Įsivaizduokit, jog be priežasties nekėlėte skambančio telefono ragelio.

Įsivaizduokit, jog tuo metu skambino jūsų mylimiausias žmogus, kad galėtų atsisveikinti visam. Tai buvo paskutinė galimybė pasikalbėti su juo arba ja, o jūs tą galimybę be jokios svarbios priežasties sąmoningai praleidote.

Ar įmanoma nupasakoti tą persekiojantį kaltės ir praradimo jausmą?

Galima.

Ir Jonathan Safran Foer savo knygoje “Extremely Loud & Incredibly Close” tai daro meistriškai.

Pasakotojas- devynmetis, ne pagal savo amžių protingas  išradėjas, juvelyras, archeologas,  tambūrinu grojantis ir Šekspyrą mėgstantis Oscar tą lemtingą 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją nekėlė telefono ragelio, nors jo tėtis skambino keletą kartų ir paliko penkias  žinutes autoatsakove. Ir nuo to laiko Oscar nuolat išradinėja visokius įmanomus ir neįmanomus dalykus, kurie galėtų apsaugoti žmones nuo nelaimių, o dangoraižius nuo griuvimų.

Daug kartų, kai amerikiečiai kalba apie tą datą, prasiveržia jų patriotiškumas, imama mosuoti vėliavomis ir grūmoti kumščiais. Šitoje knygoje to nerasta, nes tos tragedijos baisumas yra nepaprastai individualizuotas- knygos akiratyje vienos šeimos praradimas ir liūdesys.

Tarp tėčio daiktų Oscar atranda raktą. Bet būtent kurią iš 162 milijonų spynų esančių Niujorke atrakina jis? Su raktu Oscar gauna nuorodą į pavardę Black ir apsisprendžia, jog jis aplankys visus Niujorke gyvenančius ir Black pavardę turinčius žmones, vis dar tikėdamasis, jog tokiu būdu sugebės būti arčiau savo tėčio.

Sunku aprašyti visą knygos gražumą. Mano akimis žiūrint tai nepaprastai gražus, nekonvencinis romanas apie sugebėjimą kalbėti praradusį senelį su įrašytais žodžiais “Taip” ir “Ne” ant delnų, apie nepaprastus, bet niekada neišsiųstus laiškus savo vaikui, apie antrąjį pasaulinį karą, apie vyresniosios sesers bučinius, apie klaidų ieškojimą rytiniuose laikraščiuose, apie sunkius batus, apie kaimyną, kuris kiekvieną rytą po žmonos mirties į lovą įkala po vinį, apie moterį, kuri gyvena Empire State Building ir niekada niekada nenulipa žemyn. Apie artumą tarp žmonių ir tuo pačiu apie tą žmogiškąjį nesugebėjimą priartėti. Apie mūsų ribotą mokėjimą išreikšti ir parodyti meilę.

Skaičiau autobuse ir verkiau, skaičiau namuose ir vėl verkiau, bet, ginkdie,  nepagalvokit, kad knyga pilna banalių sentimentų. Atvirkščiai, J.S.Foer rašo nepaprastai išradingai, gaiviai ir kūrybingai. Skaičiau ir jutau, jog mano galvoje vyksta tokia nedidelė asmeninė revoliucija, jog supratimas, kaip knygos gali atrodyti ir kaip jos rašomos, keičiasi.

Dar niekada nebuvau skaičiusi knygos, kurioje taip kūrybingai būtų naudojamos dar niekada knygose nematytos stilistinės priemonės: yra puslapių, kuriuose pribraukyta raudonu tušinuku, yra puslapių, kuriuose yra tik po vieną trumputį sakinį, bet yra ir puslapių, kur taupant popierių teksto dysis vis mažėja, kol galiausiai žodžiai pradedami spausdinti ant jau išspausdintų žodžių. Yra puslapių, kuriuose vien skaičiai, ir yra puslapių, kuriuose yra vien juodai baltos nuotraukos, kurias Oscar fotografuoja savo senelio fotoaparatu.

J.S.Foer debiutinė knyga “Viskas nušviesta” yra išversta į lietuvių kalbą,ir,  anot kritikų, yra geresnė, nei mano skaityta “Extremely Loud & Incredibly Close”., nors man sunku įsivaizduoti, kad galima rašyti ką nors geriau nei “EL & IC” .

Ir nors dar tik kovas, bet jau manau, kad J.S.Foer bus vienas didžiausių šių metų atradimų mano knyginiame pasaulyje.

Keletas iš tūkstančio nuostabių sakinių ir viena iš milijono gražių knygos idėjų: What about little microphones? What if everyone swallowed them, and they played the sounds of our hearts through little speakers, which could be in the pouches of our overalls? When you skateboarded down the street at night you could hear everyone’s heartbeat, and they could hear yours, sort of like sonar. One weird thing is, I wonder if everyone’s hearts would start to beat at the same time, like how women who live together have their menstrual periods at the same time, which I know about, but don’t really want to know about. That would be so weird, except that the place in the hospital where babies are born would sound like a crystal chandelier in a houseboat, because the babies wouldn’t have had time to match up their heartbeats yet. And at the finish line at the end of the New York City Marathon it would sound like war.”

K.Ž.G