Ji pasilenkė ir paklausė elfo:
Author: kzL
Mano vardas – Marytė
Alvydo Šlepiko Marytė tarsi atkartoja mano šiemet skaitytą Svetlanos Aleksijevič “Paskutinieji liudytojai“. Tik žinoma, iš kitos pusės – tiek literatūrine prasme, nes šį kartą tai yra grožinis kūrinys, tiek politine – pasakojama apie Rytprūsių vokiečius, priešus, visa ko kaltininkus. Nors, kaip sako Šlepikas “Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai visada pralaimi.” Abiejose knygose – didžiausi karo pralaimėtojai.
Apie vilko vaikus buvau girdėjusi, tačiau taip tik apgraibomis suvokiau, kas ten už Nemuno vyko. Nesinori net įsivaizduoti, kai raudonoji išvaduotoja pirmąja banga įžengė į priešo žemę… Pasiimti sau priklausančios grobio dalies. Vyrai – nežinia, kur – vien tik išbadėjusios mėšlu save bjaurinančios moterys ir vaikai palikti atremti išvaduotojų įtūžį. Nedaug kelių – arba į Nemuną (ar kas yra parašęs Rytprūsių paskenduolių istoriją?) arba į vaikams į Lietuvą, kur, nors vokiečių akimis žiūrint ir ubagynas, bet bent jau bado nėra.
Per Nemuną į Lietuvą duonos. Mamai, broliams ir sesėms. Vaikai dėl išgyvenimo instinkto pavirtę vilkiukais, pasiruošę pasimaišiusius kelyje sudraskyti, viduje saugo ypatingą meilę šeimai ir neįtikėtiną valią peralkus visko nesuvalgyti. Vieniši ir pasimetę – vaikai nuo motinų, broliai nuo seserų, vieni nuo kitų. Ir nežinai, gyvas ar miręs, ar dar yra ko ieškoti, nes dažniausiai nebėra kur eiti. Namų nebėra ir esi per mažas, kad pasirūpintum visokiais biurokratiniais dalykais, grąžinimais giminėms ir pasislinkusiai Tėvynei, kai viskas nusistovės ir nurims. Gauni naują vardą, gal, jei pasisekė, net naują mamą, naują tapatybę…
Pati knyga labiausiai įdomi savo istorija, nes kaip parašyta, labiau primena scenarijų, gal net tam pačiam dokumentiniam ar meniniam filmui, kuriam, žinoma, neatsirado pinigų (gal dar atsiras?). Ir pabaiga tokia man – nepabaigta lyg. Bet tiek to, skaitosi lengvai ir gan sklandžiai (nors dieve dieve, kaip nelengva ir negera skaityti), vienam lietingam vakarui knyga.
Beno knyga. 11 ir 12 skyrius
Laimė turėti mažiau. Minimalistinės gyvensenos vadovas
Tvarkomė tvarkomės tvarkomės. Dvi panašaus pobūdžio knygos vos ne per savaitę – tikrai didelis pasiryžimas atsikratyti daiktų. Visa filosofija jau galvoje, reikia tik atsidurti namuose po “atostogų” ir pritaikyti.
Skaitant, žinoma, natūraliai abi knygos “lyginosi”. Ir ką? Viena labiau japoniška, kita visiškai amerikietiška. Mažai žodžių vs daug žodžių, daug pakartojimų, na, amerikietiško stiliaus ne grožinės literatūros knyga. Gal kad skaitytojui geriau įsikaltų į galvą? Realiai užtenka paskaityti skyrius “Filosofija” ir “Kryptingas metodas” ir viskas bus aišku. Trečiame skyriuje autorė filosofiją ir kryptingą metodą pritaiko kiekvienam kambariui atkirai, na, kad būtų labai labai aišku, ar virtuvėje reikia dviejų plakimo šluotelių ar ne, arba kad būtų nelabai minimalistiška ir prirašytų daugiau puslapių.
Kuo man patiko antroji knyga – pirmojoje, žinoma, plaukai šiaušės nuo išmetamų daiktų kiekio – lauk!lauk!lauk!viskas lauk! Francine ne tokia kategoriška ir daiktus siūlo mesti atsakingai – rūšiuoti perdirbimui, gerus prietaisus ar įrankius atiduoti labdarai, jaunoms šeimoms ir panašiai. Žinoma, tai reikia daryti labai atsargiai – kad kiti žmonės neapsikrautų daiktais.
Žinau, kas man bus sunkiausia (ir yra) – išlaikyti paviršius neapkrautus (įtraukiant ir grindis). Reikės atsikratyti labai labai daug daiktų, kad visi kiti turėtų lengvai pasiekiamas vietas laikymui ir nenugultų ant stalo, stalelio, baro, lovos ir grindų. Net knygas peržiūrėti nebus taip sunku…
George
Išsirinkau šitą knygą klausyti, bet kol pradėjau klausyti, visai pamiršau, kodėl. Tad pradžioje suklususi klausiausi, kodėl George yra she. Turėjau visokių juokingų situacijų su nelietuviškais vardais, kai bendraudavau pagal vardą alia su moterim, o pasirodo, kad vyras, tad ir šį kartą pagalvojau, kad tiesiog George yra mergaitė ir tiek.
Bet ne, George yra berniukas, ir vėl ne, George yra mergaitė berniuko kūne, George yra transgender. Tad kokia bus istorija – nesunku nuspėti – sunkumai mokykloje, patyčios iš kitų berniukų, bodėjimasis viskuo, kas berniukiška, žavėjimasis mergaitiškais rūbais, žurnalais, žaidimais, rolėmis pjesėse, aplinkos pasipriešinimas ir tas nepaliaujamas noras, o kartu ir siaubas, pasakyti pasauliui, kad esi mergaitė. Net sunku suvokti, kokią naštą patiria transgender vaikas, tikriausiai tokia knyga gali gimti tik iš panašios patirties.
“I know I was different as a kid,”- sako knygos autorius Alex Gino, dar sudėtingesnė ir painesnė asmenybė, tokio termino net nebuvau girdėjusi – genderqueer. Bandau įsivaizduoti tokios knygos išleidimą Lietuvoje. Ir kažkodėl sunkiai sekasi. Gal dėl to, kokiai auditorijai ji yra skirta (maždaug ketvirtokams – aštuntokams)? Bet jei knyga bent vienam vaikui palengvintų gyvenimą, gal ir Marijos žemė galėtų ją pakelti?
Beno knyga. 10 skyrius
Churchillio veiksnys. Kaip vienas žmogus lėmė istoriją
Ir atsitik tu man taip, kad pasaulis per vieną dieną ima ir apsiverčia aukštyn kojomis ir mano skaitoma knyga tampa savotiška to apsivertimo įkaite. Pradėjus skaityti, knygos autorius Boris Johnson man buvo nė motais, o štai atsibudus Brexit rytą, BJ tikrai netapo mano mėgstamiausiu rašytoju, jau nekalbu apie dieną, kai jis papraščiausiai pasiplovė nuo to, ką prisidirbo. Vargšas mano skaitomas Winstonas. Jis lyg ir iš vis ne prie ko. O bet tačiau… Knygoje daug pamąstymų apie tai, kokią Didžiąją Britaniją Winstonas Churchillis matė Europoje ir kaip jam greičiausiai nepatiktų tai, ką dabartiniais laikais išvystų. O gal? Kas žino.
Skaičiau prisiklausius visokių nuogirdų, kad smagiai ir įdomiai parašyta. Tikrai smagiai ir įdomiai, bet esant dabartinėms aplinkybėms atsiranda savotiškas nepasitikėjimas autoriumi, o kadangi knyga apie istorinę asmenybę, tai neramu, kad nebūtų sužaista faktais. Pats autorius nagrinėja daug Churchilliui priskiriamų juokelių ir frazių, ieško šaltinių patvirtinančių posakių autentiškumą, o skaitant norisi tikrinti autorių, jo pateiktus faktus ir aplinkybes. Ar tik nesusukta norima kryptimi?
Knygoje Churchillis pateikiamas kaip Antrojo pasaulinio karo didvyris. Idėjinis vadas, nusprendęs nepasiduoti Hitleriui, supratęs, kad, nepaisant didelio vidinio Amerikos nepritarimo įsitraukti į karą, Europa be jos indėlio neišsivers, todėl panaudojęs visus savo sugebėjimus ir žavesį, oratorinius sugebėjimus ir gudrumą, kad prisišauktų JAV į pagalbą.
Neįtikėtinai produktyvus rašytojas, Nobelio premijos laureatas, pats parašęs tūkstančius kalbų, straipsnių ir knygų, nuotykių ieškotojas, kuriam ramybės būsenoje svildavo padai ir norėdavosi pulti į karo ugnį. Patrakėlis savimyla, ekscentrikas ir geraširdis jautruolis – kas tik jis nebuvo. Šimtas žmonių viename. Žmogus ugnikalnis.
Na, bet kokiu atveju sužinojau daug visokių istorinių reikalų, supratau, kad nuo mokyklinių laikų esu labai daug ką pamiršusi, daug ko iš viso nežinojau ir nežinau ir gal reikėtų susirasti ir paskaityti kokią knygą apie viską, pvz.:
Beno knyga. 9 skyrius
Beno knyga. 8 skyrius
Save keičiančios smegenys
Atsiprašau, didesnio paveikslėlio nėra, o kadangi knygos klausiausi, tai nufotkint negaliu.
Knyga labai patiko, labai įdomi. Sėdžiu visa patenkinta ir džiaugiuosi savo smegenimis, nes pagal knygą įsivaizduoju, kaip jos viską gali ir kad nežadu leisti joms su laiku apkerpėti ar kitaip nukvakti. Tegul nė nebando. Bus treniruojamos ir dresiruojamos. Ir jokių ten “Man su atmintim blogai.” Basta. Užteks. Kadangi yra stebuklingas instrumentas, tai tegul stebuklus man ir demonstruoja. Nes knygoje, tai patikėkit, tiek visokiausių stebuklingų dalykų prašyta, ir niekam ne paslaptis, kad mes tų savo turtų ir užslėptų lobių papraščiausiai nemokame panaudoti, o sudėtingiausiai – dar tiek apie šitą lobį nesuprantame.
Gyvūnų mylėtojams rekomenduoju skaityti atsargiai, nes, ačiū gyvūnams (žemai lenkiuosi), bandymų su jais dėka, mums pavyko šį tą apie savo smegenis suprasti. Bet silpniems nervams greičiausiai bus per žiauru apie tai skaityti.
Šiaip manau ši knyga turėtų būti analizuojama per biologijos pamokas, nes tada visiems būtų žiauriai įdomu ir visi norėtų būti mokslininkais. Gal kiek perdedu, bet aš tai tikrai būčiau norėjus, gal šios knygos ir pritrūko iki visiško norėjimo. O taip pat ir per kūno kultūrą, nes būtų irgi buvę super įdomu, o geriausia, tai kad bendrai per biologiją ir fizinį, ir tada Lietuvoj visi būtų žiauriai protingi. Tai va, šviesios ateities knyga. Netingėkit, paskaitykit, ypač tie, kurie savo aplinkoje turite nukentėjusių nuo insulto ar šiaip dėl įvairių traumų turinčių problemų su judėjimu, koordinacija ir taip toliau. Nes gal ši knyga taps šviesa tunelio gale.
Beno knyga. 7 skyrius
Brolija. Atstumtieji
Geriausia pasaulyje knyga!
Iki kito geriausio karto!
Nevykėlio dienoraštis. Rašyk ir tu
Aš: kodėl pasirinkai skaityti šitą knygą?
Mano dukra: Skaityti ir rašyti!
Aš: Na, gerai, skaityti ir rašyti. Tai kodėl?
MD: Todėl, kad labai įdomi knyga, kai aš pirmą kartą skaičiau. Pirma dalis labai įdomi.
Aš: Ir kas tau čia patinka?
MD: Labai juokingos istorijos ir dienos.
Aš: Kokios dienos?
MD: Kai jis (nevykėlis, jo kitoks vardas – Gregoris) rašo dienoraštį.
Aš: O šitoj knygoj irgi rašo?
MD: Ne, šitoj knygoj reikia kurti savo dienoraštį.
Aš: Tai ištisai reikia pačiam rašyti, ar pagal kažkokį pavyzdį?
MD: Pagal kažkokį pavyzdį. Dabar dėkim pavyzdį
Aš: Tai paaiškink, kaip viską darei.
MD: Tiesiog rašiau, ką sugalvojau, kas mano galvoje.
Aš: Tiek daug TV!!!
MD: Tai čia netyčia gali per didelį padaryti.
Aš: Nu, tikiuosi, kad netyčia…
Aš: Ką dar gali apie knygą pasakyti? Kokios temos tau dar labiausiai patiko.
MD: Įdomi… Ten yra daug komiksų. Man labai patiko tema smegeninė.
Aš: Šita, kur viršuj?
MD: Aha. Ir dar “Ką pasiimtum į negyvenamąją salą.”
Aš: Tai ką tu pasiimtum?
MD: Aš dar neužpildžiau. Visą namą pasiimčiau.
Aš: Tai viskas? Dar nori ką nors papasakoti?
MD: Ne.
Aš: Tai gal pasakyk, kad ir kitos Nevykėlio knygos tau labai patinka?
MD: Taip. Labai patinka.
Aš: Tai ačiū, kad pasidalinai.
MD: AAAAA.
Tvarkingų namų stebuklas
Mano namai didžiąją savo gyvenimo dalį būna labai labai apkuisti. Ir didžiąją savo gyvenimo dalį aš per tą betvarkę perlipu ir einu skaityti knygos, nes betvarkė man skaityti netrukdo (čia ir yra toji paslaptis “kada tu skaitai?” – kai kiti tvarkosi, aš skaitau). O bet tačiau, jaučiuosi žiauriai pavargus ir pikta nuo nuolatinio tvarkymosi ir daiktų rankiojimo (nes tai mažina laiką, kurį galėčiau praleisti skaitydama), tai greičiausiai pasiekiau tokią ribą, kai reikia kažką daryti, o paskutiniu metu kažkaip labai pradėjo į akis kristi knygos apie namų tvarkymą, tad su didelėmis viltimis ir mažais akių vartymais aš jų imuosi. Taip taip – aš.
Tik dabar nesijuokit, nes pradėjus skaityti, pusę pirmos atsikėliau iš lovos ir pradėjau mesti lauk daiktus. Ne pagal knygoje rekomenduojamą tvarką, kad reikia pradėti nuo rūbų – pirmiausia pradėjau nuo popierių. Ir išmečiau pilną juodą maišą popierių! Tą maišą vos pakėliau, tad kitą dieną vilkte nuvilkau į mašiną ir nuvežiau į konteinerį. Ir čia dar ne pabaiga, nes norėjau ir pamiegoti, ne tik tvarkytis. Ir didžiausias nervas dabar, kad aš ne namie ir negaliu išmesti/išdalinti pusės daiktų. Tad vienintelis mano noras dabar yra, kad tik mano sveikas įniršis neišblėstų.
Žinau, kad neįvykdysiu visų autorės rekomendacijų, nes autorė yra totali tvarkos maniakė, o aš – knygų, tai mūsų biolaukai truputį nesutampa, bet mano naktinis popierių metimas rodo, kad knyga veikia!
Glesum
Net jei nesusigundysite skaityti, vis tiek susiraskite knygyne ir palaikykite rankose žvaigždėtą knygą. Nežinau, ar matosi, kad šviesoje knyga spindi? Grįžulo ratai tarp kitų mūsų galaktikos žvaigždžių. Labai super.
O buvo taip, kad aš stovėjau prie pajūrin atsitemptų knygų krūvos ir galvojau, kurią čia temptis į pliažą. Ir išsirinkau ploniausią, nes ir taip daug daiktų nešti, kur jau ten storą… Ir kai įkritau, tai kol neperskaičiau ir neiškritau. Kažkaip labai jau įtraukiančiai parašyta ir labai džiugu, kad lietuvės autorės ir dar su ne bet kokiu viršeliu.
Įspėja autorė. Tikrai, gal buvo, o gal ir nebuvo, kas ten žino, kas vyko mūsų šiandien vaikščiojamose žemėse prieš dvidešimt amžių. Neapsigaukite visokiais prietarais apie nuobodžią lietuvių literatūrą – aprašomoji istorija apie Seliją, jos vyrą Gondą ir jo namo parsivežtą pagrobtą merginą, kurią jis pavadina Glesum (Gintare) visai nebanali, o tokia gryna, tikra ir… gyvenimiška.
Gryna ir paprastumu graži ir autorės kalba. Atrodo, antrame mūsų eros amžiuje kalba ir negalėjo būti kitokia – tik tokia. Pasakojimas srūva natūraliai ir su intriga, tiesa, kartais vis nusistebi, ar tikrai taip galėjo būti, bet iš kitos pusės, kodėl gi ne, kodėl gi ne.
Likau maloniai nustebinta.
knyguziurkes.com 