Lapkričio magija

Rašau šitą įrašą ir klausausi muzikos iš Hario Poterio filmų (ar nepamiršote, jog “HP & Mirties relikvijų” pirmoji dalis bus rodoma Lietuvoje nuo lapkričio 19osios?), nes noriu kuo ilgiau

Aš skaičiau juodajį leidimą

mėgautis magiškąja nuotaika likusia nuo vakar pabaigtos S.Clarke knygos “Jonathan Strange & Mr. Norrell”.  Tai bus pati storiausia skaityta knyga šiais metais, ir ko gero, apskritai – manajame leidime 772 puslapiai!

Pasakiau savo K. apie tai, jis tik truktelėjo pečiais, nes tokio storumo knygos labai dažnas reiškinys jo dažnai skaitomame fantasy žanre.

O knyga- tikrų tikriausia fantasy, bet ohohoho kokia fantasy! Kaip žanras fantasy tikrai nėra vienas mano mėgstamiausių, bet kadangi vienas internetinis puslapis, kuriame registruoju ir vertinu skaitytas knygas, man nuolat įkyriai siūlė S.Clarke knygą, tai praėjusiais metais nusipirkau pocket leidimą, atsiverčiau pirmą puslapį, paskaičiau ir numečiau į šalį, nes šriftas labai labai mažas pasirodė.

Tad šiemet išpardavime nusipirkau knygos juodajį leidimą, kuris atrodo tikrai įspūdingai- viršelis juodas juodas kaip varnas, juostelė- taip pat juoda, ir net puslapių kraštelis – it smala. Na, jausmas toks, kad tikrai skaityčiau kokią magišką burtų knygą su visokiais užkeikimais.

Autorė

Po to mano draugė Madeleine, gyvenusi Londone, sužinojo, kad aš nusipirkau knygą švediškai, pasibaisėjo, išbarė,  liepė skaityti knygą angliškai ir paskolino savąjį angliškąjį leidimą (Dar ir dabar girdžiu jos “Darrrrling, you must read this in English”), tai į namus parsitempiau dar vieną knygą. (Bet angliškai jos neskaičiau, tik nesakykit to Madeleine)

Po to internete radau anglišką pocket leidimą už juokingą kainą,  tai norėjau jš padovanoti blogo skaitytojams, bet kai į svečius atvažiavo draugė žiurkė L, tai su dideliu džiaugsmu padovanojau jai.

Jei matėte Hario Poterio pirmąjį filmą, tai atsimenate, kas atsitiko, kai Hario dėdė ir teta ignoravo magiškuosius laiškus adresuotus Hariui- jų daugėjo ir daugėjo. O kadangi vienu metu mano namuose buvo keturios “Jonathan Strange and Mr. Norrell” knygos, tai pabijojau ignoruoti magiją ir nusprendžiau perskaityti. Drąsinausi, kaupiausi lyg didžiausiam darbui, o visai be reikalo. Visi knygos 772 puslapiai skaitosi lengvai it vaikystės pasakos.

Viena iš knygos iliustracijų

S.Clarke pasakoja apie fiktyvią19-ojo amžiaus Angliją, kurioje mago profesija yra lygiai toks pat normalus dalykas kaip politiko ar advokato darbas. Tačiau magija yra teoretinė, džentelmenai studijuoja ją skaitydami knygas, bet jos nenaudodami. Vienądien magų draugiją pasiekia žinia, jog vis dėlto yra vienas praktikuojantis magas- ponas Norrell, ir nuo tada prasideda įvykiai sukrėtę Londoną, Angliją, Veneciją ir Prancūziją. Knygos pradžioje magijos beveik nėra, bet kuo toliau tuo jos vis daugėja, o pabaigoje atrodo, jog nėra nieko nestebuklingo.

S.Clarke knyga kažkuo primena Č.Dikensą, J.Austen ir M.Bulgakov “Meistrą ir Margaritą”, daugelis skaičiusiųjų mini nuostabią kalbą, o man labai patiko tas jos sukurtas fiktyvus pasaulis. Knygoje pilna išnašų, kuriose nurodoma į magiškus įvykius, burtų knygas ir istorijas, tokiu būdu kuriamas įspūdis, jog visa tai, apie ką pasakojama, iš tikrųjų vyko ir kad magijos pasaulis neabejotinai egzistuoja.

ir dar knyga puikiai tiko ilgiems ir juodiems lapkričio vakarams, kai iki advento dar toloka, o magiško jausmo norisi jau dabar.

Citata: “Can a magician kill a man by magic?” Lord Wellington asked Strange. Strange frowned. He seemed to dislike the question. “I suppose a magician might,” he admitted, “but a gentleman never could.

K.Ž.G

Premijos

Sofi Oksanen gavo Prix Femina literatūrinį apdovanojimą  (užsienietiškų knygų kategorijoje) už romaną “Valymas”. Prix Femina skiriamas nuo 1904 metų, o prizo žiuri sudaro vien moterys, bet apdovanojimai skiriami tiek moterims, tiek vyrams.

O pirmadienį bus paskelbtas Goncourt premijos laimėtojas.

 

K.Ž.G

UuuuuuHuuuuuuuUUu

Aš nesu priešiškai nusiteikusi Halloweeno atžvilgiu. Atvirkščiai.

Aš už viską, kas bent kiek prašviesina tamsiausius rudens mėnesius. Ir antiamerikietiškų nuotaikų nejaučiu, tad tikrai nemanau, jog Halloweenas kažkokia blogybė.

Tai va. Namuose išpjaustėm moliūgą, uždegėme jame žvakę,  aš suvalgiau visus saldainius skirtus persirengėliams vaikučiams ir  atsisėdau sudarinėti Helloweeno savaitgaliui tinkamo knygų sąrąšo.

"Baskervilių šuo" man garantuoja šiurpuliukus

 

 

 

Paklausykit A.Lennox dainos "Lovesong for a Vampire"

 

 

 

 

Ar žiūrit pagal Ch.Harris knygų seriją pastatytą serialą True Blood?

 

 

 

 

Aš kaip tik dabar halloweeno proga iš naujo skaitau Twilight

 

 

 

 

Puikybė, prietarai ir ZOMBIAI! Ar seserys Bennet, puikiai įvaldžiusios kovos menus, sugebės apginti visus nuo zombių ir sėkmingai ištekėti?

 

Kažkada banžiau žiūreti filmą pagal šitą knygą. Baigėsi tuo, kad man buvo uždrausta net kalbįti apie S.King, ir kokią savaitę namuose šviesa degė visą parą

 

O kokią knygą tu siūlai į šitą sąrašą?

 

Išsigandusi ir drebanti K.Ž.G

 

 

 

 

Šimtas priežasčių

“Šimtas priežasčių” taip vadinasi “knyga”, kurią aš pati sudariau ir padovanojau savo vyrui vestuvių proga (Švedijoj yra tradicija dovanoti viens kitams morgongåva – ryto dovaną- kai ką nors padovanoji mylimam žmogau vestuvių rytą).

Tai aš surinkau mūsų nuotraukas iš visokių kelionių, nuotraukas, kuriose užfiksuota kasdienybė ir dar nuotraukas iš vaikystės ir t.t. ir knygoje surašiau 100 priežasčių, dėl kurių aš myliu mano K.

Viską labai lengvai sumaketavau internetinėje svetainėje, sumokėjau už pasalugą ir po poros savaičių man jau atsiuntė atspausdintą knygą

Panašias paslaugas teikia pvz. http://www.blurb.com (nors aš naudojausi ne tokiu fantastišku švediškuoju variantu http://www.gordinegenbok.se/)

Ant viršelio- nuotrauka iš sužadėtuvių Nidoje

 

 

Galima įdėti ir nuotraukų per visą puslapį

 

O galima ir šitaip jas sudėlioti
O čia aš rašau, jog myliu K todėl. kad jis man visda duoda pirmąjį blyną, nes laukti, kol visi iškeps neturiu kantrybės (Jo blynai niekada neprisvyla, ir jis moka juos apversti ore)

 

 

Knyga be ISBN numerio, bet užtat su meile

O kadangi aš šiandien labai romantiškai nusiteikusi, nes sapnavau, kad mano K buvo vampyras Edward iš Twilight (kai jam papasakojau apie sapną, jis taip gražiai ironiškai šyptelėjo), tai dar pasiūlysiu aplankyti šitą blogą, kuriame, anot jo autorių, yra all the things about love

 

K.Ž.G

Valymas

Aš nežinau, ką jūs veikiate savaitgaliais.

Mane beveik kiekvieną šeštadienį galima sutikti vaikščiojančią pagrindine miesto gatve arba būnu pagrindinėje miesto aikštėje, kur perku gėles (ankstyvąją vasarą- glėbius bijūnų, o dabar – ilgas gladiolių ietis). Ir tada, jau žinoma, būtinai užeinu į knygyną.

Pardavėjas Håkan paklausia, kaip man patiko paskutinė skaityta knyga, ir pasiteisina, kodėl ji keliomis dienomis pavėlavusi pagaliau vis dėlto atsidūrė knygyne.

Nežinau, ką jūs dažniausiai veikiate šeštadieniais, bet žinau, ką jūs VEIKSITE rytoj.

Ogi eisit į knygyną ir pirksit S.Oksanen “Valymą”. Nežinau, kaip man čia jus įtikinti, jog tai būtina padaryti.

Gal užhipnotizuoti kaip nors? Bandau surikiuoti argumentus, bet nelabai sekasi, nes aš vis dar afekto būsenoj turbūt.

Allide (lietuviškame vertime Alydė) tarsi ragana gyvena atsiskyrusi nuo žmonių, gamina medetkų tepalėlius, marinuoja daržoves, o kaimo berniokai į jos langus mėto žvyro saujas, ant durų užrašinėja skaudžius žodžius. Už ką?

Vienądien Aliide per musių apsėdėtą langą pamato sode gulinčią merginą Zarą, kurios netikėtas atsiradimas padarys taip, jog praeities vaiduokliai išlįs iš grindų plyšių, iš už slėptuvės sienoje, iš už sesers siuvinėto vestuvinio užtiesalo, iš beržų sula kažkada kvepėjusių standžiai supintų sesers kasų, iš senų uždraustų estiškų laikraščių, iš slaptų NKVD dokumentų, iš puodų, kuriuose verdamas muilas,  iš tąsaus sirupo buteliukų, iš kaustytų čekistų batų purvo ir pigiomis cigaretėmis prasmirdusių partinių aktyvistų odinių striukių.

Zara- trafficking auka, neiškentusi žiaurumo bėganti nuo savo antžmogiškų sąvadautojų.

Tiek Allide, tiek Zara jungia jų abiejų baisūs potyriai ir išgyvenimai. Nors ir abi labai nepatiklios, nors abiems joms diriguoja jų baimės, jos sugeba suprasti vieną kitą ir atrasti, jog jas riša daug daugiau nei patirta baisi prievarta.

Švedijoje vieno tyrimo metu buvo analizuojami istorijos vadovėliai. Keturiuose analizuotuose vadovėliuose buvo paminėti 930 vyrai ir… 62 moterys. Taigi, oficialiojoje istorijoje moterų beveik nėra, bet S.Oksanen būtent ir nukreipia savo žvilgsnį į moteris, kurių vardai neminimi, bet be kurių tie vyrai vadovėliuose nebūtų atsidūrę.

Ką tai reiškia būti miško brolio žmona? Ką tai reiškia būti jo dukra? Kai vyrai sugalvoja kariauti, kai vieni jų ant pečių užsimeta šautuvus ir išeina į mišką, kiti pasiima tokius pačius šautuvus ir eina pirmųjų gaudyti, ką tada daro moterys?

S.Oksanen viename interviu (Bernardinuose) sako

Vykstant karui, moterys yra priverstos prisiimti pasyviosios pusės vaidmenį. Tarkime, jos negali turėti ginklų. Tai kelia nuostabą. Sunku suvokti, kodėl moterims neleidžiama apsiginti pačioms. Esmė – manymas, kad, neturėdamos ginklų, jos liks už mūšio ribų ir taip bus apsaugotos. Tačiau realybėje šis faktas reiškia tik tai, jog jos negali apsiginti pačios. Ir vis dėlto manau, kad moterų rezistencinis judėjimas buvo labai aktyvus ir maištingas.

Oksanen brutaliai nagrinėja seksualinę prievartą prieš moteris, ji daugiau pasako nei nutyli, todėl “Valymas” yra juodas tamsus romanas. Kokia egzistencija laukia moters patyrusios seksualinės traumos pažeminimą? Bet knygos herojė Aliide nėra vien auka. Autorė sukūrė tikrai gilų, komplikuotą, nevienareikšmį ir neplokščią moters portretą, kur moteris nėra nei ragana, nei šventoji.

S.Oksanen

Detalių gausa estiško kaimo gyvenimo aprašymuose kelia nuostabą: tie visi gražūs, kone ritualiniai darbai stipriai kontrastuoja su okupacininkų tradicijomis. Pavyzdžiui, Aliide labai bijo, kad jos tėvų sodyba atiteks rusams ir tada ten grindys bus nuklotos saulėgrąžų lukštais, kurie traškės po kojomis kaip tarakonai.

Būtinai skaitykite.

Ne vien todėl, kad kalba kone degina, ne vien todėl, kad autorė sugeba sukurti tamsią įtampą, ne vien todėl, kad S.Oksanen pasakojimas yra stiprus ir brandus, ne vien todėl, kad kritikai jau dabar ją siūlo nominuoti Nobelio premijai, ne vien todėl, kad ji atidengia moteriškąją perspektyvą, bet dar ir todėl, kad daug dalykų jos romane pažinsite iš savo ir savo močiučių bei senelių gyvenimo.

Ir lenkiu galvą prieš Versus Aureus už drąsą išeisti jaunos (!) suomių (!) feministės (!) knygą. Todėl iš visos širdies noriu, kad knyga būtų labai perkama.

Užsukit rytoj į knygyną :palepinkit save stipria ir pulsuojančia proza.

K.Ž.G

Laiškas Dievuliui

Dievuli,

Gal būtų galima padaryti taip, jog jei iki išnaktų skaitai labai gerą knygą, tai ryte nebūni pavargęs?

Suprantu, jog jei naktinėju, nes žiūriu kokį kvailą filmą su Steven Seagal ar Chuck Norris, tai tada tikrai nusipelnau bausmės- baisaus nuovargio ryte.

Bet jei skaitau tikrai gerą, kvapą gniaužiančią knygą, gal būtų imanoma iš Tavo pusės pritaikyti kokį nors kitą nuovargio standartą?

Gal norėtum prisidėti prie geros literatūros skaitymo skatinimo?

Pavargusi (bet pabaigusi K.Oksanen “Valymą”) K.Ž.G

Tik nebelskite į langą

Skaitau S.Oksanen “Valymą”, o širdis tai kulnuose, žinokit. Ta Oksanen moka sukurti tokią įtampą, jog skaitau ir lygiai taip pat kaip viena knygos herojė bijau, kad ir į mano langą kas nors pasibels.

Skaitau, kaip knygos herojė geria valerijono lašus, ir jaučiu, kad ir man tie lašeliai būtų neprošal.

… … …

O kambarys, kuriame skaitau, yra antrame aukšte

K.Ž.G

Pasieniai ir užsieniai

Aš beveik neskaitau lietuvių autorių knygų, o jei skaitau, tai retai. O dažnai ir nusivyliu. Prėjusiais metais perskaičiau tik vieną lietuvišką, knygą, o šiemet tikrai daugiau, tai bent jau ta lietuviška sąžinė negrauš.

Per šią savaitę perskaičiau net dvi lietuviškas knygas (vien už tai man neturėtų atimti pilietybės): G.Radvilavičiūtės “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos” ir A.Matulevičiūtės “Ilgesio kojas”. Kaip ir mano kolegė žiurkė L likau sužavėta G.Radvilavičiūtės tekstais. Kai Dievas dalino visokias dovanas, G.Radvilavičiūtė, man atrodo, į eilę kalbos dovanai gauti stojo du kartus.

Taip žaismingai, bet kartu ir brandžiai žaisti tekstu nedaugelis gali. Ir esė žanrą mano akyse reabilitavo, ir šimtą smagių psichologinių pastebėjimų į tekstą įpynė, ir kas man labiausiai patiko- kad tose jos esė nėra jokių atsitiktinumų.

Autorė mesteli kokį žodį, įdomią trumpą istoriją, o po to vėliau prie jos grižta. Taip esė būna stiprios struktūros, o ne kokia palaida minčių bala.

 

 

 

 

Būtent tokio išbaigtumo, rankoje laikomo ir nepaliedžiamo minties siūlo pasigedau A.Matulevičiūtės knygoje “Ilgesio kojos” (Ačiū, miela drauge, kad atsiuntei man šitą knygą. Labai gražus siurprizas).

Tekstas man dažnai rodėsi perdėm fragmentiškas (nors ir subtiliai elegantiškas), pasigedau stipresnių jungčių tarp atskirų novelių. Nors tai, kad autorė tikrai sugeba pastebėti gražias psichologines detales, yra faktas.

O ir pats pasakojimas sukėlė man šimtus minčių. Knygoje vienoje vietoje rašoma apie Tėvynę, o aš atvirai prisipažįstu, jog “Tėvynės”sąvokos niekada nenaudoju, kai kalbu apie savo emigrantišką patirtį ir savąjį ryšį su namais. Sakau “Lietuva”, sakau “Namai”, sakau “Klaipėda”, bet žodžio “Tėvynė” nenaudoju. Nekimba jis prie manęs, ir tiek. Puikiai tinka B.Brazdžionio eilėraštyje, bet nelabai tinka mano gyvenime.

Dar vienoje novelėje autorė naudoja žodį “nutautėjimas”, o jo taip pat nėra mano galvoje, kai mąstau apie save ir Lietuvą/Namus/Klaipėdą. Mano emigrantiškoje galvoje nėra tokių dimensijų. Gal todėl, kad drąsiai sakau, jog mano namai čia Švedijoje? Gal todėl, jog jaučiuosi kaip kaip Liūnė Sutema, kuri  viename savo eilėraščių sako, kad “Nebėra nieko svetimo”?

“Nebėra nieko svetimo,

medis, kurio nepažinau, išaugo,

išsišakojo mano akyse-

(…)

Nebėra nieko svetimo-,

ir niekad dar nebuvo manyje

tokia gaji, tokia saugi gimtoji žemė”

 

K.Ž.G

 

Dovana nuo Tyto Albos

Kai Knygu žiurkė L lankėsi pas Tyto Albą, gavo A.Makine knygą “Moteris, kuri laukė” ir pažadėjo, jog po tai, kai mes abi ją perskaitysime (gražiai, be jokių pabraukymų ir užlenkimų), padovanosime ją kuriams nors blogo skaitytojui ar skaitytojai.

L perskaitė knygą pirmoji, po to aš ją per dieną sugraužiau, tai dabar laikas jums.

Laimėtoją “ištrauksime” burtų būdu, o norintys dalyvauti turi atsakyti į vieną klausimą:

Kokią knygą siūlytum skaityti savo priešui (dėl įdomumo gali parašyti kodėl)?

Atsakymų lauksim iki sekmadienio

K.Ž.G

Neleisk man išeiti – K.Ishiguro

Žiurkė L yra itraukusi šitą knygą į savo šimtuką

Vakar pabandžiau manajam K. perpasakoti ką tik perskaitytą K.Ishiguro knygą “Never Let Me Go” (liet. “Neleisk man išeiti” Alma littera, 2006 m), bet nieko doro neišėjo.

Kai pradėjau pasakoti, atrodė, jog kalbu apie prastą mokslinę fantastiką su eridanišku viršeliu.

Turbūt net nevertėjo bandyti, nes įtariu, jog perduoti ishiguriškąjį pasakojimą yra neįmanoma, todėl tik pasakysiu, jog knyga apie Kathy, Ruth ir Tommy- moksleivius, kurie nuo pat mažų dienų auga Hailsham internatinėje mokykloje.

Bet kodėl niekas iš ten augančių vaikų niekada nekalba apie savo tėvus? Kodėl Kathy būdama 28erių niekada nesvajoja apie ateitį, o preciziškai prisimena visas mažutes detales ir savo praeities? Kodėl Kathy galvoja apie rabarbarų lysves Hailshame, kodėl ji prisimena pasikeitusi mokytojos balso tembra per vieną pamoką, bet negalvoja apie darbą, šeimos kūrimą, keliones, senatvę? Kodėl ten augantys vaikai lyg Kafkos romanų herojai vietoj pavardžių teturi tik vieną raidę?

Knyga , sakyčiau, labai sugestyvi, bet tas įtaigumas nėra tamsus ir juodas, o atvirkščiai, šviesiai nostalgiškas, elegiškas, išblukęs lyg senos spalvotos nuotraukos. Kalba yra  išlukštenta, tiksli ir elegantiška.

Ir nors iš pirmo žvilgsnio “Neleisk man išeiti” ir jau diskutuoti K.Ishiguro “Dienos likučiai” nagrinėja labai skirtingas temas, šiek tik pagalvojusi radau daug sąlyčio taškų.

Tiek “Neleisk man išeiti” vaikai, tiek liokajus Stevens iš “Dienos likučių” be mažiausio pasipriešinimo susitaiko su jiems primestu gyvenimu ir jame paskirta vieta. Jie laikosi kitų žmonių nubrėžtuose socialiniuose rėmuose ir gyvena įsiurbti savo miniatiūriniame pasaulėlyje, kur net nekyla minčių atsiriboti nuo jiems prisakytos tvarkos.

Būtent tas aveliškas susitaikymas man ir kėlė didžiausią siaubą. “Nu kodėl jie nieko nedaro? Kodėl jie taip ramiai viską priima?”

Bet po to pagalvojau, jog nuo to nei aš , nei kas kitas negali atsižegnoti.  Ar mes, nors ir neužaugę Hailshame, esame laisvi? Ar gyvename tuos gyvenimus, kurių tikrai trokštame? O gal tiesiog gyvename tose vėžėse, kurias mums nubrėžė mūsų visuomenė ir socialinė padėtis?

K.Ishiguro labai gražiai, be jokių moralų, be fundamentalistiškos retorikos nušviečia mokslinę ir visuomeninę dilemą. Pasakojimą į priekį stumia gražūs veikėjų paveikslai, protingai išlaikytas palaipsnis paslapties atsleidimas  ir jausmas, jog kažką labai gražaus ir nekalto jau praradome.

Kadras iš filmo

Švedijoje (jau išgirto) filmo “Never Let Me Go” premjera bus ateinančių metų kovo mėnesį, o kada Lietuvoje, dar nenuspręsta. Bet pažiūrėjusi anonsą nenusivyliau- tas elegiškas jausmas, persmeplkęs kiekvieną K.Ishiguro raidę, jautęsi ir filmo anonse(kuris atskleidžia gana daug, tad jei greitu laiku skaitysit knygą, palaukit gal dar su tuo anonsu. Nors ne pačioje fabuloje esmė)

K.Ž.G

Rožinis kerštas

Dažnai būna, jog vos tik spėji išgirsti apie vieną rašytoją, tai pradedi jį matyti visur. Įsijungi televizorių- jis ten, atsiverti laikraštį rašo apie jį.

Taip ir man yra su Jonathan Franzen. Pradėjos jis man lįsti į akis kaip pilypas iš kanapių.

Jau esam bloge diskutavę apie jo nenorą, jog jo knygas skaitytų moterys. Jis visai neapsidžiaugė, kai jo knyga “The Corrections” buvo įtrauktą i Oprah knygų klubą. Tada jis net yra pasakęs:

”So much of reading is sustained in this country, I think, by the fact that women read while men are off golfing or watching football on TV or playing with their flight simulator or whatever. I worry — I’m sorry that it’s, uh — I had some hope of actually reaching a male audience and I’ve heard more than one reader in signing lines now at bookstores say ‘If I hadn’t heard you, I would have been put off by the fact that it is an Oprah pick. I figure those books are for women. I would never touch it.’ Those are male readers speaking.”

Pasirodo, jog moterys gali “atmušti” vyrų nora skaityti vieną ar kitą knygą, ir todėl J.Franzen pabandė šiek tiek “atsižegnoti” nuo moterų skaitytojų.

Kadangi tokie mizoginiški pareiškimai man sukelia pyktį, buvau nusprendusi, jog iš principo neskaitysiu jo knygų.

Bet ką daryti, jei antikvariate radau jo “Pataisas” už 4 litus?

Ką daryti, jei blogo skaitytoja Jurgita parašė, jog buvo sutikusi J.Franzen, ir jis jai pasirodė mielas?

Ką daryti, jei smalsu?

Išeitį radau.

Kadangi J.Franzen kone paniškai bijo, kad jo knyga bus palaikyta “moteriška”, pasistengiau atkeršyti jam tokiu būdu (kad neliktų abejonių, kokiai grupei ta knyga yra skirta):

 

K.Ž.G

Apie Jūros šventę, skundus ir merginą su drakono tatuiruote

Kadaise seniai seniai, kai atlikinėjau praktiką Klaipėdos savivaldybės kultūros skyriuje, teko man didelis džiaugsmas prisidėti prie jūros šventės organizavimo. Ot laikai geri buvo! Kone kiekvieną dieną galėjau sutikti labai fainų “priplaukusių” meninikų, spausdinau visokius mero potvarkius ir rašiau pakvietimus Klaipėdos miesto grietinėlei. Iki šiol tą laiką prisimenu su dideliu džiaugsmu.

Ir dar labai ypatingai prisimenu pirmadienį PO šventės, kai susinervinę klaipėdiečiai iškoliojo visą šventę, visus organizatorius dėl triukšmo, dėl minių, dėl neskanaus alaus ir pan.

 


Švediškoji Lisbeth ir Mikael Blomkvist

 

Aš pati pakėliau telefono ragelį, ir įsiutusi tetulė pradėjo šaukti, jog matė, kaip jauna porelė ant suoliuko intensyviai bučiavosi.

Ir dažniausiai tokie skambučiai būdavo iš gyvenančiųjų senamiestyje: per garsu, muzikos per daug, žmonių per daug, fejerverkų per langą nesimato ir t.t.

O man užaugusiai standartiniame trijų kambarių bute penkiaaukštyje taip ir norėjosi pasakyti “Jei gyveni pačiame miesto centre, reikia susitaikyti su tuo, jog kartais įprastas gyvenimas trukdysis”.

Lygiai tą patį pagalvojau, kai per TV išgirdau, jog Stokholmo centro gyventojai pradėjo skųstis dėl prasidėjusių filmo “Girl With the Dragon Tatoo” filmavimo.

 

D.Craig Stokholme filmavimo aikštelėje

 

Įsivaizduojat, eini į parduotuvę nusipirkti  skalbimo miltelių  ir sutinki Daniel Craig!

Taigi, amerikietiškojo filmo (pagal S.Larsson romaną) “Mergina su drakono tatuiruote” filmavimas jau prasidėjo. Pati esu mačiusi du švediškuosius filmus, tai teks ir tą amerikietišką pažiūrėt, kad galėčiau palyginti.

O mano mamytė negalėjo nustoti skaityti S.Larsson knygos “Mergina su drakono tatuiruote”, net vidury nakties skaitė. Kai paskambinau pasikalbėti, ji man pasakė: Giedre, čia kaip liga””.

K.Ž.G