Nustokim krūpčiot. Prezidentė Dalia Grybauskaitė

Image result for nustokim krupcioti

Knygą perskaičiau vienu prisėdimu – kaip kokį trilerį – kai tiesiog negali sustoti. Pačiai keista buvo. Dar keistesnis jausmas apėmė, kad ši knyga yra labiausiai patriotinė iš visų, kiek esu skaičius. Tikrai po jokios knygos, strapsnio ar dar kokio skaitymo nesijaučiau tokio pasididžiavimo savo valstybe ir jos vadove (dažnesnis būna svetimos gėdos jausmas dėl vadovų nekompetencijos ir nusišnekėjimų). Dėl to perskaičius sąmoningai norėjau padaryti pertrauką tarp knygos ir apžvalgos, kad truputį nusistovėtų emocijos ir apžvalga netaptų šlovinanti (vis dėlto knygos autorė yra Prezidentei artimos aplinkos žmogus, tad negali sakyti, kad visiškai nešališka).

Labiausiai, žinoma, intrigavo visos tos pilkos istorijos vietos, kai Prezidentė nepaaiškindavo, rodos, tokių visiškai neįmanomų sprendimų – atsimenu, kaip sutrikusi jaučiausi, kai nebuvo priimtas Obamos kvietimas ir t.t. Nuolatos kirbėjo jausmas – “kas ten vyksta, ko pasakyti negali prezidentė, negi suklydo darydama sprendimą?” Tos vietos surašytos ir paaiškintos, o neįmanomi sprendimai, atsiskleidžia kitoje šviesoje.

Skaitydama matau Prezidentę, moterį, apspistą šakalų ir hienų ir laukiančių tos klaidos, kuria galėtų pasinaudoti nustumdami ją į šalikelę. Man yra nesuvokiama, kiek stiprybės ir tvirtumo turi turėti žmogus, kad šitiek atstovėtų. Net tada, kai artimiausias ratas nepalaiko ir bando įtikinti kitaip. Daiva Ulbinaitė labai pabrėžia aštrią Prezidentės intuiciją, susitelkimą ir bekompromisį naudos Lietuvai siekimą.

Ir atmetu visokiausius visų priekaištus apie šaltumą, griežtumą ir visokias kitas tralialiuškas. Ar daugiau jausmų reikalaujama dėl prezidentės lyties? Didesnis populiarumas dėl nubrauktos fake ašaros? Neturime teisės prašyti ir kietumo, ir švelnumo, ir kad visiems mums įtiktų ir patiktų. Sunkiais momentais, žinia, visada padeda humoras: “Aš iki šiol juokauju, kad dirbau ir vazonu – pastato tave kaip vazoną, o visi eina, stoja ir fotografuojasi. Vis dėlto kuo toliau, tuo geriau supratau, kad dėmesys žmogui – ne ką menkesnė, o labai svarbi šio darbo dalis.” Pastovėkit jūs šypsodamiesi, kai užkulisiuose keikiasi Putinas.

Nesu didelė Užkalnio skaitytoja, bet apie prezidentę paskaičiau ir dar pacituosiu:

“D. Grybauskaitė per tą dešimtmetį nešė ant savo pečių daugiau, negu normalus žmogus būtų pakėlęs per gyvenimą, ir nešė nesiskųsdama ir nė karto neparodydama, kad jai sunku arba kad nusibodo”.

 

Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu

Šia knyga susidomėjau perskaičius straipsnį žurnale. Niekada nebuvau girdėjus apie Dailininkų kelią, o Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukos prikaustė, kad negalėjau akių atplėšt. Ir žinoma, įsirašiau kelią į to do sąrašą. Ir ne svajonių, o realybės – kai tik pasitaikys proga. Visaip modeliuoju, kad kuo greičiau pasitaikytų.

Šiaip pati knyga tikrai nėra kelionės vadovas. Kelionė yra knygos fonas – ėjimas yra puikus būdas kalbėtis, išsikalbėti. Arba tylėti. Gal knygoj labiau tikėjaus, kad autorė paprovokuos kunigą įvairiais klausimais – bet arba autorė nelabai provokatorė, arba kunigas nebeišprovokuojamas, žodžių žonglierius, visada turintis atsakymą. Iš tikro, jis pats labiau provokuoja autorę ir knyga tuo momentu kaskart netikėtai pakeičia kryptį – kalbinamasis tampa kalbintoju, klibintoju nepatogių temų ir klausimų, apie kuriuos gal nesinori kalbėti.

Kiek nustebino kai kurios autorės reakcijos, vis atsiversdavau pasižiūrėti, kiek gi autorei metų ir kraipydavau galvą, kad, na, gyvenimo ragavus moteris neturėtų gal reaguot kaip princesė ant žirnio (nesvarbu, kad skaito pasakas). Bet šiaip – skaityti galima, lėčiau sustojant prie Aleksandravičiaus (ypač) ar Toliato paprastais žodžiais pasakomų paprastai genialių dalykų.  Jie užsiliks galvoje, gal vis sugrįš. Tik šiaip pagalvojau, koks nelabai vykęs daugelio mūsų (tų, kurie nebeprincesiško amžiaus) satykis su katalikybe – paviršutiniškas, atpoteriautas už pliusą kunigo sąsiuvinuke. Be didelių kam, su kuo ir kodėl. Kažkaip gaila. Bet gal būtent todėl ir populiarios Toliato knygos? Žmonės jaučia stygių ir ieško. Ieškojimas irgi yra kelias.

 

Kiaulystės dėsnis kiaulėms negalioja

Image result for kiaulystės dėsniai kiaulėms negalioja

Šios knygos viršeliui – 100 balų. Pamatai ir neįmanoma nenorėti perskaityti. O po viršeliu dar ir gera puikiai papasakota istorija.

Trys stambios alia negražios mergaitės (apie grožį atskira tema, gi jau žinom, kad “Grožis kaip žaizda”, tai per daug ir nesiplėsiu) ir neįgalus vyrukas. Būtų galima graudentis, bambėti ant viso pasaulio ir begaliniai verkšlenti apie pasaulio neteisybes. Bet galima pasirinkti ir kitą kelią. Būtent dėl to labai rekomenduoju knygą visoms mergaitėms ir berniukams, kurie netelpa į populiarumo standartą ir grožio etaloną.

Taigi, Mirėja šiais metais prarado bjauriausios mergaitės mokykloje titulą. Konkursą, kurį suorganiavo jos vaikystės draugas “laimėjo” kita mergaitė, šiemet net antrosios vietos Mirėjai nepavyko gaut. Tad Mirėja kiek “nusivylus”, iš tiesų tai jau užgrūdinta dvejus metus turėto “kiaulaitės” (gražioji lietuvių kalba leidžia vertėjai gražiai išverst “kiaulę”) titulo, į kurį jau seniai nebekreipia dėmesio. Bet kitoms dviem mergaitėms šis titulas kerta į skaudžiausią vietą. Yra ir visokių kitokių reikalų ir nuoskaudų, kuriuos sudėjus naujai tituluota komanda sulimpa į vieną krūvą ir nusprendžia skaudulių-reikalų važiuoti tvarkyti į patį Paryžių. Dviračiais!

Kaip sekasi kelionė ir kaip kompanija tampa žvaigždėmis ir galiausiai kojomis išmina savo problemas – viskas linksmoje (apie rimtus reikalus) knygoje. Nenoriu per daug išpasakoti – gaila atimt skaitymo malonumą ir intrigą. Tegul būna visiems skaitytojams pavydys ir įkvėpimas kaip į save galima žiūrėti (o jei nemoki, reikia mokytis taip daryti) su lengva ironija ir humoru (kuris vienintelis gali išgelbėt pasaulį, žinoma, + meilė). Nes kai gali pasijuokt iš savęs pats – kitiem nebelieka iš ko tavyje juoktis.

O prie ko vaikinas neįgaliojo vežimėlyje sužinosit perskačiusios.

Labai labai rekomenduoju. Ačiū leidyklai “Debesų ganyklos” už knygą.

Sugriūva viskas

viskas sugriuba

Koks nuostabus viršelis! Bravo!

Su Chinua Achebe susipažinau 2016 m. Tad kartoju seną įrašą su nauju viršeliu.

Things Fall Apart

Įdomiai gavosi su Chinua. Žinoma, tai buvo kažkas tai tokio wow tada, kai knyga buvo parašyta – naujas balsas iš neregėtos Afrikos, pirmasis garsiai nuskambėjęs pasaulyje, bet šiandien, kaip jau yra Chimamanda Ngozi Adichie ir visai šviežia Yaa Gyasi su Homegoing, Chinua Achebe, manau, įgauna kitokį atspalvį, kitokią svarbą ir gula į kitokią lentyną. Na, nebe wow lentyną. Labiau ten prie kokios modernios klasikos, na, nesu klasifikacijų specialistė, kiti gal geriau galėtų pasakyti. Tiesiog atsirado daug kitų Afrikos balsų, kurie man jau ir skamba įdomiau, ir gal užrašyti geriau.

Na, o šitoje, knygoje, kaip kokioj lietuviškoj Žemaitės knygoj aprašomas Afrikos kaimas Umuofia, vieno iš kaimo lyderių – Okonkwo – gyvenimas. Labai daug dėmesio skiriama kaimo tradicijoms, kas po ko, kaip ir kodėl turi vykti, viskas labai griežtai apibrėžiama ir negali būti kitaip. Sakau, visai kaip Žemaitės laikais. Arba Paskenduolės – iškritai iš kaimo konteksto – eik skandintis, nes vis tiek nebus gyvenimo.

Taip gi būtų galima gyventi be pabaigos, bet atvažiuoja į kaimą misionieriai, tokie juokingi nesusipratėliai, kad kaimas jiems net išsiria žemės bažnyčiai statyti. Pažiūrėsim, kiek ta bažnyčia stovės pačioj blogiausioj įmanomoj vietoj – evil land, evil forest-  sakykim, afrikietiškoj nusidėjelių pekloj. O ta sau stovi ir dar net pasekėjų prirenka – ateina pokyčiai į kaimą. Pokyčiai ir pabaigos pradžia.

Verta paskaityti mėgstantiems užsidėti pliusą bandrojo išsilavinimo sąraše. Be paišaipos čia skaitykite, pati tą pliusą užsidėjau.

Dienų piramidės

Susigundžiau knyga sklandant gandui, kad verta laiko. Truputį privengiu novelių knygų, nes pradeda gera novele, o paskui palieka skaitytoją kankintis su likusiom nelabai vykusiom.

O Diana Opolskaitė maloniai nustebino. Kai jau perskaitai kelias noveles, žinai, kad su kiekviena lauk siurprizo. Netikėtos pabaigos arba netikėto posūkio, perspektyvos, lyg vaikščiotum įsivaizduodama, kad esi gražiai apsirengus, o pasirodo, kad rūbas išvirkščias, maža to – net nežinojai, kad čia blogoji pusė. Panašiai, kaip tam filme The Others su Nicole Kidman, kur pagrindinė veikėja galvojo, kad ją numirėliai persekioja, o pasirodė, kad ji pati mirus. Štai tokių siuprizų.

Ir, žinot, skaitydama pagalvojau, kad vis daugiau randasi lietuviškų autorių knygų, kurioms nebereikia lietuviško konteksto – jos pačios gali išeiti į pasaulį visokiom kalbom ir pas įvairiausius skaitytojus, ir bus suprastos taip, kaip mes suprantame. Be adaptavimo ir paaiškinimų išnašose. “Dienų piramidės”, manau, stoja į vieną gretą šalia tokių knygų. Ir beje, šioj man labiausiai patiko būtent paskutinioji novelė.

Sakmė apie Juzą

Image result for sakmė apie juzą

Žmonės nedovanoja, ko nesupranta.

Pirma, esu pasižadėjus turėt reikalų su klasika, čia yra bandymo pavyzdys, antra – dar knygų mugėje palaikiau tuos storus J.Baltušio dienoraščius naujai išleistus rankoje, pagalvojau, ir kas čia tokią plytą dabar skaitys – ir dar Baltušio, trečia, žinojau, kad Baltušis lyg ir išbrokytas, kažko, bet nelabai žinojau, kodėl. O ketvirta, “Sakmė apie Juzą” yra išversta į prancūzų kabą ir ne vieną kartą išleista Prancūcijoje, paskutinisyk lygtais 2010 m. ir, kaip sako Wiki: “1990 metais prancūzų kalba pasirodęs romanas „Sakmė apie Juzą“ apdovanotas prestižine Prix du Meilleur Livre Etranger (premija skiriama už Prancūzijoje išleistą geriausią metų užsienio autoriaus knygą).”

Vėl iš naujo: pirma, nusiteikiau paimti knygą į rankas visiškai neutraliai, nieko nesitikėdama, apie Baltušio išbraukimo iš sąrašų istoriją nieko nežinodama, net neskaitydama nugarėlės, apie ką knyga.

Ir žinot, skaičiau ir negalėjau atsistebėt. Nuolatos stebėjaus. Ir po pirmų puslapių pagalvojau, kad, žinot, mes skaitom ir grožimės Roy Jacobsen knygomis (nes šiaip esam skandinavų fanai), kaip jis aprašo gamtą, kaip aprašo žmogų gamtoje, kaip su mažai žodžių piešia salų gyventojų paveikslą. Skaičiau ir galvojau, jei ant šios knygos viršelio būtų ne lietuvio autoriaus vardas ir pavardė, ir iš kalbos nesuprastume, kad tai tikrai ne vertimas, nes kalba per daug artima, kaip žiūrėtume į šią knygą – nuostabų žmogaus paveikslą?

Mane labiausiai knygoje ir sukrėtė vienišo Juzos paveikslas (šiandien norintiems pajaust, kaip gyven Juza, reiktų atsijungt nuo fb ir interneto apskritai). Žmogaus, kuris yra tiesiog žmogus, ir kiti jam – tiesiog žmonės. Bet tie “tiesiog žmonės” niekada nerimsta – būti neutraliam ir nepalaikyti jokios pusės šiame pasaulyje yra neįmanomas ir labiausiai nepakenčiamas dalykas. Ypač sunkiais istoriniais lūžio momentais. Tad skaitydama (visur, kur tik įmanoma knygą tampiaus su savim) visą laiką drebėjau mintyse, kad tik neišlįstų koks tarybinis Baltušis, kad tik nesugadintų knygos ir skaitymo malonumo, ir stebėjaus, stebėjaus.

Tai yra ypatinga knyga. Labai aktuali. Visiškai nepasenusi, nors skaitant neapleido jausmas, kad skaitau mokyklai – ant tiek mūsų smegenys tų kaimiškų knygų mokykloje prikištos. Kurias mokykloj gal skaityti nei laikas, nei vieta (kad neatmušt noro skaityti). Visoms knygoms turi ateiti laikas. Šioji pas mane atėjo pačiu tinkamiausiu laiku. Net pačiai keista, bet labai rekomenduoju.

 

Upė tamsoje

Ši knyga tiems, kurie tingi skaityti “Našlaičių prižiūrėtojo sūnų”. Nelabai gal galima lyginti šias knygas, nes viena yra grožinė, o kita – ne, bet tema jas jungia viena, ir, sakyčiau arba vieną, arba kitą reiktų perskaityti. Negrožinę gal skaityti baisiau, nes tikrai žinai, kad čia faktai, skaitytojas nebeturi galimybės pasislėpti už fikcijos ir guosti save, kad čia gal autorius sutirštino spalvas ir viskas nėra taip baisu. Tuo tarpu Masaji Ishikawa realiai nereikia nieko tirštint, nes ir taip viskas baisu.

Šiaurės Korėjos kasdienybė nebuvo didelė naujiena, daug labiau skauda dėl to, kaip viskas beviltiška Šiaurės Korėjiečiams, kuriems pavyksta pabėgt. Pabėgimas dar nereiškia, kad gyvenimas susiklostys sėkmingai, būti kitoje sienos pusėje taip pat gali būti skausminga ir beviltiška. Tik nebe fizine, o dvasine prasme. Ypač, jei liko šeima, jei diktatorius turi ką nubausti. O visas likęs pasaulis paklauso eilinį kartą paklauso verkiančio pabėgelio kalbų ir toliau gyvena savo sotų gyvenimą.

O mes tiesiog nusipurtome ir tyliai pasidžiaugiam, kad už sienos nebesame.

Verta paskaityt susipažinimo tikslais arba kai nuo išpindėjimo ir pirmo pasaulio problemų nebežinot, kur bepasidėti, ir gyvenimas net fb burbule nebemielas.

The Power / Galybė

Image result for the power naomi aldermanVaizdo rezultatas pagal užklausą „galybė knyga“

Negaliu prisiminti knygos, kurią skaitant nuoširdžiai nenorėjau žinoti, kas bus toliau ir kaip viskas baigsis, nes nuojauta kuždėjo, gūžėsi, slėpėsi ir visa kita. Distopija, vienop, ir dar tokia. Va tokia.

Minčių kilo tiek ir aniek, ir net nežinau, nuo ko pradėti ir ką galvoti. Iš tikrųjų nelabai ir noriu kažką apskritai rašyti, kaip paprastai būna su knygomis, kurios va tokio stiprumo. Nors skaityti originalą nebuvo labai didelis poilsis ir nelabai tiktų vadinti – malonumas – pati knygos idėja mane labai sukrėtė. Mąstai ir permąstai tai, koks yra pasaulis ir koks jis turėtų būti, kiek jis yra neteisingas dabar, ir kiek neteisingas knygoje.

Knygos pavadinimas gal ir yra “The Power” (artimiausiu metu išeisiantis lietuviškas leidimas lygtais turėtų vadintis “Galybė”), bet, vis sukosi mintis, kad antrinis pavadinimas turėtų būti “Fine Balance” arba “Trapi pusiausvyra”. Nes pasaulis apskritai kasdien yra trapios pusiausvyros būsenoje. Ir ta pusiausvyra nebūtinai yra teisinga. Tiesiog pusiausvyra ir tiek.

Taigi, vieną gražią dieną, mergaitės pamato, kad turi neįprastą galią – jos gali, na, iš rankų paleist žaibus ir juo trenkt kitam žmogui. Gali švelniai pakutenti, gali sukelti skausmą, labai didelį skausmą, gali mirtinai nutrenkt. Ir taip staiga po pasaulį pasklinda naujienos, kaip merginos mirtinai nutrenkia joms pavojų sukėlusius vyrus, prievartautojus, smurtautojus, užpuolikus, amžinai jas spaudusius vyrus, prasideda sukilimai Saudo Arabijoje, Irane, ir pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Vyrų dominuojama “pusiausvyra” persisveria į moterų dominuojamą “pusiausvyrą”. Kaip ir turėtų nusistovėt “teisingas” pasaulis. Bet kas yra “teisingas”?

Labai labai rekomenduoju, kai pasirodys lietuviškai, duosiu žinot. Angliškai laukt nereikia.

Šnipė, kuriai patiko mokyklos pietūs

Šnipe kuriai patiko mokyklos pietūs

Smagi knygutė, kurią nesveikuodama gulinėdama perskaičiau, nes suaugėliškos knygos tuo metu per sunkios skaityti. Didelės raidės ir mažai tekso puslapyje jau mokančiam skaityti pirmokui – jau šiai vasarai kaip pirmoji stora knyga. Puikiai tinks anktrokui, kuris dar nekremta harių poterių, o jau nori imtis rimtesnės knygos.

Skaičiau ir įsivaizdavau, kaip man knyga būtų patikusi, jei ją būčiau skaičius kokia septynmetė – taip norėdavosi tų nuotykinių knygų su paslaptimis ir intrigomis, kurios nenutolusios į negyvenamas salas, o vyksta tiesiai po nosimi – kieme ir mokykloje. Ir dar tokia žavi vaikiška draugystė – kai už draugus stojama piestu, jie visaip ginami ir gelbėjami. Rekomenduoju!

 

 

Home Fire

Kai klausiau šios knygos, nuolatos buvau įsitempus ir su tokiu skauduliu kažkokiu viduj. Labai sukrėtė. Ir vis skaitydama prisiminiau, kaip knygoje “Knyga laiko būčiai” mane sukrėtė poeto kamikadzės istorija, tai panašus jausmas buvo klausant šios knygos.

O istorija tokia. Dvi seserys ir brolis – tėvo, kuris buvo džihadistas ir žuvo pakeliui i Gvantanamo kalėjimą vaikai, britai musulmonai, emigrantų iš Pakistano vaikai. Jaunėliai dvyniai niekada tėvo nematę. Seserys išsilavinusios ir labai protingos, brolis ne taip nusisekęs, nuolatos ieško tėvo, tad prie jo prikibus ISIS viliotojui, nuolatos apeliuojančiam į tėvo didvyriškumą ir tapusiu alia vyrensiu broliu ir pavyzdžiu to, ko nuolatos ieškota, lengvai suvilioja brolį keliauti į Siriją.

Sirijoje iš Parvaiz iš karto paimamas pasas ir visi nuostabaus gyvenimo pažadai subliūkšta. Iš pradžių, kaip ir nesmagu prisipažinti, kad padaryta visiška nesąmonė, bet spaudžiant seseriai dvynei, brolis prisipažįsta, kad reikia bandyti pabėgti nuo teroristų (visi dezertyrai, kaip žinia suadomi be pasigailėjimo) ir kažkaip nusigauti į Turkiją.

Daugiau nepasakosiu. Čia tik toks plikas karkasas, apie kurį pinasi visa istorija. Seserų požiūris į brolio sprendimą, būdai, kurias bandoma broliui padėti, pasiaukojimas ir asmeninės tragedijos, politika, aplinkos požiūris. Ir kaip iš dangaus šiandien Vaivos Rykštaitės pasidalintas straipsnis apie švedų, išvykusių į Siriją vaikus, kurių visuomenė nenori įsileisti atgal, šviesiaplaukių žmogeliukų, kurių mažiausiam vieneri metukai…

https://www.wsj.com/articles/he-lost-a-daughter-to-islamic-state-can-he-save-his-grandchildren-11556634379

Puiki, sukrečianti knyga, šiuolaikinė Antigonės istorija. Daug minčių, daug klausimų, kas yra teisinga, o kas neteisinga. Kas atleistina, o kas ne. Ir kokia bausmė teisingiausia. Ir kas turi bausmę atlikt.

Knyga 2018 m. Laimėjo Women Prize for Fiction ir buvo 2017 m. Man Booker Prize ilgajame sąrąše. Ne veltui. Ačiū KŽG už rekomendaciją.

Grožis lyg žaizda

Kodėl taip sunku parašyti labai geros knygos apžvalgą? Apie blogą galiu pribambėti pastraipas, o apie gerą galiu tik patylėt. Gal čia ir baikim?

Žodžiu, man “Grožis lyg žaizda” nunešė stogą. Va taip. Na, ne paslaptis, kad aš esu didelė “Šimto metų vienatvės” gerbėja (skaičiau lygiai prieš šimtą metų), taip pat ne paslaptis, kad siaubingai nemėgstu vienų knygų lyginimo su kitom, nes dažniausiai tai būna didelės marketinginės melagystės, bet ši knyga, matyt, yra kitoj pasaulio pusėj reinkarnavęsis Gabriel Garcia Marquez. Arba taip, arba Eka Kurniawan (kuris kol nepagooglinau, galvojau, kad yra moteris) yra, dievaž, neaišku kokių dvasių apsėstas, nes viešpatėliau, su tokia fantazija galima ne tik išprotėti, bet ir visus skaitytojus išvesti iš proto. Jau nekalbu apie kosminio lygio talentą taip pavadinti knygą, kad perskaičius supranti, kad geresnio pavadinimo ir visos knygos ašies sugalvoti neįmanoma.

Ši knyga ir žiauri, ir šlykšti, ir bjauri, ir nuostabi – ir viskas viename. Ir tobulai sustyguota, nes skaitai ir tiki visomis tomis abrakadabromis (kai kurie fb minėti skaitytojai, besiskolinantys iš manęs knygas, šią knygą garantuotai norėtų mest į sieną, tad jei imsite skaityti ir galvosit, kad pievos, tai nesijaudinkite – esate visiškai normalus šalto proto individas). Ir tikriausiai galėtum iškabint akis kiekvienam drįsusiam abrakadabromis suabejoti (įtariu, knyga sužadina visokias pirmaprades žiaurystes, dėl to jau žinau, kad galimai suabejosiantys knygos iš manęs negaus – visų labui ir gerovei). Tikriausiai jau pagalvojote, kad knyga man padarė per didelę įtaką ir mano objektyvumui šioje vietoje yra visiškas galas. Na, ir tebūnie.

Kosminis ačiū leidyklai “Kitos knygos” už šio šedevro vertimą ir leidimą.

Oro

Suviliojo mane knygos viršelis – puiki idėja. O knygą iš biliotekos paėmė kolegė – ir taip būna. Įsitaisiau lovoje ir ėmiausi skaityti nekantraudama, nes iš tikro buvo labai smalsu, kas ten per istorija. Labai smagiai nuteikė knygoje įdėtas skirtukas su veikėjų vardais ir ryšiais – iš vienos pusės “Dabar” iš kitos “Po potvynio” – iš tiesų gan dažnai tuo skirtuku teko pasinaudoti – nes veikėjų daug, o galiausiai tarp jų visiškai pasiklydau ir, tiesą pasakius, pavargau nuo jų.

Ilgai nelaukdama prisipažinsiu – neperskaičiau knygos. Pavargau nuo jos, pavargau nuo daugybės veikėjų ir pavargau ieškoti jų ryšių ir t.t. Kad ir distopija, ir su puikia idėja, tačiau ši knyga nėra klasikos šedevras, kurį sukandus dantis turėčiau skaityti alia bandydama save nugalėti. Vis dėlto tai yra pramoginė knyga ir skaityt turi būti malonumas. O kada tas malonumas baigėsi, net negaliu pasakyti. Perskaičiau pusę knygos (199 psl. – knyga storoka ir man tai iš karto kelė įtarimų, nes parašyti 400+ kokybiškų puslapių yra milžiniškas iššūkis, net rašymo grandams kartais pakišantis koją) ir nusprendžiau, kad užteks. Tuo labiau, kad reikėjo nuspręsti, kokias knygas vešiuosi velykiniams skaitiniams, o vietos dešimčiai knygų nebuvo.

Galvoju, gal tikrai ta veikėjų begalybė pakišo koją? Toks jausmas, kad su šitais veikėjais būtų buvę galima parašyti tris knygas… Ekologinė katastrofa lyg ir turėtų būti pagrindinė knygos linija, ir, iš tikro, šiurpas bėgioja skaitant, kaip Kuršių nerija iš pusiasalio tampa sala, bet paskui ta katastrofa pasiklysta tūsuose, naktiniuose klubuose ir smulkiai aprašomose tinklaodėse ir kitoje ateityje. Pagrindiniai veikėjai kaip ir yra, bet jų charakteriams neduodama laiko atsiskleisti išsivystyti ir galiausiai viskas nusibosta. Gal reikėjo iš viso atsisakyti idėjos kas skyrių žaisti dabar ir ateityje žaidimą, nes man puikiausiai būtų užtekę skaityti, kas bus “ateityje” – būtų buvę galima išvengti sudėtingo pertekliaus?

Žinoma, knygos neperskaičius sakyti, kad yra taip ir ne kitaip, gal ir ne visai teisinga, gal vėliau viskas gražiai susidėlioja ir kitaip išsisprendžia, bet gal tegul kažkas kitas kantriai skaito ir apie tai parašo.

1000 klausimų ir atsakymų

Image result for 1000 klausimų ir atsakymų

Nors ne visada pataikydavau žiūrėti “Lietuvos tūkstanymečio vaikus”, esu didelė šio žaidimo fanė ir nepaliauju stebėtis, kokie gudrūs tie studijoje dalyvaujantys vaikai, kurie ilgiausio filmavimo metu, tvieskiant šviesoms, stovėdami prieš kameras sugeba iš giliausių smegenų kartelių iškrapštyti protingiausius atsakymus, surasti sąsajas ir net suskaičiuoti mintinai! Vis įsivaizdoju save jų vietoje – ištiktą stabo ir nesugebančią pasakyti savo vardo ir iš kur esu, jau nekalbant, kad reiktų pasakyti, kiek bus dukart du.

Taigi, ramiai atsivertus knygą sau žaidžiu namie, konkuruodama tik pati su savim, nes prieš vyrą, įtariu, praloščiau (dėl to jis ir mano vyras, ne kitaip), nes jis atsimena viską, į ką yra pažiūrėjęs susikaupusiu žvilgsniu, tuo tarpu aš atsimenu viską, į ką žiūriu nesusikaupusiu, o tai dažniausiai būna ne vietoje padėti daiktai, visokie namų rakandai ir t.t., pro kuriuos jis gali praeiti lygiai šimtą kartų ir vis tiek nerasti, kaip ir negirdėti mano bambėjimų, kurių dažnai neatskiria nuo gyvybiškai svarbios informacijos, ir tada sako, kad niekada jam to nesakiau. Žodžiu, dar pažiūrėtume, kas ten ko daugiau žino apie tikrą gyvenimą.

Taigi, kuo man šita knyga patinka? Ji ne tik kad klausia ir atsako, bet ji paaiškina. Pavyzdžiui, pačiuose pirmuose puslapiuose paaiškina kokios spalvos yra svarbiausios spaudoje (t.y. ir spausdinant skaitytojos skaitomą knygą). Man pavyzdžiui, baisiai įdomu, bet kur tu čia labai rastum tokį paaiškinimą, nebent visiškai netyčia. Dar būna, kad žinai kokį faktą, bet nieko daugiau apie tai nežinai – tai va, knygoje apie kiekvieną klausimą dar ir apipinta istorija, paaiškinta priežastis, kodėl tas ar anas yra toks ar anoks, iš kur kilo vienoks ar kitoks pavadinimas, jei reikia suskaičiuoti, tai kaip ir kodėl – štai kur šios knygos nuostabumas – sužinai ne tik sausą atsakymą, bet dar ir krūvą įvairiausių istorijų. Image result for IQringas

Kaip jau rodžiau fb, žaidžiu ne tik su knyga, bet ir su kortelėmis, va, šai iš šitos mažos dėžutės (kuri, aleliuja, nėra žaidimas išpūstukas, kur atidarai dėžutę ir pusė dėžutės – oras). Knyga, puikiausiai tinkanti “užmušti” laiką kelionėje, gal ir per sunki tampytis, tad išeitis – žaidimas IQ ringas – tilps ir į mažą rankinę ar kuprinės kišenę. Ir tikiuosi labai, nebus vien tik Nr.1, bet ir begalinė serija gudrių klausimų, kuriuos atsakant galima išmokti apie pasaulį.

Ačiū leidyklai “Debesų ganyklos” už knygą ir žaidimą. Nors knygą ir gavau dovanų, ją giriu dėl gerumo, o ne dėl gyrimo. Nepatiktų ir negirčiau, gi žinot.

Sostinė

Labai skubėjau į susitikimą su autorium, bet nespėjau. Girdėjau, autorius mėgsta pakalbėti – patikėsiu – jaučiasi knygoje. O pati knyga man pasirodė tokia banguota – tai pasigriebia dėmesį, tai paleidžia (o tada jau tenka skaityti-dirbti), tai pasigriebia, tai paleidžia. O kai taip atsitinka, tai sunku pajusti knygos vientisumą, o paskui, aišku, parašyti savo įspūdžius.

Pati knyga tai turi reikalų su rožiniais akiniais (mano). Pagrindinė mano rožinių akinių tema – Briusely, neva, visi kažkokie tokie kitokie, rūpinasi europiečių gerove ir t.t. Kažkaip net pačiai nepatogu apie tai rašyti, nes nesu juk tokia žalia naivuolė, bet matyt, tiesiog žmogui reikia kuo nors tikėti… O ir Lietuvoj mes šiaip jau Briuselio biurokratais pasitikim labiau, nei saviškais.

Na, o tuo tarpu Briuselyje žmonės tiesiog visokiais įmanomais būdais daro karjerą, lenda ten, kur daugiau įtakos, o įtakos daugiau ten, kur daugiau pinigų. Žmonės, kurie arba rūpinasi savo nacionaliniais, arba savo asmeniniais interesais bei bandymais prastumti kokias nelabai vykusias idėjas, kurioms per toli įsivažiavus, tiesiog per vėlu sustoti.

Tai tiek žinių iš Briuselio. Tiesa, ten dar kartais bėgioja kiaulės (kur kiaulystės, ten ir kiaulės), atsitinka žmogžudystės ir šiaip verda reikalai. “Sostinė” gula į tokių knygų lentyną, kur džiaugiuos, kad perskaičiau (dėl bendro supratimo), bet sąrašas žmonių, kuriems rekomenduočiau perskaityti – neilgas.

kai aš buvau malalietka

Image result for malalietka knyga

iš tikro visokiausiai būdais bandžiau susiturėti nuo šios knygos skaitymo – nes dabar visi ją skaito, o ir šiaip krūvą prie lovos užtruks skaityt porą metų. bet tada kažkas fb nulinkino į knygos ištrauką, tada perskaičiau visas ištraukas, o tada padariau, ką seniai buvau darius – nuėjau ir nusipirkau knygą knygyne, nes reikėjo perskaityti dabar. taip jau man būna – kantrybe nepasižymiu.

nu, ir ką. iš tos knygos tiesiog veržiasi laikai, kai buvau malalietka – su visais kvapais, garsais, jausmais, pakilimias ir nuopoliais, madomis (susidedančios iš vienerių turginių džinsų ir dviejų bliuskų – čia aš apie save), fyfiškumais ir išgyvenimui reikalingą pritapimą prie chebros. įsivaizduoju (ir pavydžiu), kaip knyga skaitosi vilniečiui, kur visos vietos – nuvaikšiotos ir nuzulintos, šiauliečiai jau turi irgi savo knygą, dabar prašom kokį rašantį klaipėdietį klaipėdiečiams parašyti apie prieplaukas, pėdas, galerijas ir arbatas už penkiasdešimt centų (ar dar likę ten tokių rašančių?)! nes aš irgi noriu to jausmo!

labiausia knygoje surezonavo ta mokyklinių laikų paauglystė – vėlesniais laikais su protagoniste keliai išsiskyrė (į kitą VU faką), tad jau tiesiog skaitai kaip visai nepažįstamą istoriją, nepažįstamus filologinius ir doktorantinius kelius, kuriais nekeliauta. o bet tačiau pasikartosiu, labiausiai knygoje suveikia ypatingas autorės sugebėjimas taip gerai perteikiant atmosferą ir nuotaiką, kažkaip stebuklingai pačiai išlikti neutralia, neverkšlenti dėl lietuviškos malalietkos nedalios, pasaulio neteisybių ir t.t. Kažkoks dzin dzen stilius, sakyčiau.

tad va, taip įdomiai gaunas, kad man labiausiai patiko knygos skyriai iš šatėnų, kur patys pačiausi malalietkiniai laikai. Ką domina studentavimai, videonuomos ir baliai – skaitykit knygoj. o ir šiaip paskaitykit, nu, nes kaip ne kaip, tai yra įvykis literatūriniame pasaulyje, tai yra moteriškas balsas, kuris nemiauksi, nepūkuotas, necukruotas (o toks labiau dirty) ir tarsi atsveria Kmitos vyrišką šiaulių gezų pasaulį, tad dabar tokia kaip ir alia lygybė, jau viskas, kas po to bus parašyta ta tema, bus kaip po k.sabaliauskaitės pasipylę knygos apie vilnių.

PS paskolint knygos negaliu, nes liko pas mylimiausią malalietką londonuos