Nauja Tyto Albos kolekcija

Gavau pakvietimą į naujų leidyklos Tyto Alba knygų pristatymą. Pakvietimai dažniausiai sukelia dvigubus jausmus – džiaugsmą (kad pakvietė) ir skausmą (kaip visur suspėti, jei nesuspėsiu bus taip gaila, kad net geriau nežinoti, kad renginys vyko). Galutinis šios gražios dienos rezutatas – džiaugsmas, nes a) suspėjau ir b) nes eilinį kartą atėjau galvodama, kad, ai, šiaip pasižiūrėsiu, pasiklausysiu, kas čia per knygos  ir panašiai, o išeinu norėdama perskaityti visas pristatytas knygas (o tada, o dieve, ne visos dar išleistos ir kada tai padaryti). Tikrų tikriausiai. Šiandien gal mėnulis koks?

TYTO ALBA

Labai trumpai apie pristatytas knygas:

Edita Čekuolienė “Flirtas su rudeniu: moterų knyga”. Knyga subrendusioms moterims, sakė, kad toms, kam virš keturiasdešimt. Pagal pristatytas temas,ir tai, kaip apie jas kalbėjo autorė (beje, simpatiškoji simpatiškojo Algimanto Čekuolio žmona) – kai tik išleis pirksiu ir vešiu mamai (Giedriau, prašom duoti žinoti, kai tik pasirodys). Man pačiai irgi įdomu, bet aš gal dar kiek pasidžiaugsiu nebrandžia moteryste.

Danas Sėlis “Provincijos detektyvas”. Autoriaus kėdė buvo tuščia, nes autorius nori likti nežinomas. Paslaptingai taip. Jei nebūčiau skaičius “KGB vaikų”, tai kaip ir labai nesidomėčiau šita knyga, bet dabar pliaukšt per savo pasipūtusius žandus – nenurašau, jei tik bus proga, tikrai perskaitysiu.

Viktorija Daujotytė “Lašas poezijos” – autorės, deja, nebuvo.

Giedrius Druktenis “Kodėl spaudžiame dešinę. Apie etiketą ir manieras”. Kaip sakė autorius, apie tai, kodėl, o ne kaip. Per autoriaus prezentacoiją visi (išskyrus, žinoma, Juozą Erlicką) puolė žiūrėti, ar švarūs jų batai.

Juozas Erlickas “Išeinu iš krašto”. Trilogijos paskutinė dalis. Prijuokino Erlickas. Sakė daugiau neberašys tokio tipo knygų, rašo romaną “Vargdieniai”, kurio pagrindinis veikėjas bus vargdienis Mikutavičius, kurio veikėjai nieko neveiks, nes vargdieniai nieko neveikia, nebus meilės istorijos, irgi dėl to, kad vargdieniai nemyli ir t.t. O antras romanas bus apie Kaušpėdą. Tame romane Erlickas bandys paneigti hipotezę, kad Lietuvos valstybę sukūrė Kaušpėdas.

Viktoras Gerulaitis “Kupė su Joanu Starussu. Neišgalvotos muzikos istorijos“. Gaila, autoriaus nebuvo.

Grigorijus Kanovičius “Rinktiniai raštai”. Čia tai wow. Autorių pristatinėjo jo sūnus, seniai nebegyvenantis Lietuvoje, bet taip gražiai kalbantis lietuviškai, kad visi bent kiek pabūnantys užsienyje ir visokiais akcentais pradedantys miauksėti turi susigėsti. Tik kad labai jau sūnus pesimistas man pasirodė. Čia gi džiaugsmas – tokį lobį leidykla išleis, o sūnaus nuotaika tai apokaliptinė – nieks neskaito, niekas nelaukia, o man tas pats. Nu, laba diena – ir skaito, ir laukia, ir uosto knygas, ir myli, ir gyventi be jų negali, nereikia taip, nėra jau čia tas jaunimas šiais laikais toks blogas, gal autoriaus sūnui laikas į Lietuvą?

Algirdas Kaušpėdas “Antiška”. Ar reikia ką pridurti? Dainuojanti knyga – nuskanuoji QR knygą savo protinguoju telefonu ir gali skaityti skambant muzikai. Jėga.

Giedrius Kuprevičius “Koncertas”. Toks simpatiškas ponas Giedrius Kuprevičius – spinduliuojantis (reikėjo šalia Kanovičiaus sodinti, gal būtų gera nuotaika užkrėtęs). Žinojot, kad “Kregždučių” autorius, tų kur, “gabalėlį dangaus”?Sakė, jam alergija nuo tos dainos, tai šalia būdami nesugalvokit uždainuoti. Nepraiekit, kai pamatysit knygą knygų mugėje.

Violeta Palčinskaitė “Atminties babilonai“. Autorė sakė, kad ir ką rašytojas ar poetas parašytų – viskas apie tėvą ir motiną. Gal ir tiesa, pažiūrėsim.

Linas Slušnys, Daiva Šukytė “Dėmesio: paauglystė. Tėvų knyga”. Apie ką knyga? Apie tai, kad namuose tėvai yra ir turi būti (jei nėra) lyderiai, tėvai turi imtis atsakomybės ir būti tėvais.

Agnė Žagrakalytė “Eigulio duktė: byla F117“. Skaičiau šios knygos ištrauką ir buvo labai įdomu. Tikiuosi, kad jau greit.

Viskas. Gero laukimo.

Šnipų romanas

snipu-romanas-1

KŽ vėl gavo dovanų (iėėėė!)- šį kartą iš leidyklos Sofoklis. Ačiū leidyklai.

Iš pradžių turėjom gauti to paties autoriaus “Azazelį”, bet jau esu skaičius, tai gavom “Šnipų romaną”, su kuriuo šiaip tikriausiai nebūčiau prasidėjusi, jei nebūčiau skaičius “Azazelio”. Pastaroji nelabai pamenu apie ką, bet atsimenu, kad patiko, geras savaitgalio skaitinys.

“Šnipų romanas” irgi tikra laisvalaikio knyga – truputis intrigos, truputis paslapties, truputis meilės. Šnipų romanas kaip tik į porą Petrausko knygai apie antrąjį pasaulinį karą (beje, skaitant šnipus vis galvojau, kad būtų daug įdomiau, jei būčiau labiau susipažinusi su tuo laikmečiu, nes iš tikro jei ką nors ir žinojau, tai nuoširdžiai nieko neatsimenu, gal niekada ir nežinojau).

Taigi, šnipų romane vokiečių ir sovietų šnipai žaidžia šnipų žaidimą – provokacijos, dezinformacijos, inflirtacijos, kodai, slapti susitarimai, akių dūmimas ir apgaudinėjimas ir pagrindinis klausimas – kurie gudresnis, kas ką “išdurs” – ant to pastatytas Europos likimas, milijonų žmonių gyvybė. Ir kai jau, atrodo, na, viskas, šitas žmogus ir yra pagrindinis organizatorius ir idėjinis vadas, jau jau sučiupo ir pagavo, aišku, sužinai, kad buvo visai ne taip, gerbiamas skaitytojas yra tas, kuris lieka apgautas, paskutinis sužinojęs visas naujienas, vijęs, gaudęs ir nieko nepagavęs.

Romane gan daug sovietinės propagandos – apie tai, kaip viskas daroma sovietinei liaudžiai, apie buožes ir tamsių bobučių bažnyčias – pagrindinis herojus karštai visu tuo tiki, o koks neatidesnis istorijoje nesigaudantis skaitytojas gal irgi visai pasakėle patikėtų, jei nepajaustų tarp eilučių paslėpto kreivo autoriaus šypsnio, savotiškos pagarbos vokiškai tvarkai, šnipų gudrumui ir toli į ateitį numatytiems A ir B planams visiems įmanomiems atvejams. Kaip manot, kas šiame žaidime išeis iškelta galva?

Beje, jei neturit skaitinių šiam ar ateinančiam savaigaliui, spauskit “Like” prie šnipų įrašo mūsų FB ir komentaruose parašykit, kad neturit ko skaityti savaitgalį – vienai/vienam iš jūsų knygą padovanosim, kaip ir kitą Sofoklio dovaną Marinos Achmedovos “Šedevrą”, bet tada, kai jau perskaitysiu.

***

Straipsniukas apie autoriaus posūkį nuo dedektyvų prie istorinių romanų.

Akunin-blog480

Where’d You Go, Bernadette

bernadett

Kaip kažkada jau minėjau, gaunu visokių prašymų parekomenduoti vienokią ar kitokią knygą. Dažniausiai, aišku, kokią “labai gerą ir neliūdną”. Mano mylima sesė o bet tačiau prašo knygų, kurios “greitai verčiasi”, čia panašiai kaip iš serijos “gera ir neliūdna”, bet dar ir skaitytis lengvai turi.

Miela sese, štai tau tokia knyga. Kai pasakau, kad skaičiau Kindle, tai dar sako: “Tai tu jos net neturi!”. “Tai turiu, imk mano Kindlą ir skaityk’. O tada: “Man nepatinka Kindlą skaityti.” Štai tau ir rekomenduok žmogui knygą.

Taigi, elektroniniai  puslapiai vertėsi greitai, skaityti buvo smagu ir šiaip man patiko. Labiausiai tai Bernadette personažas – talentinga, paplaukusi mamytė, visiškai nenorinti pritapti prie aplinkinių mamyčių fyfočkų, atvirai iš jų besišaipanti, žodžiu, skanėstas. Bet ir visa šeimynėlė gerulė – protinguolė Bee, beveik genijus (ketvirtas pagal populiarumą TED kalbėtojas) tėtis ir visa istorija su kelione į Antarktidą – pažadu, nenuobodžiausit.

Maria-Semple

Beje, knyga irgi iš sąrašo – 2013 m. Women’s (ex Orange), nuo 2014 m. Baileys likerio remiamos premijos trumpojo sąrašo.

Benas

Beno sarzas

Noriu pristatyti knygų žiurkių draugą Beną. Čia Beno šaržas. Kaip ir nereikia aiškinti, kodėl jis mūsų draugas, ar ne? Jam, hmmm, atrodo, aštuoneri ir jis rugėjo 1 d. keliaus į antrą klasę. Šį savaitgalį man Beno tėveliai guodėsi, kaip jis skaito – visur ir visada, kur tik gali, net pavalgyti nebegalima normaliai, nes kai valgo, Benas skaito. Aš tik juokiausi, kad ne tuo adresu tėveliai guodžiasi, nes aš taip pat dariau, kai buvau maža, dabar taip darau (skaitau kur papuola kiekvieną laisvą minutę) ir, duok dieve, galėsiu skaityti iki gyvenimo pabaigos ir numirti su knyga rankose ir nuostabia istorija galvoje. Tai va.

Benas padės tetoms žiurkėms susigaudyti, koks tas jaunimas šiais laikais ir ką jis skaito.

Tadaaaam! Pirmoji Benučio recenzija – labai įtikinama.

eziukas

PS Benai, ką reiškia trys žvaigždutės?

Blink

Mirkt mirkt.

blink

Gladwello rašymo stilius yra žavingas ir nenuobodus, tačiau perskaičiusi knygą taip ir nesupratau, kur čia ta riba, kada reikia pasikliauti savo instinktais ir priimti sprendimą pagal pirmą įspūdį, o kada ne. Nors gal ir supratau. Ką tik, dabar – kad aš daugeliu atveju neturėčiau vertinti pagal pirmą įspūdį, nes mano pirmam įspūdžiui nesąmoningai didelę įtaką daro visokie likes/dislikes, stereotipai ir nusistatymai. Dabar, kai jau esu solidi teta (cha cha cha), na gerai, nu, kai man jau nebe -niolika, vis dažniau pavyksta priš sprogstant giliai pakvėpuoti dešimt kartų, o per tą laiką visų like/dislike/stereotipų lygis sumažėja iki valdomo lygio. Bet ir tas nepadeda, nes tada visai galva susisuka, o autorius sako, kad per daug informacijos sprendimo priimti, nustatyti diagnozės nepadeda. Ką žinau, nemanau, kaip tik medicinoje kartais mažylytė smulkmena nulemia diagnozę – kas netikit pažiūrėkit Daktarą House!

Tai va, knygoje jei skaitysit, sužinosit visokių įdomių istorijų, nutikimų ir apgavysčių, kainuojančių XX mln $$. Smagu, įdomu, bet ri šį kartą daugiau mažiau kaip man būna su tokiom knygom – paskaičiau – pamiršau. Siaubas, senatvė jau.

3 rekomenduojami knygų sąrašai

Visas straipsnis 15min.lt

burokas

Iš šito sąrašo skaičiau penkias, o Pirmąją savižudybę kaip tik parsinešiau iš bibliotekos.kackute

Iš šio sąrašo skaičiau 3, knyga apie Jeanette Winterson laimę jau laukia lentynoj (bandysiu dar kartą po nelabai sėmingų Apelsinų).jonusys

Labai įdomus sąrašas. Iš jo skaičiau keturias knygas, bet iš tų keturių dvi sakyčiau nelabai patiko. O dar Vilko dvaras nelemtasis, kurio mano kantrybė neišlaikė…

Kaip tau šios rekomendacijos?

The Unlikely Pilgrimage of Harold Fry / Neįtikėtina Haroldo Frėjaus kelionė

Man labiausiai aptinka šitas knygos viršelis
Man labiausiai aptinka šitas knygos viršelis

Man pačiai netikėtai, vieną po kitos vis užverčiu Bookerio sąrašiuose esančias knygas. Negalėčiau pasakyti, kad Neįtikėtina Haroldo kelionė idėjiškai yra labai nauja ar ypatingai nustebinusi (jei kas matėt filmą Run Forest Run, jei nematėt, būtinai pamatykit), svarbiausia, kad tai yra gražiai parašyta knyga, kuri po gana ilgo neviltingo laikotarpio (jau guodžiaus, kad pasiilgau geros knygos) buvo atgaiva. Ne dėl to, kad pasakė kažką ypatingo, bet dėl to, kad paprastais žodžiais priminė, kur prasideda didelės klaidos ir nusivylimai (smulkmenose ir detalėse) ar slepiasi ypatingi gyvenimo stebuklai (ten pat – smulkmenose ir detalėse).

Rachel Joyce
Rachel Joyce

Harold Fry, neseniai į pensiją išėjęs anglas (kad anglas labai svarbu, nes knyga tokia labai angliška ir Haroldas labai anglas), netikėtai gauna laišką iš senos bendradarbės, kuri parašo, kad laiškas yra atsisveikinimo – ji serganti nepagydoma liga, pergalvojanti ir prisimenanti savo gyvenimą, todėl nusprendusi jam parašyti. Haroldas parašo Queeny trumpą atsakymą ir neša jį išsiųsti, tačiau priėjęs pašto dėžutę, laiško neišmeta, o eina iki kitos pašto dėžutės, o paskui dar toliau, žodžiu taip netikėtai, palikęs žmoną  namie, iškeliauja aplankyti senos pažįstamos. Skaitytojas, aišku, jam iš paskos.

Iš pradžių nėra aišku, kas ta Queeny, kaip čia taip nenašlys eina sau pas moteriškę, gi žmona laukia namie, bet, žinoma, nėra viskas taip paprasta. Haroldo gyvenimas pilnas visokių neiškalbėtų ir užsistovėjusių skaudulių, pradedanta vaikyste, kai buvo nelauktas ir nenorimas vaikas, vėliau, kai pats susilaukė sūnaus – kaip nemokėjo išreikšti savo jausmų, kaip nutolo ir neberado bendros kalbos nei su juo, nei su žmona Maureen, kuri Haroldui keliaujant taip pat atsisuko ir pažiūrėjo į savo gyvenimą kitom akim – kur pati neteisingai suprato, kur pasakė, kai geriau buvo patylėt ir patylėjo, kai labai reikėjo pasakyt.

Gera ir graži knyga apie tai, kaip gyvenimas susideda iš mažų žingsnių ir kad tais mažais žingniais gali nueiti labai toli, kur tik nori. Čia Haroldo kelias.

Harolds Progress

Akmeniniai klevai

akmeniniai

Ojojojojoj, kaip sunku kažką parašyti apie šitą knygą. Geriau paskaitykit vonioje – ji labai gražiai parašė, gundančiai sakyčiau labai. Aš labai ilgai bijojau šitos knygos, nors buvau įsimylėjus nuo pat pradžių – nuo tada, kai pamačiau viršelį, kai buvau knygos pristatyme ir paklausiau, kaip gražiai vertėjas kalba apie autorę, o autorė (lietuviškai) giria vertėją, o būtumėt matę, su kokia meile knygos dailininkas kalbėjo apie knygos apipavidalinimą ir šrifto (atrodo, renesansinio e) ypatumą. Kaip galima nemylėti (ir nebijoti).

Akmeniai klevai yra tokia knyga, į kurią pasineri. Jei nepasineri, tai jinai panardina.  Tai įsivaizduok mane panėrusią po vandeniu ir iš nuostabos/baimės išpūtusią akis (šiaip nardyt nemoku ir vandeny labiau būnu užsimerkus nei atsimerkus). Skęsiu čia dabar, ar neskęsiu –  tokia būsena. Ir negaliu pasakyti, ar aš išplaukiau, ar paskendau. Nes iš tikro manau, kad mano vargšės aptingusios smegenys pusės knygos nesuprato. Nu tikrai. Nes, dieve tu mano, kiek reikia žinoti, kad suprastum visas knygos metaforas, užuominas ir visus kitus reikalus. Neįmanoma. Beveik. (“Knygos rašomos tiems, kurie jas rašo, jos pakeičia jiems gyvenimą, kaip miežiai pakeičia kavą, pasakei tu kartą, o tie, kurie skaito, vis viena nesugebės gurkštelėti svetimo gyvenimo, kad ir kaip stengtųsi.”) Na, nebent atsisėsčiau tą knygą studijuoti.

Vienas už kitą gražesni viršeliai - rusiškas leidimas
Vienas už kitą gražesni viršeliai – rusiškas leidimas

Po visokio lengvesnio-sunkesnio skaitymo buvo nelengva. Ypač, kai skaitau ir nesuprantu – ar suprantu, ar ne. Vienu momentu, visai pasimetusi, ėmiau skaityti iš naujo. Kaip Julio Cortazar Klases – atskirai Luelino dienoraščius, Sašos dienoraščius. Saša tai tokia nereali (iš tikro visai reali ir autorė tai patvirtina). Saša tikriausiai ir yra ta mane juodais ilgais plaukais apraizgiusi medūza, tokia pat stipri (įtaigumu) kaip ir (ką tik sugalvojau) Wassmo Dina. Tik Dina turėjo šiaurietiškai mažai žodžių, o Saša tiek, kad gali paskęsti.

lena

Interviu su raganiškai žavinga Lena Eltang.

Labai laukiu kitų knygų. Gaila, kad nebemoku skaityti rusiškai.

***