savo gyvenimo draugei ”pasipiršo” sakydamas “to do me the honour of becoming my widow”… Deja, rašytojas serga vėžiu ir skaičiuoja paskutinius savo gyvenimo mėnesius. Tegul būna patys nuostabiausi.
Čia.
savo gyvenimo draugei ”pasipiršo” sakydamas “to do me the honour of becoming my widow”… Deja, rašytojas serga vėžiu ir skaičiuoja paskutinius savo gyvenimo mėnesius. Tegul būna patys nuostabiausi.
Čia.
Šiais metais kažkaip užėjo noras susipažinti su vienu ar kitu rašytoju. Taip išsirinkau šitą Dave Eggers (kuris vis buvo man siūlomas su kita apdovanojimą pelniusia knyga) knygą “Zeitoun”, pažiūrėjau, kad goodreads.com gerai įvertinta, net 4.13, gal nenuvils? Kai skačiau šitą knygą, visą laiką neapleido mintis, kad ji labai amerikietiška. Ne vien dėl temos, na, bet gal iš pradžių.
2005 m. rugpjūčio pabaigoje per pietinę JAV dalį praūžė uraganas Katrina, kuris žiauriai nuniokojo New Orleans. Didžiausią žalą miestui padarė ne pats uraganas, o iš vandenyno pusės suplūdęs vanduo, kurio neatlaikė žemiau jūros lygio esantį miestą saugančios dambos – kai kurios miesto dalys atsidūrė po vandeniu ir pasaulis pakraupęs stebėjo, kaip šitoji supergalinga valstybė nesugeba susitvarkyti su gamtos stichijos sukeltomis pasekmėmis.

Knygoje pasakojama Abdulrahman Zeitoun, New Orleans gyventojo, kilusio iš Sirijos, istorija. Keturių vaikų tėvas, mieste gerai žinomas ir patikimas smulkus verslininkas nusprendė uragano metu likti mieste, prižiūrėti namus. Amerikietei į islamą atsivertusiai jo žmonai niekaip nepavyko vyro išmaldauti palikti užtvindytą miestą. Zeitoun prisiima sau gelbėtojo rolę, su savo kanoja plaukioja po miestą, praneša gelbėtojams, kur yra įstrigusių žmonių, o dažniausiai ir pats jiems padeda pasiekti sausumą, šeria šunis ir t.t. Šis herojus vaizduojamas kaip ramybės, sąžinigumo ir nesavanaudiškumo įsikūnijimas, visiška priešingybė teroristams, kurių tema labai aktuali JAV po 9/11. Nors Zeitoun nuolatos girdi žmonos baimes apie jo saugumą, nes kaip žinia, nekontroliuojamam mieste pradėjo siautėti ginkluoti nusikaltėliai, Zeitoun savo rajone jaučiasi saugus ir tik vieną kartą, susidūręs su ginkluotais banditais, pakeičia savo kelionės kryptį. Jau lyg ir ruoštųsi prisijungti prie evakuotos šeimos, bet visai netikėtai sau pačiam priklausančiam name yra areštuojamas ginkluotų kariškių, apkaltinamas vagiliavimu ir uždaromas į sustiprinto rėžimo kalėjimą. Be teisės paskambinti žmonai ar advokatui.
Toliau pasakojama, kaip šį dingimą išgyvena šeima, žmona, kaip visi beveik susitaiko su Zeitoun dingimu, manydami, kad jis tiesiog paskendo, ar buvo nužudytas, o lygiagrečiai ir absurdiška labiau į karo tribunolą nei į civilizuotos šalies teisinę sistemą panašūs aprašymai, kaip žmonės without any charges susemiami ir grūdami į kalėjimus. Iš pasakojimo aiškėja, kad miestas ir vyriausybė vietoj to, kad ruoštųsi gelbėjimo operacijoms, dar pries audrą, matydami, kad vienas iš miesto kalėjimų yra apsemiamoje zonoje, skubėjo aukštesnėje vietoje pastatyti narvus, kur galėtų evakuoti nusikaltėlius, o vėliau ir šiaip susemtus miestiečius. Iš tikro, tai, kaip parodytas nukentėjusio miesto “vadavimas” man labiau panašu į kareivių/policininkų/kalėjimo prižiūrėtojų siautėjimą nebaudžiamumo (vos ne karo) sąlygomis.
Kadangi knyga yra tiesiog tikrų faktų aprašymas, literatūrine prasme ji yra visai neypatinga, vietomis nuobodi, Zeitoun yra vienareikšmiškai gerietis, gal kiek užsispyręs, nes jo niekaip nepavyksta iš to miesto iškrapštyti; jau vis norėdavau mest, bet, aišku, vis tiek buvo smalsu, kas pasidarys su tuo Zeitoun. Ir gerą knygos įvertinimą aš pagrįsčiau labiau kaip skaitytojų protestą prieš valdžios reakciją į nelaimę ir žmogaus teisių pažeidinėjimus, nei didelę knygos literatūrinę vertę. Galbūt daugelis neišsivysčiusio pasaulio šalių skaitytojų net nesuprastų, ką knyga nori pasakyti, nes žmogaus teisių pažeidinėjimas, žmonių palikimas likimo valiai po gamtinių katastrofų yra tiesiog kasdienybė. Iš ir tas, mano manymu, knygos amerikietiškumas.
Bet šiuo momentu, man įdomus visai kitas aspektas. Kiek autorius, rašydamas tikrais faktais pagrįstą istoriją, gali pasitikėti savo šaltiniu ir jo nuoširdumu? Kokios gali būti katastrofos pasekmės žmogui ir šeimai? Gali ramus, pamaldus teisybės ieškotojas pavirsti despotu, terorizuojančiu savo šeimą?
Ieškodama nuotraukų apie New Orleans, apie knygą ir autorių (beje, audio versijoje, kad knyga yra pagrįsta tikrais faktais pasako tik pačioje pabaigoje), aptikau video, kuriame Dave Eggers, užklaustas apie Zeitoun, apsisuka ir vos ne bėga nuo klausinėtojo. Pasirodo, praėjus keliems metams po Katrinos, Zeitoun buvo nuteistas už smurtavimą namuose, laikraščiai tuo metu buvo pilni straipsinių su citatomis iš teismo, kur Kathy Zeitoun pasakoja, kaip ji buvo vyro mušama ir smaugiama. Iš karto, žinoma, kyla abejonių, kiek herojui pavyko apgauti autorių suvaidinant savo geruoliškumą, o kiek tai buvo tiesiog didžiulio streso ir išgyvento kalinimo pasekmė? Taigi, knyga pasidarė įdomi ją perskaičius. Reiktų perrašyti su ne tokiu tobulu pagrindiniu veikėju?
Oficiali versija: http://www.youtube.com/watch?v=xcz7pytbCsA
Dave Eggers pabėgimas. http://www.youtube.com/watch?v=sidmlBRZdtU
Labai paslaptinga knyga. Skaičiau ir niekaip nesugalvojau, kaip ją turiu skaityti – kaip grožinės literatūros knygą ar kaip prisiminimus, biografijas. Knyga pilna vaiduokliškų nuotraukų, kurios tampriai supintos su pasakojimu, kad galvoji, na, tikriausiai tikrai įvykę įvykiai yra iliustruojami, o ne iš atsitiktinių nuotraukų sudėliota mozaika apipinta sugalvota istorija.
Perskaityti šitą knygą viliojo recenzija Pinigų kartoje, o taip pat smalsu paskaityti, už ką vertėja Rūta Jonynaitė buvo pasodinta į vertėjos krėslą.
Iš tikrųjų šios knygos skaitymas nebuvo nei nuobodus, nei lėtas, didžiausia problema, su kuria susidurdavau – atsivertus knygą ir pradėjus skaityti, niekaip negalėdavau prisiminti, kurioj vietoj palikau pasakojimą ir apie ką jis buvo, veikėjai man susimaišė ir pradžioj nelabai supratau, kaip jie visi susiję, todėl vis versdavau ir versdavau puslapius atgal, kol galiausiai atsiversdavau kažkurios knygos dalies pradžią ir pradėdavau skaityti nuo pradžių. Taip tikriausiai gaunas, kad knygą perskaičiau porą kartų. Iš tikrųjų gal nebuvau iki galo knygai atsidavus ir nedėjau reikiamų pastangų surišti knygos gijas ar bent laikytis įsikibus pagrindinės minties, kurią labai gražiai jau minėtoje recenzijoje nupasakoja E.B.
Trumpai, tai nėta knyga atostogoms. Galbūt labiau knyga keliems ilgiems vakarams, dūšiai pavirpinti. Dar viena labai išsami recenzija čia.
“I used to think the world was broken down by tribes,” I said. “By black and white. By Indian and white. But I know that isn’t true. The world is only broken into two tribes: The people who are assholes and the people who are not.”
Jau seniai skaičiau (klausiau) tokią nuoširdžią knygą. Tokią paprastą ir nuoširdžią. Audio knygos nuoširdumą sustiprina ir tai, kad ji yra įskaityta paties autoriaus. Susiradau amazonėj spausdintą variantą (gan daug knygos duoda perskaityti) ir kuo labiausiai užsinorėjau popierinės, nes ji, pasirodo, turi kitą labai didelį privalumą – iliustracijas.
Junior yra paauglys indėnas, spokanų genties, gyvenantis nusigėrusiam ir degradavusiam indėnų rezervate, kuriame toks užburtas skurdo ir alkoholio ratas, kad vienintelis būdas ištrūkti yra išvažiuoti. Junior turi įvairių fizinių negalių, dėl to dažnai yra užgauliojamas, iš jo tyčiojasi, jį muša. Po vieno incidento ir nuoširdaus pokalbio su rezervato mokytoju (šis mokiniui prisipažįsta, kokie indėnų auklėjimo būdai buvo naudojami, kai mokytojas buvo jaunas), Junior išvažiuoja mokytis už rezervato ribų, į mokyklą už 22 mylių. Joje mokosi vien tik baltieji mokiniai. Taip Junior tampa savo genties išdaviku (kam išdrįso palikti savo apgailėtiną gentį) ir visiška balta varna savo naujojoje mokykloje. Bet tas vaikas turi tiek gyvasties ir noro būti kitoks, nei nusigyvenę indėnai, kad net graudu, o ir susigraudinau ne vienoj vietoj… Tik nepagalvokit, kad knyga yra tokia alia si-si, kad tokios moterėlės kaip aš, skaito ir ašaras braukia – būtent jau minėtas autoriaus/herojaus nuoširdumas ir kelia tą graudulį.
Kad knyga yra gera įrodo ne tik visokiausi apdovanojimai, bet ir tai, kad knyga buvo uždrausta kai kuriose JAV mokyklose – tikriausiai tik dėl to, kad kuo daugiau mokinių ją perskaitytų.
Ir dar kaip neįsimylėti knygos herojaus, kuris prisipažįsta: “That’s right, I am a book kisser.”
Per neapsižiūrėjimą arba tiesiog apsvaigusį aklumą perkant knygas, nusipirkau sutrumpintą James Patterson The 8th Confession audioknygą. Susipažinau, vadinasi, greituoju būdu. Labai įdomus potyris skaityti sutrumpintą trilerį – viskas vyksta taip greitai, kad nei spėji labai įsitempti, alei išsigąsti. Galiausiai lieka tik kažkoks nesusipratimo jausmas – lyg ne knygą perskaičiau, o tik siužeto santrauką. O kadangi taip jaučiuosi, tai net negaliu pasakyti, ar įdomus trileris, ar nelabai. Net ir knygos pavadinimo esmės nesupratau – tikriausiai nelabai ir galimybės turėjau… Kitą kartą tiesiog reikia atidžiau žiūrėti, ką perku. Bet iš kur man sugalvoti, kad kažkas labai pageidauja pagreitinto trilerio ir kad tokių apskritai būna…
Taip ir norisi rašyti – Makine, mano literatūrine meile. Ketvirtoji jo knyga lietuviškai, ketvirtoji mano perskaityta. Andrei Makine yra toks rašytojas, kurio 140 puslapių knygoje gali gali rasti temų 140 dienų diskusijų. Arba viena tema gali tiek diskutuoti. Tai yra knyga, kuriai nereikia būti begalinio ilgumo ir begalinio sunkumo (fizine prasme), nes ji yra tokia koncentruota, kad staigiai išgėrus gali nuplikyti.
Man Andrei Makine yra rašytojas, kuris, net nežinau, kaip čia įvardinti, “groja” tokiomis vidinėmis stygomis, kad nori nenori imi pergalvoti savo gyvenimo vertybes, stebėti, kurioje kokios nors vyraujančios ideologijos pusėje dabar esi, ir kaip labai skauda, kai tokias knygas skaitai (nes juk kai tau šešiolika skauda nuo vienų dalykų, o kai trisdešimt šeši – nuo kitų).
Makine yra mėgstamiausias rusų rašytojas po Šiškino …
Labai rimta ilga recenzija – čia.
Didžiojoje Britanijoje steigiamas naujas prizas – The Folio Prize, kurio pirmoji premija, peršokanti Booker ir siekianti 40,000 svarų, bus paskelbta kitų metų kovo mėnesį. Tikriausiai Bookeriui jau seniai reikėjo kokio gero konkurento, nes paskutiniu metu toliau Hilary Mantel, atrodo, nė nemato (o gal tiesiog užsikrėtė knygų pasaulyje madingu tapusiu serialo virusu?). Po The Folio Society (lietuviai jau spėjo išvartyti į Fulio (vos ne fools) vardu slepiasi krūva knygų pasaulio įžymybių – Salman Rushdie, M.Atwood, Peter Carey, Zadie Smith, J. Winterson. Kas bus pirmas laimėtojas?
Nekantiriai laukiantiems Sandros Bernotaitės ‘Katės, kurios reikėjo’ – knygos pradžia leidyklos Jovaro tiltai puslapyje.
Tyto Albos dovana. Galvojau, bus proga susipažinti su John Updike – dar vienu žymiu amerikiečių rašytoju (šalia P.Roth), bet, manau, kad nebuvo tas mano susipažinimas labai sėkmingas, nes, kiek suprantu iš atsiliepimų apie knygą, tai yra labai netipiškas Updike romanas ir tikriausiai ne iš labiau vykusių.
Romanas toks ganėtinai niūrus – visas veiksmas vyksta nuskurdusiam Naujojo Džersio miesto rajone, kur gyvena Ahmadas su savo airių kilmės (raudonplauke strazdanota) mama. Tėvas – egiptietis, jau seniai dingęs iš šeimos gyvenimo. Ahmadas “ištikimas” neegzistuojančiam tėvui – gana robotiškai ir nelabai aišku, kodėl, pasirenka islamą ir, nepaisant visų vartotojiškos aplinkos dirgiklių, tarp kurių yra išaugęs, nepaisant to, kad yra vos ne protingiausias vaikas klasėje, yra fanatiškai atsidavęs ir nekvestionuojantis, beveik neabejojantis savo imamu ir visoks kitoks nepaaugliškas. Mokykloje Ahmadą tolesnių mokslų klausimais konsultuoja toks ponas Levis, kuris vieną vakarą užklysta pas Ahmadą į namus, o galiausiai užmezga romaną su jo motina. Taigi, susipažįstame ir su šiais niekuo neypatingais herojais.
Pirmojoje knygos dalyje nelabai kas vyksta, viskas gerokai užsitęsia, bet į knygos pabaigą norėjosi kuo greičiau perskaityti, sužinoti, kaip viskas baigsis, atsirado šiokia tokia įtampa. Tik ta įtampa ne tai, kad sprogsta, bet labiau gal kaip koks pradurtas balionas – šaižiai leisdamas orą pasiblaško po kambarį ir nukrenta. “Pradūrimo” momentą net kelis kartus perskaičiau, nes iš karto net nelabai supratau, kada įtampa pasiekė piką ir pradėjo vėsti. Kažkokaip keistai.
Jei yra John Updike gerbėjų, prašau atsiliepti, Tyto Albos vardu knygų žiurkės knygą dovanoja.
Su gimtadieniu, Douglas Adams!
Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga paskelbė sąrašą knygų, iš kurių rinks geriausią vertimą. Geriausią vertimą, o ne geriausią knygą – svarbu nepamiršti! Sąrašas ilgas ir šiais metais esu perskaičius net kelias knygas (ne taip kaip preitais metais) ir net nežinau, už kurią čia balsuoti. Taip pat tame sąraše yra daug knygų, kurias norėčiau perskaityti arba net turiu savo lentynoj. Būtinai prabalsuok!
Alvtegen, Karen. Tikėtina istorija. Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė. Baltos lankos, 2012.
Arenas, Reinaldas. Kai ateis naktis. Iš ispanų k. vertė Kristina Kežutytė. RSL, 2012.
Atwood, Margaret. Tarnaitės pasakojimas. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Chijenienė. Baltos lankos, 2012.
Lena Eltang. Akmeniniai klevai. Iš rusų k.vertė Vladas Braziūnas. Vaga, 2012.
Hailji. Užupio respublika. Iš korėjiečių k. vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2012.
Krakauer, Jon. Į laukinį pasaulį. Iš anglų k. vertė Gediminas Sadauskas. Baltos lankos, 2012.
Lieske, Tomas. Didžiojo bulvaro kavinė. Iš nyderlandų k. vertė Antanas Gailius, Vilnius: Versus aureus, 2012.
Makine, Andrei. Trumpa amžinų meilių knyga. Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė. Tyto alba. 2012.
Matišić, Mate. Pomirtinė trilogija. Iš kroatų kalbos vertė Julija Gulbinovič. Aidai. 2012.
Murakami, Haruki. Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą. Iš japonų k. vertė Jurgita Polonskaitė. Baltos lankos, 2012.
Milosz, Czeslaw. Abėcėlė. Iš lenkų k. vertė Vytautas Dekšnys. Aidai, 2012.
Obreht, Tea. Tigro žmona. Iš anglų k. vertė Vidas Morkūnas. Baltos lankos, 2012.
Oksanen, Sofi. Stalino karvės. Iš suomių k. vertė Danutė Sirijos Giraitė. Versus Aureus, 2012.
Pamuk, Orhan. Mano vardas Raudona. Iš turkų k. vertė Justina Pilkauskaitė-Kariniauskienė. Tyto alba, 2012.
Pavasaris bus kaip visuomet: šiuolaikinės latvių poezijos antologija. Iš latvių k. vertė Erika Drungytė. RSL, 2012.
Pilch, Jerzy. Mano pirmoji savižudybė. Iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis. Kitos knygis, 2012.
Rachmanas, Tomas. Netobulieji. Iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė. Vaga, 2012.
Ravalec, Vincent. Padugnės giesmė. Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas, Kitos knygos 2012.
Rivas, Manuel. Dailidės pieštukas. Iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė, Kitos knygos 2012
Sagan, Francoise. Pasiklydęs veidrodis. Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. Baltos lankos. 2012.
Shafak, Elif. Keturiasdešimt meilės taisyklių. Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. Tyto alba, 2012.
Smith, Zadie. Balti dantys. Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė, Baltos lankos, 2012.
Dali, Salvadoras. Paslėpti veidai. Iš prancūzų k. vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė. Baltos lankos, 2012.
D’Annunzio, Gabriele. Nekaltasis.Iš italų k. vertė Asta Žukaitė. Baltos lankos, 2012.
Dos Passos, John. Manhatano stotis. Iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis. Baltos lankos, 2012.
Egilio saga. Iš senosios islandų k. vertė Svetlana Steponavičienė. Aidai. 2012.
Fitzgerald, Franc Scott. Šioje rojaus pusėje. Iš anglų k. vertė Daiva Daugirdienė. Metodika. 2012.
Gary, Romain. Pseudo/Emile’io Ajaro gyvenimas ir mirtis. Iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė,Diana Bučiūtė. Baltos lankos, 2012.
Goethe, Johann Wolfgang. Augalų metamorfozė. Gyvūnų metamorfozė. Iš vokiečių k. vertė Alfonsas Bukontas. Naujoji Rosma, 2012.
Gombrowicz, Witold. Apsėstieji. Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė. Baltos lankos, 2012.
Hilton, James. Dingęs horizontas. Iš anglų k. vertė Rita Pilkauskaitė. Baltos lankos, 2012.
Kerouac, Jack. Big Suras. Iš anglų k. vertė Saulius Repečka, Baltos lankos, 2012.
Milašius, Oskaras. Sutemų dainos.Iš pranc. k. vertė Vaclovas Šiugždinis. Homo liber. 2012.
Nabokov, Vladimir. Žvelk į Arlekinus. Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. Baltos lankos, 2012.
Pavel, Ota. Puikiųjų stirninų mirtis. Kaip aš sutikau žuvis. Iš čekų k. vertė Vytautas Dekšnys. Tyto alba, 2012.
Prancūzų poezija. Iš prancūzų k. vertė Vaclovas Šiugždinis. Versus Aureus. 2012.
Rodietis, Apolonijus. Argonautika. Iš graikų k. vertė Audronė Kudulytė – Kairienė. Mintis, 2012.
Roth, Philip. Portnojaus skundas.Iš anglų k. vertė Marius Burokas. Kitos knygis, 2012.
Sagan, Francoise. Nuostabūs debesys.Iš prancūzų k. vertė Stefa Čepukėnienė. Baltos lankos, 2012.
Sinclair, Upton. Džiunglės. Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė. Aukso žuvys. 2012
Šimto japonų poetų eilės. Iš japonų k. vertė Vytautas Dumčius. RSL, 2012.
Orwell, George. Lapok, Aspidistra. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. Kitos knygos. 2012.
Neseniai paskaičiau straipsnį apie lietuvių rašytojų knygas, išverstas į kitas kalbas. Smagiausias atradimas – Kakė Makė pavirtusi į Tosią Bosią. Štai taip.
Nežinau, nepaliko man įspūdžio knyga. Ir kažkokių ypatingų jausmų nesukėlė, praslydo ir tiek, net nežinau, ką čia apie ją parašyti. Galvoju apie įvaikinimą (autorė buvo įvaikinta religingos šeimos) – rizikingas reikalas. Kažin kokios įvaikinimo sąlygos? Tikriausiai, jei esi išprotėjusiai religingas, niekas nedraudžia įvaikinti, bet, autorės atveju, toks įvaikinimas atrodo tiesiog siaubingai. Kaip bebūtų keista, įdomiausia man buvo skaityti autorės 1991 m. parašytą įžangą, kurią galite rasti ir čia.
Viena iš knygų, kuri pastoviai atsirasdavo visokiuose rekomenduojamuose skaitymuose internetinėse parduotuvėse. Knygos aprašymas toks labai jau nekabinantis, ganėtinai tradicinis, tai aš taip truputį vartydama akis nusprendžiau, kad pabandysiu. Pasirodo, tikrai ne veltui rekomenduojama ir ne veltui toks bestseleris patapo. Jau ir filmui teisės nupirktos ir pagrindinį vaidmenį tikriausiai vaidins Reese Whiterspoon, kuri, manau labai tinka tam vaidmeniui, ne, bet apie ką mes čia.
Vyras ir žmona. Per 2008 m. finansų krizę ir interneto įsigalėjimą abu netenka darbo ir nusprendžia važiuoti gyventi į Misurį, į vyro gimtinę, tokį pusiau mirusį miestelį. Vieną dieną gražuolė žmona dingsta ir po po truputį besidėliojančio paveikslo visų akys nukrypsta į vyrą. Nick’ai, ką kur Amy? Ką jai padarei?
Apie savo gyvenimą pasakoja abu – ir vyras, ir žmona, tik vyras pasakoja iš dabarties perspektyvos, o žmonos skaitome dienoraštį, pradedantį pasakojimą nuo maždaug laikotarpio, kai jie pirmą kartą susitinka. Taip lėtai einame iki dienos X, kai sužinosime, kas yra žudikas. O gal iš viso nėra jokio žudiko? Gal tik visuomenės spaudimas, kad dingus žmogui kažurs būtinai yra lavonas ir būtinai yra kaltininkas?
Neįtikėtina, bet kaip tik perskaičius knygą, pasaulis pakabino akis ant to bekojo bėgiko Oscar Pistorius, kuris galbūt nužudė savo draugę. OMG, perskaičius Gone Girl, net nebežinai, ką apie tokias bylas reikia galvoti. Kartu dar prisimenu baisų filmą, neatsimenu pavadinimo, lygtais The Life of David Gale – apie mirties bausmės baisumą.
Koks likęs įspūdis po knygos? Mes niekada nežinom, kas yra kito žmogaus galvoje (duok dieve, žinom, kas mūsų pačių galvose – čia jau didelis pasiekimas). Visada galime kažkuo apsimesti, kažką suvaidinti, įtikinti aplinkinius, kad esame būtent tokie, o ne anokie. Tai ir šioje knygoje – pradedam su veikėjais vienoje pozicijoje, o paskui sūpynės švyst į kitą pusę ir veikėjai sūpt – visai kitokie. Man atrodo, kad būtent apsivertimas yra stipriausiai suveikianti knygos savybė ir vis ta nepabėganti mintis – šalia ko gyveni kiekvieną dieną, ką slepia kaimyno šypsena (siaubas, visada galima prisigalvoti visokių nesąmonių), kas miega šalia tavęs lovoje?
Ir knygos pabaiga netradicinė, sukėlusi daug visokių diskusių, net skaitytojų nepasitenkinimo – kaip taip gali būti! Man ji patiko. Tokia gan netikėta ir dar ne tokia, kurios labiausiai norėtųsi skaitytojui, na, kad perskaičius apimtų ramybė ir galėtum ramiai padėti knygą į šalį. Pabaiga su daugtaškiu. Ir tikiuosi, kad autorė iš daugtaškio nesugalvos daryti serialo.