, labai būtų gerai, kad kas mane truputį pristabdytų, nes aš pati savęs nekontroliuoju.
Po darbo nevažiavau tiesiai namo, o nusprendžiau nueiti “į miestą”, nes reikia nusipirkti porą studentus gąsdinančių (t.y. man solidumo ir rimtumo suteikiančių) rūbų. Ir, aišku, kur buvus kur nebuvus, atsiradau knygyne. Kadangi knygynų čia nėra daug, tiksliau, vienas (kada nors apie šitą Tragediją (iš didžiosios raidės) parašysiu atskirą įrašą), tai mane ten jau visi gerai pažįsta, pasisveikina, o jei perku tik vieną knygą dar ir paklausia: “Tik vieną?”.
O tame knygyne – akcija. Nuolatinė. Perki keturias pocket knygas, o moki už tris.
Tai vakar manęs neklausė: “Tik vieną?”.
K.Ž.G
Žurnale “Vi läser” (“Skaitome” – šved.) aptikau apklausą. Joje daugiau nei 15000 respondentų atsakė į klausimą “Kur labiausiai mėgstate skaityti?”.
49.7% atsakė, jog lovoje,
32.4 % – sofoje,
6.2% autobuse, traukinyje arba lėktuve.
Parke mėgsta skaityti 1.5%, virtuvėje valgant – 0.9%, o likusieji nurodė kavinę, mišką, biblioteką, darbą.
Lova ir sofa tikrai geros vietos skaitymui, bet man, ko gero, labiausiai patinka skaityti kavinėse. Tada pats skaitymas būna toks de luxe: didžiulis puodas arbatos, o akių nebado skalbiniai, kuriuos reikia sulankstyti.
O kur jums labiausiai patinka skaityti?
K.Ž.G
Maryland universiteto mokslininkai 2008aisias metai publikavo mokslinį tyrimą,kurio rezultatai rodė, jog nelamingi žmonės žiūri televizorių, o laimingi žmonės skaito knygas ir bendrauja.
Pasirido, jog Tv žiūrėjimas suteikia tik trumpalaikį pasitenkinimą, o bendravimas ir skaitymas – ilgalaikį.
2005 metais Lietuvoje atliktas sociologinis tyrimas,,Skaitymo mastas, kryptingumas, ir poreikiai“ parodė, kad net 35 % 16 – 74 metų Lietuvos gyventojų per metus neperskaitė nė vienos knygos.
Nė vienos.
K.Ž.G.
Nieko nenustebinsiu pasakydama, kad knygos gali nukelti skaitytoją į visai kitus pasaulius, kur galioja kitokios taisyklės, kur žmonės gyvena ir kalba kitaip, kur įsimylėjėliai kariasi į balkonus, kad prisipažintų, jog myli, kur visi nusikaltimai yra išaiškinami ir t.t.
Bet kartais šitas mūsiškis pasaulis gali sustiprinti pojūtį, kurį sukelia tam tikra knyga. Štai ,pavyzdžiui, šiandien važiavau į darbą, kai labai gražiai ir lėtai snigo. 
Ir skaičiau M. Fermine “Sniegas”. Ši knyga tai trumputis romanas, kurį galima spėti perskaityti dar neprivažiavus paskutinės stoties.Knyga primena ir P. Coelho “Alchemiką”, ir A. Baricco “Šilką”
Vaiskutėlis sniegas
Tarytum lieptas tarp
Tylos ir grožio
Sniego muzika
Žiemos svirplys
Grikšintis po tavo kojom
Pasisekė man šią žiemą su skaitomomis knygomis.
Skaitau P.Petterson knygoje “Vogti arklius” apie tai, kad daug prisnigo, ir Trond turi nusikasti sniegą, o po valandėlės pati turiu padaryti takelį sniege iki pašto dėžutės. Skaitau “Sniegą”, o lauke sninga sninga sninga.
Laukdama autobuso skaitau U.K.Le Guin knygą “The Left hand of Darkness” , kurioje rašoma apie planetą, kuri vadinasi Žiema, kurioje visada šalta, ir kur yra įprasta specialiu įrankiu pradaužyti ledo sluoksnį nuo gėrimo stiklinėje, o man pačiai šiame (neknyginiame) pasaulyje šąla kojų pirštų galiukai.
Kartais viskas taip gražiai susidėlioja, susilieja, kad, atrodo, jog būtent dabar skaitomai knygai šita valandėlė yra sukurta. Lyg ne pats, o kokia aukštesnioji jėga tą knygą tau išrinko. Lyg ponas Dievas pats ją tau i glėbį drėbtelėjo.
Bet kartais būna ir atvirkščiai: kai knyginis pasaulis susiduria su neknyginiu, ir skaitymas būna beveik neįmanomas. Prieš pat Kalėdas buvau pradėjusi skaityti K.Hamsun “Badą”. Įsivaizduojat? Aptingusi nuo šventinio maisto, viena ranka laikau knygą, o kita-makaluoju saldainių dėžutėje ir bandau skaityti, kaip knygos herojus jau porą dienų nieko burnoj neturėjęs, kaip jam sukasi galva, ir kaip jam iš alkio prasideda haliucinacijos.
Atidėjau į šalį.
Ne saldainių dėžutę, o knygą.
K.Hamsun niekur nedings. Juk klasika.
K.Ž.G
knyguziurkes.com 