Sarah’s Key / Saros raktas

Istorijos pasakotoja gyvena XXI amžiuje, Paryžiuje. Ji – amerikietė žurnalistė, gavusi užduotį paruošti straipsnį apie 1942 m. liepos mėnesį įvykusį Vel’ d’Hiv Roundup, kurio metu buvo areštuota apie 14 tūkstančių žydų. Tik 811 grįžo atgal į Prancūziją. Iš Aušvico.

Kitoje siužeto linijoje ankstų rytą į Paryžiaus žydų šeimos duris pasibeldžia prancūzai policininkai ir išsiveda motiną su dešimtmete dukrele, kuri manydama, kad greit sugrįš, savo mažą broliuką užrakina slaptoje sienoje esančioje spintoje. Raktą įsideda į kišenę.

Ar sugrįš Sarah išleisti broliuko? Koks bus jos pačios likimas? Ar galim tikėtis nors trupinėlio šviesos tokioje knygoje? Kaip susijusios mergaitė 1942 m. ir moteris 2002?

Nereikia tikėtis, kad knyga nebus liūdna. Ji siaubingai liūdna ir norisi apverkti kiekvieną puslapį už kiekvieną vaiką ir kiekvieną žmogų.

Šiais metais sueina 70 m. nuo Vel’ d’Hiv Roundup. “Remeber, never forget”.

Filmas pagal knygą.

Autorė apie knygą.

Ilgasis Man Booker 2012

Šiandien dvylika autorių švenčia ypatingą dieną – jų knygos pateko į ilgąjį šių metų Man Booker sąrašą. Ypač švenčia keturi autoriai debiutantai – įsivaizduoji, pirmoji knyga ir verta Booker’io – man smagiausia už tokius autorius. Štai jis, sąrašas:

Nicola Barker, The Yips (Fourth Estate)
Ned Beauman, The Teleportation Accident (Sceptre)
André Brink, Philida (Harvill Secker)
Tan Twan Eng, The Garden of Evening Mists (Myrmidon Books)
Michael Frayn, Skios (Faber & Faber)
Rachel Joyce, The Unlikely Pilgrimage of Harold Fry (Doubleday)
Deborah Levy, Swimming Home (And Other Stories)
Hilary Mantel, Bring up the Bodies (Fourth Estate)
Alison Moore, The Lighthouse (Salt)
Will Self, Umbrella (Bloomsbury)
Jeet Thayil, Narcopolis (Faber & Faber)
Sam Thompson, Communion Town (Fourth Estate)

Ar jau esi girdėjus apie kurią nors knygą? O gal net skaitei? Iš sąrašo pažįstama Hilary Mantel, kuri kartą jau laimėjo Booker su savo istorine knyga Woolf Hall. Autorė vėl turės galvoti apie ceremonijos planą A ir B, žinoma, jei pateks į trumpąjį sąrašą. Man šiaip smalsu, kuo ypatinga naujoji jos knyga, juk laikoma kaip ir pirmosios pasekėja. Kas joje taip gero ir naujo, kad verta vėl būti sąraše?

Iššifruoti knygą

Vieną dieną pasmalsavau, ar mano mėgstamas Johnatan Safran Foer kartais nėra išleidęs naujos knygos. Šiandien gavau – Tree of Codes. Kokia tai knyga, gali pažiūrėti čia. Bandžiau darbe paskaityti – nalabi sekasi, bet labai smalsu pabandyt. Gal kas esat įveikę kodą?

Ką pirkti?

audible.com turiu vieną kreditą vienai knygai pirkti. Neįtikėtina, bet niekaip nesugebu to kredito išleisti,  gal kas kokią gerą rekomandaciją?

Knygų žmonės Vilniuje: Tauro g. 10

Trys krūmuose pasislėpusios lentos byloja, kad šiame name gyveno Balys Sruoga, Vincas Krėvė ir Vincas Mykolaitis-Putinas. Gerai, kad vasarą laikraščiai neturi apie ką rašyti, tai ima ir parašo kokių įdomių straipsnių, pvz., šeštadienio “Vilniaus diena” parašė apie Tauro gatvės 10 namo gyventojus. Už kletos dienų bus galima paskaityti archyve.

The Secret Scripture

Šita knyga tikriausiai buvo pirmoji mano audio failure. Susiviliojau per sale audible.com. Costa Award winner 2008. Kitą kartą, kaip pirksiu audio knygą, būtinai pirmiausia paklausysiu, kaip ji skaitoma, nes, vis dėlto, šį kartą tikrai supratau, kiek daug tai reiškia. Kas gi man ten atsitiko?

Nagana to, kad darbe kartas nuo karto susiduriu su airišku akcentu, kuris mano ausiai yra tikra kančia, tai ir šioje knygoje veiksmas vyksta Airijoje, ir mieloji knygos skaitytoja su džiaugsmu tą airišką akcentą demonstruoja. Kadangi knygos dažniausiai klausydavau prieš užmiegant, tai ir veikė ji man kaip lopšinė – tik pradedu klausyti – airiškas akcentas – pusės nesuprantu – atsijungiu – žiūr ir jau miegu. Neįtikėtina. Jau net galvojaumesiu šalin, bet perklausiau iki galo,. ir gerai, pabaiga bent jau įdomi buvo.

Nors sunku knygą vertinti, kai hmm biškutį jos nesupratau ( 🙂 ), bet negaliu pasakyti, kad sužavėjo. Nu, nelabai. Pasakojimas rutuliojasi dviejų pasakotojų lūpomis – šimtametės Roseanne McNulty ir jos daktaro Grene. Neįtikėtina, bet jau neatmenamus laikus Roseanne guli psichiatrijos ligoninėje, o kadangi šiąją ruošiasi nugriauti, tai peržiūri visas ligonių bylas, nes XX amžiaus pirmojoje pusėje dažnai į tokias ligonines uždarydavo ne tik ligonius, bet ir šiaip visokius neįtikusius ir neprilipusius. Jos bylą peržiūrinėja gydytojas Grene, kuris senute savotiškai rūpinasi, su ja pabendrauja. O senutė šimtametė paslapčiomis rašo apie savo gyvenimą – taip ir skaitom – tai, ką ji rašo, ir ką rašo daktaras. Na, ir kaip sakiau, tarp užmigimų, prabudimų, teksto atsukimų, pačioj pabaigoj įvyksta kai kas visai įdomaus, truputį netikėto, truputį banalaus, na, čia jau pagal skonį ir airiško akcento supratimo lygį.

Tigro žmona

Magiškojo realizmo knygos mane magiškai užburia ir labai patinka. Tačiau parašyti apie tai, kas man ten jose patinka aš niekaip nemoku ir nesugebu – knygos recenzija man tolygu magijos triuko išdavystei, visų kerų išslaidymui, o aš to visai nenoriu.

Kai skaitau magiškojo realizmo knygas, nuoširdžiai tikiu, viskuo, kas ten vyksta, tikiu, kad Marquez knygoje kokia mergelė baltais naktiniais marškiniais ir ilgais juodais palaidai plaukais kaip pati Mergelė Marija nukeliavo į dangų, kad kur nors senam name gimė žaliaplaukė gražuolė ir taip toliau. Kartais net pamirštu už stebuklo matyti simbolį ar užšifruotą reikšmę. Todėl bet kas, kam numirti negalintis žmogus -bemirtis- atrodo visiška nesąmonė, Tea Obrecht “Tigro žmonos” gal net neskaitykite, nes knyga tiesiog nepatikėsite. O visi kiti – belieka tik pavydėti, kad jūsų šis skaitymo malonumas dar laukia.

Visą laiką stebėjausi ir džiaugiausi, kad knygą parašė toks jaunas žmogus. Kai knyga buvo išleista Tea Obrecht turėjo būti kažkur 26, kai knyga buvo rašoma – kokie 24. Ir nė vienoj vietoj nereikėjo galvoti “na, šita vieta tai čia silpnoka, bet, na, juk autorė tokia jauna, neturi nei rašymo, nei gyvenimo patirties bla bla bla.” Tiesiog telieka sakyti – bravo.

This slideshow requires JavaScript.

O knygoje labai subtiliai paliesta daugybė temų. Viena labiausiai man įstrigusių, ataidinti dar iš Sašos Stanišič “Kaip kareivis gromofoną taisė” – apie dirbtinai sulipintas valstybes, kurios vieną dieną pritvinkusios sprogsta – nieko iš to gero. Aha, ir vėl buvusi Jugoslavija, nors autorė neįvardina nei šalies, nei miesto, neaišku, nei kas tie saviškiai, nei kas priešai, kas į ką šaudo ir kas bombarduoja miestą. O šalia šios siužeto linijos ir kita – pagrindinės veikėjos senelio vaikystės, iš kur ir atsėlina pavadinimo tigras, na, ir bastosi nemirtingasis. Toliau neberašysiu, nes ten jau prasideda magija.

Interviu: http://www.youtube.com/watch?v=w9vupUf1FDI

Q&A su Tea Obrecht http://www.youtube.com/watch?v=SvGQJqti8Fo&feature=related

Knygų žmonės Vilniuje. Po skėčiu

myliu Vilnių. Jis pilnas siurprizų. Kai sužinojau, kad prie šv. Kotrynos bažnyčios yra Juditos Vaičiūnaitės skėtis, tai pagalavojau, nu, no way, juk pro ten esu praėjus kokį vieną milijoną kartų. Ir vis dėlto jis yra. Prie bažnyčios. Pasislėpęs. Nematomas. Praktiškai stebuklingas. Kai pamačiau, negalėjau patikėti, kad tikras.

Plaka vėtra Moniuškos paminklą

Žalvarinę pajuodusią kaktą

Jeigu bokštai baltieji palinktų

Su manim pakalbėti šią naktį?

/Judita Vaičiūnaitė/