Indija tikriausiai yra šalis numeris vienas, kuri nuolatos yra trapios pusiausvyros būsenoje (beje, knygą “Trapi pusiausvyra” labai rekomenduoju irgi).
Ta pusiausvyra bandoma išbalansuoti ir šioje, jau penktoje Abir Mukherjee knygoje. Tik šioje jau labai rimti reikalai, nes nužudomas labai svarbus hinduistų teologas ir iki visiškos katastrofos ir hiduistų pjautynių su musulmonais yra vos sekundė laiko. Žinoma, dėl visiškos nekompetencijos, korupcijos, vidinių nesutarimų ir kitų indiškų reikalų, vienintelė viltis yra mūsų gudruolis herojus Semas Vindemas ir jo kolega sežantas Banerdžis. O per sekundę pasaulį išgelbėti galima tik nesilaikant jokių taisyklių ir protokolų. Semas vienitelis tam turi ypatingų sugebėjimų. Žinoma ir koks įtakingas sponsorius ne pro šalį, belieka tikėtis kad senas priešas, atsiradus bendram priešui pavirtęs draugu, nepaves, tad reikia būti ypatingai budriam, pasiruošusiam bet kuriuo momentu šokt per langą ar tarpą tarp namų.
Šis detektyvas Semo seriale gal ir ne iš stipriųjų, bet puikiausiai susiskaitė ir nieko jau nepadarysi, kad jau pradėtas serialas, tai bus graužiamas iki pergalės, kol galiausiai patį Mukharjee ši serija užknis ir vargšas herojus arba išeis į pensiją, arba grįš į Angliją arba pakratys kojas. Kol kas manau, kad autorius kas toliau šitą aukso gyslą. O mums belieka mėgautis.
Su pasimėgavimu perskaičiau Miguel Bonnefoy “Palikimą” – trumputis romanas, kuriame sutalpinta šitiek istorijų! Prasidėjusi Prancūzijos vynuogyne, kurį užpuolus vynuogių ligoms, su vieninteliu vynuogės sodinuku rankose palieka jo paveldėtojas, ji ten pat ir baigiasi, tik sugrįžta išvykusiojo palikuonis, pabėgęs nuo baisaus režimo Čilėje. Prancūzų migracija į Lotynų Ameriką buvo visiškai negirdėta tema – užsienyje gimę prancūzai gaudavo Prancuzijos pilietybę ir apie savo nematytą tėvynę, kaip ir Amerikos lietuviai, prisisvajodavo pačių gražiausių svajonių ir net jautė pareigą už ją kariauti pasauliniuose karuose, iš kurių, jei pasisekdavo grįžti, tai jau be svajonių ir iliuzijų. Ir taip net kelioms kartoms tenka patiems išbandyt Senąjį žemyną savo kailiu.
Na, o kur Lotynų Amerika, ten ir magiškasis realizmas, taip subtiliai sudozuotas, kad kaip saldainis tiesiog – mane tokiu saldainiu visada galima papirkti. Nors marketinginiais tikslais visur minimas Marquez, o aš, žinia, tokių referencijų labai nemėgstu, nes dažniausiai nuvilia, tai šiuo atveju mano lūkesčiai nepasitvirtino – autoriui kuo puikiausiai pavyko susidoroti su pasakojimu, tad toks gretinimas gali erzint nebent jį patį. Taigi, labai rekomenduoju šią vienu įkvėpimu perskaitomą istoriją, kurią prisimenant, atrodo neįtikėtina, kiek daug ten sutalpinta meilės, ir žiaurumo, ir drąsos, ir net keistai persikreipusi viršelio pelėda.
Šiaip nebūčiau šios knygos skaičiusi, bet kadangi esu pavyzdinga darbinio knygų klubo narė, tai perskaičiau. Nežadėjau skaityt, nes nemaniau, kad kažkuo labai nustebins po Adam Johnson “Našlaičių prižiūrėtojo sūnaus“, o ir kad geriau bus parašyta tikrai netikėjau. Vis dėlto, kad perskaičiau nesigailiu, nes sužinojau visokių faktinių reikalų. Kažkaip buvo netikėta, kad ta siena su Kinija ne visą laika buvo tokia uždara ir žmonės, nors ir siaubingai rizikuodami ir sekami, vis tiek sugebėdavo daryti bizniukus, ypač, jei buvai ir privilegijuotos kastos ir jei turėdavai pakankamai pinigų kyšiams.
Nors vietomis skaityti buvo nuobodoka, labiausiai gal paveiki buvo paskutinė knygos dalis, kurioje autorė pasakoja apie pabėgimą į Pietų Korėją. Būnant laisvoje šalyje ypač išryškėja siaubinga šiaurės korėjiečių trauma – tu jau laisvame pasaulyje, bet nemoki ir net neįsivaizduoji, kaip čia elgtis, kaip prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, kaip galvoti savo galva. Ypač jei esi vyresnis žmogus, skaudu suvokti, kad greičiausiai niekada nebepritapsi, nebesuvoksi tokio pasaulio. Ir iš viso, ar galimas toks didelis mentaliteto posūkis – nuo tikėjimo, kad diktatorius valdo saulę, iki paprastos vakarietiško pasaulio realybės, kur turi prisiimti atsakomybę už save ir apskritai save sukurti kaip asmenybę. Bėgi nuo teroro ir atbėgi į visišką nežinią, kur niekas tavęs nelaukia.
Iš šios perspektyvos, jei nevertinsim, kokia kryptim dabar suka autorė (ką aš irgi interpretuočiau tik kaip dar vieną korėjietiško (Šiaurės) naivumo ir saugumo paieškos išraišką, kuri, deja, nebūtinai yra sėkminga), būdama tokio amžiaus ji nukeliavo nesuvokiamą kelią ir nugyveno dešimties žmonių gyvenimą. Taigi, tiek jos pasakojimą reikia vertinti iš tam tikros distancijos ir perspektyvos, tiek ir jai palikti erdvės susivokti, kad šiam pasauly neįmanoma suskirstyt į juoda ir balta, kad ir kiek netikro saugumo tai suteiktų. Neatmeskim ir šiaip sužvaigždėjimo, gudrumo (juk autorė sugebėdavo išsisukti iš nepavydėtinų situacijų) pinigų ir kitokių reikalų. Mačiau, goodreads kažkoks linkas įdėtas, kur surinkti jos pačios sau prieštaravimai, reiks pasižiūrėt.
Perdaviau knygą dukrai. Bus puiki medžiaga jos apie propagandą rašomam darbui.
Man klausyti detektyvinių serialų yra totaliai nesveika. Po to būna toks klausymo blokas, kad su kuvalda nepramuši – niekas nepatinka ir viskas erzina. Dvi iš eilės audio knygos pakibusios mano nemeilėj. Bet va, Hawthorne ir Horowitz tai totali meilė ir raudu apsikniaubus pagalvę, kad po keturių knygų ilgumo romano, meilužių esu palikta likimo valiai.
Šį kartą Anthony Horowitz pasirinko labai įdomų modelį – į autorių kreipiasi buvęs detektyvas, kuriam nepakenktų papildomi pinigai, ir pasiūlo parašyti “apie jį”. Maždaug, jis tiria nusikaltimą, o Horowitzas aprašo, kaip ten viskas vyksta ir pats tampa savo knygos veikėju (kad ir kaip jam tai nepatinka). Tuo pačiu, žinoma, ir pats knieti tuos nusikaltimus kuo greičiau išnarplioti, aplenkti Hawthorne. Šis žinoma, kaip ir daugelis super kietų detektyvų, yra keistokas vienišius, kuris nelabai mėgsta laikytis taisyklių, protokolų ir algoritmų. Visa tai – tik kvailiams, o jis jau kaip nors pagal situaciją.
Hawthornas nieko nenori apie save pasakot, kas Horowitz baisiausiai erzina, na, nes kaip parašyti apie personažą, apie kurį nieko nežinai, o ir pafantazuoti kažką šis griežčiausiai draudžia ir, kad nebūtų per maža, jį dar už tai visaip išjuokia (žavinga, tikrai žavinga klausytis tų britiškų špilkavimųsi), tad Horowitzas kiekvienoje knygoje grasinasi, kad ši tai jau paskutinė tikrai. Ypač tada, kai dirbdamas “tiriamajį darbą” knygai, papuola žudikams į rankas (biškį priminė Henning Mankell Kurt Wallanderį, kurį niolikoje knygų beveik beveik nužudo blogiečiai).
O siužetai? Na, pirmojoje, įsivaizduokite, moterėlė ateina į laidojimo namus susitarti dėl savo laidotuvių ir tą pačią dieną miršta! Negeriantis skyrybų advokatas nužudomas prabangaus vyno butelio smūgiu per galvą. Mažytės English Channel salos literatūrinio festivalio, į kurį pristatynėti savo knygos pakviečiami mūsų herojai, sponsorius nužudomas savo namuose. Ir galiausiai, po pagal Horthono pjesę pastatyto spektaklio, nužudoma teatro kritikė, žiauriai sudirbusi spektalį recenzijoje (profesionalioje 😉 ). Spėkit, kas didžiausias įtariamaisis.
Tai gero klausymo/skaitymo tada. Einu, pervilksiu nuverktą pagalvės užvalkalą, o tuo tarpu rekomenduokit man gerą serialą, nes Michael Connely (The Black Echo) man kažkaip nelabai paėjo, per daug amerikoniškas ir šaudo-gaudo. Beje, Megpie Murders jau verčia ir bus lietuviškai kitais metais.
Užsibrėžiau pamažinti neskaitytų pytinių knygų, nes kažkaip lengviau paimti poros vakarų istoriją nei įsipareigoti galbūt net poros savaičių skaitymui. “Margarita” – 573 puslapių labai suomiškos knygos. Ne tik dėl to, kad veiksmas vyksta Suomijoje, bet ir dėl knygos lėtumo, veikėjų tylumo. Momentais net galvodavau, ar pakaks man kantrybės tuos beveik šešis šimtus puslapių perskaityt, bet kartu ir nebuvo taip, kad norėčiau knygą numest – lėtai yriausi puslapiais, o už kantrybę ir neskubėijimą gavau geros knygos dovaną.
Apie knygos vidurį jau buvau ir užmąsčius (gal autorė kiek ir užtempė pirmą knygos dalį), kaip čia viskas, kur tarsi nieko nevyksta, tik kažkokie praeities atspindžiai dabartyje, rutuliosis, kur ir kaip knyga pasisuks, bet turėkit kantrybės, antroj knygos pusė daug intensyvesnė. O šiaip labai nenoriu spoilint, ir šiaip siūlyčiau įdėmiai skaityt knygos nugarėlės, nes mano skoniui biškį per daug siužeto atpasakota.
Pagrindinė knygos veikėja Seni (ach, kaip kartais nevykusiai su tais vardais būna) Margarita – vieniša, su motina gyvenanti mergina, Suomijos toliuose esančioje sanatorijoje perėmusi iš tėvo masažistės darbą. Tėvas nevykusiai žuvo karo metais ir jo šmėkla persekioja moterį per visą knygą. Man ta karo tema kiek užvelta ir buvo sunku susigaudyt, kas ten ir su kuo ir kaip. Vietom kažkaip buvo sunku suprast, iš kurio veikėjo perspektyvos pasakojama, na, bet gale viskas susidėlios.
Taigi, Seni dirba, ir šiaip yra “gera mergaitė” – padeda mamai, gerai prisimena tėčio pamokas ir stengias niekam nekrist į akis. Tik va, pagalvoja, kad taip ir praeis gyvenimas, reikia gal kažką ir spontaniško padaryt, biškį pasiduot žmogiškoms aistroms ir nepaisyt aplinkinių nuomonės. Na, o kai jau atsitinka, tai reikia kažkaip gyvent.
Man patiko Seni ir jos motinos linija, kuri, atrodo, tokia persunkta meilės ir rūpesčio, keliauja per knygą kaip didžiausia atrama ir atsidavimo pavyzdys, bet juk taip būtų per paprasta, kad būtų tiesa, neužsiliūliuokit. Knygoje paliečiama ir moterų teisių tema šeštajame dešimtmetyje – labai įdomu palyginti su Prancūzija, aprašyta Annie Ernaux “Įvykiu“. Taip pat knygos veiksmas vyniojasi pasaulį sukausčiusi poliomielito epidemijos metu – šioji priminė mano mylimojo Philip Roth “Nemesis“. Bet nepaisant aplink verdančio pasaulio įvykių, skaitant knygą visą laiką atrodo, kad ji pasakojama taip tyliai, lyg iš tikro ją ir pasakotų ta po vandeniu tūnanti perluotė, lotyniškai vadinama margaritana margaritifera. Jos likimas, kuris dėl miško pramonės niokojamų upių yra pakibęs ant išlikimo ribos, tarsi apibrėžia ir įžodina nebeatsukamus pasaulio, žmogaus ir gamtos posūkius.
Birželis, o aš vis dar skaitau Knygų Mugės 2023 knygas! Knygą eilėje pastūmė netikėtai užtiktas “Rašytnamio” podkastas su Une Kaunaite. Beje, man po detektyvų serialo vėl toks blokas audio užėjo, tokius visada gydau podkastais – perklausiau visą “Rašytnamį”.
Labai įdomu, interviu Ugnė minėjo, kad “Žmones iš Alkapės” (labai rekomenduoju) įsivaizdavo skaitant young adult, o gavos, kad jaunimėlis nešė knygas mamoms, tėtėms ir močiutėms su seneliais, kad paskaitytų, kaip jaučiasi žmonės iš mažos šalies emigracijoje, tai gavosi, knyga suaugėliams apie jaunimėlį. Skaitydama “2084” galvojau, kad ši tai gal labiau bus young adult ir ne vien todėl, kad jaunimėliui labiausiai tikėtina tų metų sulaukti, nebent seni dvidešimtojo amžiaus kūnai iškrės pokštą gyventi ilgai ir laimingai arba transplantuosim smegenis, arba pajungsim jas tiesiai į virtualų pasaulį be jokio kūno, niekada nežinai. Young adult gal man labiausiai švietės dėl labai jau emocingų meilės išgyvenimų. Kažkaip galvoj mirksėjo baneris “Nu, tikrai?” (tik angliškas, aišku, ir dar maždaug “Get over with it”). Man atrodo, suaugėliams jau tokie meilės reikalai nebesuveiks. Na, nebent labai meladromatiškas suaugėlis.
O šiaip tai skaitytojas papuola į pasaulį, kuriame virtualus ir realus pasauliai gerokai nutolę vienas nuo kito. Realus egzistuoja, bet niekas apie jį per daug nesuka galvos, nebet esi benamis ar šiaip kokiam lūšnyne gyveni šaltai ir alkanai. Svarbiausia kuo geriau gyventi virtualiam pasauly – “Burbule”, kur viskas yra duomenys duomenys duomenys, bėgančios “Matricos” eilutės. Duomenų laikymas – brangus, visi prisiminimai – duomenyse, neturi pinigų – neturi prisiminimų. Visi pafiltruoti, liekni ir gražūs – niekas nebenori susitikti realybėje, nes ten keista, negali būt kuo nori, negali pranykt, jei kas nors nepatinka. Na, ir nesunku atspėti, kas tokiam pasaulyje yra galingiausias visa ko manipuliatorius. Ar norėtum būti tas, kuris nusprendžia, kokia bus tendencija, kur kryps nuomonė ir ką geriau nuslopinti? Ir ką reiškia numir nebebūti tokiam pasauly? Numirt fiziškai, ar išsitrint?
Tokia senovė pasijutau skaitydamanir klaikoka buvo, nors realiai suprantu, kad vienu kojos pirštu mes jau ten, apie ką knygą. Dar aišku, reikia iki tų 2084 m. neiškept and šios žemelės, bet vis tiek. Labai surezonavo man su Dave Eggers “Ratu“, kurį skaičiau 2016 m., sakyčiau, “2084” yra kitas “Rato” lygis. Po tokių knygų man noris miško maudynių, kažko labai žemiško ir papraston(ledų palaižyt), ir visiškai netechnologiško. Bandysiu šitą knygą siūlyt vasarojantiems vyresniems paaugliams, yra tikimybė neišgirsti zirzimo, kad neįdomu, nuobodu ir t.t.
______________________________
Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai
Skaitydama šią knygą, žinoma, labai daug galvojau apie savo lietuvių kalbos mokytojas. Pagrindinės mokyklos mokytoja, nors buvo jauna, bet su pasimėgavimu naudojosi tarybinio “visada teisaus” mokytojo statusu ir mėgavosi gudriai užslėptomis patyčiomis. Bet gramatiką išmuštravo puikiai, už ką esu dėkinga, nes gimnazijos mokytoja gramatikos vengė, taip atrodo, visais įmanomais būdais, gyvenimo tikslas buvo nagrinėti grožinės literatūros kūrinius.
Mano gimnazijos metai buvo pačioj nepriklausomybės pradžioj, mokyklinių programų prasme “laukiniai vakarai”, nes realiai nepriklaumybės vadovėlių nelabai buvo ir mokydavomės iš mokytojų galvų. Mūsų gimnazija turėjo pasitvirtinę kažkokią ekperimentinę programą, pagal kurią mes normaliai skaitėm pagrindinius pasaulinės literatūros kūrinius, tad dabartiniai ten trys programiniai pasauliniai autoriai man atrodo visiškas nesusipratimas. Tipo, Šekspyras, Gėtė ir Kamiu? Nežinau, kas yra idiotai su tais trim autoriais – programų sudarytojai ar tik tris ir teperskaitę gimnazistai. Beje, Dostojevskio “Idiotą” mes irgi skaitėm, jei norėjai galėjai skaityt Karamazovus. Niekam į galvą neatėjo sakyt, kad kažkas kažko nesupras. Man tas gimnazistų laikymas durneliais, kurie kažko nesupras, kerta per kojas.
Tad visų pirmiausia, aš labai labai už Karolio Klimo “Privalomą neprivalomų knygų sąrašą” (kurio, žinau, mano pačios vaikai be prievartos neskaitys). Gal ten yra apie ką pasiginčyti, bet dėl to tik smagiau. Ir esu už bendrą kultūrinį mokinių lavinimą per literatūros ir visas kitas pamokas. Mūsų mokytoja visada rekomenduodavo spektaklius, koncertus, neprogramines knygas, kurias už gerą kainą matė knygyne. Pamėgdžiodamos ją šalia tuo metu ultrapopuliarios “Panelės”, mes skaitėm “Šiaurės Atėnus”. Aišku, tais senoviniais laikais mokytojui gal tereikėjo spręsti reikalus su mokyklos vadovybe, kai dabar nuolatos virš galvos kabo šimtai tėvelių helikopterių, o mokytojas visada pasiekiamas elektroniškai, telefoniškai ir kaip tik sugalvosi. Beje, tos eksperimentinės programos krūvis buvo žiaurus. Univeroj palyginti buvo atostogos.
Bet grįžkim prie knygos. Nemanau, kad į ją reikia super rimtai žiūrėti, kaip kad kartas nuo karto išgristu atsiliepimų. Man buvo smagu ją skaityti, vietom ji labiau parašyta mokiniams, vietom gal kolegoms mokytojams, kartais gal pačiam sau, o kai kurie asmeninio gyvenimo aprašymai biškį į lankas (galim akis pramankštint vartant), bet, nu, vos keli puslapiai, negi čia dėl to nervinsies dabar ir kelsi bangas, kai iš viso skaityt vos 200+. Ir tos lankos gal labiau adresuotos mokiniams, parodyt, kad mokytojai irgi netobuli, nebūtinai iš karto randa savo kelią gyvenime ir kad tas kelias gali būti visoks. Žodžiu, perskaičiau ir padėjau dukrai paskaityt, jei perskaitys, gal labiau paveiks nei mano bambejimai “eik paskaityt”. Įsivaizduoju, kaip užknisa. Mane užknisdavo “kiek gali skaityt, pailsėk”.
Bet summa summarum, aš visiems visiems mokiniams linkiu turėti nors vieną tokį gerąja prasme išprotėjusį mokytoją. Nes tokie mokytojai formuoja požiūrius, praplečia akiračius, pakreipia gyvenimus ir moko plačiąja prasme (ne tik ruošia egzaminams). Man tik žiauriai liūdna, kad realiai norint tokiu būt ir nenudurnėt, reikia turėt šeimos sponsorių, kuris kažkiek spręstų finansinę gyvenimo pusę. Kad žmonėm nereiktų dirbti 1.x etato ir dar po darbo turėti krūvą papildomų mokinių. Kad būtų ir kada, ir už ką nueiti į tuos teatrus ir koncertus, ir įpirkti knygą knygyne ir savo vaikui batus. Deja, bet šūkis “prestižinė iki 2025-ųjų profesija” yra anekdoto vietoj, o aš jau naktim nemiegu galvodama, ar bus kam mokyt mano mažėlę. Dičkiai gal dar kaip nors suspės. Kažkaip, su labai mažom išimtim, labai jau aš neoptimistiška mūsų švietimo sistemos atžvilgiu.
Kadangi preitą savaitę išpuolė nuvažiuot į Airiją, sugalvojau, kad laikas imtis skaityti taip išgirtos Patrick Radden Keefe “Say Nothing. A True Story of Murder and Memory in Northen Ireland”, o kartu nuvažiuoti į Belfastą ir sudalyvauti Black Cab eskursijoje. Šioje turistai susodinami į juodus Londono taksi, kuriuos vairuoja The Troubles dalyvavę vairuotojai ir pasakoja savo istoriją. Iš savo pusės. Beje, iš Dublino ekskursantus lydėjusi gidė, prasidėjus reikalams buvo vos vienuolikos metų mergaitė, tai irgi turi savo perspektyvą. Tokią, kai į kūną sprogus bombai susminga stiklai…
Niūri ekskursija. Labai nejauki. Neįtikėtina, dėl to, kad respublikonų-katalikų ir unionistų-lojalistų-protestantų gyvenamuosius rajonus vis dar skiria aukštos tvoros, kad septintą ryto ir septintą vakaro atidaromi/uždaromi vartai, skiriantys šiuos rajonus, ir virš 85 procentų gyventojų nenori, kad tvoros būtų panaikintos. Beje, sienos tarp Šiaurės Airijos ir Airijos respublikos nėra, valstybes skiria tik raudonais dažais nutaškytas ženklas – po Brexito Šiaurės Airija liko Europos Sąjungos muitų zonoje.
Kad suprasti šio konflikto ištakas, reikia keliauti į 1600-uosius, galima įsivaizduoti, kiek čia istorinio palikimo, žaizdų, traumų, politikos žaidimų. Bet grįžkime į Black Cab. Savo taksi vairuotojo vardo nebepamenu, bet labai dažnai jis savo istoriją pasakodavo sėdėdamas už vairo, nes tiesiog negali to daryti stovėdamas prieš žmones, vis dar per daug jautru. Pirmą kartą policijos buvo sučiuptas gatvėje budamas vos septyniolikos, buvo tardomas ir kankinamas ir du metus praleido kalėjime be jokių konkrečių kaltinimų ir teismo. Antrą kartą kalėjime atsidūrė dėl ginklo laikymo ir kalėjime praleido, jei teisingai supratau, 3.5 metų iš 7. Kartu su kitais suimtaisiais atsisakydavo dėvėti kalėjimo rūbus, taip protestavo prieš tai, kad buvo laikomi kriminaliniais nusikaltėliais. Skelbė esą politiniai kaliniai. Ką dėvėdavo? Nieko. Būdavo susisupę į paklodes. Metų metus. Badaudavo reikalaudami minimalių teisių gauti siuntinius iš šeimų, susitikti su artimaisiais. Nuo bado mirę kaliniai – piešiniuose ant sienų.
Visas rajonas Falls gatvė iš respublikonų pusės išpieštas štai tokiais “murals”, daug Memory gardens, kur paminimi žuvę nuo neramumų pradžios. Kai už sienos užvažiavome į unionistų pusę, ten tiesiog sienos su grafičiais, jokių “šventumų” ir pagerbimų. Beje, visur rašau, kad konfliktas tarp respublikonų ir unionistų, nes pats vairotojas sakė, kad čia su religija nėra nieko bendro, tiesiog taip išėjo, kad dauguma respublikonų – katalikai, o unionistų – protestantai. Jis pats nepripažįsta “jokios organizuotos religijos” ir į bažnyčią nekelia kojos.
Black Cab atsirado, kai miesto visuomeninis transportas nustojo važinėti į katalikų rajonus. Tada žmonės parsivarė Londono cab’us, kurie pradėjo veikti kaip maršrutinis taksi – už autobuso kainą veždavo žmones į darbus ir mokyklas. Jie važinėja iki šiol, jei už tikrą taksi sumokėsi 20 svarų, už Black Cab ne daugiau 2. Kad užsidirbtų, papildomai dar veda šias ekskursijas.
Visas rajonas Falls gatvė iš respublikonų pusės išpieštas štai tokiais “murals”, daug Memory gardens, kur paminimi žuvę nuo neramumų pradžios. Kai už sienos užvažiavome į unionistų pusę, ten tiesiog sienos su grafičiais, jokių “šventumų” ir pagerbimų. Beje, visur rašau, kad konfliktas tarp respublikonų ir unionistų, nes pats vairotojas sakė, kad čia su religija nėra nieko bendro, tiesiog taip išėjo, kad dauguma respublikonų – katalikai, o unionistų – protestantai. Jis pats nepripažįsta “jokios organizuotos religijos” ir į bažnyčią nekelia kojos.
Šiaurės Airijos respublikonai remia Palestiną, Če Gevara – jų žvaigždė, nes, pasak, jų airių kilmės (netikrinau). Po Brexito vėl buvo neramumai, o šiuo metu pirmą kartą istorijoje respublikonai turi daugaiu nei 50 procentų vietiniam parlamente, bet kaip sakė dubliniečiai, abi pusės atsisako sėdėti vieni šalia kitų. Įdomiausia, kad nei britai, nei patys airiai, apie tai, kas vyko Belfaste per daug nežinojo, niekas per daug apie tai nekalbėjo, buvo gana ignoruojamas reikalas. U2 dainos “Sunday Bloody Sunday”, “Where the Streets Has No Name”, The Cranberries “Zombie” yra apie The Troubles. Visais laikais tavo vardas pavardė ir adresas Belfaste galėjo lemti gyvenimą arba mirtį. Dėl to Bono ir dainuoja apie miestą, kur ši taisyklė neveiktų.
Iki šiandien sunku patikėti tuo, ką pamčiau, ką išgirdau, ką skaitau. Iš ekskursijos tikriausiai labiausiai įstrigo pats Balck Cab vairuotojas, kuris prisipažino savo vaikams apie šias patirtis nepasakojantis, o Black Cab vairavimas ir ekskursijų vedimas jam yra terapija. O trauma labai labai gili, tas žmogus užstrigęs laike prieš penkiasdešimt metų.
Divis Tower, kuriame gyveno išvaryti katalikai, o viršutiniuose aukštuose buvo įsikūrusi britų kariuomenė ir snaiperiai. Toliau – murals, sienos, vis dar naudojami vartai.
Belfaste taip pat yra gražus Titaniko muziejus. Mano Black cab vairuotojas sakė kojos ten nekels, nes Titaniką statė išskirtinai protestantai, katalikai neturėjo progos užsidirbti papildomo duonos kąsnio. Ekskursijos vadovės nuomone, niekas nelaimėjo, nei IRA nei britai, tad laikas viską palikt istorijai ir judėt pirmyn.
“Tranzitas” nesurezonavo kaip “Kontūrai”, visiškai neįsivaizduoju net, ką parašyt apie knygą – tokia Cusk stiliaus ypatybė tikriausiai – sunku apibūdint, apie ką. Gal kažkiek dėl to, kad čia antroji trilogijos dalis ir šia knyga tiesiog prasitęsė “Kontūrai”? Bet kartu, knyga labai gerai skaitėsi, maždaug jautiesi taip, kad ji galėtų niekada nesibaigti, skaityčiau sau toliau, kaip niekur nieko. Ją beveik ir galima atsiversti ir skaityti nuo bet kurio skyriaus, bet kurios vietos.
Skaitydama jaučiausi kaip autorės šešėlis, sekiojantis pagrindinę veikėją jos kasdinybėje, kurioje bjaurūs kaimynai, bjaurūs remontai ir neišvengiami pokalbiai su statybininkais, ilgas sėdėjimas pafilosofuojančio kirpėjo kėdėje (“Suprantat, – pasakė, – toks gyvenimas -vakarėliai, narkotikai, linksmybės visą naktį – daugiau ar mažiau kartojasi. Jis niekur neveda ir neturi vesti, nes simbolizuoja laisvę”), knygų festivaliai ir pristatymai (“Požiūris, kalbėjo jis, yra kaip tos poros, per skyrybas perpjaunančios sofą pusiau: sofos nebėra, bet užtat bent jau gali sakyti, kad viskas sąžininga.), kuriam pasibaigus visi tiesiog išsiskirsto namo (ne kaip pas Anthony Horowitz, kurio dabar klausausi, ten literatūriniai festivaliai baigiasi lavonais).
Labai laukiu trečiosios dalies, mielai skaitysiu, tikiuosi ilgai neužtruks vertimas, kad dar būtų neišsivadėjęs pirmųjų dviejų knygų vaibas. Labai smalsu, kaip trečiosios dalies pavadinimas bus įpintas į knygos pradžią – pirmieji du paminimi praktiškai pirmuosiuose puslapiuose. Neturiu po ranka pirmosios, bet šiojoj – trečiajame sakinyje – “Nori pranešti, kad mano danguje netrukus įvyks reikšmingas tranzitas.”
Nors buvau knygos pristatyme Pavilijone ir maždaug žinojau siužetą, nelabai įsivaizdavau, koks bus knygos stilius, labiau buvau nusiteikus kažkam labai niūraus ir sunkiai skaitomo, o buvo visiškai atvirkščiai – labai smagiai susiskaitė. Labai sužavėjo, kaip autorius tokios mažos apimties tekste tiek visko sutalpino, atrodo, nupasakojo šimtą istorijų, o paskui dar skaitytoą paliko su milijonu klausimų iškeltų paskutiniuose knygos puslapiuose. Skaitai sau knygą, ir įsivaizduoji, kaip čia supranti Utzą, pagrindinį veikėją, atsipalaiduoji, savotiškai užjauti jį, nerandantį vietos, nesugebančio palikti Prahos, puikiai suprantančio, kokia vieniša būtų emigracija. Gal ir kiek keistos atrodo jo kelionės į Vakarus, aistra porcelianinėm figūrėlėm (kurios man šiaip tai visai nepatinka) dar keistesnė, o pabaigoj supranti, kad arba autorius, arba Utzas, arba abu tiesiog tave žavingai apsuko. Rekomenduoju nepraeiti pro šią knygą, bus kokios dienos malonumas.
Nuuuu tokia, nežinau. Nelabai man. Nespasirodė man kažkaip tema labai kažkokia nauja – konfliktas tarp žmonių ir žmonių sukurtų žmogonų be atgalinio bilieto skriejančių kažkur toli į kosmosą, Žemės ilgesys. Sunkiai įsitraukiau, labai jau viskas išplaukę, kad ir kaip stengiausi neskubėdama skaityti, nebuvo lengva dėmesį išlaikyti (po Rachel Cusk “Kontūrų” turiu naują plonų knygų skaitymo strategiją – skaityti lėtai.). Žinoma, po truputį autorė atskleidžia, kas čia vyksta ir apie ką kalbama, bet man nesurezonavo, žodžiu nebuvau labai jautri skaitytoja šį kartą. Pati knygos pabaiga, kaip ir įvykių/eksperimento ataskaita, buvo įdomiausia knygos vieta, realiai perskaičius pabaigą, reiktų knygą iš naujo skaityti, tikriausiai taip ji ir parašyta, daugkartiniam skaitymui ir interpretavimui, bet žinot, kaip pas mane ten su daugkartiniais knygų skaitymais, jei autorius ne Elizabeth Srout…
Žodžiu, rekomenduoju tiems, kam patinka visai nuplaukusios ir neturinčios aiškaus siužeto knygos, įdomios rašymo formos. Jei su science fiction nepakeliui, tai irgi neprasidėkit. Dėl visų šitų neaiškumų ir interpretavimo galimybių visai patiktų man padiskutuot kokiam knygų klube, bet turi jau labai būt pažengęs klubas. Dar rekomenduoju pasigooglint menininkę, kurios objektai įkvėpė autorę, gal kažkaip daugiau konteksto ir apibrėžtumo tada turėsit.
Ir kas galėjo tikėtis, kad ši knyga sulauks tokio populiarumo, kad per knygų mugę nebus kaip įsigrūsti į Litexpo salę 5.2! Kam nepavyko, galite paklausyti pokalbio su autoriais Knygų savaitėje. O kaip man sekėsi skaityti?
Na, panašiai kaip su daugeliu negrožinių knygų – kai įsiskaitau, skaitosi gerai, bet kad labai trokščiau pult skaityt, tai taip nebuvo, buvau net pertrauką padarius. Vis dėlto, tai nėra pramoginis tekstas, vietomis buvo nuobodoka, tas vietas leidau sau prabraukt akimis (geriau jau prabraukiu, nei tingiu ir visai nesakaitau). Tačiau buvo puslapių ir temų, kurios smagiausiai susiskaitė, labai įtraukė ir sukėlė prisiminimų, nors sovietmečiu gyvenau iki įžengimo į paauglystę. Tai labiausiai knyga ir buvo – apie prisiminimus, tėvų paskojimus apie savo jaunystę, apie tai, ką mačiau ir girdėjau savo aplinkoje.
Buvau visai pamiršus žurnalą “Šluotą”, kurį prenumeruodavo mano senelis. Žurnalai būdavo kraunami spintelėj po didžiuliu radijo aparatu, tad atvažiavus į kaimą traukdavau “Šluotas” ir iš eilės skaitydavau. Ir pradėdavau, žinoma, nuo “Naujienų iš užsienio”, kur net karikatūrose buvo “kitokie” žmonės iš nepasiekiamo pasaulio. Pasirodo, ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, paskutiniai žurnalo puslapiai buvo įdomiausi. Pažįstamos buvo ir keletas knygoje minimų lytiškumo vadovėlių, kurie buvo tėvų knygų lentynoj, ir, aišku, buvo perskaityti nuo pradžios iki galo. Šiaip įdomu, kad jos nebuvo paslėptos ir audrindamos vaizduotę man suvaidino šiuolaikinio google vaidmenį. Dar atsimenu, kaip giminės mamai ir tetoms atvežė kontraceptinių tablečių, aišku, kaip ir viskas iš Amerikos jos buvo taip gražiai supakuotos ratuku, labai jau įdomu atrodė, kas čia per tabletės ir kodėl dėl jų taip kuždamasi. Vargšės mūsų mamos, nėštumo vengimas buvo kuo tikriausia rusiška ruletė! Ir nors buvau malalietka, į diskotekas mokykloje, o paskui jau ir “Prieplaukoje” varydavom pavyzdingai kiekvieną penktadienį.
“Mažąjį o” rekomenduoju paskaityt, tik nusiteikit, kad reiks kantrybės. Taip pat labai nekantrauju perskaityti Dalios Leinartės knygą “Neplanuotas gyvenymas”, bus įdomu į temą ir laikotarpį iš moters perspektyvos.
Tegul būna įrašas, kad perskaičiau. Nelabai čia ką aprašysi, reiki skaityti. Po “Kabineto”, žinoma, jau buvo galima įsivaizduoti, kas laukia, palyginus su “Kabinetu” šiai, mano požiūriu, pritrūko vientisumo. Ir šiaip ir neramu, ir iki negalėjimo absurdiška, kad, nepaisant visko, kas parašyta knygoje, priklausomai nuo to, kokie bus kiti kandidatai, gali tekti ir pačiai balsuoti už dabartinį prezidentą. Dovydas Pancerovas jau paskelbė, kad išeina iš Laisvės TV kažko rašyt, tai su nekantrumu laukiu.
Andrij Liubkos susitikimas 2023 metų knygų mugėj buvo vienas smagiausių – autorius yra tiesiog nerealus. Į knygų mugę jis turėjo atvažiuoti dar 2022 metais, bet kaip pats sako interviu, dieną prieš skrydį nuėjo miegoti kaip normalus žmogus, o atsikėlė kitame pasaulyje. Nuo tos dienos lėktuvai žmonių į knygų muges nebeskraidino. Taigi, tarp daugybės knygų mugės susitikimų, pasirinkau Andrij Liubka ir labai labai džiaugiuosi. Taip džiaugiausi, kad net įsiūliau darbiniam knygų klubui “Karbidą” paskaityt (didžiajai daugumai labai patiko).
Ši knyga – viena iš tų, kur skaitydama pradedu googlint, pradedant nuo žemėlapių. Medvedivo, tiesa, rast nepavyko, nes tai išgalvotas knygos miestas, o štai pats regionas (autorius mokės Užhorodo universitete, o žemiau esančioj nuotraukoj Užhorodo – tarptautinis oro uostas), apie kurį rašo autorius kaip koks pleištas įsiterpęs tarp Lenkijos, Slovakijos ir Vengrijos. O ką veikia pasienio žmonės? Nu, užsiima tarpvalstybiniu prekių perskirstymu. Visi, kas gali – “Neapsuksi – negyvensi”. Tik nabagai idealistai gyvena iš to, ką uždirba, dažniausiai valstybinėj įstaigoj.
Toks idealistas yra istorijos mokytojas, dėl savo kūno skleidžiamų kvapų mokinių pramintas Karbidu. Su integracija į ES Ukrainai sudėtinga – per sienas neįleidžia, oru niekaip nepavyksta, tad jis nusprendžia savo šalį integruoti per tunelį (kaip matote iš foto, toks planas nėra misija-neįmanoma). Na, bet tokiam projektui reikia bendrų, tai ir susirenka vienas po kito pagal projekto poreikius – duobkasys, kontrabandininkas, miestelio meras ir t.t.
Stipriausia knygoje, žinoma, saviironija ir sarkazmas. Trykšta kaip tas Eurointegracijos fontanas, kuriame slėpsis tunelio pradžia. Po tuo sarkazmu – nuoga Ukraina, taip ryškiai rodanti, kad, nepaisant didžiulio lūžio žmonių sąmonėje nuo karo pradžios, dar laukia ilgas kelias iš sovietinio palikimo. Ir tas kelias niekaip nepagreitinamas. Tiesiog turi praeiti laikas. Kartu šis regionas gal net didesnis “pereinamas kiemas” nei LT: “Be kita ko, ši nuostabi geografinė ir dvasinė vienybė yra ir užmaršties žemė. Tai galima paaiškinti įvairiai. Tarkim, per ilgus okupacijos ir imperijos jungo šimtmečius čia nebuvo nei švietimo, nei universitetų, nei inteligencijos, tad nebuvo ir kam rūpintis istorija. Atmintis čia sunaikinta, išdeginta ugnimi, išrėžta peiliais, užkapota kardais, ji užleido vietą asimiliacijai ir propagandai. Tačiau galima ir paprastesnė interpretacija. Čia tiesiog nėra atminties. Gyvenimas toks sunkus ir niūrus, kad nugyventą dieną trokštama išsyk pamiršti. Prisikliaukti vakare, kad ryte ničnieko neatsimintum.
[…] Šiuose kraštuose sapnai pamirštami dar prieš pabundant, jie purpteli nuo vokų ir nebesugrįžta.
[…] Šiose vietovėse gyvenusios tautos tiek susimaišė ir persipynė, kad seniausiai prarado pirmykšį veidą. Abu pasauliniai karai ir modernus nacionalizmas vertė rinktis: “Kieno tu pusėj, berneli? kas esi?
[…] Vidurio Europoje pakilti aukščiau ribų ir šablonų – sunki užduotis, mat bet kokia pradėta tema baigiasi konfliktu. Tad verta iš vis patylėti ir užmiršti.
Tokia va Andrijaus Liubkos knyga – juokingai apie rimtus, svarbius ir liūdnus dalykus. Knygą autorius parašė būdamas labai jaunas, man ji vietomis pasirodė tokia ne iki galo išdirbta, vietomis pagaudavau pabėgančias savo mintis, na, ir pabaiga tokia, knygų klube sukėlė daug diskusijų, bet šiaip labai rekomenduoju paskaityt. Edukaciniais tikslais, kad geriau suprastume Ukrainą (kokia ji didžiulė) ir jos žmones, mūsų literatūrinius ir tikrus herojus.
Neįtikino manęs Birnam Wood, manau, tuo viskas ir pasakyta. Nors šiaip visai nieko parašyta, autorė ne veltui gi Bookerio jauniausia laimėtoja ir klausyti visai patiko, gal net intrigos vietomis buvo, bet summa summarum, nu, nepatikėjau.
Patiko “Birnam Wood”, kaip organizacijos, idėja. Čia tokia chebrytė – komuna, kurie, nors ir nelegaliai, svetimose ar valstybinėse žemėse, užsiima žemės ūkiu, maždaug augina valgomus daiktus, juos pardavinėja, tiekia restoranams ir panašiai. Veikla tokia daugmaž idėjinė-savanorinė, išgyventi iš to sunkiai pavyksta, tad iniciatorei Mirai šniukštinėjant potencialią naują ūkininkavimo vietą ir užsirovus ant milijardieriaus Roberto Lemoine, pasiūliusio finansuoti “Birnam Wood” ir plėstis, Mira biškį išsigąsta, biškį susižavi, biškį įsimyli, bet įtikina savo chebrytę pasirašyti po sandoriu, tuo labiau, kad Robertas jau mestelėjo pinigų į jos sąskaitą. Robertu, beje, susidomi ir geriausia Miros draugė Shelly, tai va, turime ir draugystės išbandymą. Kažkaip jau labai šabloniška, ką?
Amerikietis Robertukas turi savo tikslų – nuošalios vietovės jam reikia pasaulio pabaigos bunkeriui įsirengti, o remti non-profitus reikia gero įvaizdžio formavimui ir pilietybės gavimui. O kokius velnius jis šiaip veikia, nespoilinsiu. Žodžiu, vienintelis nepasirašęs sandoriui yra Tony, Miros ex (ir vėl? Būtinai visi turi būti su visai permiegoję?), nusprendęs pasidomėti, kas ten iš tikro vyksta. Ir viskas baigias, kaip baigias, trileriškai taip.
Žodžiu, The NYT šią knygą vadina “a generational (anti-baby boomer) cri de coeur and a downhill-racing plot through a Stoppardian sense of humor” ir “thrilling”, o man biškį neįtikinanti, del sense or humour nežinau, tikriausiai nepagavau. Manau, tikrai bus išversta, tai galėsim pasikalbėt, kaip kam. O gal jau skaitėt?
knyguziurkes.com 