rytoj į Stokholmą atskrenda Nobelio literatūros premijos laureatas Mario Vargas LLosa. Laureatai jau po truputį pradeda rinktis, kadangi – Nobelio diena (premijų įteikimo diena) – gruodžio 10oji jau visai arti.
Apdovanojimų ceremoniją bus galima stebėti per Nobelprize.org, o aš žadu šiek tiek papasakoti apie Nobelio vakarienę, meniu, apdarus ir kalbas.
Kaip jums atrodo, prie ko sėdės Mario Vargas LLoso per vakarienę? Šalia karalienės? Šalia princesės Victoria?
e.e.cummings parašė vieną pačių pačių gražiausių eilėraščių pie meilę
i carry your heart with me(i carry it in
my heart)i am never without it(anywhere
i go you go,my dear; and whatever is done
by only me is your doing,my darling)
i fear
no fate(for you are my fate,my sweet)i want
no world(for beautiful you are my world,my true)
and it’s you are whatever a moon has always meant
and whatever a sun will always sing is you
here is the deepest secret nobody knows
(here is the root of the root and the bud of the bud
and the sky of the sky of a tree called life;which grows
higher than the soul can hope or mind can hide)
and this is the wonder that’s keeping the stars apart
i carry your heart(i carry it in my heart)
Na, jei e.e. cummings apyrankės negaučiau Kalėdoms, tai gal užtektų man kilimėlio kompiuterinei pelei?Aštuonių poetų portretai ant riešo... Šekspyras, Dickinson, Poe, Whitman...Arba pati/pats pradedi kurti poeziją ant šaldytuvo
Kai su sese buvom mažos, mums labai dažnai buvo skaitoma H.C.Andersen “Sniego karalienė” (ilga pasaka, tai ilgai nereikėdavo miegoti 🙂 ), tai mums ji viena mylimiausių yra.
O plokštelę su visomis filmo “Тайна Снежной королевы” dainomis mintinai ir dabar tebemoku. Алиса Фрейндлих suvaidino visai tokią nebaisią, o labai žmogišką sniego karalienę (nors man tikroji sniego karalienė turi būti daug daug rimtesnė ir piktesnė)
Vienąkart vienas berniukas pavadino mane sniego karaliene, nes aš, anot jo buvau, pasikėlusi. O aš tai baisiausiai apsidžiaugiau taip pavadinta- juk tos sniego karalienės TOOOOKIOS įspūdingos!
Labai noriu nusipirkti šitos pasakos leidimą su Vladislav Yerko iliustracijomis. Siūlau pasigerėti
Mano dabar skaitomos G.G.Marquez knygoje “Meilė choleros metu” aptikau štai ką
Scenarijus numeris 1
Knygos autoriu G.G.Marquez sugalvojo padaryti man siurprizą. Naktį, kai mes visi jau miegojom, jis lėktuvu per Bogotą, Londoną ir Kopenhagą atskrido į Švediją. Per pūgą iš Hertz išnuomota mašina atvažiavo iki mūsų kaimelio, lyg patyręs vagis tyliai atrakino duris, kažkokiu būdu išjungė signalizaciją, labai tyliai užlipo labai labai girgždinčiais laiptais, tamsoje sugebėjo atrasti knygos egzempliorių ir jame paliko savo autografą, kad pradžiugintų savo mylimiausią skaitytoją.
Scenarijus numeris 2
Nepakankamai gerai suslapstėme rašymo priemones ir pats jauniausias šeimos narys išliejo savo kūrybiškumą tiesiai ant titulinių puslapių.
Žinot, dėl ko aš grįžusi į Lietuvą dažnai vartau akis? Ogi dėl žiniasklaidos kokybės. Po 11 metų Švedijoj labai jau keista lietuviškuose dienraščiuose matyti gerokai apnuogintų merginų nuotraukas, seksistinius anekdotus, straipsnius apie lietuviškąsias ponias, apie žvaigždes, kurių vardų nežinau, apie baisiausius detaliai aprašytus kriminalinius nusikaltimus ir pan. Užtat yra milijonai apleistų dalykų, milijonai galimybių pritraukti skaitytoją nenuvertinant jo intelekto ir išlaikant pagarbos jausma tam, kuris laikraštį perka.
Bet ką aš čia… jau geriau papasakosiu apie gerus dalykus nei gedėsiu žiniasklaidos kokybės.
Beveik kiekvieni mano šeštadienio pusryčiai prasideda laikraščio skaitymu. Ir visada pradedu nuo dienraščio Dagens nyheter priedo “Boklördag” (Knygų šeštadienis).
Šios savaitės geriausių knygų top10 (pagal dienraščio kritikus)
Kiekviename numeryje būna literatūrinių renginių, susitikimų su rašytojais kalendorius
Straipsnis apie knygų antikvariatą Rönnels, kuriam sueina 80 metųRecenzuojamas Miguel Syjuco debiutinis romanas "Ilustrado" (Rimtai ir profesionaliai recenzuojamas, o ne vien pristatomas)
Sumuojamas dienraščio bookcircle paskutinis susitikimas. Dabar kaip tik skaito knygą, kurį kritikų sąraše yra pirmoje vietojetrumpai primenamos visos šią savaitę ( ne tik šeštadienį) recenzuotos knygos
O čia vieno rašytojo pamąstymai apie tai, kas daro literatūrą reikšminga
Ir taip kiekvieną šeštadienį… Recenzijos, straipsniai, knygos, pokalbiai. pati sau beveik pavydžiu.
Vakar buvo paskelbti August premijos laimėtojai. August premija yra vienas svarbiausių literatūrinių apdovanojimų Švedijoje, kuris yra skiriamas geriausiai grožinei knygai, geriausiai
Laimėtojo statulėlė- gerai matosi Strindbergo ševeliūra
negrožinei knygai ir geriausiai vaikų/ jaunimo knygai.
Šiais metais prizas už geriausią grožinę knygą pagaliau atiteko rašytojai Sigrid Combüchen (kuri buvo nominuota šitam prizui jau penktą kartą) už knygą “Spill”.
Į lietuvių kalbą yra išversta ne viena knyga, už kurią skirta August (omeny turimas, žinoma, A.Strindbergas) premija:
K.Ekman "Įvykiai prie vandenų" (neradau jokios lietuviško leidimo nuotraukos)C.J.Vallgren "Nuostabios meilės istorija"M.Niemi "Populiari muxika iš Vitulos"M.Axelsson "Balandžio ragana"
Baisingai lyja. Trečiadieniui bent pažadėjo sniego. Aleliuja.
Gatvėse jau pakabintos kalėdinės lemputės, bet dar neįjungtos.
Laukiu pirmojo advento sekmadienio. Tada visuose languose pakabinsim žvaigždes ir uždegsim žvakides. Iki to reikėtų spėti nuvalyti langus (bet juk lyja baisingai) ir išsičiustyti namus (bet juk labai tingisi).
O kol visi adventiniai džiaugsmai dar neprasidėjo, tenka dūšią penėti Pietų Amerikos šiluma ir karšta meile, aprašyta G.G.Marquez knygoje “Meilė choleros metu” ir grožėtis nuotraukomis iš filmo (juk nuodemė žiūrėti filmą dar neperskaičius knygos).
K.Ž.G (prašau, nuvarykit mane nuo knygos ir liepkit tvarkytis)
Vakar planavau viską fotografuoti, kad jums parodyčiau: ir kaip mes ten prie židinio sėdėjom, ir kaip spalvotus mažyčius macaroons valgėm, ir kokių gražių ir skirtingų J.Austen knygos “Protas ir jausmai” leidimų turim.
Bet pamiršau fotoaparatą nuo pirmos mūsų knygų klubo minutės.
Oho kaip mes ten įsidiskutavom, kokias paraleles piešėm tarp savų ir Mariane bei Elinore gyvenimų. Ir juokėmės iki ašarų ir iš širdies prisikalbėjom apie dideles paslaptis.
Žodžiu, pirmasis mūsų bookcircle susitikimas praėjo puikiai. Dar kartą rinksimės po mėnesio, o tada diskutuosim M.Barbery “Ežio eleganciją”. Vos galiu sulaukt.
Namuose turiu tris "Proto ir jausmų" leidimus
Šitą pirkau pirmos komandiruotės į užsienį metu- Birmingham, AnglijaJi tokia mažutė, su gražiomis iliustracijomis, raudona juostele skaitomai vietai pažymėti ir......paauksuotais puslapių krašteliais
Kartais visata nepaprastai gražiai susistyguoja, planetos palankiai susirikuoja, mėnuliai atsisuka į tą pačią pusę, dievai geranoriškai viską suplanuoja, ir gaunasi taip, jog du įsimylėjėliai tuo pačiu metu skaito tą pačią knygą.
Ir kaip smagu kalbėtis ne tik apie kasdieniškus dalykus, be ir apie magiją, apie žavųjį Jonathan Strange, apie burtus ir stebuklingus takus, jungiančius visus veidrodžius.
Skaitom tą pačią knygą tuo pačiu metu, lyginam vertimus, ir vienas kito kartais pklausiam “O kuriame tu dabar skyriuje?”
Galvojau, jog prasmuksiu nieko neparašiusiu apie U.Eco “Rožės vardą”, bet mano draugė žiurkė L skambijo visais varpais, per Facebooka mane persekiojo ir vis klausdavo, ar parašysiu, ką nors apie tą knygą. Taigi, priremta prie sienos, rašau ataskaitą.
Mano pažintis su Umberto tikrai nėra pati lengviausia.
Primena man vieną pasimatymą, kai berniukas labai norėjo pasakoti apie save, kalbėjo ir kalbėjo apie savo mokslus, mokslinius tyrimus, mokslininkus, o aš po poros valandų (taip ir nepaklausta, kas man patinka, ką aš mėgstu) sedėjau alkūne pasirėmusi ir galvojau: “Galėtume bent pasibučiuoti, kad vakaras visai šuniui ant uodegos nenueitų”. Bet po trumpo pasivaikščiojimo skulptūrų parke, po trumpo pasėdėjimo ant suoliuko po žvaigždėmis, situacija pasitaisė, ir pasimatymas pagerėjo.
Tai va. Grįžtu prie Umberto. Kažkada buvau pradėjusi skaityt “Fuko švytuoklę”. Bandžiau du kartus. Ir kapituliavau du kartus. Gerai, kas išssiaiškinau, jog jis TYČIA pirmuosius 100 puslapių rašo labai sudėtingai, nes nori atskiti pelus nuo grūdų (jei atvirai, tai mane tai gerokai nervina, nes toks pasikėlimas “skaityti mano knygas turi tik manęs verti skaitytojai” manęs nežavi).
Tai kai pradėjau skaityti “Rožės vardą” buvau prisiekusi sau, kad skaitysiu iki galo. Nors po trisdešimties puslapių maniau, kad man stogas važiuoja, nes nieko nesupratau. Keista buvo skaityti, kai buvau nusiteikusi sukiam skaitymui, o ne skaitymo malonumui. Bet po tų šimto puslapių situacija žymiai pagerėjo, man akyse tarsi prašvito, bet nepasakyčiau, jog įsimylėjau.
kadras iš fimo "Name of the Rose"
Ilgai galvojau, kodėl neįsimylėjau. Nes knyga tikrai gerai parašyta, protingai struktūrizuota. Ją gali skaityti kaip detektyvą arba kaip įdomų istorinį (jei domitės viduramžiais, tai knygą skaityti BŪTINA), filosofinį romaną apie XIV ojo amžiaus teologines diskusijas. Perskaičiau, ir tikrai likau daug sužinojusi įdomių dalykų, pvz. Ar Jėzus kada nors juokėsi?
Galiausiai supratau, kodėl aš nepamilau U.Eco, nors jis tikrai talentingas, gabus ir protingas. Nors jo knyga įtraukianti, įdomi, apšviečianti. Paprasčiausiai man Eco perdėm intelektualus. Ne ta prasme, jog laikau save kvaila ir nieko nesupratusia, bet ta, kad jo knygą man pasijautė labai logiška, parašyta išimtinai su galva, o ne iš širdies.
O dar ir tas faktas, jog aš žinojau, kad jis tyčia rašo sudėtingai, neabejotinai pagadino mano skaitymą.
Bet nepagalvokit, kad knyga man nepatiko. Patiko. Buvo joje ir tikrai labai patikusių dalykų. U.Eco labai gerai sugebėjo perduoti niūrią vienuolyno ir viduramžiško pasaulio atmosferą. Skaičiau, ir atrodė, jog rankos šąla. Arba tiesiog siaubingai prireikdavo užsivilkti megztinį ir įsijungtį šviesą. Kitas patikęs dalykas – veikėjas William Baskerville- protingas, apsiskaitęs (gal jis yra U.Eco alterego?), kone charizmatiškas su savo begaline meile knygoms ir rašytam žodžiui.
Taigi, iš pasimatymo su U.Eco grįžau protingesnė nei buvau anksčiau, labiau apsišvietusi viduramžiškoje istorijoje, bet nepabučiuota.
Po 772 magijos puslapių su ponu Norrell ir Jonathan Strange porą dienų tryniausi apie lentynas, neapsispręsdama, ką skaitysiu dabar. Vakare, atrodo, apsisprendžiau, o ryte pabudusi suprantu, kad tos ar anos knygos tikrai nenoriu skaityti dabar. Tiksliai nusakyti, kas įtakoja tas skaitymo/neskaitymo nuotaikas yra neįmanoma (jei noriu gerai apie save galvoti, sakau, jog tai priklauso nuo mano sudėtingos ir nevienareikšmės asmenybės, o jei nesu nusiteikusi savęs išaukštinti, tiesiog sakau sau, jog esu baisiai nepastovios, nuotaikos ir man reikėtų kovoti su savuoju kvaišlelėjimu) 🙂
Bet šįkart galiu įvardinti vieną faktorių, kuris lėmė mano pasirinkimą skaityti “”Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugiją” (geras pavadinimas, ar ne?), nes per Facebook sužinojau, jog “Versus Aureus” ją tuoj išleis lietuvių kalba.
Savajį švedišką egzempliorių pirkau labai nepretenzingoje vietoje – vietiniame supermarkete, visai šalia bulvių (gal čia toks marketingo triukas?), o perskaičiusi galiu pasakyti, jog tai, ko gero, viena žaviausių mano skaitytų knygų. Ir nors knygoje daug kalbama apie antrojo pasaulinio karo baisumus, nuo pradžios iki pabaigos knyga yra “feel-good”.
Londonas 1946ieji. Karas pasibaigė. Rašytoja ir žurnalistė Juliet važinėja po šalį reklamuodama savo paskutiniąją knygą ir niekaip negalėdama rasti idėjos naujajai knygai. Vienądien Dawsey Adams atsiunčia jai laišką, kuriame jis rašo, jog jis nusipirko rašytojo Charles Lamb knygą, kažkada priklaususią pačiai Juliet. Dawsey paprašo, jog Juliet padėtų jam nusipirkti ir kitas to paties rašytojo knygas, ir užsimena, jog knygos padėjo Gernsio salos žmonėms išgyventi nacių okupaciją, ir būtent knygos (ir viena slapta kiaulė, bet apie tai sužinosite perskaitę knygą) apjungė žmones i Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugiją. Taip prasideda šiltas ir žavus susirašinėjimas tarp Juliet ir Gernsio salos literatūrinės
Knygos autorė Mary Ann Shaffer mirė napabaigusi jos rašyti. Tą darbą užbaigė jos dukterėčia Annie Barrows. Mary Ann Shaffer mirė žinodama, jog knyga bus išleista anglų kalba ir kad jau vyko vertimai į kitas kalbas
draugijos narių.
Beveik visa knyga susideda iš laiškų, o kadangi tuos laiškus rašo daug skirtingų žmonių, knyga nuolatos išlieka gyva, pasakojimas nėra vienalypis, o ir patys žmonės atsiskleidžia kitaip, kai jie pasakoja patys apie save, o ne kažkas pasakoja apie juos. Epistoliarinis žanras tuo ir smagus, kad leidžia skaitytojui greitai įsibrauti į pasakotojo, laiškų ar dienoraščio rašytojo minčių pasaulį.
Ir nors istorija yra sentimentali, ji neperžiangia tos cukruotos ružavos ribos. Man labai patiko pagrindinė herojė Juliet- ji drąsi, savarankiška, kiauliškiems žurnalistams tranko arbatinuku per galvas, o kai jos būsimasis jaunikis sugalvoja į rūsį išnešti visas Juliet knygas, o į lentynas sudeda savo prizus, apdovanojimus ir sporto taures, Juliet iškart jį palieka.
Bet knyga ne vien apie Juliet. Tačiau negaliu sakyti ir tai, kad knyga apie karą. Nes ne karas, ne tie baisumai, ne nacių elgesys su karo nelaisviais ir su savaisias kareiviais, o žmonių drąsa, draugystė ir žmogiškumas yra pagrindinė knygos tema.
Knyga labai tinka visiems, kas nori geros porcijos “feel good”, tiems, kurie nori pasijuokti, tiems kurie nori paverkti, tiems, kurie myli knygas, tiems, kurie nori sužinoti apie karą iš paprasto (ar būna tokių?) žmogaus perspektyvos, tiems, kurie nori, bet nedrįsta parašyti laišką visai nepažįstamam žmogui, nors ir jaučia, kad tai gali būti gražių dalykų pradžia.
Kaip mano Londone gyvenusi draugė Madeleine pasakytų “So charming! So delightful!”
Knyga savo humoru ir forma labai priminė Helene Hunff knygą “84 Charing Cross Road”, kurią irgi noriu paminėti kaip viena smagiausių mano skaitytų knygų.
Jei skaitydami užsinorėsite išsikepti bulvių lupenų pyrago, tai receptą rasite čia
Kelios geros citatos iš knygos:
“Reading good books ruins you for enjoying bad books.”
“It seems to me the less [Shakespeare] said, the more beauty he made. Do you know what sentence of his I admire the most? It is ‘The bright day is done, and we are for the dark.’ I wish I’d known those words on the day I watched those German troops land, plane-load after plane-load of them. . .If I could have thought the words ‘the bright day is done and we are for the dark,’ I’d have been consoled somehow and ready to go out and contend with circumstances – instead of my heart sinking to my shoes.”
10oji jau visai arti.
knyguziurkes.com 
