Author: kzL

Pataisos

~ kzL ~ Leave a comment

pataisos

“Bet visas jo gyvenimas iš esmės buvo tėvo gyvenimo pataisos.”

Štai ir įvyko mano pažintis su Jonathan Franzen (kuriam KŽG įvykdė rožinį kerštą ir šiaip šitam bloge tiek apie jį priplepėjom, nors nieko neskaitėm), autorium, kuris žinomas tuo, kad boratiškai pasielgė su Lietuva, o iš tikrųjų tai pamaitino porą lietuvių arkliena, pastatė tanką ant Vilniaus oro uosto lėktuvų kilimo tako ir dar porą niekšybių apie Marijos žemę parašė. Na ir kaip? Ogi niekaip. Gal truputį juokinga – nereikia šioje knygoje nieko asmeniškai priimti. Galėjo tai būti bet kokia šalis aplinkui – tipo, džiaugtumėmės labiau, jei būtų buvus Baltarusija? Linksėtumėm: “Taip, taip, pas juos taip ir yra – tankai”. Priėmiau kaip pokštą tą Lietuvą, nes iš tikro didelė dalis autoriaus skaitytojų tikriausiai apskritai pagalvojo, kad ta Lietuva tai kokioj Afrikoj, tai kam jaudintis dėl įvaizdžio, kurio papraščiausiai nėra? O ir visa tai, mano manymu, knygoje yra visiškai nesvarbu, nes svarbiasia tema ten yra santykiai. Šeimyniniai. Šeimos narių kaip šiuolaikinei šeimai – užtektinai, tai ir nagrinėjimui temų – štai tiek – iki kaklo. Nors vietomis skaityti pasidarydavo nuobodoka, kai jau normaliai prisėdau, supratau, kad taip buvo dėl skaitymo fragmentiškumo – lietuviškas leidimas 588 psl., tai jei skaitai po mažai, tai ir neįsivažiuoji, o kai skaitai normaliai – viskas gerai (nenusprendžiu, ar suknelę ryt rengtis, ar ne suknelę). Taigi, vėl sakyčiau jautrios sielos patriotams geriau neskaityti, arba prieš tai susipažinti su Užkalnio rašinėliais, kurie truputį atbukins patriotinį jautrumą, o paskui jau ir Franzen galima imti. Nes šeimyninius santykius tai autorius pavaizdavo tobulai. Ir viso skaitymo metu nekilo abejonių dėl to, kodėl vienas ar kitas veikėjas vienaip ar kitaip pasielgė – viskas labai meistriškai ir natūraliai sudėliota. Įtikino, todėl goodreads.com daviau 4/5. Nors jei galėčiau duoti tiksliau, tai sakyčiau 3.9. Toks tat patikslinimas.

***

“Amerika nuo Lietuvos labiausiai skyrėsi būdais, kuriais galingi ir turtingi pavergia neturtingus ir negalingus: Amerikoje – atbukindami protą ir nužudydami sielą pramogomis, nauja aparatūra ir vaistais, o Lietuvoje – grasindami smurtu.” (Na, čia 90-ieji, nepasakysi, kad neteisybė)

Štai ir išaušo

~ kzL ~ 3 Comments

mano pirmoji knygų mugės diena. Man iš paskos galite vaikščioti Knygų žiurkių FB. KŽG klausė, kiek pinigų esu pasiruošusi išleisti, tai atsakiau, kad nulį, bet kaip visi iš patirties žinome, gyvenime būna kitaip, o tam “kitaip” irgi esu pasiruošusi.

Eleanor & Park / Eleonora ir Pakas

~ kzL ~ 11 Comments

park cover

Young adult knygų kategorija tikriausiai buvo įvesta ypatingai kvailiems skaitytojams, o gal ypatingai įkyriems (tokiems, kurie perskaitę knygą netingėdavo skųstis knygynui arba leidėjui, kad įbruko jiems vaikų knygą). Kam iš viso reikia skaitytojus visaip taip riboti ir visais įmanomais būdais siekti, kad sumažėtų sakitytojų auditorija? Ir beje, kaip nusprendžiama, kad tai paauglių arba ne paauglių knyga? Kodėl The Goldfinch, kurioje kokiuose 650 pls. pasakojamas paauglio gyvenimas nėra young adult, o nuostabi The Fault in Our Stars yra? Lietuvoje tikriausiai daug garbių ponių ir ponų įsižeistų, jei kas jiems pradėtų aiškinti, kad Tarp pilkų debesų yra ne jų kategorijai skirta knyga.

Taip ir atsirado mano telefone Eleanor & Park – paauglių knyga. Ir šiaip po Dagilio norėjosi ko nors tikrai neilgo. Ir ką? Graži knyga. Tikra.

Į mokyklos autobusą įlipa naujokė. Raudonplaukė. Visai ne gražuolė, o dar keistai apsirengusi. Autobuse visi jau turi užsiėmę vietas ir nors pilna tuščių vietų, sėstis kaip ir nėra kur. Prisėda prie rytietiškų bruožų vaikino, kuris irgi toli gražu nėra pats populiariausias mokykloje ir visai norėtų išvengti “būti matomas” dėl to, kad sėdi šalia “ryžos keistuolės” – mokykloje daug patyčių, o autobusas  – geriausia patyčių scena. Taip ir sėdi vienas prie kito važiuodami į mokyklą ir atgal. Park pastebi, kad Eleanor skaito jo komiksus. O ir šiaip ji protinga mergaitė. Persimeta žvilgsniais, žodžiais, o paskui, staiga, žiūrėk, važiavimas autobusu tampa nuostabiausia dienos dalimi. Ech, iš tikro prisimeni kokią nors pirmą didelę meilę, pirmą rankos prisilietimą (aaa!!! kaip elektra  nudiegia prisimeni savaitę) ir tą nepakeliamą išsiskyrimą kiekvieną dieną.

“Holding Eleanor’s hand was like holding a butterfly. Or a heartbeat. Like holding something complete, and completely alive.”  

Knyga visai nėra nei rožinė, nei cukruota (kaip pasakytų G.). Eleanor ir Park gyvenime yra daug visokių skaudžių dalykų, ypač Eleanor, bet juk nereiškia, kad dėl tų bėdų Parkui neskaudu ir nepikta. Dar pikčiau, nes būdamas paaugliu mažai ką gali pakeisti ir tiek daug priklauso nuo tėvų supratingumo ir pasitikėjimo.

Ypač rekomenduoju paauglių turėtojams. Nereikia nuvertinti paaugliškos meilės.

“Bono met his wife in high school,” Park says.
“So did Jerry Lee Lewis,” Eleanor answers.
“I’m not kidding,” he says.
“You should be,” she says, “we’re sixteen.”
“What about Romeo and Juliet?”
“Shallow, confused,” then dead.
“I love you, Park says.
“Wherefore art thou,” Eleanor answers.
“I’m not kidding,” he says.
“You should be.”  

The Goldfinch / Dagilis

~ kzL ~ 6 Comments

Na, gerai. Ilgai nerašiau apie Donnos Tartt knygą, nes vis galvojau, kad ateis kažkoks nušvitimas ar ypatinga meilė. Ilgai klausiau, beveik du mėnesius, jei pamenate, Stephen King rekomendavo knygą skaityti ir saugotis, kad tik neužkristų ant kojos tie +800 psl. Galima sakyti, pagrindinis herojus Theo tapo mano važiavimo į darbą bendrakeleiviu – tiek su juo pravažinėta, susigyventa, sakyčiau. Sėdi į mašiną – tuoj ir jis šalia. Kalba. Pasakoja. Tokia ir knyga. Panašus jausmas. Po pirminio įvykio (sprogimo) nėra nei labai daug intrigų, nei kažkokių “greičiau, greičiau, kas bus toliau”, nes įpranti, kad nieko greit nebus, kad viskas detaliai, po truputį, už dvidešimties puslapių. Sutinku su apžvalgininkais, kad tikrai galima buvo apkarpyti knygą ir gerokai. Sako, kokius 300, bet va, kai reikėtų išrinkti, kuriuos, gali būti sunku. Dialogai ar pasakojimai man kartais pasirodydavo be pradžios ir be pabaigos – begaliniai ir nelabai apie kažką, o gal jau man taip pasirodė, kad viskas taip išsitęsę, kai tiek ilgai gyvenau su knyga? Nežinau. Negaliu sakyti ir kad nepatiko, juk būčiau neiškentėjus ir neperklausius.

Aktyvumo tempo ir įdomumo knyga įgauna, kai šalia pagrindinio veikėjo Theo atsiranda neaiškios ukrainiečių-lenkų-rusų kilmės poliglotas Boris. Toks ne gerietis. Bet bent gyvenimas ir knyga su juo įgyja tempo kažkokio, spalvos ir charakterio. Dar vienas mielas veikėjas man pasirodė Theo globėjas Hoby. Užsisvajojęs gerietis. O pagrindinis veikėjas… Po sprogimo muziejuje, netenka savo mamos. Ta netektis devastating. Visas pagrindas iš po kojų. Visą knygą ir ieško to pagrindo. Neisibaigiantis ilgesys, šilumos ir saugumo ieškojimas. Visą laiką noris apkabinti tą vaiką.

Gera knyga, bet ne tokia gera, kad pulčiau visiems siūlyti. Ne 3/5, bet ir ne 4. 3.8. Negi knygos ilgumas knygą pagadino? Labia norėtųsi su kažkuo apie ją padiskutuoti, nes tikrai yra apie ką. Prisipažinkit, kas skaitėt.

Palauk, o paveikslas prie ko? Na, prie muziejaus, prie mamos. Tegul bus tiems, kas ryšis perskaityti. Bent jau recenziją kokią, Kingo pvz.

 

Costa prizas arba vestuvinė dovana

~ kzL ~ 1 Comment

nathan-filer_2805157b

Šiais metais Costa premiją su debiutiniu romanu The Shock of the Fall laimėjo Nathan Filer. Kaip matyti iš visai nematyto autoriaus nuotraukos, laimėjimas jam buvo tikrai netikėtas (kitaip nei Hilary Mantel, jis turėjo tik planą B – nelaimėti), man, atrodo nuo to tik smagiau! Visada džiaugiuosi už debiutantus, nes žymus autoriai jau ir taip žinomi,  norisi, kad kuo daugiau gerų autorių būtų ištraukta į dienos šviesą ir visais jais galėtume džiaugtis. Atsigavęs newly married autorius galės važiuoti tiesiai į povestuvinę kelionę.

Keletas detalių:

1. knygą rašė 10 metų

2. kandidatų sąraše taip pat buvo K. Atkinson Life after Life

3. žada ir toliau dirbti “bank nurse”

4. The novel tells the story of “two brothers who are separated yet united by a tragic accident”, and deals with themes of grief, loss and schizophrenia.

5. paskutinį kartą debiutinis romanas laimėjo 2006 m. (Stef Penney’s The Tenderness of Wolves)

 

 

Geltonų plytų kelias

~ kzL ~ 2 Comments

 

P1200322

Taip jau sutapo, kad kai baigėme skaityti “Nuolstabųjį Ozo šalies burtininką”, apsilankėme Keistuolių teatro spektaklyje “Geltonų plytų kelias”. Knyga tiesiog nuostabi – labai gražus tekstas, geras vertimas, ir gražus leidimas, iliustracijos nerealios. O spektaklis? Na, kai knyga tokia šimtas balų, tai spektaklis man truputuką toks, hmm, net nežinau. Kažkaip garsas nelabai suderintas atrodė, vaikai skundės kad dainelių neina suprasti (pvz. raganos). Bet vaikam patiko, o tai svarbiausia. Mažiukams gal per ilgai yra dvi dalys, ypač sunku po pertraukos sugrįžti į salę, bet finalinė dainelė viską gelbėja, o ir naujoji Keisuolių karta man atrodo šauni. Smagiausia, žinoma, kai į spektaklį įtraukiami žiūrovai. Taigi, viens, du trys – “geltonų plytų kelias, kiekvienam nutiestas, į svajonių miestą…”

http://www.youtube.com/watch?v=W_cR4r3Ybzs

Į švyturį

~ kzL ~ 3 Comments
i svyturi
Pirmojo leidimo viršelis

Šita knyga yra apie tai, kaip žmonės kas sekundę gyvena dvigubą gyvenimą – tą, realybėje ir kitą – galvoje. Juk gali visiškai nekaltai palinkęs virš šiukšlių kibiro skusti bulves, o tuo pačiu metu su tuo pačiu bulvių skustuku mintyse… Patys susigalvokit, ką galit su juo veikti…

Knyga nėra lengva skaityti, nes, skaitytojo (pvz. mano mintys) labai dažnai visai nenorėjo sekti autorės aprašytu minčių srautu, o tekėjo savuoju, taip kad tekdavo labai dažnai grįžti “prasvajotas” knygos dalis, kurios, kaip dažnai pastebėjau, būdavo taip nusvajotos, kad jei išskrisdavo skirtukas, niekaip negalėdavau surasti, kur baigiau skaityti ir pradėdavau ten, kur galiausiai pažindavau skaitytą tekstą. Susikaupimo išbandymas – pasijaučiau labiausiai išsiblaškiusiu žmogumi pasaulyje, kuris pastraipos nesugeba perskaityti nenuklajojęs.

Nepaisant visų šitų žemiškų iššūkių, knyga yra… nerandu, kokį čia žodį panaudoti (“nežemiška” būtų neteisinga sakyti) – išskirtinė, įžvalgi (pvz. apie tai, kaip žmonės įsivaizduoja nesamus dalykus, kaip skirtingai viską mato – atrodo, kaip dar pasaulis nesugriuvo nuo tokio nesusišnekėjimo, net kalbėjimas praranda prasmę, nes kalbėjimu vis tiek dažniausiai pasakoma ne tai, kas norima, o paskui graužiamasi be galo be krašto). Ir jei galvoji, kad, na, jau ne, aš čia tikrai nesiruošiu tokios skaityti, tai sakyčiau, paimk ir perskaityk porą puslapių. Bet kokių, iš vidurio, iš priekio, nes, kaip sakiau knygų klube (prisipažįstu, be knygų klubo įsipareigojimų knyga tikriausiai vis dar gulėtų įpusėta, bet neperskaityta), šios knygos galima paimti bet kurį puslapį teksto ir diskutuoti iki begalybės.

Norisi dar Woolf. Bet po pertraukos. Kaip nesinorės, kai G. taip gražiai apie ją rašo čia ir čia ir dar daug kur, įveskit Woolf į blogo paiešką.

Surask Joną

~ kzL ~ 26 Comments

Leidykla “Nieko rimto” išledo dvi knygutes apie Joną, kurį reikia surasti. Mano vaikai baisiausiai tokias mėgsta. Iš tikro aš ir pati mėgstu. Labai apsidžiaugė, kai pamatė, kad šiandien parnešiau. Žinoma, pirmas klausimas: “o čia man?”. “Ne, ne tau”. ” O kam?”. “Kitiems žmonėms padovanoti”. “O kodėl?”. “Nes leidykla prašė padovanoti kitiems žmonėms?”. “Mama, o tu gali padovanoti tokiems kitiems žmonėms, kuriuos aš pažįstu?” 🙂

Ne bėda, prašom mamų ir tėčių už vaikus susipažinti komentaruose (“Mano vardas Joris. Man 5 m.”), tada būsim pažįstami ir keliems iš pažįstamų žmonių padovanosim po knygą. Bus malonu susipažinti!

surask jona 1surask jona 2

Pirmojoje knygoje Jono reikia ieškoti gatvėje, paplūdimyje, kalnuose, iškyloje, traukinių stotyje, oro uoste, stadione, muziejuje, jūroje, safari parke, parduotuvėje, atrakcionų parke.

Antrojoje, istorinėje knygoje, Joną reikia rasti akmens amžiuje, senovės Egipte, galdiatorių kovos ringe Romoje, pas vikingus, Kryžiaus žygyje, mieste prieš šešis šimtus metų, actekų mieste, senovės Japonijoje, piratų mūšyje, Paryžiuje prieš šimtą metų, aukso karštinėje ir ateities mieste.

Kai prisistatysite, galite parašyti, kuri knyga Jus labiau domina. Nugalėtojus išrinksime artimiausiu metu, kai turėsim laiko.

surask jona aukso
Čia aukso karštinė

Ką finansuoja Kultūros rėmimo fondas?

~ kzL ~ 9 Comments

vilma

Sesės mergaitė Kalėdoms dovanų gavo knygutę. Turėjo būti smagi knygutė apie tai, kaip mergaitė norėjo sesutės, bet juo toliau skaitė knygutę, tuo baisiau darėsi. Na, jau nuo pat pirmo puslapio nelinksma visai. Taip nelinksma, kad natūraliai akys krypsta į leidyklos, išleidusios knygą, pavadinimą (didžiai nuostabai – “Gimtasis žodis”), o dar didesnė nuostaba, kad knyga išleista Kultūros rėmimo fondui parėmus. Atsiprašau, kokios kultūros? Šablonų, diskriminacijos, seksizmo, isterijų ir visokio kito mėšlo, kurio ir šiaip pilna lietuviškame gyvenime? Viso to, nuo ko, turiu vilties, išsivaduos ateinanti karta. Deja, deja, tikrai ne tokias knygas skaitydama.

Matosi, kad autorė gal ir turėjo gerų intencijų – parodė įvairių gyvenimo situacijų, o bet tačiau, tos istorijos ne tik kad nieko nepamoko, bet ir padaro tokias išvadas, kad tiesiog verčia iš kojų. O ir autorės literatūrinė kalba… Kaip ten A. Užkalnis tokią kalbą vadina? “Supermamyčių?”

Štai mergaitė prašo sesutės, o didžioji realistė mama “netekusi kantrybės, išsitraukdavo iš rankinės ir pademonstruodavo savo tuščią piniginę – patį tikriausią įrodymą, kad jokioms sesutėms nelikę pinigų, nes labai brangiai kainavę pasistatydinti naująjį namą, o dabar reikia daugybės baldų, užuolaidų ir šviestuvų. Ir žaislų! To mamytė nepamiršdavo pridurti, kad Emilija neliktų šeimos išlaidų užribyje (psl.8).” Na, tiesiog citata iš knygos, “Kaip užauginti milionierių?”, ne kitaip. Tikrai labiausiai šešerių metų vaikui rūpi, kiek kainavo tėvų užuolaidos, jei dar maža, pagalvok, kaip brangiai kainuoja vaikai. Šiaip gal pats laikas būtų šešiamečiui pradėti aiškinti, kad vaikų niekas neperka, o gimdo, jei jau tokia realistinė knygutė, kodėl mamytei nepasipasakojus kitokios realybės?

Antras skyrelis, toli ieškoti nereikia. Mama neleidžia draugauti su kaimynų vaikais. Kaip gi būtų galima leisti:

-Reikia vandens, – davė patarimą Rokas. tada Justas nusismaukė NEŠVARIAS kelnytes ir – o siaube! (tikrai, o siaube!) – KAŽKĄ (tikrai gi, ką gi ten kažką, gal ufonautą?) išsitraukęs ėmė leisti į smėlį vandens srovelę.

-Nesisiok į smėlį! – užriko Rokas.

Ir tik tada Emilija suprato, ką darė Justas. Bet čia tikriausiai viską stebėjusi pro virtuvės langą, kaip viesulas į kiemą išlėkė mamytė:

-Kas čia dedasi? – suriko ji, stverdama už pakarpos Justą. – Ką čia darai? – net paraudonavusi šaukė ji, o Justas kaip įmanydamas stengėsi sustabdyti tekančią srovelę ir sugrąžinti į vietą nusmauktas kelnytes.”

Žodžiu, žaisti su neišauklėtais kaimynų vaikais buvo uždrausta, o bet tačiau kokia nelaimė namus aplankė – realizmo pamokėlė tęsiasi: “… tarytum iš dangaus nukrito mažutis tamsus vabaliukas. […] vabalėlį pastebėjo ir mamytė. Ji lyg nukrėsta elektros (koks nuostabus palyginimas) pašoko iš savo vietos ir, nespėjus Emilijai net aiktelėti, prispaudė vabalėlį prie stalo pirštu. […]

-Čia gi utėlė! – beveik klykė mamytė (pamiršo parašyti, kad isterikė mamytė). […]

-Paskambinsiu savo mamai ir paklausiu […]

–  Jokiu būdu, – iš nevilties jau net verkė rankomis mostaguodama mam, – tu negali skambinti savo mamai! Tu negali šitaip su manim pasielgti. Tavo mama pamanys, kad aš visiška nevala ir apsileidėlė.

(Toliau vyksta paieška internete ir gydymas smirdančiais vaistais).

-Ša. Juk nenori, kad nuskustume tavo galvytę plikai? (ramina mamytė, prieš tai savo “gražiuoju” nagu pasklaidžiusi dukrytės plaukus).”

Žodžiu, knygutė net neįpusėjo. Fifačkos mamytės personažas toks nuostabiai pamokantis. Ir jokių užuominų į empatiją, vienišų apleistų vaikų elgesio ir gyvenimo problemas, koks skirtumas, juk jie tik beviltiški mušeikos, nuo kurių reikia laikytis atokiau, toks yra receptas. Svarbiausia yra mamytė, gyvenanti savo pasakų namelyje, kur šviesių rožinių dienų nebetemdys kaimynų vaikai, nes, dėkui dievui,  juos “paėmė globoti valstybė” (taip ir parašyta). Faktas. Ką čia daugiau ir kalbėti, rožinėje svajonių pilyje vaikams taip neatsitinka, tik už tvoros, o kas už tvoros – kam rūpi? Ne knygutės autorei tai jau tikrai.

Liūdniausia – knygos pabaiga, nes autorė pažadėjo tęsinį. Ar gali būti blogesnė naujiena? Gal reikia organizuoti akciją, kad parduotos ir į bibliotekas išvežiotos knygos būtų surinktos ir priduotos į makulatūrą? Kad neskleistų savo nuostabios naujienos? Bus visiems didesnė nauda. O Kultūros rėmimo fondas galėtų sumokėti, kad tik Vilma Isevičiūtė daugiau nieko nerašytų.

Ypatingai “smagu”, kai tinklalapiai net nesigilinę rekomenduoja “gyvai ir šmaikščiai” papasakotą istoriją (pvz.). Šmaikštuoliai.

Geriau vėliau 2

~ kzL ~ 1 Comment

Pinokio

Gal ir neįtikėtina, bet Pinokio taip pat nesu skaičius. O bet tačiau, kokia laimė, kad “Nieko rimto” ėmė ir išleido ir dar su Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijomis. Skaitysim su vaikais, kai tik baigsim Ozo burtininką. O kad laimės ir džiaugsmo nebūtų per mažai, leidykla dvi knygas padovanojo žiurkėms. Labai atsiprašome, bet knygas pasiliksim sau – vieną žiurkei Lietuvoj, kitą – Švedijoj. Giedre, gali pradėti vaikščiot tikrint pašto 🙂

P.S. Šita knyga labai man kvepia knygų muge.