Author: kzL

Paskutinė mergina. Mano nelaisvės ir kovos su “Islamo valstybe” istorija

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for paskutinė mergina

Šitos knygos visai nenorėjau skaityti. Nesunku numanyti, kad nieko linksmo ten nerasi, “Islamo valstybė” kaip ne kuri kita grupuotė pasižymėjo barbariškumu (ypač griaudama tūkstančius metų stovėjusius paminklus) ir žiaurumu. Užteko ir televizoriaus. Bet taip jau atsitinka, kad kai kurios knygos persekioja, lenda į akis ir kažkokiu būdu neišvengiamai yra perskaitomos. Tokia ir ši. Gal tiesiog dėl tų Nadios iš viršelio žvelgiančių akių?

Ši knyga yra mažos tautos knyga. Dar mažesnės tautos nei mes. Ir dar baisiau tryptos. Tai yra žodinis paminklas jazidams, kuri, tikiuosi, atsigaus, neišsivažinės ir sulauks teisingumo. Ši knyga yra jaunos merginos drąsus liudijimas, raginantis pasaulį nebijoti, nenusisukti, kaip kad buvo nusigręžta nuo jazidų, prasidėjus jų naikinimui. Kaip ne pirmą kartą šiam pasaulyje, buvo uždaryti vartai, užtrauktos užuolaidos ir “nepamatyti” į egzekucijos vietą vedami kaimynai. Šioj vietoj aš nesu greita teisti bailiųjų, nes nesu tokia garantuota, kad būčiau drąsuolė. Nadia dažnai knygoje klausia “kaip žmonės galėjo, kaip jie galėjo nepadėti”. Kiek kartų per istoriją užduotas klausimas…

Dar baisesnė knygoje išniekintų merginų baimė dėl bendruomenės reakcijos į jų košmarą. Jazidų tikėjime viena iš didžiausių nuodėmių yra atsivertimas į kitą religiją ir nekaltybės praradimas iki vestuvių. Tai žinodami Daesh tieisiai taikėsi į silpną vietą, nes jazidai “atsivertusias” ir išniekintas dukras tiesiog nužudydavo. Pats tas propagandai “niekam jūs neberūpite” palaikyti. Nesuprantama, kad šitiek išnaudotos ir iškentusios moterys dar turėjo baimintis saviškių – kad nepriims atgal į savo tarpą. Kraupu. Ar tikrai taip besielgianti bendruomenė morališkai pranašesnė už kankintojus?

Aleliuja, vis dėlto jazidų išminčiai liepė kankines priimti atgal, nesmerkti ir pripažinti aukų statusą. Labai sukrėtė šis momentas. Ir skaudu, kad istorija kartojasi. Ir žavu, kiek stirybės ir drąsos gali turėti žmogus. Išdrįsti pasipriešinti, išdrįsti atidaryti vartus.

Einšteino sapnai

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for einsteino sapnai

Labai netradicinė knyga. Ir dar skaitant reikia pasukt smegenis ir šiaip būt susikaupusiai būtybei, nes kitaip galima perskaityt ir iš viso nieko nesuprast, apie ką ten. Aš vakarais paskaitydavau prieš miegą po kelis sapnus ir, galiu pasakyti, kad kai skaitydavau visai nusibaigus po dienos, tai tuos sapnus taip ir prasapnuodavau neįsigilius ir nesupratus, kitą dieną skaitydavau iš pradžių.

Netinka skaityt pavargus, nes knyga yra parašyta fiziko ir realiai yra apie fiziką nemoksliniais žodžiais, apie laiko realiatyvumą, laiko vartymą visais įmanomais būdais – jį palėtinant, pagreitinant ir visai sustabdant – kas tuomet ištinka pasaulį ir kas ištinka žmones. O ištinka įvairiausi dalykai.

Keisčiausia, kad man knyga kažkaip įsiprasmino, kai ant nugarėlės perskaičiau, kad ji tapo “įkvėpimo šaltiniu viso pasaulio dramaturgams, šokėjams, kompozitoriams ir dailininkams”. Šis sakinys man visualizavo knygą (į šokį), aš kažkaip kitaip pradėjau ją matyt ir skaityt, ir pati knyga nebebuvo tokia padrika, kokia buvo iki kol tą viziją susikūriau. Tad nenustebsiu, kad perskaičius visiškai gali pasirodyt, kad knyga yra nesąmonė. Nenustebčiau, nes pati kažkuriuo momentu jutau, kad nieko nepavyksta man čia užčiuopt…

Smalsu, kokie kitų perskaičiusių įspūdžiai. Parašykit komentaruose. Ačiū

Penkios paauglių meilės kalbos

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for penkios paaugliu meiles

Augu su vaikais per Gary Chapman knygas. Skaičiau “Penkios meilės kalbos” – tikrai davė kitokią perspektyvą, kaip galima geriau suprasti savo mylimus žmones – ne pagal tai, kas man svarbu, o pagal tai, kas jiems svarbu. Bibliotekoje užtikusi “Penkias paauglių meilės kalbas” nusprendžiau perskaityti, nes kaip tik atsiverčiau vietą, kurioje sakoma, kad tėvai guodžiasi nebesusišnekantys su vaikais, kurių “meilės kalbą” buvo identifikavę, o štai vos ne per naktį paaugliai pavirsta kažkokiais nebepažįstamais objektais, kuriems senasis receptas nebeveikia.

Autorius duoda tėvams visokių patarimų kaip tvarkytis su tuo naujai atsiradusiu neatpažįstamu objektu namuose, kai kurie patarimai gan keisti, nes religingi, ko neprisimenu iš ankščiau skaitytos knygos, tad nustebino. Tiek to. Ko reikia knygoje nepraleisti – tai pabaigoje esantis testas, kuris padės pirmą kartą arba iš naujo nustatyti savo vaiko meilės kalbą.

Padariau testą su abiem vaikais, nors vienas dar ne paauglys. Buvo labai įdomu. Įdomus ir rezultatas, bet dar įdomesnis kiekvienas atsakymas į kiekvieną klausimą, pvz., kaip įdomu sužinoti, kas tavo vaikui svarbiau ar tai, kad tėvai duoda jam papildomų pinigų, ar tai, kad paklausia, ar jam reikia pagalbos. Kaip atsakytų tavo vaikas? Beje, dar įdomiau, kad abu vaikai labai dažnai pasirinkdavo skirtingus teiginius – netikėtai galima paaiškinti nuolatines kovas mūsų namuose ir visus įmanomus atsakymus į paprasčiausius klausimus, pvz.: ar norite eiti į parką?

Penkios paauglių meilės kalbos | Knyguklubas.lt

Jugoslavija, mano tėvynė

~ kzL ~ 6 Comments

Image result for jugoslavija mano tÄ—vynÄ—

Džiaugiosi kiekviena į lietuvių kalbą išversta mažos tautos kalba parašyta knyga. Dar labiau džiaugiuosi, kai tai yra labai gera knyga. Žinoma, gera knyga iš tų, kur nėra emociškai lengva skaityti. Tiesa, pats tekstas parašytas labai gerai ir tiesiog slysta, bet emocija yra tikrai sunki ir slogi.

Skaitant šią knygą supratau, kad Jugoslavijos karą žinau tik apgraibomis (daugiausia iš filmų tikriausiai), realiai iki galo net nesuprantu, kas ten atsitiko ir kas prieš ką kovojo. Taigi, kažkurioj vietoj, tiesiog teko eiti googlint, nors reikėjo tiesiog atsiversti knygos pabaigoje esančia įvykių chronologiją (dažnai taip nutinka, reikia išsiugdyt įprotį perverst knygą, pažiūrėt ar neslėpia kokių špargalkių, kaip šiuo atveju).

Image result for goran vojnovic
Knygos autorius

Vladano gyvenimas sustojo, kai jam buvo vienuolika – tuomet, kai sudilo virvelė, ant kurios buvo sukabinti Jugoslavijos karoliukai – Slovėnija, Kroatija, Serbija, Bosnija… Socialistiniais laikais tautos migravo ir susimaišė, o dabar vos ne per naktį tapo priešais. Kaimynas kaimynui, vyras – žmonai. Jei esi ne iš tos pusės, ne tos per naktį iš mirusių prisikėlusios religijos, ne tos giminės. Kuriai pusei priklauso vaikas, kurio mama slovėnė, o tėvas nebeegzistuojančios valstybės karininkas?

Ši knyga apie ilgą ir skausmingą išaugimą, kuris yra vienintelis kelias iš suaugusį vaiką ištikusio stingulio. Išaugti sugriuvusį pasaulį, išaugti suskilusią šeimą, išaugti nesugebėjimą kalbėti, nes nėra žodžių, kuriais būtų galima apsakyti ištikusią vienatvę ir tuštumą. Peraugti patį save.

Giliai kabinanti knyga. Labai rekomenduoju. Labai norėčiau perskaityti ir kitas skandalingojo autoriaus knygas. Drąsaus rašyti apie tai, ką visi labiausia norėtų pamiršti.

Knygos soundtrack – viena gražiausių dainų ever

Esekso slibinas

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for esekso slibinas

Prisipažinsiu, džiaugiausi, kad su šia knyga buvau ilgam uždaryta lėktuve: pirmiausia todėl, kad tekstas didokos apimties, antriausia, reikalingas susikaupimas – ši knyga yra visiškai netinkama knyga skaityti priešokiais, nes, manau, taip skaitydamas gerbiamas skaitytojas knygos neišgyvens – ji netaps vientisa ir net gali nepatikti, kas būtų dideliausiai gaila. Dar džiaugiausi, kad teisingai pasirinkau neklausyti audio knygos – būtų buvę per sudėtinga – tiek kalba, tiek pati istorija – pusės būčiau nesupratus garantuotai, nes ir lietuviškai vietomis tekdavo sugrįžti ir kai kurias vietas perskaityti dar kartą.

O bet tačiau ši knyga verta visų pastangų, nes jos atperkamos nuostabia istorija, nutikusia kadaise Anglijoje. Seniai seniai vienai moteriai nutiko laimė tapti našle ir pagaliau pradėti gyventi (žinau ne vieną našlę, kuriai ir šiais laikais būtent taip nutiko, kas daro šią istoriją labai artimą šiandienai) – domėtis tuo, kuo jai norisi domėtis, rengtis taip, kaip norisi, ir nebūti tuo, ko tikimasi. O svarbiausia, pasirinkti tai, kas jai tuo metu atrodo tinkamiausia (kokia prabanga!), net jei tai gerbiamam skaitytojui visiškai netikėta dėl papraščiausios priežasties – na, paprastai moterys taip nedaro.

Kaip žinia, tokios personos visais laikais erzina padoriąją korsetuotąją visomenę, yra nuolatinis apkalbų ir galbūt sąmoningai nesuvokiamo pavydo objektas. Ar gali būti nuostabesnis personažas?

Nepaisant visų kitų knygos gijų (pvz. kitos labai įdomios – motinos ir greičiausiai autisto sūnaus linijos), Kora ir jos meilės istorija (tokia neįtikėtina ir tokia tikra su visom savo priežastimis ir pasekmėmis) yra nuostabiausia, kas skaitytojui šioje knygoje ir apskritai literatūroje gali nutikti. Visas rūkais paslaptingas, kvapnus (dumblais ir puvenom) kaimo ir pajūrio paveikslas suteikia knygai niūrumo, nuolatinio balansavimo tarp realybės ir fantazijos jausmo – vietomis tiki mokslu, vietomis vietiniais kaimiečiais, nors ir supranti, kad tai kvaila, bet knyga tokia nenuspėjama, kad vis pagalvoji, ar netaps kokia narnija, o jei taptų, tai net nenustebtum.

Summa summarum – kantriems ir užsispyrusiems (man atrodo, aš nei tokia, nei tokia, nebent tik kai ilgam uždaryta lėktuve ir neturiu kitos išeities). Labai rekomenduoju, tik palaukite, kai tikrai turėsite laiko šiai knygai, kad ji galėtų atsiskleisti pradedant visa viršelio grožybe.

Spoiler:

(Taiko į geriausią metų knygą)

 

Trys Ievos dukterys

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for ievos dukterys

Tikriausiai galėčiau vadinis Elif Shafak fane, nes skaitau viską iš eilės versto ir neversto. Nelabai žinojau, apie ką ši knyga, o pradžia, kad ir žiauroka, žadėjo gerą knygą, be to, dabar turiu bendradarbį turką, ištikimą Lietuvos mylėtoją, besirenkantį verčiau gyventi lietuje, nei savo saulėtoje tėvynėje – tad visada paranku ir įdomu žinoti daugiau konteksto.

Grįžtant prie knygos, manau, pirmoji knygos dalis buvo stipriausia ir įdomiausia. Tikėjimo ir netikėjimo sukelta šeimos drama, kurią kažkokiu būdu turi išgyventi jauniausioji dukra. Drama, po kurios šeima suskyla, ir praraja tarp jų tampa neįveikiama. Deja, turkai – ne japonai ir suskilusių puodų žaizdų negydo aukso siūlėm.

Knygoje labai aktuali moters musulmonės padėtis visuomenėjė, kokia vieta jai priskiriama, kaip ji jaučiaisi būdama Turkijoje, o kaip Anglijoje. Kas jos didžiausi priešai, o kas draugai. Per knygą eina nuolatinės kaltės, kad gyvenama ne pagal šeimos/tikėjimo lūkesčius gija. Ypač sukrečiantys knygos puslapiai, pasakojantys apie brolio vestuves, nevykusią pirmąją naktį, jaunamartės bejėgiškumą ir viešą pažeminimą – moteriškos nelaisvės drama ir pasirinkimo nebuvimas ar jo neįsivaizdavimas, kurį vienu rankos mostu nubraukia Oksforde sutikta nauja draugė Šyryn. Taip, tai toji laisvamanė, kuri žadama ant knygos nugarėlės.

Būtų gera atsvara tikinčiajai ir abejojančiai, bet kad autorė kažkaip nesėkmingai viską įvelia į santykių su pasaptingu profesoriumi reikalą, kuris, tiesą sakant, nuvilia, nes visos nori jį nusisavinti, apsvaigusios klausosi paskaitų, o sukritikuotos verkia į pagalvę ir grasinasi niekada nebeit į paskaitą (pavartau akis). Tik sugrįžta, nes nepasiekiamasis profesorius, matyt nujaučia, kad auka gali pabėgti, tad parašo padrąsinantį laiškelį. Nu, come on, rimtai?

Nepaisant pabaigos nebuvimo, nes atrodo, kad autorei arba nusibodo rašyt knygą, arba kažkas apipylė kompą kava ir pabaigos nebepavyko išgelbėti, vis tiek įdomu paskaityt. Iš tos kultūrinės prizmės. Nes, nors iš dalies ir tolimas pasaulis, bet kita vertus, nors ir neįvyniotos į hidžabus ir skraistes, ar visada moterys mūsuose yra laisvesnės savo gyvenimo šeimininkės? Štai kur klausimas. Tik atsakymą teks susigalvot pačioms. Galima bandyti taikant paslaptingojo profesoriaus metodus, jei nebijote būti apžavėta. Metodai, žinoma, knygoje.

Verksnių klubas

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for verksnių klubas

Paskaitinėju, kas ten jaunimo gretose dedasi. Nestora knygelė, greit perskaičiau. Visai patiko, kažkaip niekur labai nestrigo mintis, pats siužetas man toks labiau pasirodė kaip filmas nei gyvenimo realybė, bet nebūtinai gi knygos turi būti labai realistiškos.

Labiausiai nerealistiškai atrodė pats verksnių klubas: per daug protingai ir ironiškai save pasivadinę “verksniais” (labiau būtų tikėtina, kad tokią etiketę klubui prikabintų jų tėvai, nei patys klubo dalyviai, nors pats klubo pavadinimas man labai patiko), per daug neįtikėtinai pasiduodantys klubo iniciatorės nerašytoms taisyklėms visiškai nekontaktuoti (kaipgi be fb, viber ar dar kokio komunikavimo įrankio galima šiomis dienomis apsieiti – čia jau labiau vienuoliški įžadai turėtų būti nei paauglių susitarimai). Bet jei ignoruotume šituos pastebėjimus, tai visai įdomiai susiskaitė. Paskaityk, jei paklius į rankas.

 

Tylos istorija

~ kzL ~ Leave a comment
Image result for tylos istorija
Foto pasiskolinau iš “Skaitančiosios“, paskaitykit  ir jos atsiliepimą

Keliaudama per knygų lentynas Girulių bibliotekoje užėjau “Tylos istoriją” ir prisiminiau tikriausiai 2017 m. knygų mugę, kai stovėjau prie Alma Littera stendo ir stende buvusios moterys bandė sutasti knygą, kurios dar nebūčiau skaičius (pilna tokių, aišku, bet n visas ir noriu skaityt). “O gal norit “Tylos istoriją” pabandyti?” Truputį pasiraukiau, nes po “Niujorko respublikos” netapau autorės fanė, tad ir pirkt knygos neturėjau didelės motyvacijos, o bet tačiau skolintą galima pabandyti.

Ir kaip? Ogi visai neblogai, nors kad ir kaip žiūriu, nu, nepatinka man viršelis, nors tu ką. Nesakau, kad blogas, tiesiog netinkamas. Neatskleidžia knygos, visai jos neatspindi. Bent jau mergina galėtų būt be makiažo – universali visoms knygoje vaizduojamoms moterų kartoms… Šitas visai neatskleidžia knygos gilumo, ir taip, sakyčiau savotiškai nubaido potencialias skaitytojas, apie skaitytojus iš viso tyliu, o gaila, nes tikrai galėtų skaityt.

Stipriausia šioje knygoje yra istorija. Ji ir laiko skaitytoją įsikibus, nes, nepaisant kai kurių banaliai erzinančių eilučių apie kokias nors prie žvakių priderintas pagalvėles erdviame bute šalia senamiesčio (džyzes, šioje knygoje gi pasakojami giliai skaudžios, garsiai neaptariamos paslaptys, kaip taip niekam nekilo ranka išbraukti banalų sakinį? Gerai dar, kad neparašė “prestižiniame”, nes būčiau trenkus šalin), knyga mane įtikino. Nepaisant neįtikėtinų istorijos vingių, ji labai tikra, nepritempta ir išjausta. Sukirbina minty apie mano giminės tylas ir nutylėjimus, tokius, kurių niekada nebesužinosiu, nes praradau šansą paklausti.

Taigi, summa summarum, knyga mane maloniai nustebino. Praravėjus tekstą net sakyčiau, kad labai labai nebloga (“labai gerai” rašyti kažkaip nesiryžtu, nes kažko vis dėlto man trūksta, bet gal čia jau kalbos stiliaus reikalas kažkoks, kurio nelabai moku apibrėžt). Tikrai rekomenduoju paskaityt.

 

Sniego vaikas

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for sniego vaikas

Nuo Nobelio prie Pulitzerio. Visai netikėtai, jau perskaičiusi pamačiau, kad ši knyga 2013 m. yra laimėjusi Pulitzerio premiją už debiutą. Ir tikriausiai pelnytai. Knyga pasirodė tikrai gerai sukurpta, skaityti vienas malonumas, ypač jei patinka kažkas neapčiuopiamo tarp pasakos ir realybės. Man patinka, jei gerai surašyta, mielai apsigaunu, kai esu profesionaliai apgaudinėjama.

Aliaskos šalčiuose (pagal oro temperatūrą romanas primena Hannah Kent “Paskutines apeigas“, kurios rutuliojasi Islandijoje) gyvena pagyvenusi bevaikė pora. Bando kažkaip suvaldyti amžinai sušalusią žemę, bet, nesant vaikų, sunku žiūrėti į ateitį, sunku įžiūrėti tikslą ir sunkaus darbo atšiauriame klimate prasmę. Taigi, sekant rusų pasakos apie Snieguolę motyvais,  jie nulipdo sniego mergaitę, kuri ima ir atgyja.

Iš pradžių patys negali tuo patikėti, labai ilgai negali ir kitų įtikinti, bet galiausiai išaiškėja, kad mergaitė tikra. Labai tikra laukinukė. Gamtos vaikas, kurį visi nori turėti. O turėti, tai reiškia visada būti kartu ir gyventi pagal visiems priimtinas normas. O normos gamtos vaikui yra nelaisvė. Kokio dydžio turi būti meilė, kad galėtum gyventi nelaisvėje?

Labai šviesus, skaidrus romanas. Nors pabaiga nėra rožinė, tačiau beveik galima sakyti, kad vis dėlto “ilgai ir laimingai gyveno”. Ne visi, bet vis tiek neblogai.

Image result for eowyn ivey
Eowyn Ivey, kurią mama pavadino pagal knygos “Žiedų valdovas” veikėją. Su šeima gyvena Aliaskoje. Pozuoja prie malkų, kurias nusipirko už premiją.

 

 

Povestuvinė kelionė. Iš užmaršties gelmių

~ kzL ~ 4 Comments

Image result for povestuvinė kelionė modiano

Kai kelios iš eilės knygos nepatinka ir jas turiu aprašyti, jaučiuosi bambeklė. Alia, bambu ir bambu, kad niekas nepatinka, niekas nebegali įtikti. Bet kad ir kaip labai stengčiausi, ir kaip labai imponuotų Nobelio premija, nu, nežinau, nežinau, nepavyko man surasti su Modiano sąlyčio taškų. Kai taip nesiseka, tai pradedu ieškoti autorių mylinčių žmonių, nes pradedu įtarnėti, kad tiesiog kažko nepagaunu, bet va, “Užšalusi jūra” Modianui meilės irgi nepajuto… Tai ir ramiau kažkaip.

Perskaičiau pirmąjį romaną, nežinau, kodėl 100 psl vadinasi romanu, bet tiek to, o tada su viltim antrą (esu, matyt, viltinga bambeklė). Nu, negalėjau patikėti. Vos ne copy paste romano struktūra: vaikinas sutinka porelę, prie jų prisiplaka, šlaistosi kartu, na tai kas, kad pirmojo romano porelė vyresnė (jie bent jau įdomesni kaip personažai), vis tiek labai panašu. Nelabai pagaunu idėjos, kodėl tokie panašūs kūriniai parinkti versti ir sudėti į vieną knygą – Modiano parašė 24 romanus, tad lyg ir yra iš ko rinktis.

Skaitydama vis galvojau, kuo čia galėčiau susižavėti, gal nuotaika, gal tuo slogiu jausmu, kuris apima skaitant. Niekaip nepavyko. Kas įdomiausia, kadangi turiu dar vieną Modiano knygą, tai iš piktumo kada nors duosiu Modiano dar vieną šansą, bet tik iki tos vietos, kai pagrindinis veikėjas sutiks paslaptingą porelę…

Tai buvome mes

~ kzL ~ Leave a comment

tai buvome mes

“Tai buvome mes” – sunki knyga. Ir siužetas sunkus ir pagrindinės veikėjos charakteris sunkus. Iš vienos pusės lyg ir supranti tokią veikėjos būseną, o iš kitos pusės tiesiog negali nei pateisinti, nei pakęsti. Taip ir skaitai kovodama su savim ir su knyga.

Nahida jau seniai gyvena Švedijoje. Iš Afganistano su savo mylimuoju Masudu pabėgo vos prasidėjus revoliucijai, kai viskas pasidarė daug rimčiau ir žiauriau nei galėjo kada nors įsivaizduoti tuo metu vos į pilnametystę įžengę jaunuoliai. Kai šalis ritosi velniop, padedant dėdei, jiems pavyko pabėgti. Bet ar lengviau gyventi žemėje, kuri ne tavo, nes ten dar nepalaidotas nė vienas tavo artimasis? O ar kada nors taps tavo? Tada, kai pats ten atgulsi, suteikdamas šaknis savo vaikams?

Dabar Nahida labai serga. Dar labiau pyksta ant viso pasaulio. Ir ant savo dukters. Savaime suprantama, dukrai Švedija tapusi tėvyne, ji turi savo pasaulį ir tikriausiai nesijaučia nei atstumta, nei nepritapusi. Bet Nahidai dėl to tik sunkiau. Pyktis jai nesuteikia platesnės perspektyvos, ji nori, kad ir dukra kentėtų, kad raudotų dėl artėjančios netekties.

Sunku skaityti apie taip sutraumuotą ir toje būsenoje užstrigusį žmogų. Skaitai ir tikiesi, kad įvyks lūžis, kažkoks nušvitimas, nugalės meilė ar bent įvyks susitaikymas. Su savim pirmiausia. Bet per gilios žaizdos ir per trumpas laikas. Ir kas sakė, kad knygos turi baigtis būtent su tokia “pamokančia” atomazga? Tik kad tas pyktis toks neišvaduojantis, kad sunku skaityt. Nors gal autorė ir palieka mažytį spindulėlį pačioj pabaigoj. Gal.

Related image
Knygos autorė Golnaz Hashemzadeh Bonde

 

Drugelių naktis

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for drugelių naktis

Susigundžiau pamačius “Stregos” premijos ženklą, kuris po “Aštuonių kalnų” – ji yra šios premijos laureatė – žadėjo gerą knygą. Na, ir dar tikslas kuo daugiau skaityti ne angliškai rašytų knygų. Tai pastarąjį tikslą įvykdžiau, bet pamaloninta gera knyga, geru detektyvu nebuvau.

Suskaičiau greitai, negaliu labai kibti nei prie teksto, nei prie vertimo, tačiau tikrai norėjosi kietesnio detektyvo, geresnių motyvų ir argumentų. Trumpai tariant, knyga manęs neįtikino ir šiaip liūdna, nes jei tokio lygio knyga yra premijos nominantė, matyt, ne kas italams su jų detektyvais ir trileriais, matyt, kas nesusiję su mafija, neturi sprogstamojo užtaiso. Gaila.

Smegenys, tariančios TAIP. Kaip stiprinti savo vaiko drąsą, smalsumą ir ištvermę

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for smegenys tariančios taip

Kai skaitau tokias knygas, visada galvoju apie tai, kam dar būtinai reikia jas perskaityti. Žinoma, sunkiausia yra tai, kad tie, kuriems atrodo labiausiai reikia perskaityti, mažiausiai linkę tai daryti. Deja… Ir dar galvoju, kad stirinti drąsą, smalsumą ir ištvermę nepakenktų daugeliui suaugusiųjų, į sąrašiuką įrašau ir save. Tad skaitau ir mokau savo smegenis drąsos, ištvermės ir smalsumo. Kai moki pats ir kitus lengviau pamokyti, o vaikai tiesiog nukopijuoja.\

Daniel Siegel ir Tinos Payne Bryson knygos (jis yra ir “Auklėjimo be dramų autorius“) man labai patinka,  nes yra labai konkrečios, glaustos ir nepersistengia užpildyti puslapių daugiažodžiavimu. Valio jiems už tai. O kad viskas būtų dar papraščiau, kai kuriuos situacijų pavyzdžius pateikia iliustruotai – tada kažkaip galvoje viskas geriau susidėlioja ir prisimena. Pvz., yra beišsiveržiančio ugnikalnio įvaizdis, kai vaikas iš ramybės būsenos pereina į isterinę “raudoną zoną”, kurios nebesuvaldo ir sprogsta – tai viskas gražiai nupiešta ir siūloma tą schemą aptarti su vaiku. O tada pasimokyti technikos, kaip neleisti sau pereiti į raudoną zoną.

Žinoma, labai paprastai – suskaičiuoti iki dešimt, t.y. stabtelėti ir mokytis įvardinti savo būseną. Galbūt nepavyks pirmą kartą, bet kažkada pavyks, tiesiog reikia kantrybės. O jei nėr kantrybės, tai reikia irgi paskaityti šitą knygą, nes gal rasit sau tinkantį receptą, kaip padidinti kantrybę – pvz., būti kunkuliuojančios situacijos žiūrovu, objektyviai ją įvardinti, vėlgi atsitraukti. Sakiau, kad knyga vertinga ne tik turintiems vaikų.

Taip pat atkreipiamas dėmesys, kaip ugdyti vaikų empatiją ir apskritai, kaip suvokti gyvenimo tikslus ir džiaugmus dideliu greičiu į sėkmę ir laimę lekiančioje visuomenėje, kuri vis labiau stresuoja ir depresuoja. Visuomenės gėrio labui – rekomenduoju.

Drambliai nematomi

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for drambliai nematomi

Apie gražius  miestelius, gerus, solidžius žmones, kurie juose gyvena ir nenori matyti nelabai gerų dalykų, vykstančių už gražių paradinių durų, apglėbtų išpuoselėtų gėlynų. Nes tai tiesiog neįmanoma! Kad tokie “normalūs” žmonės, turintys savo verslą ir duodantys nuolaidą visiems šauniem kaimynams, skriaustų savo vaikus!

Tai knyga apie tai, kad kartais reikia tik vieno žmogaus, kuris išdrįstų pasakyti, kad “karalius nuogas”, apie tai, kad ne visada užtenka pasakyti vienąkart. Ir ne visada užtenka sau pasiteisinti, kad “pabandžiau, bet…”

“Drambliai nematomi” – labai jautri ir labai aktuali tema. Šiaip tikriausiai adresuota jaunimui, bet puikiausiai susiskaitys ir suagusiems. Jaunimui aktualu dėl pavyzdžio, kaip svarbu sunkiose situacijose neprarasti vilties, o suaugusiems – neprarasti sąžinės.

Interpreter of Maladies

~ kzL ~ 1 Comment

Image result for interpreter of maladies

Jhumpa Lahiri – viena mano mėgstamiausių rašytojų. Kai nori gero teksto, Lahiri knygose jis beveik visada garantuotas (pasiliksiu atsargai tą “beveik”). Šioje knygoje nerasite nei intensyvaus veiksmo, nei pasaulį sukrečiančių įvykių – visi įvykiai, aprašyti apsakymuose, vyksta vieno ar kelių žmogaus pasaulyje, yra tik jam vienam labai svarbūs. Bet tai, kas vyksta, kaip tas vyksmas aprašytas, suvirpina giliai, yra be galo jautru, subtilu. Pulitzeris tikrai pelnytai gautas.

Labai rekomenduoju. Po apsakymą per vakarą – vaistai nuo visų pigių tekstų, kurių prisiskaitome ekranuose.