Author: kzL

Triukšmaujantys: katalikai

~ kzL ~ Leave a comment

Kai galvojau, kaip čia parašyt apie šią knygą, kažkaip prisiminiau, kaip žurnale “Švyturys” būdavo tokia siauru stulpeliu surašyta rubrika, dažnai baltom raidėm juodame fone, kur būdavo rašomos visokiausios pasaulio įdomybės. Būdavo taip gaila, kad tik vienas ilgas stulpas tų įdomybių, perskaitai ir vėl lauki kito numerio. Tai va, Agnės Žagrakalytės knyga yra trys šimtai puslapių nesibaiginčių įdomybių (pabaigus vėl galima skaityt iš naujo). Nuo prisegamų kiniečių kaselių, nes žemiau esantis ponas sugalvojo kirptis vakarietiškai, o kinas be kaselės negalėjo rodytis imperatoriaus rūmuose, iki Pirmojo pasaulinio “džiovyklų”. Nuo paprasto kinų berniuko, kuris išaugs į šitą elegantišką poną diplomatą, iki Hildegardos, su kuria jau susitikome J.Bernotienės ir O.Grigaitės “Džiaugsmo virtuvėje”. Nuo Andriaus Rudaminos iki kiniškų karpių renesanso paveiksluose. Kaip jie ten nuplaukė? Ir viskas tarsi detalės ir nuotrupos, bet jas jungia kažkoks nematomas siūlas, kurį skaitytojas vis bando pagauti, autorės įviliotas į knygos labirintą.

Kartais skaitydama šią knygą jaučiaus tarsi landžiočiau po užkulisius, nugirsčiau pokalbių detales, kurios visiškai pakeistų mano supratimą apie vieną ar kitą faktą, iš statistikos ištrauktų ir sužmogintų įvykį, suteiktų kitokią perspektyvą ir praplėstų kontekstą. Kartais autorė skaitytojui įmeta kokį šposą, didžios istorinės asmenybės silpnumo akimirką, netikėtą mintį ar frazę – neužtenka man čia fantazijos surašyti, kiek knygoje netikėtumų, mažų istorijų, kurios jei ne čia užrašytos, pradingtų “svarbesnių” ir “didingesnių” istorijų paraštėse.

Leidykla dėl kūrinio formos nedrąsiai užsimena, kad ši knyga “lengvas būdas parašyti istorinį romaną”, na, kad niekas paskui skundų nerašytų. Romaną ar neromaną, skaitytojui teks galvoj susikurt pačiam (jei norės). Gali net du – vieną lietuvišką, kitą belgišką. O nerimaujantiems dėl kūrinio neatitikimo kažkokios lentynėlės dydžio ar pločio, tai siūlau prisimint George Saunders knygą “Linkolnas Bardo“, kuri, beje, laimėjo Bookerį. O ten tik pletkai, skelbimai, prisiminimai, iškarpos, nuotrupos, dejonės ir įspūdžiai. Randi ten knygą arba ne – čia jau kaip pavyks. Tai ir Agnės Žagrakalytės knygą rekomenduoju smalsioms žiurkėms, mėgstančioms įdomybių skyrelius žurnaluose, protų mūšius, kitokias kūrinio formas ir laisvę fantazijai.

__________________________________________________

Už knygą (ir tikėjimą ja) dėkoju leidyklai “Tyto Alba”. Manau, kad dabar bus ir daugiau tokių eksperimentų, visada sunkiausia būt (ypač) pirmai.

Tell Me How to Be

~ kzL ~ Leave a comment

LGBT romanas. Akash ir Renu – sūnus ir mama, romane ir pasakojama dviem siužeto gijomis. Sūnus – dėl savo tapatybės nuo pat vaikystės uitas vaikas ir suaugęs šeimai niekaip neįtinka. Iki tokio lygio, kad motina vos ne prasitaria, kad geriau jau iš viso būtų jo negimdžius. Na, kur indų šeimoje padėti tokį nevyrišką, nesėkmingą vaiką. Nei pasididžiuosi, nei pasigirsi ir kiek vargo skiedžiant aplinkiniams, ką jis ten veikia, kas nėra inžinerija ir medicina. Ir t.t. Krūva visokiausių stereotipų, su kuriais Akash’ui tenka kovot kiekvieną dieną. Ir, žinoma, jokiais būdais neprasitariant apie baltą dramblį kambarį. Tiesiog neįmanoma, kad ir kaip jį skatina jo dabartinis partneris, su kuriuo gyvena Kalifornijoje.

Romanas prasideda artėjant Akash tėvo mirties metinėms, tad Akash turi keliauti namo. Motina, kurią vyras iš Londono atitempė į tą nepakenčiamą Ameriką (jos komentarai apie amerikietes ypatingai taiklūs ir juokingi), viską išparduoda ir ruošiasi keliauti atgal į Angliją, kur seniai seniai dėl sutartos santuokos jai teko palikti savo gyvenimo meilę. Gal jis vis dar ten? Gal taip pat apie ją pasvajoja, kaip kad ji pasvajoja pie jį? Tai ji paskutinį kartą atkentės vyro metines, visus pažįstamus bei kaimynus, su kuriais šiaip niekada gyvenime nebūtų bendravus, jei ne ta šalis, ir maus lauk, palikusį vieną sėkmingą sūnų, nesėkmingai vedusį baltaodę amerikietę ir vieną jos manymu lūzerį.

Toks labai nuspėjamas romanas ir jei ne motinos linija, greičiausiai net nebūčiau klausiusi iki galo. Nėr labai gaila, kad suklausiau, pabaiga nenusaldinta, patiko, ir knygos pavadinimas geras, tikrai atspindi knygą. Akash mane erzino, motinėlė irgi gerulė, bet dėl to gal ir patiko, kad nebuvo saldžioji mamelė, bet šiaip tai tokia so so knygelė, tokio lengvesnio žanro, tikrai sueitų tokių knygų mėgėjams.

Jokių taisyklių. Kodėl Netflix tokia sėkminga

~ kzL ~ Leave a comment

Kadangi pati dirbu didelėje korporacijoje, visada įdomu paskaityti, kaip gyvena kiti, labai dideli, labai didelės žvaigždės. Buvau kiek skeptiškai nusiteikus, nes su tokiom knygom irgi turiu patirties. Dažniausiai jos yra tiesiog išpūstas straipsnis iš kokio žurnalo, TED Talk’o ar pranešimo konferencijoj. Ir nors koncentruotas straipsnis būna labai įdomu, pati knyga būna išpūsta ne visada prasmingais reikalais. Na, tai Netflix jokio išpūtimo nesijuto, tiesa, reikia gal kažkaip nesierzinti dėl knygos amerikoniškumo, nes tikrai labai labai amerikoniška. Ir žinoma, skaityti reikia su “grain of salt” (žiupsniu druskos), nes knyga išleista 2020 metais, o žinia, kad kovido metu Netflix buvo aukso amžius, užkėlęs įmonės akcijų kainą iki USD 690 2021 metų pabaigoje ir staiga pasibaigęs kartu su kovido pabaiga (akcijų kaina, pasauliui atsiplėšus nuo teliko sumažėjo beveik 4 kartus – iki USD 186). Tai labai įdomu, kaip visi knygoje aprašyti principai veikia/neveikia, suveikė/nesuveikė, bet tikriausiai ir toliau veikia, jei kaina sugrįžo į USD 437. Bet tikriausiai niekada nebebus to aukso amžiaus, galime susilažint.

Šiaip pats taisyklės principas, kad nėra taisyklių ir reguliavimų, nes tai yra didžiulis ir užknisantis bei brangus biurokratinis aparatas, yra labai įdomi. Principas vienas – tavo išlaidos turi nešti naudą kompanijai ir tu neši už tas išlaidas atsakomybę. Na, pavyzdžiui, jei skridai biznio klase, tai net tavo močiutė turėtų pritarti tokiam tavo sprendimui. Šitaip žmonės įgalinami greitai priimti įmonei naudingus sprendimus. Greitai, o ne su milijonu ir vienu parašiuku, kaip yra tradicinėse korporacijų kultūrose, kur galiausiai vis tiek nėr kaltų, jei padaroma kliurka – tik atpirkimo ožiai. Na, business as usual. O ką, jei tavo sprendimas nepasiteisino? Tada turi kuo greičiau pripažinti savo klaidą, visiems paaiškinti, kodėl manai, kad kažką tęsti yra nesąmonė ir pasidalinti išmoktomis pamokomis. Nu, visiškai logiška, ar ne? Beje, jei močiutei tavo biznio klasės makaronai neužsikabins – būsi atleistas kaip švaistantis įmonės lėšas. Klaidų, sakė, galima padaryti keletą, jei vien tik kliurkinsi irgi ilgai nepaeis. Beje, dėl šitokios šitokios atsakomybės žmonėms ten irgi stogai važiuoja.

Dar labai įstrigęs principas – atviras ir konstruktyvus grįžtamasis ryšys. Privalomas. Kad ir kaip nepatiktų. Bet žinoma, tinkamai ir mandagiai išsakytas. Jei nutyli, reiškia veiki įmonės nenaudai ir esi nelojalus. Nu čia tai auksas, įdomu, kiek veikia realybėj. Nes ta tyla šūdmalos metu mane tiesiogine žodžio prasme užmuša. Aišku, knygos autoriai pasakoja apie įvairias situacijas, kaip tas feedbackas buvo suteiktas tesingai, kaip neteisingai, kaip jie patys tokį gavo ir kaip nepatiko ir t.t. Nu, labai įdomu.

Na, paskui ten visokios – nėr numatytų atostogų dienų, niekas nemoka premijų nuo “darbo rezultatų” (labai logiška pasirodė, nes o kas, jei metų eigoje visiškai pasikeitė verslo aplinka, o darbuotojai dėl tų rezultatų ir toliau traukia vežimą ne ta knyptimi? Netflixo praktika – pažadėtą premiją, pridedi žmogui prie atlyginimo ir taip gauni didžiausią rinkos atlyginimą ir geriausius žmones. Bent taip sako. Gal ne visi geriausi nori dirbti kaip išprotėję?), savo vertės savipasitikrinimo testas, labai didelis atvirumas (pvz., jei atleidai žmogų dėl girtavimo, tai nuo nieko neslepi), jokių anoniminių įvertinimų ir grįžtamojo ryšio.

Na, o šiaip tai Netflixo kultūra yra labai žiauri. Eina sau. Maždaug – geriausi iš geriausių ir, jei nebesi geriausias, tai viso gero. Gauni labai gerą išmoką (nu, įdomu, kad 4 mėnesių išmoka skaitoma labai gera) ir viso. Hastings, Netflix vadovas, valdybai pastoviai kartoja – jei aš ne geriausias, tai ir mane pakeiskit. Nu, maždaug viskas įmonės labui ir jokių asmeniškumų. Nežinau, man tas stilius toks maždaug – “nuvarytus arklius nušauna”.

Tai va taip netikėtai įdomiai susiklausė (yra baltoslankos audioknygyne) vaikšinėjant rytais prieš darbą. Daug principų labai pritariu, bet jiems įgyvendint reikia labai didelio darbuotojų sąmoningumo (kas irgi šiaip yra super), vadovų talento surinkt geriausius (ne arogantiškus šiknius) darbuotojus ir t.t. Labiausiai nustebino, o kartu ir nenustebino, kaip į platų pasaulį išeiti nusprendę amerikiečiai nustebo, kad už JAV ribų yra pasaulis ir jis yra kitoks. OMG. Maždaug, oi, prieš einant reikia pasidomėti, kas ten tokie, kiti žemės gyventojai ir kokia jų bendravimo kultūra. Nebūtų amerikiečiai. Visiškas basic tarptautinio verslo reikalas. Bet tebūnie.

Visiems korporatyvų gyventojams labai rekomenduoju.

__________________________________

Už knygą (popierinę) dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Piranezis

~ kzL ~ 2 Comments

“Piranezis” ilgokai užtruko eilėje, mano knygų draugės net pradėjo mane raginti greičiau imtis ją skaityti. Tų raginimų kiek prisibijau, nes paskui sukyla lūkesčiai ir tada jau bijausi didžių nusivylimų. Pirmiausia, aišku skaitytojui reiktų pasigooglint, kas per vienas tas Piranezis (Džovanis Batista Piranezis), o begoolinant pasimatys tokie grafikos darbai “Kalėjimai”, kurie tarsi duoda skaitytojui savotišką špargalkę knygos aplinkos įsivaizdavimui, o jau toliau visą knygos filmą kuri pats.

Knygos pradžioj mūsų herojus daug pasakoja apie savo aplinką, kambarius ir visokius juose vykstančius reikškinius, man net pasirodė, kad ten jau per daug visų tų pasakojimų, nieko ten nesupranti, ir jau buvau bepradėjus galvoti, kur čia visi tie įdomumai ir kiek čia galima paskui tą naivuolį sekioti po nesibaigiančias sales. “Naivuolis” tai didžiuliame pastate-labirinte klajojantis jaunas vyras – savotiškas robinzonas, kuris turi išgyventi keistame, nelabai žmogui pritaikytame pasaulyje, kur apatiniuose aukštuose tyvuliuoja jį maitinanti jūra ir kur ne kur galima užtikti kažkada čia gyvenusių žmonių pėdsakų. Paklaidinusi labirinte ir susukusi skaitytojui galvą bei davus keletą užuominų, autorė pradeda skaitytoją po truputį išvesti į “realybę”, o tada jau išsprogsta savo fanazija ir netikėtumais, kur telieki su mintim, kaip ji taip viską sugalvojo!

Sunku kažkaip papasakoti labai nesuspoilinus, nes bet kas spoilina, net jei pasakyčiau, ar buvo knygoje kitų žmonių, tad tik pridursiu, kad ši knyga yra geriausia medžiaga interpretacijoms ir diskusijoms – ką simbolizuoja pastatas-namas-labirintas, ką reiškia išėjimas ar vaikščiojimas į jį ir iš jo, prapuolimas jame ir sugebėjimas/ nesugebėjimas kontroliuoti tuos vaikčiojimus. Kosmosas toks, visiškai susuka galvą. Kažkaip net vėl norisi patirti tą patį efektą, tad pradedu dairytis į kitą autorės knygą, storulę “Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis”. Reikia kažkaip prastumdyti kitas knygas ir pagaliau perskaityti ir šią.

Labai rekomenduoju (nebent, jei negalite pakęsti “visokių fantazijų” ir skaitymų tarp eilučių). Iš tų knygų, kur pavydi visiems, kas dar neskaitė.

___________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

“Man savo ruožtu atrodė, kad senovės žmonių išmintis negali imti ir tiesiog pranykti. Niekas neima ir tiesiog nepranyksta. Tai neįmanoma. Ją įsivaizdavau kaip iš mūsų pasaulio srūvančią, kažkur nutekančią energiją.”

Snow

~ kzL ~ Leave a comment

Kausiau audio, tai vos pabaigiau. Labai sunku klausyt, pastoviai atsijunginėdavau, bet kažkaip prisiverčiau pabaigt. Knygoje nužudomas ir iškastruojamas kunigas. Galima nujausti, kodėl. Neišvystyta tema normaliai, o ri moterų paveikslai – nesuprasi, kažkokie subanalinti gal. Nieko gero žodžiu. Nėr ką lygint su mano meilėm detektyvinėm.

Mane vadina Kalendorium

~ kzL ~ Leave a comment

Šviesi knyga. Primena Forestą Gampą ir “Šimtametį, kuris išlipo pro langą”. Pagrindinis veikėjas Oskaras – fenomenalios atminties, bet nebūtinai atsimena tai, ką reikia. Jis mažo miestelio keistuolis – visais laikais visi miesteliai tokius keistuolius turėjo, tik šiais laikais jie turi žinomas ar numanomas diagnozes. Oskarui nepatinka kalbėti su žmonėmis, bet su tais, su kuriais kalbasi – tai be užuolankų – tiesiai. Ne visiems tinka ir patinka. Bet draugų galima susirasti ir nekalbant, be to gi galima skambinti telefonu pagal senos telefonų knygos numerius arba rašyti laiškus knygų autoriams, prašant paaiškinti jų parašytas knygas. O meilei iš vis jokios diagnozės netrukdo.

Paprastą Oskaro kasdienybę ir jo įprastą dienotvarkę vis kas nors sujaukia – tai idėja įstegti labdaros valgyklą, tai pastatyti spektaklį. Kartais atrodo, kad tik tos kažkieno minties ir inciatyvos ir tetrūksta – paskui nebūtinai ir paties Oskaro reikia, kad tai, kas pradėta važiuotų. Atrodo, kad Oskaras savo miestelį išjudina, nenorėdamas per daug į save atkreipti dėmesį, tyliai keičia žmonių požiūrį į tykius, pamirštus ar savanoriškai atsiskyrusius kaimynus, kartais tik tiek ir tereikia – suburti visus kartu, pakalbinti, pakviesti. Skaudžiausia buvo skaityti apie prievartinį Oskaro gydymą – galime numanyti, kad tas “gydymas” buvo sovietmečiu ir ten labiau buvo paskutinių žmogiškumo apraiškų uždusinimas ir pažeminimas, dar didesnis negalią turinčių žmonių traumavimas.

Patiko knyga. Daviau paskui mamai skaityt, tai vis juokėsi ir juokėsi, vis turėjau klaust, iš kurios vietos juokiasi (labiausiai tikriausiai iš pasnekesiu su kunigu).. Nežinau dabar, kada pagrįš knyga, nes jau keliaus per visas kaimynes garantuotai. Tai va, imkit skaitykit ir mamoms paskui duokit paskaityt.

Gyvenimo raštai

~ kzL ~ Leave a comment

Nors knygos vertimas vietomis juokingas (knygoje chebrytė nuolatos sėdi smuklėse ir užeigose, kaip kokiam XIX amžiuje) ir tikrai netobulas, bet knyga-plyta gerai įsuko ir, nors, atrodo, kad skaičiau amžinybę – į tiek puslapių galima geras tris knygas sutalpinti – skaityti buvo smagu. Ši knyga iš tų variantų, kai sekioji veikėjams iš paskos, gal panašus jausmas buvo su R.Cusk knygom – ne tiek to veiksmo, kiek jausmo, stebėjimo, klausymo.

O kaip sukišti tokią istoriją į kelis paragrafus, tai nelabai žinau. Knyga šiaip tikriausiai turėtų patikti knygų mylėtojams (kitokie tokią plytą ir šiaip apeis per 100 m.), nes pagrindinė knygos figūra – Martinas Bergas yra knygų leidėjas, mažos leidyklos įkūrėjas. Ir kokiai knygų žiurkei neįdomu skaityti apie knygų leidybos užkulisius – sėkmingus ir nesėkmingus autorius, norą ir beveik neįmanomybę leisti tik labai geras ir vertingas knygas, amžiną lošimą, kuri knyga bus sėkminga, o kuri ne, ir t.t. Beje, ir pats Martinas per visą knygą rašo niekaip neparašomą romaną, skęsta savo rankraščiuose, užrašuose, lapeliuose, išsitraukia ir vėl slepia viską dėžėse.

Su Martinu keliaujam nuo pat jo vaikystės, paauglystės, kur prie jo gyvenimo prisijungia jo būsimas viso gyvenimo draugas Gustavas, o vėliau, filosofijos studijų metais – jo famme fatale, talentingoji ir protingoji, nepasiekiamoji ir nepagaunamoji Cecilija. Labai labai įdomus moters personažas su ypatingai ryškiu vidiniu konfliktu tarp šeimos, motinos, kūrėjos, mokslininkės. Taip paskendusios savo veiklose ir pasauliuose, kad net pražiūrinčios neatšaukiamus poelgius, leidžiančios į gyvenimą įsiveržti atsitiktinumams, neapsižiūrėjimams, kurie apverčia pasaulį aukštyn kojom, sujaukia gyvenimo kryptį. Toks jausmas, lyg pusiau sapne gyvenanti, lyg pati sau prieštara tarp racionalumo ir neracionalumo. Man tik kažkaip kiek gaila, kad galvoj neužsidarė Cecilijos ratas, autorė paliko atvirą, jei taip galima sakyt, personaž paveikslą – man taip knietėjo sužinoti, kodėl kodėl ji paliko šeimą ir dingo kaip į vandenį. Žinoma, autorė ten duoda visokias užuominas, bet man negana. Jos žingsnis labai drastiškas ir neįprastas ir norėjosi geriau suprasti priežastis, vos ne pratęsimo reikia laukt.

Ir šiaip patiko knygos trio – Martinas, Gustavas ir Cecilija, Gustavo mūza ir daugelio paveikslų personažė. Papildantys vienas kitą, pratęsiantys, apgaudinėjantys, nutylintys. Netikėtai taip. Būčiau galėjus ir toliau skaityt, dar kokį 200 puslapių. Gal ne visų jų ten reikia, bet va toks buvimas knygoje ištinka, kad atrodo tiesiog gali skaityt ilgai su visokiom kitom knygom į tarpą.

___________________________________

Už knygą ačiū leidyklai “Alma Littera”

“Skaitymas dažnai patenka į rašymo šešėlį, ar taip nemanai? O iš esmės nėra nė vieno rašytojo, kuris nebūtų ir aistringas skaitytojas. Esu tuo visiškai tikras. O tas, kuris sako norįs rašyti, bet retai ką nors skaitąs… meluoja, gal trokšta žavėjimosi. Pelnyti tam tikrą socialinę pagarbą. Nežinau. Jeigu iš rimtųjų užsiimi rašymu, tai ir skaitai. Kaip išbadėjęs ir be paliovos.”

“Martinas kartodavo, kad literatūra pati savaime neegzistuoja. Jeigu knyga nebeskaitoma, gal ir gaila, jei ji gera, bet istorijos bėgsmo nepakeisi. Literatūros funkcija bendrauti su skaitytojais, susigrojimas, kai tekstas paliečia slapčiausias žmogaus sielos kerteles. Tekstas be skaitytojo yra artefaktas, dingusio laiko ąsočio šukė, kuri daugių daugiausia rūpi keletui archeologija besidominčių individų. Kalbos ir literatūros vertė, sakydavo jis, galiausiai priklauso nuo to, kaip ji vartojama. Kokia prasmė leisti knygą, kurios niekas nenori skaityti.”

 

The Black Echo

~ kzL ~ Leave a comment

Net tingiu rašyt apie šią knygą – man per daug buvo amerikietiško šaudo ir gaudo. Nežinau, ar bandysiu toliau klausyt, labiau ieškosiu kažko labiau europietiško.

Žmonių šešėliai

~ kzL ~ Leave a comment

Indija tikriausiai yra šalis numeris vienas, kuri nuolatos yra trapios pusiausvyros būsenoje (beje, knygą “Trapi pusiausvyra” labai rekomenduoju irgi).

Ta pusiausvyra bandoma išbalansuoti ir šioje, jau penktoje Abir Mukherjee knygoje. Tik šioje jau labai rimti reikalai, nes nužudomas labai svarbus hinduistų teologas ir iki visiškos katastrofos ir hiduistų pjautynių su musulmonais yra vos sekundė laiko. Žinoma, dėl visiškos nekompetencijos, korupcijos, vidinių nesutarimų ir kitų indiškų reikalų, vienintelė viltis yra mūsų gudruolis herojus Semas Vindemas ir jo kolega sežantas Banerdžis. O per sekundę pasaulį išgelbėti galima tik nesilaikant jokių taisyklių ir protokolų. Semas vienitelis tam turi ypatingų sugebėjimų. Žinoma ir koks įtakingas sponsorius ne pro šalį, belieka tikėtis kad senas priešas, atsiradus bendram priešui pavirtęs draugu, nepaves, tad reikia būti ypatingai budriam, pasiruošusiam bet kuriuo momentu šokt per langą ar tarpą tarp namų.

Šis detektyvas Semo seriale gal ir ne iš stipriųjų, bet puikiausiai susiskaitė ir nieko jau nepadarysi, kad jau pradėtas serialas, tai bus graužiamas iki pergalės, kol galiausiai patį Mukharjee ši serija užknis ir vargšas herojus arba išeis į pensiją, arba grįš į Angliją arba pakratys kojas. Kol kas manau, kad autorius kas toliau šitą aukso gyslą. O mums belieka mėgautis.

_______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Tyto Alba

Palikimas

~ kzL ~ Leave a comment

Su pasimėgavimu perskaičiau Miguel Bonnefoy “Palikimą” – trumputis romanas, kuriame sutalpinta šitiek istorijų! Prasidėjusi Prancūzijos vynuogyne, kurį užpuolus vynuogių ligoms, su vieninteliu vynuogės sodinuku rankose palieka jo paveldėtojas, ji ten pat ir baigiasi, tik sugrįžta išvykusiojo palikuonis, pabėgęs nuo baisaus režimo Čilėje. Prancūzų migracija į Lotynų Ameriką buvo visiškai negirdėta tema – užsienyje gimę prancūzai gaudavo Prancuzijos pilietybę ir apie savo nematytą tėvynę, kaip ir Amerikos lietuviai, prisisvajodavo pačių gražiausių svajonių ir net jautė pareigą už ją kariauti pasauliniuose karuose, iš kurių, jei pasisekdavo grįžti, tai jau be svajonių ir iliuzijų. Ir taip net kelioms kartoms tenka patiems išbandyt Senąjį žemyną savo kailiu.

Na, o kur Lotynų Amerika, ten ir magiškasis realizmas, taip subtiliai sudozuotas, kad kaip saldainis tiesiog – mane tokiu saldainiu visada galima papirkti. Nors marketinginiais tikslais visur minimas Marquez, o aš, žinia, tokių referencijų labai nemėgstu, nes dažniausiai nuvilia, tai šiuo atveju mano lūkesčiai nepasitvirtino – autoriui kuo puikiausiai pavyko susidoroti su pasakojimu, tad toks gretinimas gali erzint nebent jį patį. Taigi, labai rekomenduoju šią vienu įkvėpimu perskaitomą istoriją, kurią prisimenant, atrodo neįtikėtina, kiek daug ten sutalpinta meilės, ir žiaurumo, ir drąsos, ir net keistai persikreipusi viršelio pelėda.

____________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”

Išgyventi. Iš Šiaurės Korėjos – į laisvę

~ kzL ~ Leave a comment

Šiaip nebūčiau šios knygos skaičiusi, bet kadangi esu pavyzdinga darbinio knygų klubo narė, tai perskaičiau. Nežadėjau skaityt, nes nemaniau, kad kažkuo labai nustebins po Adam Johnson “Našlaičių prižiūrėtojo sūnaus“, o ir kad geriau bus parašyta tikrai netikėjau. Vis dėlto, kad perskaičiau nesigailiu, nes sužinojau visokių faktinių reikalų. Kažkaip buvo netikėta, kad ta siena su Kinija ne visą laika buvo tokia uždara ir žmonės, nors ir siaubingai rizikuodami ir sekami, vis tiek sugebėdavo daryti bizniukus, ypač, jei buvai ir privilegijuotos kastos ir jei turėdavai pakankamai pinigų kyšiams.

Nors vietomis skaityti buvo nuobodoka, labiausiai gal paveiki buvo paskutinė knygos dalis, kurioje autorė pasakoja apie pabėgimą į Pietų Korėją. Būnant laisvoje šalyje ypač išryškėja siaubinga šiaurės korėjiečių trauma – tu jau laisvame pasaulyje, bet nemoki ir net neįsivaizduoji, kaip čia elgtis, kaip prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, kaip galvoti savo galva. Ypač jei esi vyresnis žmogus, skaudu suvokti, kad greičiausiai niekada nebepritapsi, nebesuvoksi tokio pasaulio. Ir iš viso, ar galimas toks didelis mentaliteto posūkis – nuo tikėjimo, kad diktatorius valdo saulę, iki paprastos vakarietiško pasaulio realybės, kur turi prisiimti atsakomybę už save ir apskritai save sukurti kaip asmenybę. Bėgi nuo teroro ir atbėgi į visišką nežinią, kur niekas tavęs nelaukia.

Iš šios perspektyvos, jei nevertinsim, kokia kryptim dabar suka autorė (ką aš irgi interpretuočiau tik kaip dar vieną korėjietiško (Šiaurės) naivumo ir saugumo paieškos išraišką, kuri, deja, nebūtinai yra sėkminga), būdama tokio amžiaus ji nukeliavo nesuvokiamą kelią ir nugyveno dešimties žmonių gyvenimą. Taigi, tiek jos pasakojimą reikia vertinti iš tam tikros distancijos ir perspektyvos, tiek ir jai palikti erdvės susivokti, kad šiam pasauly neįmanoma suskirstyt į juoda ir balta, kad ir kiek netikro saugumo tai suteiktų. Neatmeskim ir šiaip sužvaigždėjimo, gudrumo (juk autorė sugebėdavo išsisukti iš nepavydėtinų situacijų) pinigų ir kitokių reikalų. Mačiau, goodreads kažkoks linkas įdėtas, kur surinkti jos pačios sau prieštaravimai, reiks pasižiūrėt.

Perdaviau knygą dukrai. Bus puiki medžiaga jos apie propagandą rašomam darbui.

The Word is a Murder / A Sentence is a Death / A Line to Kill / The Twist of a Knife

~ kzL ~ Leave a comment

Man klausyti detektyvinių serialų yra totaliai nesveika. Po to būna toks klausymo blokas, kad su kuvalda nepramuši – niekas nepatinka ir viskas erzina. Dvi iš eilės audio knygos pakibusios mano nemeilėj. Bet va, Hawthorne ir Horowitz tai totali meilė ir raudu apsikniaubus pagalvę, kad po keturių knygų ilgumo romano, meilužių esu palikta likimo valiai.

Šį kartą Anthony Horowitz pasirinko labai įdomų modelį – į autorių kreipiasi buvęs detektyvas, kuriam nepakenktų papildomi pinigai, ir pasiūlo parašyti “apie jį”. Maždaug, jis tiria nusikaltimą, o Horowitzas aprašo, kaip ten viskas vyksta ir pats tampa savo knygos veikėju (kad ir kaip jam tai nepatinka). Tuo pačiu, žinoma, ir pats knieti tuos nusikaltimus kuo greičiau išnarplioti, aplenkti Hawthorne. Šis žinoma, kaip ir daugelis super kietų detektyvų, yra keistokas vienišius, kuris nelabai mėgsta laikytis taisyklių, protokolų ir algoritmų. Visa tai – tik kvailiams, o jis jau kaip nors pagal situaciją.

Hawthornas nieko nenori apie save pasakot, kas Horowitz baisiausiai erzina, na, nes kaip parašyti apie personažą, apie kurį nieko nežinai, o ir pafantazuoti kažką šis griežčiausiai draudžia ir, kad nebūtų per maža, jį dar už tai visaip išjuokia (žavinga, tikrai žavinga klausytis tų britiškų špilkavimųsi), tad Horowitzas kiekvienoje knygoje grasinasi, kad ši tai jau paskutinė tikrai. Ypač tada, kai dirbdamas “tiriamajį darbą” knygai, papuola žudikams į rankas (biškį priminė Henning Mankell Kurt Wallanderį, kurį niolikoje knygų beveik beveik nužudo blogiečiai).

O siužetai? Na, pirmojoje, įsivaizduokite, moterėlė ateina į laidojimo namus susitarti dėl savo laidotuvių ir tą pačią dieną miršta! Negeriantis skyrybų advokatas nužudomas prabangaus vyno butelio smūgiu per galvą. Mažytės English Channel salos literatūrinio festivalio, į kurį pristatynėti savo knygos pakviečiami mūsų herojai, sponsorius nužudomas savo namuose. Ir galiausiai, po pagal Horthono pjesę pastatyto spektaklio, nužudoma teatro kritikė, žiauriai sudirbusi spektalį recenzijoje (profesionalioje 😉 ). Spėkit, kas didžiausias įtariamaisis.

Tai gero klausymo/skaitymo tada. Einu, pervilksiu nuverktą pagalvės užvalkalą, o tuo tarpu rekomenduokit man gerą serialą, nes Michael Connely (The Black Echo) man kažkaip nelabai paėjo, per daug amerikoniškas ir šaudo-gaudo. Beje, Megpie Murders jau verčia ir bus lietuviškai kitais metais.

Margarita

~ kzL ~ Leave a comment

Užsibrėžiau pamažinti neskaitytų pytinių knygų, nes kažkaip lengviau paimti poros vakarų istoriją nei įsipareigoti galbūt net poros savaičių skaitymui. “Margarita” – 573 puslapių labai suomiškos knygos. Ne tik dėl to, kad veiksmas vyksta Suomijoje, bet ir dėl knygos lėtumo, veikėjų tylumo. Momentais net galvodavau, ar pakaks man kantrybės tuos beveik šešis šimtus puslapių perskaityt, bet kartu ir nebuvo taip, kad norėčiau knygą numest – lėtai yriausi puslapiais, o už kantrybę ir neskubėijimą gavau geros knygos dovaną.

Apie knygos vidurį jau buvau ir užmąsčius (gal autorė kiek ir užtempė pirmą knygos dalį), kaip čia viskas, kur tarsi nieko nevyksta, tik kažkokie praeities atspindžiai dabartyje, rutuliosis, kur ir kaip knyga pasisuks, bet turėkit kantrybės, antroj knygos pusė daug intensyvesnė. O šiaip labai nenoriu spoilint, ir šiaip siūlyčiau įdėmiai skaityt knygos nugarėlės, nes mano skoniui biškį per daug siužeto atpasakota.

Pagrindinė knygos veikėja Seni (ach, kaip kartais nevykusiai su tais vardais būna) Margarita – vieniša, su motina gyvenanti mergina, Suomijos toliuose esančioje sanatorijoje perėmusi iš tėvo masažistės darbą. Tėvas nevykusiai žuvo karo metais ir jo šmėkla persekioja moterį per visą knygą. Man ta karo tema kiek užvelta ir buvo sunku susigaudyt, kas ten ir su kuo ir kaip. Vietom kažkaip buvo sunku suprast, iš kurio veikėjo perspektyvos pasakojama, na, bet gale viskas susidėlios.

Taigi, Seni dirba, ir šiaip yra “gera mergaitė” – padeda mamai, gerai prisimena tėčio pamokas ir stengias niekam nekrist į akis. Tik va, pagalvoja, kad taip ir praeis gyvenimas, reikia gal kažką ir spontaniško padaryt, biškį pasiduot žmogiškoms aistroms ir nepaisyt aplinkinių nuomonės. Na, o kai jau atsitinka, tai reikia kažkaip gyvent.

Man patiko Seni ir jos motinos linija, kuri, atrodo, tokia persunkta meilės ir rūpesčio, keliauja per knygą kaip didžiausia atrama ir atsidavimo pavyzdys, bet juk taip būtų per paprasta, kad būtų tiesa, neužsiliūliuokit. Knygoje paliečiama ir moterų teisių tema šeštajame dešimtmetyje – labai įdomu palyginti su Prancūzija, aprašyta Annie Ernaux “Įvykiu“. Taip pat knygos veiksmas vyniojasi pasaulį sukausčiusi poliomielito epidemijos metu – šioji priminė mano mylimojo Philip Roth “Nemesis“. Bet nepaisant aplink verdančio pasaulio įvykių, skaitant knygą visą laiką atrodo, kad ji pasakojama taip tyliai, lyg iš tikro ją ir pasakotų ta po vandeniu tūnanti perluotė, lotyniškai vadinama margaritana margaritifera. Jos likimas, kuris dėl miško pramonės niokojamų upių yra pakibęs ant išlikimo ribos, tarsi apibrėžia ir įžodina nebeatsukamus pasaulio, žmogaus ir gamtos posūkius.

__________________________________________

Už knygą dėkoju “Tyto Albai”

2084

~ kzL ~ Leave a comment

Birželis, o aš vis dar skaitau Knygų Mugės 2023 knygas! Knygą eilėje pastūmė netikėtai užtiktas “Rašytnamio” podkastas su Une Kaunaite. Beje, man po detektyvų serialo vėl toks blokas audio užėjo, tokius visada gydau podkastais – perklausiau visą “Rašytnamį”.

Labai įdomu, interviu Ugnė minėjo, kad “Žmones iš Alkapės” (labai rekomenduoju) įsivaizdavo skaitant young adult, o gavos, kad jaunimėlis nešė knygas mamoms, tėtėms ir močiutėms su seneliais, kad paskaitytų, kaip jaučiasi žmonės iš mažos šalies emigracijoje, tai gavosi, knyga suaugėliams apie jaunimėlį. Skaitydama “2084” galvojau, kad ši tai gal labiau bus young adult ir ne vien todėl, kad jaunimėliui labiausiai tikėtina tų metų sulaukti, nebent seni dvidešimtojo amžiaus kūnai iškrės pokštą gyventi ilgai ir laimingai arba transplantuosim smegenis, arba pajungsim jas tiesiai į virtualų pasaulį be jokio kūno, niekada nežinai. Young adult gal man labiausiai švietės dėl labai jau emocingų meilės išgyvenimų. Kažkaip galvoj mirksėjo baneris “Nu, tikrai?” (tik angliškas, aišku, ir dar maždaug “Get over with it”). Man atrodo, suaugėliams jau tokie meilės reikalai nebesuveiks. Na, nebent labai meladromatiškas suaugėlis.

O šiaip tai skaitytojas papuola į pasaulį, kuriame virtualus ir realus pasauliai gerokai nutolę vienas nuo kito. Realus egzistuoja, bet niekas apie jį per daug nesuka galvos, nebet esi benamis ar šiaip kokiam lūšnyne gyveni šaltai ir alkanai. Svarbiausia kuo geriau gyventi virtualiam pasauly – “Burbule”, kur viskas yra duomenys duomenys duomenys, bėgančios “Matricos” eilutės. Duomenų laikymas – brangus, visi prisiminimai – duomenyse, neturi pinigų – neturi prisiminimų. Visi pafiltruoti, liekni ir gražūs – niekas nebenori susitikti realybėje, nes ten keista, negali būt kuo nori, negali pranykt, jei kas nors nepatinka. Na, ir nesunku atspėti, kas tokiam pasaulyje yra galingiausias visa ko manipuliatorius. Ar norėtum būti tas, kuris nusprendžia, kokia bus tendencija, kur kryps nuomonė ir ką geriau nuslopinti? Ir ką reiškia numir nebebūti tokiam pasauly? Numirt fiziškai, ar išsitrint?

Tokia senovė pasijutau skaitydamanir klaikoka buvo, nors realiai suprantu, kad vienu kojos pirštu mes jau ten, apie ką knygą. Dar aišku, reikia iki tų 2084 m. neiškept and šios žemelės, bet vis tiek. Labai surezonavo man su Dave Eggers “Ratu“, kurį skaičiau 2016 m., sakyčiau, “2084” yra kitas “Rato” lygis. Po tokių knygų man noris miško maudynių, kažko labai žemiško ir papraston(ledų palaižyt), ir visiškai netechnologiško. Bandysiu šitą knygą siūlyt vasarojantiems vyresniems paaugliams, yra tikimybė neišgirsti zirzimo, kad neįdomu, nuobodu ir t.t.

______________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Mokytojas

~ kzL ~ Leave a comment

Skaitydama šią knygą, žinoma, labai daug galvojau apie savo lietuvių kalbos mokytojas. Pagrindinės mokyklos mokytoja, nors buvo jauna, bet su pasimėgavimu naudojosi tarybinio “visada teisaus” mokytojo statusu ir mėgavosi gudriai užslėptomis patyčiomis. Bet gramatiką išmuštravo puikiai, už ką esu dėkinga, nes gimnazijos mokytoja gramatikos vengė, taip atrodo, visais įmanomais būdais, gyvenimo tikslas buvo nagrinėti grožinės literatūros kūrinius.

Mano gimnazijos metai buvo pačioj nepriklausomybės pradžioj, mokyklinių programų prasme “laukiniai vakarai”, nes realiai nepriklaumybės vadovėlių nelabai buvo ir mokydavomės iš mokytojų galvų. Mūsų gimnazija turėjo pasitvirtinę kažkokią ekperimentinę programą, pagal kurią mes normaliai skaitėm pagrindinius pasaulinės literatūros kūrinius, tad dabartiniai ten trys programiniai pasauliniai autoriai man atrodo visiškas nesusipratimas. Tipo, Šekspyras, Gėtė ir Kamiu? Nežinau, kas yra idiotai su tais trim autoriais – programų sudarytojai ar tik tris ir teperskaitę gimnazistai. Beje, Dostojevskio “Idiotą” mes irgi skaitėm, jei norėjai galėjai skaityt Karamazovus. Niekam į galvą neatėjo sakyt, kad kažkas kažko nesupras. Man tas gimnazistų laikymas durneliais, kurie kažko nesupras, kerta per kojas.

Tad visų pirmiausia, aš labai labai už Karolio Klimo “Privalomą neprivalomų knygų sąrašą” (kurio, žinau, mano pačios vaikai be prievartos neskaitys). Gal ten yra apie ką pasiginčyti, bet dėl to tik smagiau. Ir esu už bendrą kultūrinį mokinių lavinimą per literatūros ir visas kitas pamokas. Mūsų mokytoja visada rekomenduodavo spektaklius, koncertus, neprogramines knygas, kurias už gerą kainą matė knygyne. Pamėgdžiodamos ją šalia tuo metu ultrapopuliarios “Panelės”, mes skaitėm “Šiaurės Atėnus”. Aišku, tais senoviniais laikais mokytojui gal tereikėjo spręsti reikalus su mokyklos vadovybe, kai dabar nuolatos virš galvos kabo šimtai tėvelių helikopterių, o mokytojas visada pasiekiamas elektroniškai, telefoniškai ir kaip tik sugalvosi. Beje, tos eksperimentinės programos krūvis buvo žiaurus. Univeroj palyginti buvo atostogos.

Bet grįžkim prie knygos. Nemanau, kad į ją reikia super rimtai žiūrėti, kaip kad kartas nuo karto išgristu atsiliepimų. Man buvo smagu ją skaityti, vietom ji labiau parašyta mokiniams, vietom gal kolegoms mokytojams, kartais gal pačiam sau, o kai kurie asmeninio gyvenimo aprašymai biškį į lankas (galim akis pramankštint vartant), bet, nu, vos keli puslapiai, negi čia dėl to nervinsies dabar ir kelsi bangas, kai iš viso skaityt vos 200+. Ir tos lankos gal labiau adresuotos mokiniams, parodyt, kad mokytojai irgi netobuli, nebūtinai iš karto randa savo kelią gyvenime ir kad tas kelias gali būti visoks. Žodžiu, perskaičiau ir padėjau dukrai paskaityt, jei perskaitys, gal labiau paveiks nei mano bambejimai “eik paskaityt”. Įsivaizduoju, kaip užknisa. Mane užknisdavo “kiek gali skaityt, pailsėk”.

Bet summa summarum, aš visiems visiems mokiniams linkiu turėti nors vieną tokį gerąja prasme išprotėjusį mokytoją. Nes tokie mokytojai formuoja požiūrius, praplečia akiračius, pakreipia gyvenimus ir moko plačiąja prasme (ne tik ruošia egzaminams). Man tik žiauriai liūdna, kad realiai norint tokiu būt ir nenudurnėt, reikia turėt šeimos sponsorių, kuris kažkiek spręstų finansinę gyvenimo pusę. Kad žmonėm nereiktų dirbti 1.x etato ir dar po darbo turėti krūvą papildomų mokinių. Kad būtų ir kada, ir už ką nueiti į tuos teatrus ir koncertus, ir įpirkti knygą knygyne ir savo vaikui batus. Deja, bet šūkis “prestižinė iki 2025-ųjų profesija” yra anekdoto vietoj, o aš jau naktim nemiegu galvodama, ar bus kam mokyt mano mažėlę. Dičkiai gal dar kaip nors suspės. Kažkaip, su labai mažom išimtim, labai jau aš neoptimistiška mūsų švietimo sistemos atžvilgiu.

________________________________________

Už knygą ačiū Balto leidybos namams.