Author: kzL

Kaip Rikis rašė istoriją

~ kzL ~ 3 Comments

rikis

Mano šešiametis mokosi skaityti. Skie-me-nuo-da-mas. Sako, kad Elementorius jam jau nusibodo. Klausiu, kodėl, tačiau svarių argumentų neišgirstu. Gal žmogui tiesiog norisi įvairovės ir tiek. Kiek gi gali mama malti, o tėtis kalti. Tai štai, prašom, truputis įvairovės mažiesiems skaitytojams- iš pradžių Rikis (čia tas šuo paveikslėlyje) mokėsi skaityti, o kai jau pažengė skaityme, tai jau galima ir istoriją parašyti. O mažiesiems skaitytojams apie tai skiemenuojant paskaityti.

Beje, matai tą mažą geltoną paukštelį šalia Rikio? Tai čia jo mokytojas. Labai labai protingas ir turintis labai gerų patarimų pradedantiems rašytojams. Ir aš čia nė truputėlio neironizuoju.

-Nežinau, ką rašyti, – pasakė jis mokytojui. (Skiemenuotai, aš patingėsiu brūkšnelius sudėlioti).

-Nesijaudink, – nuramino jį paukštelis. – Sugalvoti gerą istoriją – viena sunkiausių rašymo dalių.

Kaip mums sekasi su tuo skiemenavimu? Visaip, būna geriau, būna blogiau, viskas priklauso nuo nuotaikos ir žodžio ilgumo. Klausantis skiemenavimo kartais labai norisi, kad vertėja būtų lankstesnė ir paieškotų paprastesnio žodžio ar žodžio formos. Nes čia tokia kaip ir dilema, taip, vaikas turi išmokti skaityti sudėtingus žodžius, bet pirmiausia turi apskritai išmokti skaityti, o kai jau išmoksta, tai ir sudėtingus žodžius gali perskaityti be specialios skiemenuotos knygutės. Svarbiausia yra neprarasti momento, nesukelti bereikalingos frustracijos, kuri kelia nepasitikėjimą ir atmuša norą bandyti.

Pavyzdžiui,  vien tik panaudojant paprastesnę žodžio formą, vietoj keturių skiemenų žodis būtų trijų, o tai juk besimokančiam daug papraščiau perskaitytiir suvokti. Juk tekstas tikrai nenukentės je vietoj “mėgs-ta-miau-sią pa-ga-liu-ką” bus tiesiog “mėgs-ta-mas” arba vietoj “at-si-vers-da-vo” tiesiog “at-vers-da-vo”. Tik tiek, o jau žodį daug lengviau sujungti ir suprasti, nes kol kas to supratimo skaitant tikrai ne per daugiausia. Bet nieko, mokomės, su pagalba perskaitom ir sunkius žodžius, o man nėra geresnio jausmo, kaip išgirdus “mama, einam paskaityti”. Ir nesvarbu, kad čia iš didelio noro gauti prizą už skaitymą. Iš pradžių gudriai suviliosim, o paskui, tikiuosi, meilė pati viską sutvarkys.

 

A Little Life

~ kzL ~ 4 Comments

a little

Hanya Yanagihara knyga paskutiniu metu figūruoja visuose įmanomuose sąrašuose ir premijose. Šiuo metu ji kabo Man Booker trumpajame sąraše, buvo National Book Award for Fiction finalistė, Andrew Carnegie Medal for Excellence for Fiction trumpojo sąrašo “dalyvė”. Ir jei koks knygų fanatas nėra jos skaitęs, tai greičiausiai tik dėl to, kad nenorėjo prasidėti su eiline plyta – 700+ puslapių arba kas nors patikimas skatė prieš jį ir patarė pasaugoti nervus ir psichinę sveikatą.

Ši knyga nėra atostogų knyga, anei nėra ji lengvas pasiskaitymas. Kartais ją klausant mane tiesiog surakindavo iš siaubo ir nevilties. Perskaičiusieji knygą sako:  “I will not forget these people a long time but I will not recommend the book to anyone without an ALL CAPS warning. I am exhausted. (Nancy)” arba “The truth is, though, I can’t recommend this book to people, not without knowing them very well. Because it’s a difficult journey that I can’t suggest everyone take. Don’t take this book lightly. But if you do choose to read it, if you choose to flip to that first page, be prepared for something inexplicable and jarring, but resilient and beautiful and ultimately worthwhile. “(Maxwell)

Toks ir yra jausmas perskaičius šią knygą. Niekas nenori savo draugų ir pažįstamų siųsti į tokį košmarą, nuo kurio negali atsiplėšti. Būtent tame ir yra knygos paslaptis – gerai (su kai kuriom išlygom) parašyta knyga su siaubingu siužetu, kraupiomis detalėmis, nuo kurių neina pabėgti, negali knygos numesti, kažkodėl negali sustoti, nors labai norisi. Ir patikėkit, aš savo galvoje turiu tik vieną žmogų, kuriam rekomenduočiau perskaityti tokiais gal profesiniais sumetimais, jei taip galima tuos sumetimus pavadinti.

Viskas prasideda nuo keturių vaikinų, kurie apgyvendinti viename bendrabučio kambaryje, tampa geriausiais draugais. Jie visi labai skirtingi ir mokosi skirtingus dalykus JB – dailininkas, Malcolm – architektas, Willem – aktorius ir Jude – teisininkas. Bet tiek to tos profesijos, iš tiesų knyga yra apie draugystę, meilę, atsidavimą, kantrybę (begalinę, kartais net neįtikėtiną), o taip pat ir išaudojimą, apgavystes, uždarą ratą, iš kurio neįmanoma ištrūkti ir visas pasaulio nelaimes, kažkodėl atitenkančias vienam žmogui, likimo marionetei, su kuria žaidžiama lyg norint įsitikinti, kiek galima pakelti ir kiek tokio apžaisto žmogaus gali pakęsti aplinkiniai.

Prisipažinsiu, vienoje knygos vietoje verkiau. Bet iš laimės, nes buvo toks palengvėjimas dėl kažko gero, kas nutiko. Žliumbiau ir pūčiau nosį, ir toj vietoj, maždaug visai ne pabaigoje, norėjau palaimingai padėti knygą į šalį. Bet padėti į šalį irgi nėra labai paprasta, nes, įtariu, būčiau buvus persekiojama šios knygos iki begalybės, viliojama sugrįžti, pabaigti. Kaip kitaip gali būti, kai numeti knygą ne iš nuobodulio, o dėl blogos pabaigos baimės? Net pabaigus ji visdar persekioja, dar negaliu imtis klausyti kažko kito.

Labai keista knyga.

Autorė apie savo knygą:

“One of the things my editor and I did fight about,” she says, “is the idea of how much a reader can take. To me you get nowhere second guessing how much can a reader stand and how much can she not. What a reader can always tell is when you are holding back for fear of offending them. I wanted there to be something too much about the violence in the book, but I also wanted there to be an exaggeration of everything, an exaggeration of love, of empathy, of pity, of horror. I wanted everything turned up a little too high. I wanted it to feel a little bit vulgar in places. Or to be always walking that line between out and out sentimentality and the boundaries of good taste. I wanted the reader to really press up against that as much as possible and if I tipped into it in a couple of places, well, I couldn’t really stop it.”

Įspėjimai!

Jokiais būdais nesugalvokite pasiimti šios knygos atostogoms.

Neskaityti jautriems žmonėms, linkusiems pulti į depresiją ar savęs žalojimą.

Neskaityti homofobams, nors kas čia dabar prisipažins toks esantis…Jau įsivaiduoju: “aš ne homofobas, bet…”

Neskaityti sunkiu gyvenimo periodu, jei viskas atrodo blogai, nes atrodys dar blogiau.

Negalvoti, kad visa tai sakau tik todėl, kad nenoriu su niekuo dalintis šedevru. Nes aš nežinau, ar tai šedevras. Kažkas tokio. Labai keisto. Tikriausiai verto perskaityti, ką žinau. Bet nesakyk paskui, kad neįspėjau.

 

 

Šuo ir jo berniukas

~ kzL ~ 7 Comments

suo

Koks gražus viršelis! Ir knyga ne mažiau graži.

Istorija prasideda gana įprastai – dažniausiai visi vaikai, kurie neturi šuns, jo nori. Dažniausiai tėvai mano, kad norą turėti šunį galima kompensuoti visokiais kitokiais dalykais, ypač, jei turi daug pinigų. Mano vaikai, aišku, irgi nori šuns, tai aš jiems šuns nebuvimą tikriausiai bandau kompensuoti knygomis. Tuo greičiausiai visai nesiskiriu nuo knygos veikėjo tėvų, kurie atrodo baisiausiai susireikšminę ir nesupratingi.

Sterilieji Halo tėvai nusprendžia, kad maldavimų pakaks ir jie kaip nors pakęs šunį keletą dienų. Per tą laiką tai berniukui jis garantuotai nusibos (jiems tai tikrai), ir tada namuose įsivyraus daiktiška ramybė, kai visi dideli norai yra patenkinami parduotuvėse. Taigi Halo tėtis nuvažiuoja į šunų nuomos agentūrą ir išnuomoja šunį savaitgaliui. Kiek džiaugsmo Halui! Kiek naujų atradimų, pažįstamų ir veiklos! Ir kiek skausmo ir nevilities, kai jam nežinant po kelių dienų šuo yra grąžinamas atgal.

Nieko nebus. Halo kantrybė baigiasi, jis nusprendžia pabėgti iš namų, susirasti savo šunį, jį pagrobti ir keliauti pas senelius! Nuotykiai prasideda! Juose paslėptos gyvenimiškos pamokos apie draugystę, pasitikėjimą, ištikimybę – irgi. Aš irgi užsinoriu šuns, tik nenoriu dar anksčiau keltis iš ryto… Ką daryti?

 

Kaip prisijaukinti traukinį

~ kzL ~ Leave a comment

kaip-prisijaukinti-traukini_1

Vaikystėje taip ir neteko turėti šuniuko. Nepaisant visų pažadų ir maldavimų. Gaila, nežinojau, kad galima laikyti traukinį. Gal traukinio tėvai būtų nenorėję labiau nei šuns ir galiausiai būtų nusileidę?

Skaitai “Kaip prisijaukinti traukinį” ir šypsaisi, nes labai graži knyga. Dar dėl to, kad niekada nepagalvojai, kad galima turėti tokį draugąir dar daip jausmingai – nes vis dėlto prisijaukinimas tokia savotiška apgavystė, na, žinote gi, kaip jaukinami laukiniai arkliai – pirmiausia turi būti pakankamai greitas ir vikrus, kad jį pagautum, paskui kantrus, kad išjodinėtum, ir tik paskui gali džiaugtis abipuse draugyste.

kaip-prisijaukinti-traukini_04_150RGB

Taip ir su traukiniais – kai jau nusižiūri tau patinkantį, ilgai ir kantriai turi jį jaukintis, su juo žaisti ir juo rūpintis, kad jaukinimas peraugtų į tikrą draugystę. Na, o kaip viską padaryti nuo pradžios iki pabaigos – rasite knygoje, kuri gali tapti nuostabia dovana vaikams, mėgtantiems traukinukus. Jau žinau, kam vešiu dovanų.

Balansas

~ kzL ~ Leave a comment

balansas

Kai kur numatau maisto blogerius mininčius savo tinklaraščio lankomumą, pasiguodžiu, kad nėra ko lygintis, nes valgo tai visi, o štai skaito toli gražu ne. Jei knygas valgytume, gal ir knygų blogai  (LT) turėtų milijoną lankytojų per dieną.

Maisto knygos yra tarpinė stotelė tarp knygų skaitytojų ir vagytojų. Aš labai mėgstu maisto gaminimo knygas, nes dažniausiai jos būna labai gražios, atspausdintos ant gero popieriaus ir dar su gražiomis nuotraukomis. Vartau ir gėriuosi. Ir nors pati namie turiu keletą maisto gaminimo knygų ir net turiu susižymėjusi man labiausiai patikusius receptus, kuriuos, mano manymu, net aš, gaminimo nemokša, sugebėčiau pagaminti, dažniausiai jomis nesinaudoju. Jei noriu kažkokio recepto, dažniausiai ieškau internete. Štai toks paradoksas.

Taigi, istorinis momentas, nes šiandien aprašoma pirmoji mūsų blogo kulinarinė knyga. Na, sakysit, ką gi aš ten perskaičiau, receptus ar ką, kad čia dabar aprašynėsiu. Akyli blogo sekėjai tikriausiai prisimena, kad knygą gavau dovanų knygų mugėje, o receptų perskaičiau tik kai kuriuos, skaniausiai atrodančius, o bet tačiau ten yra kur kas daugiau nei receptai. Ir aš visiškai nesišaipydama ir net nevartydama akių sakau, kad ten yra sudėtos geros savijautos paslaptys. Prašom nevartyt akių. Rimtai. Nes “paslaptis” išbandžiau ant savo valios, geros savijautos ir savo lašinių (cha cha cha) ir jos tikrai veikia. Tiesiogiai proporcingai veikia gerą savijautą ir atvirkščiai proporcingai lašinius. Kuo didesnė valia, tuo geresnė savijauta ir tuo labiau šakės lašiniams (iš tikro lašiniai yra kodinis aknės, blogo cholesterolio, aukšto kraujospūdžio ir visokių kitokių velnių žodis). Tai va. Šiuo metu man su valia dėl tam tikrų priežasčių (visiškai nepateisinamų) nesiseka, tai įsivaidzuokite, kaip man viskas veikia proporcingai ir atvirkščiai proporcingai. Negalėčiau knygos autorei Vaidai pažiūrėt į akis. Na, bet mano tokia natūra, kad vis tiek žiūriu ir dar juokiuosi. Ir savęs, aišku.

O knygoje viskas labai aišku ir paprasta – labas rytas, pusryčiai. Paskaitai, ką valgyti pusryčiams, o paskui pasižiūri receptus su jau minėtomis gražiomis nuotraukomis. Pažiūri ir jau pavalgęs. O iš tikro tai paskaičiau ir pradėjau gardinti savo rytinę košę lydytam svieste patroškintom daržovėm. Taip paskanėjo mano pusryčiai! Dar reikia kažkaip nepamiršti gardinimo riešutais ir sėklomis, alyvuogėm, užtepėlėm ir kokiu pesto. Pastoviai pamirštu, nes virtuvėj neturiu fantazijos (išskyrus patiekalų sugadinimo).

Tada, aišku, laba diena, pietūs, ir viso gero vakarienė. Ir dar viskas turi būt skanu. Nes kaip gali būt neskanu, jei skaniai nufotografuota. 😉

Nors ant knygos yra nuoroda, kad joje “skanus maistas ir sveikos gyvensenos idėjos aktyviems žmonėms”, o knygų žiurkės aktyviai dirba galva, na, dar ir su kompo klaviatūra, vis tiek galite rasti geros savijautos patarimų ir patiekalų, kurių gal tik mažiau valgyti reikėtų nei dideliems aktyvistams.

Dabar tai norėčiau išbandyti burokėlių rauginimo receptą, bet nesu net ragavus raugintų burokėlių, kaip žinoti, kad tai, kas gavosi yra tai, kas turėjo gautis? Štai kur klausimas.

Paskutinieji liudytojai

~ kzL ~ Leave a comment

paskutiniai

Baisi knyga. Skaitai ir galvoji, viešpatie, ir kam aš skaitau iš viso tokį siaubą – daug mažų vaikų balsų pasakoja savo kraupius vaikystės išgyvenimus karo metais. Protu nesuvokiamas, ašaromis neišverkiamas. Tokių baisių, kad pasakojantys senukai apie savo vaikystę iš viso kalba vos ne pirmą kartą po daugelio metų. Savo istorijų, kurių nenori prisiminti, bet pamiršti irgi negali.

Originalo kalba šios knygos pavadinimas kitoks – У войны не женское лицо. Ir, atrodo, viską pasako toks pavadinimas. Nemoteriškas veidas karo ir tiek. Išleista 1985 m. Lietuvoje – 1989. Perleidžiant knygą jau reikėtų geros redakcijos, nes atiduota duoklė tarybinei šlovei – garbingai plaikstosi pionierių kaklaraiščiai, blogieji fašistai ir gerieji gelbėtojai – kankiniai.

Goodreads šita knyga vertinama 4,51. Nesuprantama, kaip galima tokiai knygai iš vso duoti kažkokį vertinimą.

Yra toks pasirinkimas – No rating.

Speaking of Boys

~ kzL ~ 2 Comments

boys

Raising Cain berniukų mamoms ir tėčiams reikia turėti prie lovos ir nuolatos skaityti. Neiškenčiau ir nusipirkau dar vieną to paties autoriaus knygą. Nepasakyčiau, kad sužinojau labai daug naujienų, tačiau daug dalykų tikrai priminė – kaip suprasti berniukus, kaip elgtis, kaip reaguoti. Visokiais atvejais – kai jaučiate, kad tolsta jūsų štai prieš mėnesį dar buvęs jaukus ir meilus nuolatos besiglostęs berniūkštis, kai mušasi su broliu arba tyčiojasi iš paauglės sesers, kai tėčiui depresija, kai pagavote rūkant, jei įtariate, kad sūnus homoseksualus, jei radote prezervatyvų, jei problemos su mokykla ir dar koks šimtas reikalų.

Knyga dialogo forma – klausimas iš susirūpinusios mamos ar tėčio, o tada autoriaus atsakymas. “Raising Cain” nepermuša, tačiau praktiškai labai naudinga, lengviau atpažinti ir pritaikyti situacijas. Net jei tavo berniukas dar visai mažas – geriau būti visaip pasiruošus. Įdomu, kad dažname patarime autorius sako maždaug taip: “Na, jei norite visisškai sugadinti savo santykius su sūnumi, tai elgitės taip, tačiau, jei norite santykius išaikyti…” Čia jau prasideda aukštoji matematika. Kartais ir santykiuose kaip matematikoje galima pritaikyti kokią nors formulę, pvz.:

All boys need from their mother is the mother’s calm acceptance that they are growing into men.

Piteris Penas ir Vendė

~ kzL ~ Leave a comment

piteris

Ach, net sustingau perskaičius autoriaus žodžius, kad vaikai yra “linksmi, nekalti ir beširdžiai”. Tikriausiai dėl to, kad šie žodžiai taip žiauriai skamba ir yra gryna teisybė. Bet čia jau tikriausiai suaugusių reikalas apsimesti, kad yra visai kitaip nei yra. O ši knyga ir yra apie tai, kaip vienas berniukas visai nenori suaugti ir gyventi labai rimto suaugėlių gyvenimo. Tik, jei nori sustabdyti laiką, turi išpildyti keletą sąlygų ir tos sąlygos, kaip ir įprasta sutartyse, būna užrašytos mažytėmis raidėmis – turi gyventi Niekados šalyje ir visam laikui atsisakyti mamos.

Būtent toks yra Piteris, berniukas su visais pieniniais dantukais – lengvabūdis nenuorama, pamirštantis visus pažadus. Ir dar žavingas vilioklis, sugebantis išvilioti iš mamų glėbio mergaites, kurios “dirba” mamomis berniūkščiams Niekados šayje.

Kaip Niekados šalyje atsiranda berniukai? Ach, berniukai pamestinukai, “tai vaikai, iškritę iš vežimėlių, užsižiopsojus auklėms. Jeigu per septynias dienas jų niekas nepasigenda, jie išsiunčiami toli, į Niekados šalį, kad būtų padengtos išlaidos.” Su mergaitėmis taip nebūna, nes “mergaitės per daug protingos, kad kristų iš vežimėlių.” Ir tai yra vienitelė pagyra mergaitėms, kurios šiaip dirbdamos mamomis yra “princesės”, dirbančiomis visus juodus mamiškus darbus. Taip, taip, nesiginu, kad taip nėra tikram gyvenime, dažniausiai būtent taip juk ir yra, bet skaityti savo dukrai apie tai, kaip Vendė ado berniukų kojines, kai berniuka tuo metu šėlioja, man kažkaip nelabai patinka. Man labiau patiktų, kad Vendė nevaidintų mamos ir šėliotų kartu su kitais vaikais.

Taip kad knyga truputį vietomis iškrenta iš mūsų laikmečio, tad vyresnieji skaitytojai turi būti pasiruošę paaiškinti, kas ten prie ko prieš šimtą metų būdavo Škotijoje (Lietuvoje greičiausiai būdavo daug blogiau). Nors, čia, žinoma, tik man viskas kliūva, kaip ir su Danuku Dunduliuku buvo, kur visiems labai linksma, o man – labai liūdna. Garsiai skaitant praleidus keletą pasenusių eilučių, viskas eisis puikiai.

***

Ar žinote, kad vardas Vendė (Wendy) yra sugalvotas šios knygos autoriaus J.M.Barrie?

Fates and Furies / Moiros ir furijos

~ kzL ~ Leave a comment

fates

Knyga figūruoja visokiuose geriausių 2015 m. knygų sąrašuose, o labiausiai gal intriguoja dėl to, kad ją geriausia metų knyga pripažino Barakas Obama, na, ir dar Amazon. O man reikėjo už kažko užsikabinti po Ferrantes triumfo štiliaus, kai nieko nenori, nes, atrodo, geriau nebus jau.

Fortūnos ir Furijos. Sėkmė, likimas ir atsitiktinumas prieš kerštą. Štai kas taip suintrigavo poną prezidentą. Labai prezidentinė tema, ane? Kiekvieno politiko kelyje po fortūną ir furiją už kiekvieno posūkio. Bet, pala pala, čia ne apie politiką. Čia apie santuoką.

Abiejų knygos herojų asmeninės istorijos gerulės, yra ką papasakoti (bet vienas kitam nelabai pasakojasi). Klausant vis persekioja toks negerumo jausmas – kaip žmonės vienas kito nepažįsta diena iš dienos šalia gyvendami ir aplinkai kurdami svajonių poros įvaizdį. Kaip Mathilde prisipažįsta – savo vyrui Lotto ji nemeluoja, ji tiesiog nepasako, o ir kas sakytų, kai ir pačiam greičiausiai norėtųsi daug ką pamiršti.

Great swaths of her life were white space to her husband. What she did not tell him balanced neatly with what she did. Still, there are untruths made of words and untruths made of silences, and Mathilde had only ever lied to Lotto in what she never said.

Bet ji ne tik Lotto nesipasakoja, beje, Lotto jai irgi nelabai, jos istorijos beveik niekas nežino ir Mathilde tikrojo gyvenimo vienatvė, sugebėjimas susitvarkyti su tokiu mastu išgyvenimų be niekieno pagalbos ir paramos, ypač ankstyvoje vaikystėje, yra toks, kaip čia pasakius – neįtikėtinas.  Tiesiog man pasirodė truputį rieboka vienam žmogui. Lotto’ui irgi kiek per riebu pasirodė (nes jis gal ne toks kiborgas kaip žmona), nors sužinojo tik mažą dalelę graikų dievų intrigų ir detektyvų.

lauren

Manau, ne veltui goodreads duoda knygai 3,60. Daugybė komentarų apie tai, kaip apie 80 puslapį knygą norėjosi mest į šalį (kaip ir man, nors nežinau, kelintas ten puslapis buvo). Sakyčiau, autorė tikrai turi ką pasakyti, bet, va, su skaitytojo įtikinimu… Gan daug abejojančių, nors pilna ir susižavėjusių. Daviau 3. Bet tas trejetas toks sakantis, kad visai verta paskaityti, ypač jei patinka tokio tipažo knygos, kaip “Gone Girl” arba “Girl on the Train”. Gal patikėsi arba šiaip pasidžiaugsi, kad tavo iš pažiūros nuobodus gyvenimas gal visai ir nieko.

PS Prikabinu ir lietuvišką viršelį

Groff_moirosirfurijos_.indd

 

 

Du miestai ir sala

~ kzL ~ 4 Comments

du miestai

Pasiėmusi knygą galvojau sau, paskaitynėsiu, pavartysiu (man labai patinka tokio leidimo, tokio viršelio, tokio maketavimo ir šrifto knygos), visai negalvojau, kad taip imsiu ir įkrisiu, kaip į triušio urvą – down down down – į miestus ir salas, okok, salą.

Nežinau, kaip čia parašyti, apie ką knyga. Gal apie detales? Smulkmenas ir judesius, iš kurių susiklijuoja gyvenimai, miestai ir salos? Knyga – “Mažmožių dievas”. Knyga – scena – autorė pastato joje porą personažų, o tada gali juos režisuoti ir visaip žaisti. Pavyzdžiui?

Pavyzdžiui,

Trys draugai

Vieną dieną eidama gatve pamačiau du besišnekučiuojančius vyrus. Šalia jų ramiai tupėjo didelis baltas triušis.

Viskas? Viskas. Čia iš tikro, ar sapnavo? Kodėl triušis, o ne šuo?  O gal vis dėlto ten buvo triušis, gal neįsidėjo linzių ir pūkuotas šuo pasirodė kaip triušis? Nes iš kur tas tiušis vidury miesto? Ir dar ramus. O tas triušis su apavadėliu buvo ar be? O jei be, ta jie nebijojo, kad jis pabėgs, jį partrenks mašina ir tada teks jį suvalgyti. Ir iš viso, palikit tą triušį ramybėje, nes

Kartu

Gatvėje toliau vienas nuo kito sustatytos kėdės norinčiųjų jomis naudotis nesulauks. Po vieną sėdėti niekas nenori.

Tokia kėdė labai tiktų skaityti tokiai knygai. Manau, viena(s) ilgai nesėdėtum. Jei tos kėdės neįmūrytos į šaligatvį, kas nors prisislinktų pažiūrėti, kur prapuolei ir ko ten juokiesi (na, išskyrus mano sesę, kuri, kaip jau esu sakius, skaitydama ir žiūrėdama filmus garsiai nesijuokia, rimtuolė mat (oi, kaip gausiu velnių!)).

Aišku, galima skaityti ir norint daugiau sužinoti apie NewYork, Madrid ir Bali. Bet geriausia skaityti norint juos pajausti.

 

 

Debesėlis, vertas milijono

~ kzL ~ Leave a comment

DEBESELIS (1)

Gavau dovanų štai tokią knygą. Kadangi vaikams dabar skaitau kitą, o buvo smalsu, tai greit perskaičiau viena.

Ar patiko? Visai smagi knygutė. Labiausiai man patiko iliustracijos (Asta Puikienė) ir vaikų verslo planas. Istorija tokia, kad Miglės tėvelis bankrutavo, taigi vietoj to, kad atostogautų viloje Ispanijoje, ji tupi pas močiutę, kai tuo tarpu tėveliai kažką veikia užsienyje. Ką jie ten veikia, autorė nutyli (tikriausiai ne vaikų reikalas), bet kažkaip truputį keista, kad šiais laikais skypu vaikas su tėvais kalbasi kas antrą vakarą, nes nėra ryšio. Čia tikriausiai jau technologijų pažanga savo padarė. Vargšai autoriai – parašai knygą per kokį porą metų, o technologijos būna taip pažengusios, kad “nėra ryšio” pasidaro be ryšio. Na, bet mažieji skaitytojai greičiausiai nepastebės.

Taigi, pas močiutę atostogauti nėra taip jau blogai, kai močiutė mylima ir pilnas kiemas vaikų. Ir jie faini! Ir tikroviški. Pavyzdžiui, nepuola iš karto draugintis, nors ir kaip nori. Iš pradžių sekioja iš paskos, pakui padaro porą siurprizų, o užgraužus nuoboduliui galima ir susipažinti. Primena vaikystę. O bet tačiau atsitinka nelaimė – suserga Miglės šuo Debesėlis, o pinigų brangiam gydymui nėra. Gydymas brangus, bet Debesėlis irgi, tad draugams sukrapščius visas santaupas likusius pinigus reikia kaip nors užsidirbti. Štai čia ir reikia verslo plano. O verso planas iš karto prišaukia daug visokių naujų žodžių ir sąvokų, kurias reikia sužinoti, suprasti ir įgyvendinti. Idėja, prekė, rinka, akcijos, paslauga, atskaitomybė – apie viską knygoje galima paskaityti. Tiesa, vietomis sąvokų aiškinimai man atrodo kiek ištęsti ir sudėtingi (aš čia matuoju pagal savo vaikų amžių, jie dar tik viena koja patenka į rekomenduojamo amžiaus tarpsnį – 8-12 metų vaikams), manau, tokias vietas tiesiog reikėjo labiau praskiesti dialogu, kad skaitytojas neprarastų susidomėjimo ir netektų skaityti ilgo teorinio tėvelio monologo.

Taigi, išskyrus kiek mistifikuotus tėvus ir jų reikalus, visa kita susiskaitė smagiai. Labai smalsu bus išbandyti su vaikais ir pažiūrėti, kiek temps jų susidomėjimas ir supratimas, bet, manau diskusijoms tikrai bus temų, ypač apie tai, kaip reikia siekti užsibrėžto tikslo (pvz., sutaupyti/ užsidirbti pinigų norimam daiktui), bet kartu verslaujant nepamiršti ir kitų dalykų – draugystės, įsipareigojimų, etikos ir t.t.

 

 

Šilko rūmai

~ kzL ~ 2 Comments

silko-rumai-1

O čia tai geras! Arthur Conan Doyle prisikėlė iš mirusių. O gal Šerlokas Holmsas? Jau girdžiu Baskervilio šunį kaukiantį tyruose…

Vienu žodžiu, Anthony Horowitz padirbėjo puikiai (Rasa Drazdauskienė tai puikiai kaip visada), nes visiškai nesijaučiau skaitainti ne sero knygą! O suskaičiau tai vienu užsėdimu (tokių jau seniai nebūna), gal greičiau – viena akimi – na, čia taip galima sakyti, kai skaitai bet kurią įmanomą minutę, namų chaosui sukantis apink mano ašį.

Viskas pagal klasikinį scenarijų – į 221B Baker gatvę užsuka garbingas džentelmenas – skrybėlės, lazdos, arbatėlės ir kiti atributai – yra problema. Geriau jau gerbiamasis būtų susiradęs kitą detektyvą, nes šis tai geriau mirs nei jo puzzle neturės vienos detalės… O tos detalės niekas nenori nei pripažinti esančios, nei puzlo skylės egzistuojančios. Beveik karalius nuogas. Ieškojo vieno, o rado kitą, t.y. abu rado, nebūtų Šerlokas Holmsas.

Beje, jei nematėte BBC šiuolaikinio Šerloko – labai rekomenduoju, iš tikro iš pradžių net galvojau, kad knygoje kažkas panašaus, bet ne, jei seras Artūras prisikėlė, tai prisikėlė savo laikuose, garbingai džentelmeniškai.

sherlok

 

Lėti ir tylūs dalykėliai

~ kzL ~ Leave a comment

lėti

O čia tai visai ne vaikams. Na, gerai, gerai, ir vaikams. Kai perskaičiau 23 puslapį ir verčiau toliau, pamačiau, kad jau viskas ir net supykau, nes norėjau daugiau! Kaip taip galima! Tie ledai taip greitai baigiasi! Ne, čia net ne apie tai – čia ledai nukrito nuo kaušelio ant žemės!!! Vos kelis kartus palaižius!

Labiausiai man patiko “Iš kur atsiranda vaikai” – net graudu, nes tobula.

Ir “Apie mamą”, nes

… ir tuomet, kai jos laikinai nėra, tau nieko blogo negali atsitikti. Jei nepaleisi jos neregimos rankos.

 

 

Stouneris

~ kzL ~ 1 Comment

stoner

Visų pirma, šios knygos viršelis yra toks, pro kurį praeiti bent jau man būtų neįmanoma. Jaučiu, galėčiau jį įsirėminti ir pasikabinti kaip paveikslą. O dar sako, nevertink knygos pagal viršelį. Čia blogiems viršeliams skirta, ne geriems. Ačiū leidyklai, kad nesiėmė išradinėti naujo viršelio.

Kaip sako knygos anotacija “Pirmą kartą išleistas 1965 m. šis kūrinys liko beveik nepastebėtas. Antram gyvenimui jis buvo prikeltas 2003 m., kai pasirodė “New York Books Review Classics” serijoje.” Ir tai yra tobulai klasikinis romanas. Tobulas, nes atrodo, kad nėra nė vieno nereikalingo žodžio ir nė vieno nereikalingo žingsnio. Tiek, kiek reikia parašyti apie žmogaus gyvenimą.

Part of “Stoner” ’s greatness is that it sees life whole and as it is, without delusion yet without despair. Tim Kreider

Skaitant knygą manęs visą laiką neapleido kažkoks laikinumo jausmas. Ne akimirkos laikinumo, bet viso gyvenimo laikinumo. Stouneris iš niekur atėjo į universitetą, toks jausmas, kad iki tol net negyveno, o tik šiaip egzitavo kaip tėvų ūkio vienas padargų. Nematomas, nepastebimas žmogus. Visai netikėtai universitete atsiradęs, iš tikro tik tada ir pradėjo gyventi, atsivėrė žmonėms ir pasauliui, keletą kartų spjovusiam jam į veidą. Taip šlykščiai ir, žinoma, žmonių, kurių šiaip gyvenimo tikslas yra neleisti kitiems ramiai gyventi. Jei ne man, tai ir ne tau.

Bet negalvok, kad čia toks neviltingas ir niūrus romanas. Pusę gyvenimo nuolankiai besitraukiantis visiems iš kelio, antroje gyvenimo pusėje Stouneris tarsi įsikūnija į savo pavardę – tampa akmeniu tam pačiam kely, kurį ankščiau visiems užleido. Kai jau atrodo nebėr ką prarasti, galiu užsispyrusiai mėgautis savo esatim – dabar jau jūs apeikit, jei trukdau, nes man taip gerai ir į šalikelę aš nesitrauksiu. Taip žavingai, kad neįmanoma skaitant nesišypsoti ir nepavydėti Stounerio studentams.

Keturiasdešimt trejų metų Viljamas Stouneris sužinojo tai, ką kiti, daug jaunesni, sužinojo ankščiau už jį: Kad tas, kurį myli iš pradžių, nėra tas, kurį myli pabaigoj, ir kad meilė – ne pabaiga, o vyksmas, per kurį vienas žmogus stengiasi pažinti kitą.

Romanas dar vadinamas “Didžiojo Getsbio” antipodu. Va taip gražiai Tim Kreider jį paaiškina  straipsnyje “Geriausias Amerikos romanas, apie kurį niekad nesate girdėję”:

“Stoner” is undeniably a great book, but I can also understand why it isn’t a sentimental favorite in its native land. You could almost describe it as an anti-“Gatsby.” I suspect one reason “Gatsby” is a classic is that, despite his delusions and his bad end, we all secretly think Gatsby’s pretty cool. Americans don’t really see him as an anti-hero or a tragic figure—not any more than they see the current breed of charismatic criminals on cable as villains. Gatsby’s a success story: he makes a ton of money, looks like a million bucks, owns a mansion, throws great parties, and even gets his dream girl, for a little while, at least. “Stoner” ’s protagonist is an unglamorous, hardworking academic who marries badly, is estranged from his child, drudges away in a dead-end career, dies, and is forgotten: a failure. The book is set not in the city of dreams but back in the dusty heartland. It’s ostensibly an academic novel, a genre historically of interest exclusively to academics. Its values seem old-fashioned, prewar (which may be one reason it’s set a generation before it was written), holding up conscientious slogging as life’s greatest virtue and reward. And its prose, compared to Fitzgerald’s ecstatic art-nouveau lyricism, is austere, restrained, and precise; its polish is the less flashy, more enduring glow of burnished hardwood; its construction is invisibly flawless, like the kind of house they don’t know how to build anymore.

Author John Williams
John Williams