Author: kzL
Churchillio veiksnys. Kaip vienas žmogus lėmė istoriją
Ir atsitik tu man taip, kad pasaulis per vieną dieną ima ir apsiverčia aukštyn kojomis ir mano skaitoma knyga tampa savotiška to apsivertimo įkaite. Pradėjus skaityti, knygos autorius Boris Johnson man buvo nė motais, o štai atsibudus Brexit rytą, BJ tikrai netapo mano mėgstamiausiu rašytoju, jau nekalbu apie dieną, kai jis papraščiausiai pasiplovė nuo to, ką prisidirbo. Vargšas mano skaitomas Winstonas. Jis lyg ir iš vis ne prie ko. O bet tačiau… Knygoje daug pamąstymų apie tai, kokią Didžiąją Britaniją Winstonas Churchillis matė Europoje ir kaip jam greičiausiai nepatiktų tai, ką dabartiniais laikais išvystų. O gal? Kas žino.
Skaičiau prisiklausius visokių nuogirdų, kad smagiai ir įdomiai parašyta. Tikrai smagiai ir įdomiai, bet esant dabartinėms aplinkybėms atsiranda savotiškas nepasitikėjimas autoriumi, o kadangi knyga apie istorinę asmenybę, tai neramu, kad nebūtų sužaista faktais. Pats autorius nagrinėja daug Churchilliui priskiriamų juokelių ir frazių, ieško šaltinių patvirtinančių posakių autentiškumą, o skaitant norisi tikrinti autorių, jo pateiktus faktus ir aplinkybes. Ar tik nesusukta norima kryptimi?
Knygoje Churchillis pateikiamas kaip Antrojo pasaulinio karo didvyris. Idėjinis vadas, nusprendęs nepasiduoti Hitleriui, supratęs, kad, nepaisant didelio vidinio Amerikos nepritarimo įsitraukti į karą, Europa be jos indėlio neišsivers, todėl panaudojęs visus savo sugebėjimus ir žavesį, oratorinius sugebėjimus ir gudrumą, kad prisišauktų JAV į pagalbą.
Neįtikėtinai produktyvus rašytojas, Nobelio premijos laureatas, pats parašęs tūkstančius kalbų, straipsnių ir knygų, nuotykių ieškotojas, kuriam ramybės būsenoje svildavo padai ir norėdavosi pulti į karo ugnį. Patrakėlis savimyla, ekscentrikas ir geraširdis jautruolis – kas tik jis nebuvo. Šimtas žmonių viename. Žmogus ugnikalnis.
Na, bet kokiu atveju sužinojau daug visokių istorinių reikalų, supratau, kad nuo mokyklinių laikų esu labai daug ką pamiršusi, daug ko iš viso nežinojau ir nežinau ir gal reikėtų susirasti ir paskaityti kokią knygą apie viską, pvz.:
Beno knyga. 9 skyrius
Beno knyga. 8 skyrius
Save keičiančios smegenys
Atsiprašau, didesnio paveikslėlio nėra, o kadangi knygos klausiausi, tai nufotkint negaliu.
Knyga labai patiko, labai įdomi. Sėdžiu visa patenkinta ir džiaugiuosi savo smegenimis, nes pagal knygą įsivaizduoju, kaip jos viską gali ir kad nežadu leisti joms su laiku apkerpėti ar kitaip nukvakti. Tegul nė nebando. Bus treniruojamos ir dresiruojamos. Ir jokių ten “Man su atmintim blogai.” Basta. Užteks. Kadangi yra stebuklingas instrumentas, tai tegul stebuklus man ir demonstruoja. Nes knygoje, tai patikėkit, tiek visokiausių stebuklingų dalykų prašyta, ir niekam ne paslaptis, kad mes tų savo turtų ir užslėptų lobių papraščiausiai nemokame panaudoti, o sudėtingiausiai – dar tiek apie šitą lobį nesuprantame.
Gyvūnų mylėtojams rekomenduoju skaityti atsargiai, nes, ačiū gyvūnams (žemai lenkiuosi), bandymų su jais dėka, mums pavyko šį tą apie savo smegenis suprasti. Bet silpniems nervams greičiausiai bus per žiauru apie tai skaityti.
Šiaip manau ši knyga turėtų būti analizuojama per biologijos pamokas, nes tada visiems būtų žiauriai įdomu ir visi norėtų būti mokslininkais. Gal kiek perdedu, bet aš tai tikrai būčiau norėjus, gal šios knygos ir pritrūko iki visiško norėjimo. O taip pat ir per kūno kultūrą, nes būtų irgi buvę super įdomu, o geriausia, tai kad bendrai per biologiją ir fizinį, ir tada Lietuvoj visi būtų žiauriai protingi. Tai va, šviesios ateities knyga. Netingėkit, paskaitykit, ypač tie, kurie savo aplinkoje turite nukentėjusių nuo insulto ar šiaip dėl įvairių traumų turinčių problemų su judėjimu, koordinacija ir taip toliau. Nes gal ši knyga taps šviesa tunelio gale.
Beno knyga. 7 skyrius
Brolija. Atstumtieji
Geriausia pasaulyje knyga!
Iki kito geriausio karto!
Nevykėlio dienoraštis. Rašyk ir tu
Aš: kodėl pasirinkai skaityti šitą knygą?
Mano dukra: Skaityti ir rašyti!
Aš: Na, gerai, skaityti ir rašyti. Tai kodėl?
MD: Todėl, kad labai įdomi knyga, kai aš pirmą kartą skaičiau. Pirma dalis labai įdomi.
Aš: Ir kas tau čia patinka?
MD: Labai juokingos istorijos ir dienos.
Aš: Kokios dienos?
MD: Kai jis (nevykėlis, jo kitoks vardas – Gregoris) rašo dienoraštį.
Aš: O šitoj knygoj irgi rašo?
MD: Ne, šitoj knygoj reikia kurti savo dienoraštį.
Aš: Tai ištisai reikia pačiam rašyti, ar pagal kažkokį pavyzdį?
MD: Pagal kažkokį pavyzdį. Dabar dėkim pavyzdį
Aš: Tai paaiškink, kaip viską darei.
MD: Tiesiog rašiau, ką sugalvojau, kas mano galvoje.
Aš: Tiek daug TV!!!
MD: Tai čia netyčia gali per didelį padaryti.
Aš: Nu, tikiuosi, kad netyčia…
Aš: Ką dar gali apie knygą pasakyti? Kokios temos tau dar labiausiai patiko.
MD: Įdomi… Ten yra daug komiksų. Man labai patiko tema smegeninė.
Aš: Šita, kur viršuj?
MD: Aha. Ir dar “Ką pasiimtum į negyvenamąją salą.”
Aš: Tai ką tu pasiimtum?
MD: Aš dar neužpildžiau. Visą namą pasiimčiau.
Aš: Tai viskas? Dar nori ką nors papasakoti?
MD: Ne.
Aš: Tai gal pasakyk, kad ir kitos Nevykėlio knygos tau labai patinka?
MD: Taip. Labai patinka.
Aš: Tai ačiū, kad pasidalinai.
MD: AAAAA.
Tvarkingų namų stebuklas
Mano namai didžiąją savo gyvenimo dalį būna labai labai apkuisti. Ir didžiąją savo gyvenimo dalį aš per tą betvarkę perlipu ir einu skaityti knygos, nes betvarkė man skaityti netrukdo (čia ir yra toji paslaptis “kada tu skaitai?” – kai kiti tvarkosi, aš skaitau). O bet tačiau, jaučiuosi žiauriai pavargus ir pikta nuo nuolatinio tvarkymosi ir daiktų rankiojimo (nes tai mažina laiką, kurį galėčiau praleisti skaitydama), tai greičiausiai pasiekiau tokią ribą, kai reikia kažką daryti, o paskutiniu metu kažkaip labai pradėjo į akis kristi knygos apie namų tvarkymą, tad su didelėmis viltimis ir mažais akių vartymais aš jų imuosi. Taip taip – aš.
Tik dabar nesijuokit, nes pradėjus skaityti, pusę pirmos atsikėliau iš lovos ir pradėjau mesti lauk daiktus. Ne pagal knygoje rekomenduojamą tvarką, kad reikia pradėti nuo rūbų – pirmiausia pradėjau nuo popierių. Ir išmečiau pilną juodą maišą popierių! Tą maišą vos pakėliau, tad kitą dieną vilkte nuvilkau į mašiną ir nuvežiau į konteinerį. Ir čia dar ne pabaiga, nes norėjau ir pamiegoti, ne tik tvarkytis. Ir didžiausias nervas dabar, kad aš ne namie ir negaliu išmesti/išdalinti pusės daiktų. Tad vienintelis mano noras dabar yra, kad tik mano sveikas įniršis neišblėstų.
Žinau, kad neįvykdysiu visų autorės rekomendacijų, nes autorė yra totali tvarkos maniakė, o aš – knygų, tai mūsų biolaukai truputį nesutampa, bet mano naktinis popierių metimas rodo, kad knyga veikia!
Glesum
Net jei nesusigundysite skaityti, vis tiek susiraskite knygyne ir palaikykite rankose žvaigždėtą knygą. Nežinau, ar matosi, kad šviesoje knyga spindi? Grįžulo ratai tarp kitų mūsų galaktikos žvaigždžių. Labai super.
O buvo taip, kad aš stovėjau prie pajūrin atsitemptų knygų krūvos ir galvojau, kurią čia temptis į pliažą. Ir išsirinkau ploniausią, nes ir taip daug daiktų nešti, kur jau ten storą… Ir kai įkritau, tai kol neperskaičiau ir neiškritau. Kažkaip labai jau įtraukiančiai parašyta ir labai džiugu, kad lietuvės autorės ir dar su ne bet kokiu viršeliu.
Įspėja autorė. Tikrai, gal buvo, o gal ir nebuvo, kas ten žino, kas vyko mūsų šiandien vaikščiojamose žemėse prieš dvidešimt amžių. Neapsigaukite visokiais prietarais apie nuobodžią lietuvių literatūrą – aprašomoji istorija apie Seliją, jos vyrą Gondą ir jo namo parsivežtą pagrobtą merginą, kurią jis pavadina Glesum (Gintare) visai nebanali, o tokia gryna, tikra ir… gyvenimiška.
Gryna ir paprastumu graži ir autorės kalba. Atrodo, antrame mūsų eros amžiuje kalba ir negalėjo būti kitokia – tik tokia. Pasakojimas srūva natūraliai ir su intriga, tiesa, kartais vis nusistebi, ar tikrai taip galėjo būti, bet iš kitos pusės, kodėl gi ne, kodėl gi ne.
Likau maloniai nustebinta.
Paskutinis elfas
“Paskutinį elfą” vakarais skaičiau vaikams. Skaičiau ir galvojau, kad brolis gal kiek per jaunas (6) šitai knygai, nes jautėsi, kad sunku išlaikyti dėmesį ir išvengti visokių pašalinių darbų. Žinoma, vienas iš amžiaus nustatymo kriterijų gali būti ir iliustracijos – teksto čia daug, iliustracijų nėra ir reikia viską pačiam susigalvoti ir susikurti. Tad sakyčiau, kad nors taisyklių kažkokių amžiui ir nėra ir visi skaitytojai yra labai skirtingi, bet gal skaitytojas turėtų būti ne jaunesnis nei 8-9. Bet aš čia gal labiau orientuojuosi pagal savo klausytojus, tad nuomonė labai asmeniška.
Bendra knygos nuotaika man pasirodė kiek apokaliptinė. Na, gal ir natūralu, pažiūrėkite į knygos pavadinimą – elfas tai paskutinis… Jis dar visai mažytis, vos gimęs, bet labai protingas, protingesnis už sutiktus žmones, ir dar labai jautrus ir geras, turintis ypatingus ryšius su praeitimi. Toks šviesos spindulėlis tvano užgrobtoje žemėje. Ir misija jo knygoje – būti geru, būti gėriu.
Žmonės irgi tokie nelaimingi – suaugę žiaurūs dėl to, kad reikia išgyventi, vaikai – skriaudžiami ir našlaičiai – kažkaip iš tiesų nelengva skaityti. Bet čia gal taip suaugusio akim atrodo, vaikams gal kitaip? Vaikams gal čia nuotykiai? Tikiuosi, kad taip ir yra.
Astrologijos vadovas sudaužytoms širdims
Simpatiškas knygos viršelis su pažadais prajuokinti. Galbūt tobulas pliažo skaitinys? Bandom? Bandom.
Skaitau skaitau – smalsu, bet nelabai juokinga, na, ne tai, kad liūdna, bet nejuokinga. Žodžiu, Alisa yra tokia truputį išsiblaškius mergina, įsikibusi seniai pasibaigusių santykių, kartais per daug gerianti vakarėliuose ir šiaip, juodas dabar jai mėnulis – ir nieko čia nepakaltinsi, kai viskas nesiseka ( o dar ir skaitytoja norėtų įspirti į užpakalį). Neviltis tiesiog, kai jau gerokai per trisdešimt ir visos draugės aplinkui kažką poravimosi srityje jau yra nuveikusios. Spaudimas nerealus, įtariu, kad bus kažkas kaip Agnės Pačekajės “Prisirpusios senmergės išpažintyje”. Bet nesužinosiu, nes vienos neskaičiau, o kitos nebaigiau.
Ne paslaptis, kad žiauriai nemėgstu nebaigti knygų, bet pati sau prisižadėjau, kad pradėsiu mesti. Kas įdomiausia, kad mečiau ne dėl to, kad visai neįdomu, iš tikrųjų tai smalsu, kaip ten bus ir kaip autorė sudėlios savo knygos veikėjų horoskopus, na, bet skaityti, kaip herojė negali tris puslapius apsispręsti, ką rengtis, na, man čia jau per daug. O apsi- ir nusi- rengti gali daug kartų, nes knyga tai ne plona – virš penkių šimtų. Tiesiog man per daug visokių vardinių batų, suknelių ir makiažų, o taip pat ir kino filmų pavadinimų, pagal kuriuos turėčiau geriau suprasti knygos nuotaiką. Kažkada jau rašiau, kad labai nemėgstu, kai rašoma, kokios firmos batai ar mašina pravažiavo. Mane užknisa. Tikriausiai iš pavydo, nes neturiu nei tokių batų, nei tokios mašinos.
Bet čia tiesiog nesutapo mano ir knygos horoskopai. Aš labai tikiu, kad kažkur visai netoliese šios knygos laukia jos skaitytoja. Kuri alpsta nuo batų, myli savo rūbų spintą ir žino, kaip susiderina jos ir jos draugužio horoskopai.
Ranka, kuri pirmoji suėmė manąją
Na, negalvojau, kad mano rankose “Svajonių knygos”, bet kaip sakant – nesakyk niekada. Įdavė įrankas ir turiu. Žodžiu, buvo pasinaudota mano smalsumu ir gera valia (šitoj vietoj reikia nusišypsoti, nes šiaip ši skambi frazė – juokinga, ypač mano lūpose).
Nu, ir ką? Ogi visai nieko. Nėra kažkoks metų šedevras, bet gi šito ir nesitikėjau, ane? Bet nėra kažkokia tūpa knygelė, kurią autorius pasirašo slapyvardžiu, nes jam pačiam jos gėda. Skaičiau lengvai ir greitai oro uosto salėje ir lėktuve, intrigos netrūko, kad puslapis vytų puslapį, vertimas irgi visai nieko, išskyrus “high chair”, kuri verčiama kaip “aukšta kėdė”, nors, mano manymu, turėtų būti verčiama kaip “vaikiška kėdutė”, nes lietuviai nereitinguoja kėdžių pagal jų aukštį, or ir dėl tiesioginio pavadinimo vertimo būtų verta padiskutuoti, bet tik tiek.
Nors pradžia tokia atrodo gan saldžiai – pagyvenęs (gerai, gerai, keturiasdešimtmetis) vyriškis iš Londono užkalbina dvidešimtmetę mergiotę kaime, paflirtuoja ir pašnekina, na ir jau galima nujausti, kas ten turėtų įvykti (tik per daug neįsijauskite), bet čia tik pradžia. Ta mergiotė iš tiesų išvažiuoja į Londoną ir įsisuka į bohemišką gyvenimą (ne be vyriškio pagalbos). O štai kita siužeto linija vystosi šiais laikais ir tos linijos turi susitikt kažkur.
Tokia truputį supinta istorija, kai visokios praeities paslaptys iš pasąmonės lenda per visus galus ir tuos gaus reikia sugaudyti ir surišti, kas pabaigoje labai sėkmingai ir įvyksta. Bet mįslių įminimas nebūtinai reiškia laimingą pabaigą, šiuo atveju- naują pradžią, kai reikės išmokti susidėlioti save iš naujo.
Nors ir nelinksmas, bet visai geras skaitinys atostogoms.
The Noise of Time / Laiko triukšmas
Kas gai būti geriau už mažai ir tobulai? Aišku, tobulai visada norisi daug, bet dažniausiai taip nesigauna, kaip jau pastebėjome iš paskutiniu metu išleidžiamų plytinių knygų, kurių 150 puslapių galima išmest lauk.
The Noise of Time yra naujausias Julian Barnes kūrinys. Toks pat trumpas kaip ir The Sense of Ending, ir toks pat geras (su nekantrumu lauksiu gero vertimo ir mielai skaitysiu dar kartą). Plytų rašytojai galės nusigraužti sau nagus, kai Julian laimės dar vieną premiją su plona knyga.
Kas mane labiausiai nustebino ir sužavėjo – kaip žmogus, negyvenęs Sovietų Sąjungoje, taip gerai suvokia gyvenimo už geležinės uždangos slogumą, beprasmybę ir beviltiškumą. Kai net atimama teisė į savižudybę, nes sistemos užspaustas žmogus gerai suvokia, kaip nusižudydamas jis nebeteks balso apsiginti ir po mirties bus apjuodintas ir išvadintas liaudies priešu, kurio muzikos nevalia klausytis. Ach, taip, muzikos laiko triukšme ieško kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius, apie jį ši knyga. Ir apie sovietinius siaubus. Apie pasirinkimą, kokiu žmogumi toje sistemoje būti ir kiek savęs parduoti ir atsisakyti. Apie siaubingą spaudimą. Kiek parduoti savo sielos? Ir kiek jos iš tavęs atima? Žaviai manipuliuodami ir spausdami. Apie nelaimę gyventi per ilgai, nes gali pamatyti ir išgyventi daugiau, nei norėtum.
Knyga, po kurios norisi klausytis muzikos.
Ratas
Tokia nejaukumo ir nesaugumo jausmą sukelianti knyga. Pranašiška- skaitai ir supranti, kad mūsų šiandieninė realybė nėra jau taip toli nuo realybės, aprašomos knygoje. Ir darosi nejauku taip. Ir nesinori imti savo išmaniojo telefono ar kokio kito protingo aparato į rankas, norisi neryšio zonos, kur priklausomybė nuo socialinių tinklų yra neišvengiamybė. Žinoma, gal kažkam atrodo visai kitaip, gal būti connected ir followed yra super cool, o bet tačiau nieko smagaus, kai bendravimas tampa priekabiavimu, o sekimas tampa persekiojimu.
Viskas prasideda labai smagiai ir kasdieniškai. Mėja, mergina iš kažkokio užkampio, įsidarbina cool kompanijoje Ratas. Super kompanija su super aprūpinimu, super sveikatos draudimu ir visais kitais nuostabiais dalykais. Sveika, Mėja! Žinoma, visa tai ne už dyką, mergina greitai įsukama į darbus, kurio kokybė vertinama kas sekundę. Labai greitai Mėjai paaiškėja, kad būti gera darbuotoja ir turėti gerą klientų aptarnavimo reiktingądar nieko nereiškia, privaloma visiškai pasinerti ne tik į darbus, bet ir kompanijos gyvenimą apskritai, reikia visur dalyvauti, reikia su visais draugauti, kuo daugau komentuoti ir dar daugiau “švilpinti” (ačiū Mariui Burokui už gerą smooth vertimą), būti prisijungus visur ir visada, būti matomai, būti žinomai, būti žinančiai.
Iš pradžių viskas atrodo kaip smagus žaidimas, o paskui jau kaip gera sekta, atrodo, kad visas pasaulis toks, kaip ši kompanija, tik kažkokie sąmonės blyksniai atklystantys iš ano, netobulo pasaulio už tvoros duoda suprasti, kad taip dar nėra, dar ne visi matomi, dar ne visi nori tokie būti, nors galimybių asmeniniam gyvenimui vis mažiau, ratas -C- Circle virsta uždaru O. O gal dar galima visa tai sustabdyti? Kaip tau atrodo? Ištrintum dabar socialinio tinklų programėlę iš savo telefono?
Užskaitau, patiko, rekomenduoju.
knyguziurkes.com 