Author: kzL

Itanas Fromas

~ kzL ~ Leave a comment

“Svajonių knygas” tituluoju leidykla, kuri labiausiai rūpinasi mano klasikos spragom. Šaunuolės leidėjos, rankioja neregėtus-neverstus vakarų literatūros klasikos perliukus ir kaišo visas LT skaitytojų spragas. Atsiverti paskui storulę “1000 knygų, kur ale privalai perskaityti’, ir dėlioji pliusiukus iš eilės. Kas nors skaičiavę, kiek ten perskaitę iš to 1000?

“Itanas Fromas” plonytis romanas, kurį skaitai ir galvoji, kuo jis čia jau toks ypatingas – sklandžiai skaitosi kaimo istorija, pagaili vargšo nelaimėlio Itono, kuriam, sutinki su visu kaimu, gyvenimas nelabai nusisekė, kaip ir viskas ten atrodo aišku, kaip bus, kaip baigsis nelaiku užsimezgusi meilės istorija. Bet dėl to leidyklos neleidžia preito amžiaus pradžios knygų, net jei jos ten klasikų klasikos. Wharton netikėtai užsuka pabaigą, tokį svistą suraito skaitytojui, kad įdomu skaityti ir po šimto metų. Neatsitinka įsimylėjeliams romantiška pabaiga, kurios gal tikisi tokia skaitytoja kaip aš, o atsitinka pats paprasčiausias gyvenimas, pilka gyvenimiška realybė, uždaranti meilę į savo pilką narvelį. Ach, šaunuolė Wharton taip apsukus skaitytoją aplink pirštą. Lieku it musę kandus (vargšė musė) su tokia pabaiga (ilgai gyveno, bet dėl laimės tai didelis klaustukas, ak, vargšas kvailelis Itonas).

_________________________________

Už knygą ačiū “Svajonių knygoms”

Aklumas

~ kzL ~ 1 Comment

Jose Saramago toks ryškus stilius, kad niekaip su kitais rašytojais nesumaišysi. Jokių kalbinių vingrybių, vos ne faktų vardinimas – kas būtų, jei. Toks sakyčiau labai jau arti publicistikos, vos ne kaip laikraštį skaitytum. Jo dar esu skaičius “Kai mirtis nusišalina“, turėtų būti rekomenduojama knyga visiems naujos longivity mados fanams. Na, o “Aklumas”, sakyčiau, yra suaugėlių “Musių valdovas”. Vietomis taip žiauru, kad net norėjau mest, bet stipriai “užsimerkiau” ir klausiau (audio) toliau, nenumesi gi pakeliui iš bajurumo ir nevilties.

Na, ir šiaip buvo labai įdomu klausyti po kovido pandemijos, nes knygoje pasaulį taip pat ištinka pandemija, tik aklumo. Staiga lyg niekur nieko apanka vienas žmogus (kaip ten jie vadinasi, Case zero, ar kaip), kuris nukeliauja į akių kliniką ir “užkrečia” aklumu visus ten buvusius pacientus ir savo gydytoją, o prieš tai dar ir gerą jam padėti gatvėje suskubusį žmogų, kuris ne toks jau ten geras pasirodo, nes prieš pats apakdamas dar susigundo pavogti nelaimėlio mašiną. Kažkaip susipratusi valdžia nutaria akluosius izoliuoti (visi ten jau buvom, izoliacijoj, tad tikrai knyga šiandieninėj perspektyvoj įdomiai skaitosi), na, o izoliacijoje prasideda “Musių valdovas 2” pagal suaugusiusius. Maža tikrai nepasirodys.

Bejėgystėje tikrai mažai demokratijos. Grįžtama į pirmykštę stadiją, kur kas stipresnis, tas nustato taisykles. O taisyklės žiaurios – ribojamas maistas, reikalaujama seksualinių poreikių patenkinimo ir, kaip visada, labiausiai kenčia moterys. Įdomu stebėti, kaip svarstomi pasipriešinimo variantai, kaip nuleidžiamos rankos, išskysta didvyriškumas. Nieko naujo, deja. Žinia, laisvi esame tiek, kiek laisvas yra labiausiai pažeidžiamas visuomenės narys.

Įdomi knyga, bet iki kitos Saramago norisi padaryti šiokią tokią pertrauką, nes jis toks negailestingas su savo tiesa.

Virsti vilku

~ kzL ~ Leave a comment

Ooo, nu čia toooks skandinaviškos literatūros perlas. Iš pažiūros plona knygelė, visai mažai teksto, bet kiek ja pasakyta! Padėjau šauktuką ir viskas, nebežinau, ką rašyti, taip jau būna su tom labai gerom knygom, ką ten bepridursi, kai viskas knygoje surašyta. Tai pabandysiu nors kelis sakinius išspausti 🙂

Knygoje vyras ir žmona, pagyvenusi, nuošalioj sodyboj gyvenanti pora. Vyras visą gyvenimą dirbo miškininku, planavo, organizavo, kirto mišką, žodžiu, buvo aktyvus miško pramonės dalyvis. O čia štai pensija – gyvenimas lėtėja, ypač dėl širdies problemų, o apsukoms lėtėjant ir permąstant gyvenimą, ateina supratimas, kad gal ne taip reikėjo daug ką daryti. Nedaryti pramonės iš miško, nedaryti pramogos iš medžioklės, neužsimerkti, nepatylėti, užstoti. Gal todėl knygos herojui Ulfui miške sutikus didžiulį vilko patiną, norisi jį stebėti, sekti, suprasti ir apsaugoti medžioklės azarto apimtų savo buvusio medžioklės būrelio “draugų”, kuriems svarbiausia sunaikinti plėšrūną. Dėl pramogos.

Nors knyga rašyta moters, man atrodo, kad labai taikliai pagautas vyriškas pasaulis (paklausiu dar vyro, kai perskaitys, ar čia moterims taip atrodo, ar tikrai gerai pagauta), kur taip svarbu, kur tavo vieta gaujoje. Ar tu darantis sprendimus alfa vilkas, ar jauniklis, ar iš gaujos išstumtas senis. Pasmerktas vienatvei ir kaip vilkui atsėlinančiai mirčiai. Labai graži žmogaus ir vilko paralelė, žodžiu, viskas ten gražiai sudėliota, paskaitykit. Net pabaigos detektyvas, į kurį mūsų herojus taip aistringai įsijungė, tik papildo ir dar geriau atskleidžia žmogaus pokyčio ir virsmo temą.

Labai rekomenduoju.

____________________________________________

Už knygą dėkoju laidyklai “Baltos lankos”.

Palaidotas milžinas

~ kzL ~ Leave a comment

Kazuo Ishiguro jaunystėje tikėjosi dainų kūrėjo karjeros, kuri, žinia, nelabai susiklostė, bet dainų kūrimo įgūdžiai nenuėjo veltui. Autorius net pats yra pasakęs, kad savo romanuose naudoja viską, ką išmoko rašydamas dainas, būtent todėl ir jo knygose dažniausiai reikia esmės ieškoti tarp eilučių – kaip geroje dainoje (pilna idiotiškų dainų, kur nei tekste minties, nei tarp eilučių). Su “Palaidotu milžinu” gavosi absoliučiai neįtikėtinai: visų pirma, skaitant eilutes nuolatos galvoje sukosi – ir ką visa šitai reiškia, nieko nesuprantu, kur jie eina, kam eina ir kas čia per velniai visokie aplinkui puola, o perskaičius galvoje liko tik tai, kas tarp tų eilučių parašyta. Visa ta kelionė tarsi ištarus burtažodį pranyko ir liko tik knygos esmė. Nors man atrodo, kad vis tiek visų simbolių nesupratau, ypač tų minėtų iš upių lendančių velnių ir pabaisų. Tikriausiai reiktų knygą iš naujo skaityti, kas artimiausiu metu tikrai nenusimato.

O tarp eilučių parašyta knyga apie atmintį – kaip ji veikia mūsų gyvenimus, koks mūsų santykis su ja. Kiek mes norime pamiršti, kiek pamirštame nesąmoningai saugodami savo psichiką, kiek nugrūdame į sąmonės užkampius, nes bijome, nenorime daryti sprendimų, nujaučiame, kad įsivelsime į nesmagias situacijas. Kiek naudinga yra neprisiminti? O ar įmanoma gyventi nieko nepamirštant? Knygoje šalia gyvenantys britai ir saksai tik dėl to ir gali gyventi kaimynystėje, kad neatsimena, ką vieni kitiems yra pridarę – iš karto mintis lekia prie šiandienos aktualijų – kada, jei kada nors iš viso, ramiai galės gyventi uikrainiečiai ir rusai, palestiniečiai ir žydai? O kodėl mes, lietuviai, sau primename niekada nepamiršti? Užmaršties rūkas ne tik gelbėjantis, bet ir pavojingas.

Tarp eilučių ir apie mirtį, į kurią iškeliaujame po vieną, nepriklausomai nei nuo to, kiek ir kaip mylėta, nei nuo to, ar yra kas palydi.

Puiki knyga. Labai rekomenduoju knygų klubams, man atrodo, kad, jei ne klubas, knygos būčiau nepabaigus – ir kiek praradus. Verta savęs pakankinimo, jei nesiskaito, nes, kaip jau sakiau, paskui užslenka knygoje minimas rūkas, ir jokio vargo skaitytojas nebeatsimena. Tik rašytojo padovanotą dovaną.

_____________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”.

Close to Death

~ kzL ~ 1 Comment

Anthony Horowitz yra mano nauja meilė ir šitas serialas yra nauja mano aistra. Didžiausia laimė buvo, kai knygos baigiamuosiuose žodžiuose autorius parašė, kad yra numatęs dar septynias knygas.

Trumpai apie knygą – į ramią kaimynystę atsikelia jaunas turtuolis, kuris sujaukia visiems kaimynams gyvenimą – tai užstato pravažiavimą, tai išrausia ilgai puoselėtą gėlyną, o jau viršūnių viršūnė, kai sugalvoja įsirengti baseiną su džakuzi ir visais susijusiais kvapais ir triukšmais, kurie erzins prie lovos priklaustytą moeriškę, kurios vienintelė paguoda yra pro langą matomas vaizdas su nuostabia magnolija. Kaimynai sušaukia susirinkimą, į kurį kietuolis reikalų aptarti nesiteikia atvykti, bet kai jis randamas nužudytas, kaimynai jaučiasi surtikę. Na, taip, beveik visi jo nekentė, bet kas iš jų nekentė taip, kad nužudytų.

Taigi, kas kieno žudikas (aukų bus ir daugiau :)))) )?

Tasmanija

~ kzL ~ Leave a comment

“Tasmanija” viena iš tų knygų, kur sunku pasakyti, apie ką. Kadangi knygoje daug rašoma apie debesis, tai man labai maišosi viskas su dabar skaitoma Don DeLillo “Baltas triukšmas”, o ir nuotaika labai panaši. Bet va taip pasakyti, apie ką, nu, ką žinau, nelabai lengva. Dar čia iš tų knygų, kur gerai skaitosi, faina skaityt, bet po kiek laiko nieko nebeatsimeni. Va, ir dabar, skaičiau prieš kelias savaites ir vėl reikia perversti, apie ką ten buvo.

Po šios knygos labiausiai gal lieka toks jausmas, atmosfera. Nelabai optimistiškas, deja. Ir nors Tasmanijos sala turėtų būti vieta, kur saugiausia slėptis nuo pasaulio kataklizmų, bet klausimas, ar iš esamės tai įmanoma – pabėgti nuo pasaulio? Klimato kaita, žmonių beprotystė (absurdų absurdas kariauti, kai tuoj nebebus normalių gyvenimo sąlygų vieninteliuose namuose, kuriuos turime), teroristiniai išpuoliai – tokiame pasaulyje žmonės ir toliau bando gimdyt vaikus, o paskui išsiskyrę juos dalintis, susieina ir nutolsta, nesikalba su sutuoktiniais ir daug kalbasi su simpatijom, ir šiaip ieško visokių gyvenimo trigerių.

Labai ryškus ir labai taikliai aprašytas kartų kaitos, ypač lyčių lygybės aspektas – kas buvo normalu vienai kartai, nebesuvokiama kitai, o tada pirmajai nesuvokiama, kas čia tokio blogo, kad buvo, kaip buvo. Na, žodžiu, nelabai daug šviesių vietų knygoje, vienintelis gal, sakyčiau, kilęs iš labai liūdnos žmonijos istorijos pusės – atominių bombų numerimo ant Hirošimos ir Nagasakio. Apie miestų sunaikinimą išgyvenusius žmones, kuriems savotiškai gyvenime pasiekė, nes baisiuoju momentu atsidūrė tinkamoje vietoje, apsaugojusioje juos nuo pražūties ir siaubingų kančių. Ir vis tiek sugebėjusius atrasti gyvenimo grožį ir pajausti jo vertę.

Paolo Giordano lankėsi 2024 metų knygų mugėje ir susitikimas buvo labai įdomus, jame daug kalbėta apie Ukrainą, kurios reikalus autorius gerai išmano ir kiek gali, rūpinasi, kad Ukrainos vardas nepradingtų iš italų kasdienybės. “Tasmanija” nebus iš tų knygų, kurias visiems plačiai rekomenduosiu, bet jei kažkam norisi tokios atmosferinės knygos, tai tikrai bus kaip tik.

Trys aukštai

~ kzL ~ Leave a comment

Nu, vienintelis daykas, ką galiu pasakyti, kad žiauriai gailiuosi nenuėjusi į susitikimą su autoriumi 2024 metų Knygų mugėje. Knyga labai labai patiko, eina sau, kaip giliai autorius griebia – ai! Čia iš tų variantų, kai net nenoriu nieko apie knygą rašyti – puiki ir tiek. Na, ir dar eini pasiknisti, kas dar yra išversta bent jau į anglų (populiariausias autorius – Italijoje, jie pagal šią knygą yra pastatę filmą).

Knygoje trys istorijos iš trijuose namo aukštuose gyvenančių žmonių. Pirmojoje istorijoje tėvas užpsichuoja dėl galimo seksualinio smurto prieš jo dukrą ir pats pusiau keršydamas pridirba nesąmonių, kurių neatsuksi, nepagrąžinsi, dėl kurių norisi prasmegti. Kad ir kaip neadekvačiai vyras elgiasi, autorius taip dėlioja istoriją, kad absoliučiai ja tikiu, viskuo, kiekvienu niuansu, kiekvienu žingsniu, judesiu, jausmu ir personažu. Ir ten viskas akis graužia, bet toks yra gyvenimas – visoks. Labai subtiliai užgriebta “tėvelio dukrelės” ar “mamytės numylėtinės” tema – kaip tėvai jaučia skirtingą ryšį su savo vaikais, kaip kasdienybėje lengva tokius favoritizmus užglaistyti ir kaip viskas (skaudžiai) išlenda kritinėse situacijose, pykčiuose, ginčiuose. Jausmų žonglierius tas Nevo.

“Kiekviename barnyje yra tas nesugrąžinamas taškas, po kurio jau niekas nebepataisoma.”

Antrojoje istorijoje – ant beprotybės ribos balansuojanti motina, kurią kaimynai vadina “našle”. Na, nes vyro pastoviai nėra – keliauja. Vienišumas, bejėgystė, vyro ir žmonos nutolimas. Nors istorija pasakojama iš moters pusės, joje labai įdomiai įskiepijami vyro pusės intarpai – moteris sako – jei galėtų, mano vyras jums apie šią situaciją papasakotų taip. Ir, aišku, bam, racionalūs vyriški argumentai, kuriuos skaitant moteris pradeda rodytis nestabili, tingi, apsileidus. Kai kasdienybėj – tiesiog nusikalus nuo keturių namų kampų laikymo. Na ir ten vėl – visi įmanomi vyro ir žmonos nesusikalbėjimo aspektai, susitarimai, kurie, atsiradus vaikams, nebegalioja, neišpasakoti skauduliai ir t.t., ir t.t.

“Man reikėjo, kad mane nugalėtų. Nes kas nugalėta, ta nebebijo. Nugalėtai neberūpi praraja.”

Na ir trečioji. Apie poros santykius, bet labiausiai gal apie motinystę. Gal galima sakyti – paaukotą dėl vyro, vaiko tėvo. Vaiko, kuris nebuvo toks, kad įtiktų tėvui. Skaudi, nesuvokiama istorija. Labai sukrėtė moters pasirinkimai, kurie, kai pagalvoji, visiškai iš gyvenimo, iš kasdienybės.

“Trys sielos aukštai visai ne mumyse egzistuoja! Nieko panašaus! Jie egzistuoja tarp mūsų ir ko kito, tarp mūsų burnos ir ausies to, kam pasakojame savo istoriją.Jei nėra tokio žmogaus, kuriam galime atskleisti paslaptis, pasaidalinti prisiminimais ir pasiguosti, tenka kalbėti su elektroniniu sekretoriumi, Michaeli. Svarbiausia su kuo nors klabėtis. Kitaip, būdamas vienas, žmogus visiškai nenutuokia, kuriame jis aukšte, pasmerktas aklai čiupinėti šviesos jungiklį tamsioje laiptinėje.”

Labai labai rekomenduoju.

Vienintelė duktė / Stillborn

~ kzL ~ Leave a comment

Sunku kažkaip papasakoti apie šią knygą neatskleidžiant siužeto, einu pasižiūrėsiu, ką ant lietuviško vertimo leidykla užrašė – na, labai jau apibendrintai ir prėskai, o pirmoji knygos dalis tai taip smūgiuoja, kad nėr net kaip įkvėpt (rekomenduoju tada iš anksto, kaip prieš neriant).

Šioje knygoje dvi gyvenimu besimėgaujančios moterys, kurios nenori nieko bendro gyvenime turėti su vaikais. Natūralu, kad vienai, kaip nesinorėjo, taip ir nesinori, na, o kitai matyt suveikia biologinio laikrodžio žadintuvas ir din din din – ji prisipažįsta draugei, kad bando pastoti (ach, išdavikė, pamano pirmoji durnai tikėdamasi, kad turės daug chebros savo apsisprendime). Knygoje lyg ir pasakojama apie abi moteris, bet, man kažkaip įdomiau buvo antrosios., Alinos, linija. Jei trumpam grįžtant prie pirmosios, tai, ji labai įdomiai įsivelia į savo kaimynės gyvenimą (taip įsivelti tikriausiai tik Meksikoj ir galima, maždaug, pas tave už sienos riksmai, einu pažiūrėti, kas darosi), pagloboja kaimynės sūnų ir pasiaiškina santykius su savo motina. Nieko ypatinga.

O štai antroji pagaliau pastoja ir sulaukia nekokių naujienų – angliškas pavadinimas išduoda, kokių. Ši knygos dalis man ir buvo stipriausia, ir, nepaisant visokių knygos nukrypimų į gegutes ir svetimus lizdus, nelabai paaiškintų pirmosios moters sprendimų neturėti vaikų (man visos šios siužeto linijos jau išskydo ir prašapo), moters, žinančios, kad turės pagimdyti negyvą kūdikį išgyvenimai ir gyvenimas po to, kai kūdikis gimė – pribloškė. Sakyčiau, tokia nelabai literatūroje diskutuota tema, lyg neegziduotų apskritai, tokia nemaloni ir vengiama, tarsi būtų užkrečiama vien žvilgsniu. Bet kartais gyvenimas ištinka ir kažkam tenka tokį išgyventi. Ir manau, kad G.Nettel tikrai pavyko tą nervą užčiuopti. Skaudžiai.

Tai taip kažkaip knygoje gavosi labai didelis kontrastas – kaip aštriai tiksliai papasakojama vieno žmogaus visiška gyvenimo praraja, ir beveik niekuo ypatingai nesiskiriančios moters istorija (na, bet čia gal tik man taip atrodo, kad nieko ypatinga nenorėti vaikų, gal būčiau davatka, vaikų nenorėjimas būtų siaubingiau nei negyvagimis).

Grižtai neskaityti nėščiosioms, jums ir taip baimių pakanka.

Empire of Pain. The Secret History of the Sackler Dynasty

~ kzL ~ Leave a comment

Joo, čia tokia knygelė, kad optimizmo neprideda gyvenime, nebent tik pagarbos autoriui, nuveikusiam šitokį darbą. Šioje knygoje pasakojama vienos garsios ir turtingos amerikiečių šeimos – Sackler’ių, norėtųsi rašyti – iškilimo ir nuopolio istorija, deja, kai esi beprotiškai turtingas milijardierius nuopolio dalis nelabai galioja. Taip, gali prarasti gerą vardą, bet prarasti tokius turtus tikriausiai neįmanoma, bent toks įspūdis susidarė iš knygos.

Na, o istorija sukasi apie opioidų epidemiją JAV ir kaip prie to prisidėjo Oxycodon, kurį į rinką išstūmė ir agresyviai reklamavo Sackler šeimai priklausiusi įmonė Purdue Pharma (JAV mane visą laiką pribloškia vaistų reklamos kiekis tiek TV, tiek visur kitur). Rodos graži intencija palengvinti nuo chroniško skausmo kenčiančių žmonių gyvenimą, labai dažnu atveju baigdavosi priklausomybe nuo šio opiodo ir net mirtimi perdozavus. O perdozavimui kai kuriems pacientams pakakdavo visai nedaug. Vaisto stūmimas į rinką buvo tokio agresyvumo, kad klausant raitėsi ausys. Ir nors vaistas buvo patvirtintas FDA (maisto ir vaistų administracijos), tas patvirtinimas buvo tooooks nekoks, ypač, kai už vaisto registravimą (nežinau, koks būtų tikslus terminas čia) atsakingi darbuotojai vėliau “netyčia” išeidavo dirbti į labai gerai apmokamas Purdue pozicijas, o vaisto aprašymo tekste netyčia atsirasdavo “galimai” “galima” priklausomybė. Tas pats ir su prokurorais, kurie užsibrėždavo pasikapstyti po įmonės ar šeimos reikaliukus.

O tuo metu, rinka, žinoma, labai greitai sureagavo, kad joje cirkuliuoja legalus narkotikas, kai kurie gydytojai net buvo praminti pill mills – piliulių malūnais, nes išrašydavo nenormalius kiekius vaisto, kuris iš vaistinių iškeliaudavo į juodąją rinką. Vieša paslaptis. Šeima susikrovė milijardus ir buvo ypač pagarsėjusi meno rėmėja, kuri turėjo muzijuose ir universitetuose savo vardo sales ir gavo aukščiausius įvairių šalių apdovanojimus už meno rėmimą. Toks geras ratukas – susimokėję Sackler šeimai už narkotikus, galite keliauti į meno reabilitaciją, už kurią būsite mums dėkingi. O jei užsilenksite – ups, tikriausiai esate linkęs piktnaudžiauti vaistukais ir mes čia tikrai ne prie ko, juk misija – kilni!

Kaip viskas baigėsi? Na, Sackler salių tikriausiai muziejuose neberasite, bet, tikriausiai numanot, kad nei ubago terbos, nei tiurmos nė vienam šeimos nariui patirt neteko. O ir Oxy nublanko po dar stipresnio opiodo fentanilio, net 100 stipresnio nei morfinas, banga.

Sukrečianti ir labai įdomi knyga. Rekomenduoju.

Amari ir nakties broliai

~ kzL ~ Leave a comment

Amari apgaulingai plona kaip 500 pls. knyga – beveik praradau balsą vakarais skaitydama ir tikrai užtrukom. Šiaip gerai surašyta ir nenuobodi, bet labai jau ant Harrio Potterio kurpaliaus, mano vaikas pastoviai piktinosi, kad čia viskas kaip pas HP – burtininkai, priešai ir t.t. Man net keista, kaip kartais sugretindavo scenas iš HP, kur man neatrodydavo labai panašios, bet gal ir normalu, nes aš nesu HP žinovė.

Šiaip sakyčiau knygos privalumas – pabaigos tvistas. Buvo galima įtarti, kas yra blogietis, bet autorei vis tiek pavyko apgauti. Na, ir žinoma, labai patiko, kad pagrindinė veikėja mergaitė. Puikiausiai tiks mažiems žiurkiukams, kurie jau viską aplinkui sugraužė.

________________________________

Už knygą ačiū Batoms lankoms.

The Detective Up Late

~ kzL ~ Leave a comment

Sean Duffy #7

Na, vienintelis Sean Duffy man sugebėjo permušti klausymo bloką po “Vėjo nublokštų”. Tai negalėjau atsistebėti, kad pramiegojau naują serialo seriją, bet kartu ir džiaugiausi, nes buvo labai faina sugrįžti į Belfastą ir klausytis tokio mielo airiško akcento su visais “peeler” (policininkas), “beamer” (BMW) ir t.t. Nieko labai nespoilinsiu, knyga super, tik viliuosiu, kad nebus paskutinė, nes Sean jau pamažėle išeina į užtarnautą pensiją. Knyga užduoda serialo pabaigos toną, bet aš apsimesiu, kad nieko nesupratau. Kaip aš be Duffy???

Uždraustas sąsiuvinis

~ kzL ~ Leave a comment

“Uždraustojo sąsiuvinio” herojei – 43. Gal ir nebūsiu labai teisi, bet, man atrodo, kad be kem, šitos knygos gal ir neverta skaityti, tikrai nesurezonuos taip, kai tau jau 40+. Nors pagal Valerijos vaikų amžių net ir daugiau, nes Valerijos amžiaus vaikus turi dabartiniai penkiasdešimtmečiai +. Vis dėlto yra tiesos ten, kai sakoma dabartinis kem yra new trim.

Knygoje dar girdimi antrojo pasaulinio atgarsiai, Valerijos šeima vos vos suduria galą su galu, tad Valerijai tenka dirbti, kas dar nėra labai įprasta. Net ir vos pasiturintiems įprasčiau samdyti namų pagalbininkę suktis virtuvėje, nei dirbt pačiai. Mūsų herojė viską priima kaip duotybę, taip jau ji išauklėta – iš pasiturinčiais buvusių tėvų rankų – į vyro (nors ir ištekėjus iš meilės), o tada jau vaikai, virtuvė ir bažnyčia. Ji nelaiko savęs nei labai išskirtine, nei protinga, toks yra gyvenimas ir reikia taip jį gyventi. Padoriai ir be bereikalingų klausimų. Kad žmonėms nebūtų apie ką pliaukšti liežuviais. O nekvestionuojant gyvenimo, galima ir visai nieko jaustis, visai laimingai.

Bet jei vieną dieną iš tavo “laimės” pasijuokia tavo dukra, apie kurią liežuvius paleidę jau loja visi kaimynai, ir kuriai iš nežinojimo, kaip reaguoti, skaldai antausius, kažkada ir pačiai ateina klausimas, ar čia jau viskas, ar būnant 43 viskas jau išbarstyta ir sau nebeliko nieko? Ir kas liko iš didelės meilės savo vyrui, o ar tikrai ten buvo meilė? Ir kaip iš viso drastiškai pasikeitė pasaulis, kaip nueina viena karta ir ateina kita, kurios nei išeina, nei norisi suprasti.

Romanas išleistas 1952 metais, ir jis, nors ir yra pokario balsas, labai taikliai aprašo moters žvilgsnį į save, tuo laiku dar labai neįprastą, sunkiai įvardijant, ką ten pamatai, gal net nelabai įsivaizduojant, ką su tuo nauju vidiniu pasauliu veikti ir kaip į jį reaguoti. Taip pat šis romanas rodo pirmuosius moters žingsnius iš šeimos į pasaulį, kuriame ji gali turėti nuomonę, savo norus, savo interesus, savo darbą ir uždarbį. Su kieviena karta tas “išėjimas” pereina į kitą lygį, kuris skirtingas skirtingose kultūrose, bet iki šiandien vis dar labai aktualus, ypač kai pastaraisiais metais žingsnių atgal buvo daugiau nei žingsnių į priekį.

Gera knyga, nors gal kartais lėtoka ir kartais užknisanti, bet realiai tai kartais nejauku net, kaip taikliai surašyta, kaip kai kurie dalykai šeimose nesikeičia nuo amžių amžinųjų, kaip vengiant konflikto daug kas nutylima ir visai nesvarbu, seni laikai ar nauji. Na, bet nauji vis tiek geriau.

____________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Miško maudynės. Shinrin-Yoku

~ kzL ~ Leave a comment

Popierinės knygos niekaip neprisiruošiau skaityti (o gaila, nes labai graži knyga), tai suklausiau audio. Maloniai ausiai įskaityta, trumputė knyga, po kurios, žinoma, norisi pirmu taikymu keliauti į mišką ir apsikabinti kokį medį. Ir šiaip klausydama suvokiau, kaip seniai nebuvau gamtoje. Nu, liūdesys, kurį reikia ištaisyti ir apskritai mažiau tingėt išsiridenti iš namų.

Labai kažkokių didelių naujienų iš knygos nesužinojau, nes esu skaičius “Paslaptingą medžių gyvenimą“, tai šioji toks labiau apibendrinimas, labiau apie miško įtaką žmogui (Medžių gyvenimas labiau apie medžių tarpusavo ryšius, labai įdomi knyga, labai rekomenduoju). Buvo labai įdomu sužinoti apie kvapus, aromatus, tai reiktų nepalikti vien žinių lygyje, o ir papraktikuoti, pagarint aromatinių aliejų, kurie veikia visokius ten smegenų centrus ir gerina savijautą.

Tai tiek. Jei paklius į rankas, pavartykite.

Mes – Malveiniai

~ kzL ~ 2 Comments

Nežinau, kodėl tokia puiki rašytoja kaip Joyce Carol Oates LT kažkaip nesulaukus dėmesio, kurio, manau, tikrai yra nusipelniusi. Pačiai tenka galvą nuleidus sėdėti, nes KŽ Giedrė jau minimum dešimt metų mane ragina paskaityti šios rašytojos knygą “Blonde“, panašiai metų knyga manęs laukia lentynoje ir, prisipažįstu – labiausiai baugina savo apimtimi. Ką tik patikrinau audible ir ten tik sutrumpinta knygos versija, kas per nesąmonė! Univeros laikais skaičiau “Žaltvykslę”, atsimenu, kad labai patiko ir visiškai neatsimenu, apie ką. Žinau, kad aukštai užkeltą lentynoje turiu labai seno leidimo “Prašmatnūs žmonės”. Malveiniams irgi teko pastovėt eilėje, tad bent jau jūs tokios klaidos nedarykit ir, jei užkliuvo akis, imkit kuo greičiau, ypač mėgstantys šeimos istorijas.

“Mes – Malveiniai” skaitytoją pasitinka su laiminga, kiek crazy, bet kartu savaip tobula Malveinių šeima – keistuolė biškį prie meno mama Korina, įsižiūrėjus – tikra gražuolė, tvirtas tėtis, iki sutinkant Korina visiškas plevėsa ir lovelasas, vienas už kitą mielesni vaikai – trys berniukai ir mergaitė, šeimos princesė, miestelio ir mokyklos numylėtinė. Kokia žavinga jų tapusavio meilė, pakantumas vienas kito keistenybėms, kokia pasakiška tos meilės pripildyta Aukštymės ferma. Net neįtarsi, kad viskas laikosi ant mažojo pirštelio, kuris, deja, neatlaiko šeimą ištikusio įvykio.
Po jo – viskas tik vaidinimas ir tyla, kuri lyg ir turėtų išspręsti susidarusią situaciją, maždaug, jei nematau ir apie tai nekalbu, tai ir nieko nėra, lyg ir visiems išoriškai patogiau ir labiau visuomenei priimtina, bet realiai ta tyla tokio žiaurumo, kad besikaupiantis spaudimas viską išspogdina velniop. Nebeatlaiko jokia meilė, nes ji tiesiog ne ten nukreipta.

Labai įdomų kampą paima autorė. Labai netikėtai išsprendžia susidariusią situaciją, nenoriu spoilinti. Vieno žmogaus, iš kurio labiausiai gal tikėtumeisi stiprybės ir šalto proto, nesugebėjimas tvarkytis su situacija, sužaloja visus kitus. O kitas žmogus, didysis šeimos meilės šaltinis, pasirenka… net nežinau, ką – vengimą, ignoravimą, apsimetinėjimą. Lyg ir gelbėja vieną žmogų, bet galiausiai nuskandina visus. Net skauda skaityt.

Labai rekomenduoju, puiki knyga. Skaudi, bet šviesi, o J.C.Oates apskritai yra absoliuti šeimos santykių ir neįtikėtinai tikroviškų personažų meistrė.

_______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Svajonių knygos”

Pacientė

~ kzL ~ Leave a comment

Čia tikriausiai bus iš variantų, kai man knygos autorius (ir knygos viršelis) patiko labiau nei jo knyga (Graeme Macrae Burnet lankėsi 2024 metų knygų mugėj ). Knyga irgi patiko, bet, aišku, nieko panašaus į “Protu nesuvokiamai genialų romaną”, nu, come on, Hannah Kent, tikrai perspausta su šituo pasakymu (nors greičiausiai net neskaitei šios knygos ir visai nerašei šios frazės, na, bet už frazę gavai $$, tai sorry – not sorry).

Knyga man stogo toli gražu nenunešė, vietomis net ir buvo nuobodoka. Iš tikrųjų tai labai gerai skaitėsi užrašų knygutės, ypač tas pacientės bandymas suvaidinti durnę, visokie ten pėdkelnių draskymai, stulpų krapšymai ir įsivaizdavimai, kad daktaras tave stebi, nors, sprendžiant pagal daktarą, jam šimtą metų dzin ta pacientė, greičiau po konsultacijos jis varė įkalt nei spoksot per langą, kur ta gražuolė nulingavo. Man kuo puikiausiai dėliojosi to laikmečio vaizdas, kai damoms tas ar anas pridera ar nepridera ir labai suprantamas herojės noras iš visokių nustatytų normų išsilaisvinti. Na, ir jos tapatybės skilimas, kai net labiau faina būti kažkokiu personažu, nei savim, užguita pelyte, irgi pasirodė įtikimas. Maždaug, fake it till you make it. Bandai bandai ir gaunasi. Tik būtų gerai per daug nesusimaišyti.

O štai beletristiniu stiliumi parašyta psichiatro dalis kažkaip nevažiavo man, kaip sakiau jau, buvo nuobodoka. Nors man patiko psichiatro kreiziškumas, tai, kaip jis bandė šokinėti prieš sistemą ir kažkam įkąsti, tik nelabai aišku, kam. Galiausiai sau į uodegą. Po knygos pristatymo tikėjaus labai didelės dramos, nulėmusios Braitvaito likimą, bet ta drama irgi nebuvo kažkokia ekstremali – paliktas vaikas ir tiek, vaikiškose knygose, kur pagrindiniai veikėjai našlaičiai, būna baisesnių. Bet vis dėlto patiko autoriaus užduota mįslė – tai genijus tas Braitvaitas ar šarlatanas. Summa summarum išeina, kad viena koja genijus, o kita – šarlatanas, o svarbiausia, visiškai atsipūtęs ir nesukantis galvos dėl savo konsultacijų pasekmių. Čia tai žiauroka, nu, bet ką padarysi, kad žmonės tokie. Plakasi prie žvaigždžių.

Pabaiga, nors ir neaiški, patiko. Autorius užriša skaitytojui akis, tris kartus apsuka apie savo ašį ir, na, ką, akla višta, į kurią pusę tiltas? Tai ką, parašiau dabar ir nebežinau, kiek čia žvaigdžių vertint, gal visai ir patiko labiau nei “It’s ok” trys žvaigždės. Kaip jums?