http://nimmeth.tumblr.com/post/26550013792
Ačiū Metsuge už nuorodą
http://nimmeth.tumblr.com/post/26550013792
Ačiū Metsuge už nuorodą
Šita knyga tikriausiai buvo pirmoji mano audio failure. Susiviliojau per sale audible.com. Costa Award winner 2008. Kitą kartą, kaip pirksiu audio knygą, būtinai pirmiausia paklausysiu, kaip ji skaitoma, nes, vis dėlto, šį kartą tikrai supratau, kiek daug tai reiškia. Kas gi man ten atsitiko?
Nagana to, kad darbe kartas nuo karto susiduriu su airišku akcentu, kuris mano ausiai yra tikra kančia, tai ir šioje knygoje veiksmas vyksta Airijoje, ir mieloji knygos skaitytoja su džiaugsmu tą airišką akcentą demonstruoja. Kadangi knygos dažniausiai klausydavau prieš užmiegant, tai ir veikė ji man kaip lopšinė – tik pradedu klausyti – airiškas akcentas – pusės nesuprantu – atsijungiu – žiūr ir jau miegu. Neįtikėtina. Jau net galvojaumesiu šalin, bet perklausiau iki galo,. ir gerai, pabaiga bent jau įdomi buvo.
Nors sunku knygą vertinti, kai hmm biškutį jos nesupratau ( 🙂 ), bet negaliu pasakyti, kad sužavėjo. Nu, nelabai. Pasakojimas rutuliojasi dviejų pasakotojų lūpomis – šimtametės Roseanne McNulty ir jos daktaro Grene. Neįtikėtina, bet jau neatmenamus laikus Roseanne guli psichiatrijos ligoninėje, o kadangi šiąją ruošiasi nugriauti, tai peržiūri visas ligonių bylas, nes XX amžiaus pirmojoje pusėje dažnai į tokias ligonines uždarydavo ne tik ligonius, bet ir šiaip visokius neįtikusius ir neprilipusius. Jos bylą peržiūrinėja gydytojas Grene, kuris senute savotiškai rūpinasi, su ja pabendrauja. O senutė šimtametė paslapčiomis rašo apie savo gyvenimą – taip ir skaitom – tai, ką ji rašo, ir ką rašo daktaras. Na, ir kaip sakiau, tarp užmigimų, prabudimų, teksto atsukimų, pačioj pabaigoj įvyksta kai kas visai įdomaus, truputį netikėto, truputį banalaus, na, čia jau pagal skonį ir airiško akcento supratimo lygį.
Šiandienos Lietuvos ryte – apie butą, kuriame tikriausiai norėtų gyventi Giedrė 🙂
kaip gi kitaip galima pavadinti šitą biblioteką bažnyčioje?
Vilniaus Universiteto Sarbievijaus kiemelyje rytoj bus atidengta atminimo lenta.
Magiškojo realizmo knygos mane magiškai užburia ir labai patinka. Tačiau parašyti apie tai, kas man ten jose patinka aš niekaip nemoku ir nesugebu – knygos recenzija man tolygu magijos triuko išdavystei, visų kerų išslaidymui, o aš to visai nenoriu.
Kai skaitau magiškojo realizmo knygas, nuoširdžiai tikiu, viskuo, kas ten vyksta, tikiu, kad Marquez knygoje kokia mergelė baltais naktiniais marškiniais ir ilgais juodais palaidai plaukais kaip pati Mergelė Marija nukeliavo į dangų, kad kur nors senam name gimė žaliaplaukė gražuolė ir taip toliau. Kartais net pamirštu už stebuklo matyti simbolį ar užšifruotą reikšmę. Todėl bet kas, kam numirti negalintis žmogus -bemirtis- atrodo visiška nesąmonė, Tea Obrecht “Tigro žmonos” gal net neskaitykite, nes knyga tiesiog nepatikėsite. O visi kiti – belieka tik pavydėti, kad jūsų šis skaitymo malonumas dar laukia.
Visą laiką stebėjausi ir džiaugiausi, kad knygą parašė toks jaunas žmogus. Kai knyga buvo išleista Tea Obrecht turėjo būti kažkur 26, kai knyga buvo rašoma – kokie 24. Ir nė vienoj vietoj nereikėjo galvoti “na, šita vieta tai čia silpnoka, bet, na, juk autorė tokia jauna, neturi nei rašymo, nei gyvenimo patirties bla bla bla.” Tiesiog telieka sakyti – bravo.
O knygoje labai subtiliai paliesta daugybė temų. Viena labiausiai man įstrigusių, ataidinti dar iš Sašos Stanišič “Kaip kareivis gromofoną taisė” – apie dirbtinai sulipintas valstybes, kurios vieną dieną pritvinkusios sprogsta – nieko iš to gero. Aha, ir vėl buvusi Jugoslavija, nors autorė neįvardina nei šalies, nei miesto, neaišku, nei kas tie saviškiai, nei kas priešai, kas į ką šaudo ir kas bombarduoja miestą. O šalia šios siužeto linijos ir kita – pagrindinės veikėjos senelio vaikystės, iš kur ir atsėlina pavadinimo tigras, na, ir bastosi nemirtingasis. Toliau neberašysiu, nes ten jau prasideda magija.
Interviu: http://www.youtube.com/watch?v=w9vupUf1FDI
Q&A su Tea Obrecht http://www.youtube.com/watch?v=SvGQJqti8Fo&feature=related
myliu Vilnių. Jis pilnas siurprizų. Kai sužinojau, kad prie šv. Kotrynos bažnyčios yra Juditos Vaičiūnaitės skėtis, tai pagalavojau, nu, no way, juk pro ten esu praėjus kokį vieną milijoną kartų. Ir vis dėlto jis yra. Prie bažnyčios. Pasislėpęs. Nematomas. Praktiškai stebuklingas. Kai pamačiau, negalėjau patikėti, kad tikras.
Plaka vėtra Moniuškos paminklą
Žalvarinę pajuodusią kaktą
Jeigu bokštai baltieji palinktų
Su manim pakalbėti šią naktį?
/Judita Vaičiūnaitė/
Pakibau ant kabliuko, kai ant knygos pamačiau, kad rekomenduojama Malcom Gladwell. Susigundžiau šio autoriaus rekomendacija. Knygos klausiausi, dėl to gan sunku ją aprašyti, nes, kaip visada, negaliu atsiversti tam tikro pažymėto lapo ir pakartoti patikusias mintis ar idėjas. Bet gal ir neteiksiu, nes kai paskaičiau knygos kritiką NY Times, tai į knygos “šedevriškumą” ėmiau žiūrėti atsargiau.
Autorius, labai panašiai kaip ir jau minėtas M.Gladwell, savo skyrius dažniausiai pradeda kokiais nors įdomiais pasakojimais, kurie labai užkabina ir tempia knygą, nes kai prasideda kažkokie alia moksliniai išvedžiojimai (pasak aukščiau minimo NYT knygos kritiko dažnai net netikslūs), tai mintys pradeda atsijunginėti ir galima pravairuoti keletą minučių negirdint, ką autorius skaito (skaito pats autorius, sakyčiau, vidutiniškai, esu girdėjus daug geresnių skaitymų). Na, o patys pasakojimai tikrai įdomūs, nes jie apie įvairius kūrėjus, apie ju “eureka” momentus – tikrai įdomu. Pavyzdžiui, kaip atsirado Nike šūkis “Just do it!”, kaip Bob Dylan sukūrė savo geriausias dainas, kaip Pixar studija kuria savo animacinius filmus, apie tai kaip kompanija Eli Lilly nusprendė nebeslėpti savo tyrinėjimų, o verčiau sudėti juos į interneto puslapį ir paskirti apdovanojimus už įvairių problemų sprendimus, nes “Chemists didn’t solve chemistry problems, they solved molecular biology problems, just as molecular biologists solved chemistry problems. While these people were close enough to understand the challenges, they weren’t so close that their knowledge held them back and caused them to run into the same stumbling blocks as the corporate scientists.” Tame, žinoma, yra tiesos, juk kurybiškumas susijęs su taisyklių nesilaikymu, o geriausiai jų nesilaikyti gali tiesiog jų nežinodamas.
Keletas kūrybiškumo receptų:
Go for a walk.
Take a vacation.
Daydream.
Idėjos juk dažniausiai ateina pačiais keisčiausiais ir netikėčiausiais keliais.
Viename avatare pastebėjau skaitančios mergaitės nuotrauką. Paprašiau avataro savininkės pasidalinti šios nuotraukos istorija. Nuotrauka daryta 1957 m. Nyderlanduose, mergaitei Sophie – 4 metukai.
“This picture was taken behind the house we as a family lived in. It is a former headmasters house and we have access to a whole schoolyard. In the pictue I sit next to the chickenpen. My father made the picture, not long before he had bought this camera. I was reading in a picturebook with small stories on the bottom of the page. I’m not sure I could really read at that age but I could tell the story to myself because I remembered the words my mother had read to me. My mother told me years after this happend that I alway said to everyone ‘I’m going to read my book’.
I still love to be in a quiet place to read.”
Panoramos prekybos centre prie knygyno galite pamatyti didžiausią vaikų parašytą knygą. Super idėja, ane? Tik kažkaip vaikų knygos viršelio man norėtųsi išpiešto vaikų piešiniais – nedaug trūko, kad pro tokį vaizdą būčiau praėjusi jo net nepastebėjusi.
Kad įsivazduoti knygos dydį, nufografavau su skaitytoju. Iš tikro didelė knyga.


Esu buvusi Spinalongos saloje, visai netoli Kretos krantų, gal todėl ir pasiėmiau skaityti šią knygą. Smalsu pasidarė.
Spinalongoje iki 1957 m. buvo Graikijos raupsuotųjų kolonija. Ne savavališka, žinoma. O viena graikė Anglijoje iš visų jėgų stengiasi nuslėpti savo kilmę ir savo šeimos istoriją. Hmm. Pavyko slėpti, kol užaugo vaikai ir sugalvojo išsiaiškinti. Nuvažiuoja į seną Kretos miestelį, pas seną močiutę, kuri dar dalyvavo visuose įvykiuose ir viską sužino.Rašau ir dūsauju – nelabai originalus istorijos pateikimas.
Knygą skaičiau, kad sužinočiau istoriją iki pabaigos, na, kaip ten dar saugalvojo autorė pasukti ją ir supinti, bet šiaip didelio malonumo nejaučiau. Kas man nelabai patiko? Autorė taip smulkiai viską aiškina ir paaiškina, nepalieka jokių užuominų ar pilkų vietų, kur liktų abejonių, kaip čia atsitiks ar kaip jautėsi vienas ar kitas herojus, labai jau vienpusiai jie. Jei jau Marija patylėjo ar nutylėjo, tai pavymui priduriama, kad taip padarė, nes pagal Kretos tradicijas kitaip elgtis būtų nepadoru, ar dar kas nors. Labiausiai man patiko ypač ‘literatūrinis’ jausmo apibūdinimas :’ji suprato, kad netgi tolimiausiuose savo širdies kertelėse jaučia pasitenkinimą ir pilnatvę. Panašus jausmas aplanko radus savo pamestą raktą ar piniginę. Kai po sekinančių ieškojimų pajunti sielos ramybę. Štai ką ji jautė būdama su Kyritsiu.” Nerealiai aiškiai gali pajausti tą jausmą, kuri jautė veikėja.
Na, bet kadangi įveikiau iki galo, tai tikriausiai nėra taip blogai. Gal ir “Jotemos” vertimas pridėjo savo literatūrinio prieskonio. Rekomenduojama paskaityti prieš vykstant atostogų į Kretą, nes būtų visai smagu aplankyti mažyčius miestelius, na ir, žinoma, pačią Spinalongą. Nuostabiai gražią, žiūr. nuotraukas. Neatsimenu, ar žinojau, kokia visai nesena salos istorija.