Knygų mugė. Antroji diena – excited

Šiandienos knygos

Šiandien diena prasidėjo spontaniškumu. Vietoj to, kaip kad planavus eičiau į diskusijų klubą apie Milašių (jame dalyvavo T.Venclova), aš paskutinę minutę įšokau į traukinį važiuojantį į Vilnių – Laimono Briedžio knygos „Vilnius – savas ir svetimas“ pristatymą. Viskas iš meilės šitam miestui. Sakysit, kad visai jau išprotėjau, nes vidury susitikimo, išsmukau iš salės, nubėgau laiptais žemyn, nusipirkau tą knygą ir parlėkiau atgal. Žinau, žinau… bet taip jau man nutinka su tom knygom – now or never. Taigi, dar ir autografą susižvejojau. Įdomiausia, kad po „Žydų šimtmečio“ jau galvojau, ne, ne, dabar skaitysiu grožinę, o štai ir vėl negrožinė knyga man ant satlo guli ir taip nori būti perskaityta, kad jaučiuosi visai pasimetusi.

Per susitikimą (kaip trumpai jie trunka – tiesiog neįmanoma), sužinojau įvairiausių dalykų, pvz., kad JAV New York vastijoje yra miestas Vilna (o gal Wilna), kuris buvo įkurtas 1813 m. prancūzų, Napoleono įžengimo į Vilnių garbei!

Kalba autorius Laimonas Briedis

Knygos autorius dabar gyvena Vankuveryje, Kanadoje. Toks pažįstamas jausmas, kai autorius pasakoja, kaip iš Vilniaus tempė savo knygas už Atlanto ir kaip, atvažiavus į Vilnių, jam tų visų knygų baisiai trūksta. Aš, aišku, ne tokiais atstumais, bet taip pat paskui save tampausi kiek galima daugiau knygų, nes man bet kada bet kurios gali pritrūkti, o tas jausmas tiesiog nepakenčiamas.

 Įsivaizduojat, susitikime buvo Vilniaus gatvių Kunigaikštis (nežinantiems paminėsiu, kad yra toks kunigaikštis , kuris gatvėj garsiai rėkauja ar dainuoja, na, toks žmogus, neatkiriama miesto dalis)! Neįtikėtina, apie Kunigaikštį sužinojau tik susitikimo pabaigoje, kai jis paklausė knygos autoriaus:

–          Ar Vilnius gražus miestas?

L.Donskis ir E.Lucas

Kitą valandą nulėkaiu į IQ forumą, kuriame Edward Lucas, The Economist apžvalgininkas, kalbėjosi su Leonidu Donskiu tema „Globaliniai pokyčiai ir Baltijos šalys“. E.Lucas man visada smagu pasiklausyti, prasiplauti smegenis. Kaip sakė autorius: „Man keista apie Lietuvą kalbėti lietuviams, juk patys geriau apie save viską žinote. Ir atsakė Donskis: „Kad į save pasižiūrėti, reikia veidrodžio, o jūs ir esat mūsų veidrodis“.

O paskui vėl Donskio vedamas susitikimas apie Henry Parlando fenomeną, jo romaną “Sudužo”. Atsimeni, neseniai sakiau, kad norėčiau, kad man skaitytų kas nors. Tai va, išsipildė mano noras – susitikime nerealiu nuostabiu balsu ištraukas iš romano skaitė aktorius A.Kazanavičius. Nuostabus balsas, susilydyti galima, garbės žodis. Būtu nuostabu kur nors ramiai paklausyti VISO romano nuo pradžios iki pabaigos skaitomo šiuo balsu.

Henry Parland romaną skaito aktorius A.kazanavičius

O H.Parland ypatingai įdomus tuo, kad yra vienas svarbiausų, jei ne svarbiausias, suomių- švedų novelistų modernistų. Kadangi labai bohemiškai siautėjo Helsinkyje, šeima jį išsiuntė į Kauną, pas dėdę VDU profesorių V. Sezemaną. Keletą metų iki savo ankstyvos mirties pragyveno Kaune.

Na, ir galiausiai keliavau į Tyto Albos išleistų dviejų poezijos knygų pristatymą. Buvo smagu, gražu (dainavimas), jau nebeturiu jėgų gražiai aprašyti. Dar noriu Ilzės Butkutės eilėraštį vieną įdėti, bet jau nebeturiu jėgų. Tik pridursiu, kad Mariaus Buroko knygos visai nesiruošiau pirkt, bet neiškenčiau, nes vienas perskaitytas eilėraštis buvo toks…, kurį aš noriu po ranka turėti. Gal rytoj pacituosiu.

Labanakt

|žiurkių naujienų agentūra “viena žiurkė regėjo”|

Saldus laukimas

Laukimo džiaugsmas kartais būna stpresnis už tai, ko lauki. Pavyzdžiui, lauki lauki kalėdų, na, ateina, praeina – ilgas laukimas tikrai saldesnis. Arba – užsisakai knygą internete – lauki, nekantrauji, įsivaizduoji, kaip skaitysi. Arba – įsivaizduoji, kad esi Vilniaus knygų mugėj – vaikštai į susitikimus, svajoji apie autografus, ech… Šitas postas, kad Giedrei būtų saldu laukti (aš irgi laukiu, kada galėsiu nubėgt į paštą pasiimti dovanos iš Švedijos) –

Mmm kaip saldu… Ar jaučiasi?

|mugės žiurkė|

Metų knyga 2010

Kaip beveik devintą valandą ryto rašo Lrytas, “penktadenį paaiškėjo” Metų knyga. Net susimąsčiau, kokia šiandien diena.

Taigi, Metų knyga (neslėpsiu, mano nusivylimui, nes tikėjaus, kad laimės Radvilavičiūtė) skirta Marcelijui Martinaičiui už knygą “Mes gyvenome“. Na, nors tiek gerai, kad knygą apskritai skaičiau ir ji buvo visai įdomi. Na, ir neburbėsiu, o pasveikinsiu autorių 🙂

|žiurkių info|

Knygų mugė: pirmoji NEišprotėjusi diena

Kokie įspūdžiai iš knygų mugės? Didžiausi įspūdžai apie save – kad buvau ganėtinai šaltakraujiška, raconali ir susitvardžiusi, ir neišsikrausčiau iš proto pamačiusi krūvas naujų knygų. Dabar vis galvoju, kodėl? Gal todėl, kad taip teikiausi visą tą laiką, kai laukiau mugės, o gal perdegiau belaukdama? Gal tiesiog jaučiau, kad tai nėra svarbiausia knygų mugės diena, nes šiais metais einu ne prisipirkti knygų, kurių nėra kur namie padėti, o pamatyti rašytojų, pasiklausyti diskusijų?

Net keista, kokia maža krūvelė iškraustyta iš kuprinės… Tokia:

Beatos virtuvę nusipirkau nusprendusi, kad tingiu nusirašinėti pusę iš draugės paskolintos knygos. Kad patikėtumėt, kokie hipnotizuojantys Ilzės Butkutės eilėraščiai, kurių laukiau nuo rugsėjo, nusipirkau net dvi jos knygas! Gabijos Grušaitės knygą nusipirkau pagal planą, o štai Liudmilą Ulickają netikėtai prisiminiau (iš diskusijos bloge) ir susiradusi nusipirkau – už 5 lt ir už 10 lt. Pagal planą nenusipirkau Silvos Rerum II, bet tai padarysiu rytoj. Norėjau nusipirkti M.V.Llosa knygas, bet jas galiu pirkti pagal knygų klubo akciją(4 už 50 lt), o aš niekaip nerandu kitų dviejų knygų iš pasirinktinų, kurių norėčiau. Gal kas nori su manim kartu nusipirkt? Planuota I.Allende “Sala po vandenynu” man pasirodė per brangi net mugės sąlygom – nedegu jos perskaityti, pakentėsiu. Nužiūrėjau dar keletą knygų, brandinu mintis apie jas, žiūrėsiu, ar pasiduosiu emocijai, ar ne, jei pasiduosiu, tai prisiduosiu.

Krūvelę nupirkau ir savo kukuliams – knygelių spalvinimui ir darbeliams ir dvi tokias gražias, kurias iš karto galėsim skaityti.

Kartu pažindinsimės su troliais Mumiais
is čiuožinėsim su Mamule MŪ

Taigi, pradėjau nuo pirmosios dienos rezultatų, bet gi ir kai ką daugiau nuveikiau. Nors diskusija apie kalbos norminimus ir kultūrą man jau pradeda įgristi, susidomėjau diskusija “Kokia yra literatūros kalba?”. Diskusijoje dalyvavo L.Vaicekauskienė, M.Adomėnas (mano apygardoje išrinktas seimo narys), R.Drazdauskienė, A.Gailius, ponia Smetonienė, o pabaigoje pasisakė ir ponas iš Kalbos inspekcijos, jei gerai nugirdau – Smalinskas (įtariu, kad čia tas pats apie kurį savo straipsnyje kalbėjo K.Sabaliauskaitė toje vietoje, kur Jonučiui buvo įteiktas apdovanojimas už kalbos taisyklingumą). Kaip jau tikriausiai supratote, diskusija vyko apie tai, kokia diskusija dabar vyksta visuomenėje apie kalbos kontroliavimą. Man įdomiausia buvo klausytis L.Vaicekauskienės, jos patirčių ir nuostabos dėl reakcijos, kuri kilo, kaip ji sako “mokslininkei pareiškus savo nuomonę”, kaip kolegos ir kiti žmonės ją vadina “drąsia” už tos nuomonės pareiškimą. Jums nekvepia? Man kvepia blogai, kvepia tarybiniais laikais, kai egzistavo tik vienintelė oficiali nuomonė ir nieko daugiau. Ir nors manau, kad šia tema yra nesusikalbėjimo tarp diskutuojančių pusių, mane truputį šokiravo šioks toks apsilojimas tarp Vaicekauskienės ir Smetonienės, kai pastaroji į Vaicekauskienės argumentus pradėjo atsakinėti frazėmis: “čia tau taip atrodo” ir panašiai. Tokie posakiai nuskamba kaip normalių argumentų neturėjimas ar kažkas panašaus ir nubraukia visus kitus prieš tai pasakytus argumentus. Tai va.

Mugė iš viršaus I

 

Mugė iš apačios

Po šios diskusijos dar truputį paklausiau apie “Literatūros kritikos ateitis ir dabartis”, kur D. Mitaitė iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto pasakė, kad kiteratūros kritikos situacija Lietuvoje yra bejėgiška, o didžiausios diskusijos institute vyksta skirstant knygas prie popso ir nepopso. Ji minėjo, kad LLTI puslapyje kasmet skelbia kažkokių knygų (lyg geriausių, lyg ir kūribiškiausių, nepamenu) sąrašą, bet aš to sąrašo niekaip nerandu dabar, o būtų įdomu pažiūrėti.

Iš viršaus II
iš viršaus III

Galiausiai dar pavaikštinėjau po Vaikų salę.

rašytojas Brailiu
Kabančios knygos
Knygų dirbtuvės

Dar buvau sustojusi pakalbėti su knygų skaitytuvų pardavėju. Niekaip negaliu apsispręsti, ar noriu to skaitytuvo, ar ne. Na, noriu, tik nežinau, ar jis patiks, ar ne. Prašau atsiliepti visus, juos turinčius. Negaliu suprast, ar man bus malonu tokį daiktą skaityti, net laikydama rankose negalėjau suprast. Bent jau tas, kurį pristatė mugėje man nepatiko, nes kontrastingumas kažkos per mažas, pats pardavėjas sakė, kad Kindle ar Sony Reader jis didesnis. Tai man visai galva susisuko. Bandysiu atsukt atgal.

Atspaudai I
Atspaudas II
Atspaudas III
Toks knygoj

O kad nepamirštume savo teisių, Mariaus Jonučio priminimai:

Viskas, einu miegot.

|ate|

Namų darbai

Giedre, atsimeni vieną istorijos pamoką, kai mokytoja pasakė, kad kitai pamokai turime susižinoti apie Izraelį ir jo istoriją? Aš labai gerai atsimenu. Ir atsimenu, kaip klasėje niekas nieko nesusižinojo. Ne dėl to, kad tingėjo, tiesiog, manau, nelabai buvo iš kur susižinoti. Interneto nebuvo (gal ir gerai, nes tada, jaučiu visi būtų tiek visko susižinoję, mokytojai nebūtų reikėję pamokos dėstyti), o bibliotekose daugiausiai tik senos propagandinės knygos, jei ir tokių būtum galėjęs resti. Tada atsiminiau, kaip pagalvojau, kaip niekada man nešovė į galvą mintis, kaip tas Izraelis atsirado, o labiausiai nustebau sužinojusi – kaip. Tai tikriausiai buvo vienas iš labiausiai mane nustebinusių istorinių įvykių.

Taigi, po kokių daugiau nei dešimties metų, nusprendžiau perskaityti jau senokai nusipirktą knygą (2007 m. knygų mugėj), kaip namų darbą ir kaip tokį pasiruošimą perskaityti neseniai Tyto Albos išleistą “Žydų šimtmetį”. “Jei pavyks” sakau visai nuoširdžiai, nes negaliu pasakyti, kad esu mėgėja skaityti negrožines knygas, jei tai nėra būtina ir reikalinga, nors ir labai įdomu. Skaitau negrožinę ir man gaila visų tų veikėjų iš grožinės literatūros, kurie manęs laukia. Iš tikro, negrožinę man skaityti žymiai sudėtingiau (vis kur nors nusvajoju). Bet buvusio Lietuvos ambasadoriaus Izraelyje Alfonso Eidinto ir jo sūnaus Donato Eidinto knygą skaityti tikrai buvo (ir yra) įdomu. Perskaičiau ne visą knygą, skaičiau iki tol, kol atlikau namų darbus – sukūriau Irzaelį, bet štai sėdėdama vartau knygą, ir vis sustoju paskaitinėju tai vienoj tai kitoj vietoj, taip ir visą perskaitysiu.

Knygoje rasit žydus nuo Mozės laikų, sužinosit apie jų kaip tautos vystymąsi, žydų civilizacijos sugebėjimą išlikti žlungant šimtams kitų tautų ir civilizacijų . Skaitydama knyga, nebesistebiu, kaip ši tauta tiek pasiekė, kai nuo senovės “švietimas buvo privalomas kiekvienam berniukui, bet negalėjo būti atsakyta ir pramokusioms rašyti bei skaityti mergaitėms, kurios norėjo toliau mokytis. Mokytojams algos turėjo būti didelės, kad darytų profesiją pagarbią ir patrauklią.” Jei kiekvienoj tautoj šimtmečius tai būtų vienas svarbiausių principų, pasaulis būtų visai kitoks ir nereiktų tikriausiai vieniems ant kitų dantų griežti. Na, bet, žinoma, čia yra tik viena citata iš knygos, tikrai įdomios paskaityti ar bent jau pavartyti, paskaitinėti.

O štai vakar pabaigiau skaityti Yuri Slezkine “Žydų šimtmetis”. Iš esmės skaičiau knygą, kad pasiruoščiau knygų mugei – labai noriu nueiti į susitikimą su šiuo autorium. Nors, kaip jau minėjau, nekantrauju sugrįžti prie grožinės literatūros, knyga tikrai įdomi, sužinojau labai daug. Sužinojau, kad nieko nežinojau. Nelabai net galiu diskutuoti su autorium, kažką knotrargumentuoti, nes mano žinios šiuo klausimu ganėtinai skystos. Na, nieko, šviečiamės šviečiamės.

Kardinaliai kitokia knyga apie žydus nei Eidintų. Net nežinau, kaip čia išsireikšti: viena tokia teigiama, kita gal labiau demoniškai intriguojanti. Skaitant knygą kilo milijonas visokių minčių, kurios vis dar dėliojasi mano galvoje, net nežinau, ar susidėlios, nes, niekas tikriausiai nepaneigs, žydų tautos istorija yra išskirtinai įdomi ir sudėtinga. Kažkaip realiai pagalvojus, iki knygos perskaitymo mano žinios apie žydų tautą apsiribojo holokaustu, na, ir tiek, kiek perskaičiau Eidinto knygoje, o štai “Žydų šimtmeyje” ypatingas dėmesys skiriamas žydams ir komunizmui, žydams Sovietų Sąjungoje. Knyga patvirtino vieną iš istorijos aksiomų – revoliucija suėda savo vaikus. Pačiais neįtikimiausiais ir žiauriausiais būdais.

Nekantraudama laukiu susitikimo su autorium. Esu įsitikinus, kad neišdrįsiu užduoti nė vieno klausimo.

Interviu su autorium čia.

Ištraukos iš knygos čia.

|išsiilgusi grižinės literatūros L|

Knygų miestas

Hay-on-Wye miesčiukas Velse. Šią savaitę mano įtrauktas į “Vietos, kur turi nuvažiuoti iki užversi kojas” sąrašą. Žinai, kodėl? O todėl, kad tai yra tikras knygų miestas. Ne toks, kokiu nori pasivadinti Klaipėda ar Vilnius vieneriems metams, o toks knygų miestas kiekvieną dieną. Įsivaizduok – 2,000 gyventojų ir 31 knygynas!!! Prisipažinsiu, man sunku įsivaizduoti, todėl ir traukiu į tą kelionių sąrašą.

Visą istoriją, kurią perskaičiau ir apsvaigau, galite paskaityti čia (be nuotraukų) arba čia (su nuotraukom).

Jei nori susitikti su Howard Jacobson, The Man Booker 2010 laimėtoju, važiuok į Hay-on-Wye birželio 4 d., jis bus miestelio literatūros festivalyje. Kiti svečiai, kurių nelabai pažįstu, betr gal tu pažįsti?

|lina|

Costa Book Awards 2010

The Costa Book Awards savo gyvenimą pradėjo 1971 m. ir pirmiausia vadinosi Whitbread Literary Awards, vėliau vadinosi Whitbread Book Awards ir galiausiai gavo kavos kompanijos pavadinimą. Premija, deja, teikiama tik Didžiosios Britanijos ir Airijos rašytojams. Costa Book Award yra, galima sakyti, lengvesnė Man Booker premijos versija, nes vertinama ne tik meninė kūrinių vertė, bet ir skaitymo malonumas, kurį gali patirti ne tik kritikai, bet ir skaitytojai.

Teikiamos nominacijos šiose kategorijose: geriausias pirmasis romanas, geriausias romanas, geriausia vaikiška knyga, geriausia poezijos knyga, geriausia biografija. Šių kategorijų laimėtojai gauna po 5,000 svarų sterlingų, o iš šių išrinkta geriausia metų knyga – 30,000 svarų sterlingų.

2010 m. laimėtojai yra:

  • First Novel Award — Kishwar Desai, Witness the Night
  •  

  • Novel Award — Maggie O’Farrell, The Hand That First Held Mine
  • Children’s Book Award — Jason Wallace, Out of Shadows
  • Poetry Award — Jo Shapcott, Of Mutability

  • Biography Award — Edmund de Waal, The Hare with Amber Eyes
  • Metų knygos titulą laimėjo Jo Shapcott knyga. Žiuri apie knygą:

    “These strong poems are rooted in the poet’s experience of breast cancer but are all about life, hope and play. Fizzing with variety, they are a paean to creativity and make the reader feel that what matters to us all is imagination, humanity and a smile.”

    Per visą metų knygos nominacijos istoriją (nuo 1985 m.), poezijos knyga laimi septintą kartą. Devynis kartus laimėjo romanai, keturis kartus debiutinis romanas, penkis kartus biografijos ir vieną kartą – vaikų knyga.

    Čia toks įrašas pasierzinimui, kad niekada nebūtų per mažai norimų perskaityti knygų.

    |L|

    Vasario dešimtoji

    Šiandien literatūrinių žmonių praradimų ir gimimų diena.

    A.Puskin

    1837 m. kvailoje dvikovoje žuvo A. Puškinas. Paklaidžiojau internete, tai labai jau skirtingos to žūties datos: nuo sausio 27 d. iki vasario 11 d. Na, tiksliau būtų sakyti, kad sužeistas dvikovoje po dviejų dienų mirė. Dar spėjo paprašyti caro atleidimo, nes caras dvikovas jau buvo uždraudęs.

    Pranas Vaičaitis

    1876 m. gimė poetas, dramaturgas vertėjas Pranas Vaičaitis.

    Boris Pasternak

    1890 m. gimė rusų rašytojas Borisas Pasternakas.

    Bertold Brecht

    1898 m. gimė vokiečių poetas ir dramaturgas Bertold Brecht.

    Sigitas Parulskis

    1965 m. gimė poetas, eseistas, dramaturgas Sigitas Parulskis.

    Sandra Bernotaitė

    1975 m. gimė rašytoja Sandra Bernotaitė.

    Jurga Šeduikytė

    1980 m. gimė dainininkė, poetė ir pasakos autorė Jurga Šeduikytė.

    Knygų žmonės Vilniuje 26: Brodsky

    J. Brodsky Nobelio premiją 1987 m. gavo už ”for an all-embracing authorship, imbued with clarity of thought and poetic intensity”, o dar 1972 m. buvo išleistas iš Sovietų Sąjungos į pasaulį už “socialinį parazitizmą”.

    Elės ir Ramūno Katilių prisiminimas apie Brodskį. http://www.vilniausmuziejai.lt/2_paroda_2.htm

    

    Iš knygos „Nuostabios epochos pabaiga’

    JOSIFAS BRODSKIS

    LIETUVISKAS DTVERTISMENTAS

    Tomui Venclovai

    1. Įžanga

    Štai pamario šalis neišdidi.

    Savi aerouostai, telefonai,

    sniegynai, žydai. Ir ruda vila

    diktatoriaus. Poeto statula –

    tėvynę jis prilygino draugužei.

    Gal vaizdas ne visai ir subtilus,

    bet aiški geografija: pietiečiai

    šeštadieniais čia šiauriečius aplanko

    ir grįždami pakaušę pėstute

    į Vakarus užklysta kartais – tiktų

    tema šii skečui. Nuotoliai tokie,

    kad palanku gyvent hermafroditams.

    Pavasario diena. Debesija

    ir balos, angelų gausybė,

    aptūpusi gausių bažnyčių stogus. Čia

    žmogus paverčiamas minios auka

    ar vietinio baroko detale.

    2. Liejyklos gatvė *

    Kad taip save pasigimdyt

    prieš šimtmetį, pūkus nutrynus,

    pro langą sodą pamatyt,

    kryžius dvigalviškos Kotrynos;

    išsižadėt mamos, žagsėt

    grubioj akivaizdoj lorneto,

    su šlamšto karučiu judėt

    geltonom gatveliūkštėm geto;

    pas lenkišką panelę būt,

    įsimylėt ją begaliniai;

    Galicijoj už Tiesą žūt,

    sulaukus Pirmo Pasaulinio,

    už Carą, Šalį, – arba spjaut,

    nuo peisų išvaduoti žandus,

    ir į Pasaulį Naują maut,

    per bortą vemiant į Atlantą.

    3. Kavinė „Neringa”

    Laikas įeina į Vilnių pro kavinės duris,

    lydimas tarškesio indų, peilių ir šaukštų,

    ir erdvė, prisimerkusi kaip tvarkdarys,

    nužvelgia jo pakaušį iš aukšto.

    Apvalkui plyšus, kruvinas skritulys

    apmiršta virš čerpių stogo gruoblėto,

    ir Adomo gūžys paaštrėja,

    lyg veide vien profilį regėtum.

    Ir, lydekai paliepus valdingu žodžiu,

    padavėja su bliuzele batisto

    miklina kojas, nukėlus jas nuo pečių

    vietinio futbolisto.

    4. Herbas

    Nors alegorijų vinjetėj

    drakonžudys šv. Jurgis ietį

    prarado, betgi liko

    jam arklys ir kardas, ir lig šiolei

    po Lietuvą jis vaikos uoliai

    tai, kas jam žinoma vienam.

    Ką jis, iškėlęs kalaviją

    už herbo pakraščių nuvijo?

    Netikėlį? Pagonį? Ką

    iš baimės privertė pabalti?

    Pasaulį? Juk ne malkas skaldė

    plieninė Vytauto ranka.

    5. Amicum – philosophum de melancholia, mania et plica polonica **

    Dalelė moters. Nemiga. Stikle

    reptilijos į laisvę veržtis bando.

    Nuo smegenėlių suteka bala

    debiliškos dienos kažkur už sprando.

    Tik krustelėk – ir kunas nesuklys,

    pajusdamas, kaip į ledinį skystį

    šį pamerkiamas plunksnos smaigalys,

    užtikrintai vedžiojantis: „menkystė”

    rašysena, kur kreivė kiekviena

    kreiva. Dalelė moters pomaduota

    užpuola klausą žodžių lavina

    kaip penki pirštai utėlėtą kuodą.

    Ir tu patamsiuos vienišas ir menkas

    ant patalų kaip Zodiako ženklas.

    6. Palangen ***

    Tiktai jūra į veidą pažvelgti dar gali

    dangui; o keleivis akis panarina,

    prisėda ant kopos ir maukia vyną

    kaip praradęs kariuomenę tremtinys karalius.

    Nuvaryti galvijai. Namai – išplėšti.

    sūnų slepia piemuo gilaus urvo vingy.

    Ir dabar jis – pasaulio pačiam pakrašty,

    ir per vandenis žengti tikėjimo stinga.

    7. Dominikonai ****

    Pasuk iš magistralės šičia,

    į aklą skersgatvį,

    įženk į tuščią šiuo metu bažnyčią,

    pritūpk ant klaupkų, pasilenk,

    kad Dievui į ausies kriauklytę,

    kuri kurčia triukšmams dienos,

    tik pora žodžių išsakytum;

    -Ak, dovanok.

    1971

    Vertė A. Patackas

    * Gatvė Vilniuje J. B.

    **„Draugui filosofui apie melancholiją, maniją ir lenkišką kaltuną“ {lot.). XVIII -žiaus traktatas, saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje J. B.

    ***Palanga (vok.) J.B.

    ****Dominikonų bažnyčia Vilniuje J. B.

    Tomas Venclova apie šį sau skirtą eilėraštį:  http://www.vilniausmuziejai.lt/virtual_parodos/Brodskis/T_VencovaDIVERTISMENTAS.htm

    Apie J.Brodskio kelionę į Lietuvą: http://bootis.itpa.lt/mokslo-lietuva/node/283

    Beatrix Potter pasakos

    Kažkada minėjau, kad ieškau knygutės kukuliui vyresniajam. Norėjau tokios knygutės, kur būtų ir teksto ir daug paveikslėlių, nes pastebėjau, kad kol kas skaitant knygutes su mažai paveikslėlių, sunku išlaikyti dėmesį. Kai knygutė iliustruota, kol skaitau tekstą, dar ir su pirštu rodau, pakomentuoju iliustracijas, apie jas padiskutuojam, taip ir galim ilgiau paskaityti.

    Beatricx Potter

    Beatrix Potter pasakas pastebėjau knygyne prieš pat kukulio gimtadienį, taigi sukandus dantis iškenčiau nenupirkti, o užsisakyti dovanų. Sunku buvo nepirkti tokios gražios knygos su nuostabiom iliustracijom. Beje, iliustracijos labai matytos, tik nežinojau, iš kur.  O dabar įtariu, kad gal jie taip matyti iš gražaus filmo apie Beatrix Potter “Miss Potter”?

    Kaip smagu, kad šios puikios iliustracijos ir istorijos padėjo Beatrix tapri savarankiška moterimi TAIS laikais, kai moterys turėjo tik vieną teisę – ištekėti.  Beje, įdomus faktas, kad 1936 m. Walt Disney norėjo sukurti filmuką apie Peter Rabbit, bet Beatrix atsisakė ir jos gyvūnėliai gyveno tik popieriuje dar ilgai po autorės mirties.

    Beatrix Potter pasakų veikėjai

    Lietuviškame vertime man kiek gaila originalių veikėjų vardų, nes lietuviškais vardais ji praranda dalį žavesio. Na, Triušelis Petriukas palyginti su Rabbit Peter visai nieko, bet štai Katytė Mažytė gi visai kas kita nei Miss Moppet, o pelės Kramsius ir Čepsė nors ir žavingos, bet ne taip, kaip Tom Thumb ir Hunca Munca. Na, bet, žinoma, suprantu, kad kažkaip išversti reikėjo, o leidėjui ačiū už tai, kad prieš kiekvieną pasaką yra jos atsiradimo istorija, kurioje skliausteliuose nurodomi originalūs veikėjų vardai (super!).

    Originalus vaizdas
    Pirmosios knygelės pirmasis leidimas 1902 m.
    Tekstas ir iliustracijos - smagu skaityti

    Taigi, jei ieškote gražios knygutės, labai rekomenduoju, knygų mugėje tikrai turėtų būti pigiau nei knygyne.

    |lina|

    Tora. Beodis dangus

    Kandangi jau prasidėjau su ta trilogija, tai ką jau darysi, teko ir užbaigti, tuo labiau, kad gavau pasiskolint. Tai apie trilogiją pasakysiu taip: perskaičius kilo mintis – o kam viskas padalinta į tris dalis? Juo labiau, kad tų trijų dalių atkirai skaityti nelabai įmanoma, kodėl nebuvo galima išleisti vienos, na gerai, tikrai storos knygos (nemanau, kad už Irvingą būtų buvus storesnė)? Net juokinga, kaip pasimiršta visa, kas buvo preitose knygose. Aš tik į kokį pirmą trečdalį trečiosios įkopusi, pagaliau prisiminiau, kas antrojoje Torai buvo atsitikę – tiesiog mano fantazija prisiminė visai kitą versiją… Na, bet eilinį kartą įsitikinau, kad Dinos daugiau nebus, kad visos kitos autorės knygos, nors ir buvo įdomios, manęs jau nebeužbūrė.

    Nepaisant visos tos viršuj parašytos tirados, knyga buvo visai nebloga. Gal man net labiausiai patiko iš visų trijų dalių, kiek aš ten jas atsimenu. Kažkaip šita knyga išsiliejo prieš mane vaizdais – fiordais, raudonais besiplaikstančiais plaukais, mėlynu paltu ir avimis (vaizdinį įspūdį dar sustiprino vakar matytas filmas Firelight, kuriame daug rūko ir avių). Trečiojoje dalyje daug Rakelės, kuri, priešingai nei daugelis veikėjų – Tora, Toros mama Ingrida – neplaukia pasroviui, nėra nuolanki ir besilenkianti pavėjui – gal dėl to knyga įgauna energijos ir nebėra tokia neviltinga, kaip pirmosios dalys. Įdomus ir Toros susidvejinimas, įsijautimas į Rakelės vaidmenį (taip ir matau savo “filme” tuos raudonus abiejų plaukus), bet kažkaip į knygos pabaigą viskas vėl išblykšta, aštrūs jausmai bunka, lyg rūke plaukia ir pabaiga kažkokia man nei šiokia nei tokia. Ir kažkaip nepasijaučia man tos šviesesnės spalvos, apie kurias rašoma knygos anotacijoje. Iš tikrųjų, gal net nesupratau tos pabaigos – gera ji ar bloga – dėl to ir atsiverčiau galą pažiūrėti…

    Tai instrukcija knygai būtų tokia: kas jau prasidėjot, pabaikit, nebeturit kur dėtis, kas neskaitėt, tai bent jau skaitykit visas tris iš karto, nors jei neperskaitysit, nors ir esat Wassmo gerbėja/as – nieko tokio.

    |3,5/5|