GKM 4

 

Beveik turizmo mugė
The Secret Scripture autorius Sebastian Barry
Pasak Giedrės – labiausiai įdegęs Švedijos autorius 🙂
Knygų stoveliai
Užrašinės
Knygos gali būti išdėliotos tiesiog ant palečių

GKM 3

Tiesioginė piešimo transliacija
Įvairių kalbėtojų gailma klausytis ir šitaip
Personažai
neHolivudinis Snieguolės leidimas
Knyga apie berniuką, kuris norėjo būti Šv.Liucija – tik Švedijoj
Siena, kurioje gali parašyti, ko norėtum prieš mirtį – buvo labai įvairių variantų
Aprenk Strindbergą
Šitas stendas su senais pašto ženklais man labai patiko
Kėdė
Pabėgęs iš knygos

GKM 2

Toliau bandau sukelti nuotraukas iš Goteburgo knygų muges:

Vienas iš skandinaviškai gražių stendų
Tas pats dar kartą
Caras Putinas knygos autorė savo knygos net neplanuoja leisti Rusijoje. Dėl savo pačios saugumo ir dėl to, kad rusai nieko naujo knygoje neras…
Baltarusijos stende sėdėjom ant tokių kėdučių
Ingrid Betancourt knyga jau mano iPode
Kaip Giedre ir minejo, sedejome tiesiog po kojomis
Dar vienas stendas
Nors Egmont ir nėra nuostabiausia leidykla, jų plakatas fainas

Nemesis

Vėl Philip Roth knyga. Įdomiausi, kad įvairiuose šaltiniuosi ji nurodoma kaip knyga numeris 29 arba 30, arba 31, kai daug prirašyta, niekas nebesuskaičiuoja.

Knyga yra vienos vasaros paveikslas. Antrojo pasaulinio karo metai Amerikoje, vienas jaunuolis negali eiti į kariuomenę dėl blogo regėjimo, dėl to labai graužiasi. Vasarai įsidarbina vaikų žaidimų aikštelės direktorium, organizuoja žaidimus, prižiūri vaikus. Tuo pat metu mieste įvyksta poliomielito protrūkis. Vakcina nuo poliomielito buvo išrasta tik apie 1960 m., todėl susirgusiųjų laukia trys keliai /atsiprašau, rašau ne su savo kompu, tai nerandu normalių skyrybos ženklų/ jei būsi pakankamai laimingas, gausi tik lengvą ligos formą, persirgsi ir viskas, bet gali atsitikti ir taip, gan dažnai, kad liksi suparaližuotas arba, iš viso, per porą dienų atsisveikinsi su šiuo pasauliu.

Iš žaidimų aikštelės dėl ligos ar tėvų baimės dinsgtantys vaikai, didžiulė įtampa, nesaugumas, nes net normaliai nežinoma, kaip liga plinta. Staga Cantorą (čia tas vaikinas) jo mergina pakviečia atvykti vadovauti vaikų grupei į stovyklą už miesto, gamtoje, toli nuo ligos, kuri, deja, grėsminga ir suaugusiems. Kiek pasikankinęs tarp galimybės būti su mylimąja ir atsakomybe už mieste liekančius vaikus, Cantor vis dėlto pasirenka buvimą šalia mylimosios. Atvažiuoja į stovyklą ir visai netrukus joje vaikai pradeda sirgit poliomielitu. Kas dėl to kaltas? Kas atnešė ligą į stovyklą? Kas dar susirgs, kas liks poliomielito sudarkytas, kaip pakryps visa istorija?

Įdomiausia knygoj galbūt tai, kad visą istoriją pasakoja ne pagrindinis jos veikėjas, bet kažkas iš šalies. Kas per pasakotojas išaiškėja tik pačioje knygos pabaigoje.

Šiaip  nepasakyčiau, kad  knyga man būtų įstrigusi. Nors kritikų ji dažniausiai giriama, man didelio įspūdžio nepadarė, ir aš net nustebau, kad ji yra viena iš vėliausiai išleistų PR kūrinių. Žinoma, pasakojimui, kūrinio struktūrai gal ir neprikiši, klausytis būdavo įdomu ir niekur nuo teksto nenuskrajodavau, bet vis tiek, kažko labai ypatingo,  to kas užburia knygoje aš neradau, todėl cituoju čia labai taiklias eilutes:

For, at the deepest level, Nemesis is not really about Cantor’s war with polio but his war with himself: the war between a man’s idea of duty and decency and the shirking of this for the facilitation of his more immediate happiness.

The only way to save a remnant of his honour was in denying himself everything he had ever wanted for himself.” This is the true emotional core of the novel. And this is the subject, above all others, that most galvanises Roth’s genius: a man divided against himself.

GKM (tekstas)

Paskutinėm dienom pykstuos su blogu, kuris man neleidžia nei nuotraukų padėlioti, nei šiaip ką įdomaus nuveikti. Šitas postas jau vieną kartą dingo, tai nežinau, kaip man pasiseks čia jį atgaivinti. Kaip nors trumpai. Po šių eilučių bus nuotraukos, kurios realiai priklauso šitam postui, o abu kartu viename niekaip netelpa ir aš pamažu netenku kantrybės, urzgiu ir keikiuos, ir t.t. Įspūdžiai linkę blėsti, tai skubu rašyt.

Žodžiu, Goteburgo knygų mugėj man tikriausiai nelabai pasisekė dėl to, kad šių metų tema buvo “Nordic literature”, o tai reiškia, kad visokių anglakalbių buvo nedaug, bet nesiskundžiu, nes ir tų užteko, nes realiai mugėje buvome tik vieną dieną. Skirtumas nuo lietuviškos mugės yra toks, kad į visokius didelius susitikimus ir seminarus reikia pirkti atskirą bilietą, kuris biškį skandinaviškai kainuoja, tai mes tokio neturėjom, be to, nelabai ir būtume turėjusios laiko ilgai sėdėti susitikimuose. Taip kad mėgaukimės nerealiai nebrangiais Vilniaus mugės abonentiniais ir vienkartiniais bilietais, su kuriais galime eiti kur tik panorėję. Štai Vilniaus abonentinis kainuoja 25 lt., o Goteburgo keturių dienų su seminarais – 2,200 SEK, net neversiu į litus. Beje, visokios mokymo ir nemokymo įstaigos, aišku, bibliotekininkams būtent tokius auksinius abonentus ir nuperka.

O šiaip nebloga ta mūsų Vilniaus mugė. Ir dydis panašus, na, aišku, žvaigždės tokio kalibro kaip Goteburge pas mus būna retos, jei iš viso būna, o be to, ten kažkaip niekas jų neužgula kaip pas mus, vien Wassmo reikia prisiminti Vilniuje koks anšlagas buvo. O čia tai neseniai mano skaitytos/klausytos “The Secret Scripture” autorius Sebastian Barry sėdėjo per rankos atstumą, buvo galima prieit ir pakalbint, ir autografą nesigrūdant gauti, tik ta drąsuolė, apie kurią čia Giedrė rašė, to visai nesitikėjo ir savo drąsos visiems tiems dalykams nebuvo pasirezervavusi. Be to, visiškai paprastai gavom autografą iš airio Colm Toibin (viena iš mugės potemių buvo airių literatūra), o dar gi mugėj svečiavos paskutinis Nobelio premijos laureatas, o ir ankčiau minėtieji su Costa ir kitom premijom vyrukai ne iš kelmo spirti. Iš viso žvaigždėm pasijutom, kai iš Giedrės vardo lietuvybę užuodusi Rūta Šepetys užsinorėjo su ‘žvaigždėm’ nusifotkint. Va taip.

Žodžiu, moralas toksai – mylėkim ir džiaukimės savo muge, ji faina, suprantamų renginių pilna (aš turiu omeny kalbą) ir t.t.

Kas man labai patiko Goteburge, kad jei jau pokalbis su autorium vyksta anglų kalba, tai niekas jo neverčia, nes visi supranta (ir jauni, ir seni), kas suteikia labai daug malonumo, nes pokalbis labai aktyvus ir gyvas, ir nereikia juoktis du kartus. Ir nors jis būna iki 30 min, autorius tikrai spėja daugiau pasakyti, nei per valandą Vilniuje. Be to, moderatoriai būna tikrai gerai pasiruošę ir neina moderuoti va bank, kaip kartais atsitinka pas mus. Yra tekę girdėti visokių pamekenimų ir išankstinių nusistatymų, kuriuos vargšas autorius visokiais būdais stengias paneigti, tik kad jam niekas neleidžia.

Dar norėjau paminėti stendus, kurie labai daug kur visai paprastučiai, bet turi tokio skandinaviško šarmo arba tokių nuostabių skandinaviškų detalių, matysis iš nuotraukų, kurias įkelsiu vėliau.

Žodžiu, kelionė buvo nuostabi, patirtis įdomi, ačiū Giedrei už nuostabią draugiją ir kantrybę. Leidyklos, prašom išduoti Vilniaus knygų mugės datas, kad Giedrė turėtų laiko susikaupti ir nusipirkti pigius bilietus į Vilnių. Atsakomajam pasimatymui. Tiesa, aš vakarinių skaitymų ir rytinių voliojimųsi lovoje pažadėti negaliu 🙂

GKM (nuotraukos 1)

 

 

Iš aukštai
Mugės svečias, kurio, deja, neišvydom
Logo

O čia pats pirmas stendas. Raštuotų kojinių ir kitų pažįstamų dalykėlių
Na, su tema man nelabai pasisekė 😦

Visokios rudeniškos grožybės pakeliui
Kol išsimiegojom ir išsikedenom plunksnas susirinko tiek knygų mylėtojų
Sveiki atvykę

Kalėdos (prasideda) rudenį

Mano aa senelis savo vienkiemy ant kalno plačiai mojuodamas rankomis mums vaikams pasakodavo tokią anekdotinę situaciją, nesuprasi – būtą- nebūtą, gal tik anekdotą, apie tai, kaip “rusai ėjo” ir su juo kalbėjo, kokia “velykaja rodina”, o kaimiečiai neva viens kitam galvom lingavo, kad nuo šiol “vėlykos bus rudenį”. Tokie prisiminimai man šiandien sukos galvoje, kai visa iki ausų išsišiepusi ėjau iš Tyto Albos su pilnu glėbiu knygų. Galvojau, kaip čia tą jausmą apibūdinti, tai ir sugalvojau, kad man pačios tikriausios Kalėdos rudenį. Ačiū Tyto Albai už dovanas!

Šviežutėlės

Literatūrinė investicija

Rugsėjo 25 dieną, antradienį, Lietuvos bankas į apyvartą išleis 50 litų sidabrinę kolekcinę (proginę) monetą, skirtą Maironio (Jono Mačiulio) 150-osioms gimimo metinėms. Palyginus su kitom Lietuvos banko proginėm monetom, sakyčiau, labai graži moneta.

The Fall of Giants

‘My aim is for my writing to be like a window. You don’t see the window, you see through it, you see the story.’

Ken Follet tikrai pasiekia užsibrėžtą tikslą. Perklausiau dar vieną – jau tikriausiai minėjau, kad bent kol kas šio autoriaus knygas yra lengviausia klausyti – ir kalba nėra per daug sudėtinga, ir istorija įtraukianti, tai nenusvajoji kur nors.

Šį kartą – XX a. pradžia, laikotarpis prieš pirmąjį pasaulinį karą, karo metai ir pokaris. Pasaulis ant didelių permainų slenksčio, ypač klasine, socialine tvarka. Knygos pradžioje dar yra didikai ir tarnai – kaip visiškai atskiri pasauliai, o knygos pabaigoje jų socialinis statusas ir teisės jau visai kitokie. Kiek nuobodokas man buvo detalus revolikucijos Rusijoje pavaizdavimas – visokie Lenino revoliucijos planai ir tt., bet šiaip, kaip visada, sužinojau /prisiminiau daug istorinių dalykų, to meto politikos užkulisių ir šiaip visokių įdomių to meto aplinkybių.

Šioje knygoje, kaip ir prieš tai mano klausytose, Ken Follet turi keletą labai stiprių, protingų ir gudrių moterų, man tos moterys šio autoriaus knygose yra vedantieji personažai. Visą laiką klausydama galvojau, koks baisus dalykas yra karas, bet jei ne jis, tikriausiai moterų gyvenimas (lygių teisių prasme) dar ilgai būtų nepasikeitęs. Kol vyrai kariavo, moterys turėjo progą neatpažįstamai pakeisti visuomenę. Valio. Rekomenduoju visiems, kuriems patinka istorinės knygos. Beje, autorius viename interviu mini, kad faktines klaidas knygoje gaudė  net aštuoni istorikai!