Na štai ir vėl artėja diena, kai džiūgausime, kad dar kartą apsisukome aplink Saulę, suvedinėsim sąskaitas ir užsirašinėsim į sporto, t.y. knygų klubus. Šiais metais vėl lankiau tris, bet su gerais pasimuliavimais – Prezidentinis vis išsirenka skaityt, ką aš jau skaičius (į tai seniai jau niekas nekreipia dėmesio), kiek spėju lekiu į Vilniaus literatų namų (su Dovile Kuzminskaite), na, ir “Raros”, nes man tai geriausias būdas prisiruošt skaityt šios leidyklos knygas, o kur dar geriausios mieste knyginės diskusijos! Pora knygelių įkrito ir su Litmenio klubu. Žodžiu, beveik nėra kada dirbti, kiek užklasinių reikalų.

Šiais metais ir vėl dalyvavau “Alma litteros” suaugusiųjų literatūros konkurso komisijoj, deja, be laimėtojo, o dabar esu pačiam knygų klausymo įkarštyje, nes trečią kartą renkame geriausią knygų skaitymo balsą. Dar vienas metų išskirtinumas – net tris knygas skaičiau/klausiau po antrą kartą. Žiūros “Dizerį” perskaičiau, kol susiruošiau rašinėlį rašyti, praėjo keli menesiai, pasiėmiau “pavartyt” ir perskaičiau dar kartą. Beje, antrą kartą patiko labiau, tad natūraliai kyla klausimas, gal ir kitas reiktų po du kartus skaityt? Tada panašiai atsitiko su Arundhati Roy “Mother Mary Comes to Me”. Perklausiau, irgi antrą kartą po 20+ metų perskaičiau “Mažmožių dievą,” o tada ir vėl perklausiau “Mother Mary”. Kažkaip pradėjau greit nulūžt vakarais, tai nelabai betinka audio klausymas, nes nieko neatsimenu ryte. Produktyviausias klausymas vis dėlto važiuojant darban arba kuičiantis buityje.

Statistikos mylėtojoms ir mylėtojams – lietuviškų knygų šiemet tik 19 (pernai 33!), audio – 21 (pernai 20, užpernai 24), Ukrainos autorių – 3, ir net 2 kaimynų latvių ir 4 lenkų. 5 norvegų, aišku, detektyvų dėka. Žinia, stengiuos kuo įvairesnių tautybių skaityt, tai dar perskaityta čekų, norvegų, prancūzų, vokiečių, argentiniečių, anglų, škotų, nyderlandų, čiliečių, italų, airių, kroatų, korėjiečių, portugalų, australų, ispanų, amerikiečių, danų, indų, taivaniečių, žydų, švedų.

Versdama savo mažojo princo Moleskin knygelę, kažkaip šiemet nerandu knygų, kur būt nunešę stogą. Tai gal šiemet bus trys grožinės labiausiai patikusios, viena negrožinė ir viena poezijos:

Metų labiausiai patikusios:

• Claudia Pineiro “Elena žino”
• Jevhenia Kuznecova “Kopėčios”
• Ana Auzina “Buveinė”

Poetai šiemet kaip niekad užderėjo, net nespėju visų skaityt, tebūnie mano metų favoritė Vitalija Maksvytė “ne kraujo, ne pieno.”

Labai geros:

• Darius Žiūra “Diseris”
• Ieva Dumbrytė “Negrįžtantys”
• Siri Ranva Hjem Jakobsen “Sala”
• Arhundhati Roy “Mother Mary Comes to Me”
• Maria Judite De Carvalho “Tuščios spintos”
• Juan Gomez Borcena “Lieka tik oras”
• Lars Mytting “Seserų varpų” trilogija
• Katriona O’Sullivan “Poor” arba “Skurdo vaikas”
• Benjamin Labutat “Kai liaujamės suprasti pasaulį”
• Jon Fosse “Trilogija”
• Fatma Aydemir “Džinai”
• Ann Napolitano “Hello, Beautiful”
• Naomi Watts “Dare I Say It: Everything I Wish I’d Known about Menopause”
• Jolanta Donskienė “Donskis yra Donskis”
• Helen De Witt “Paskutinis Samurajus”
• Katerina Tučkova “Baltųjų Karpatų raganos”
• Zyta Rudzka “Tas juokias, kas dantis turi”

Na, o per 15 tinklaraščio metų perskaitytos 1,268 knygos. Kai per gyvenimą 3-5 tūkstančiai, reikia atidžiai rinktis. Na, turiu omeny, kad būtų malonumas skaityt. O man baisia noris metus užbaigti relaksuojant su kokiu detektyvu. Taip ir padarysiu. Jei spėsiu, bus 1,269.

Gerų, taikių ateinančių 2026!

Aš iš tų, kur kaip ir Garfilds ar Gražke, nepamenu kuri, būčiau sakius Editai, kad ji “glušė”, nu, gal ne sakius, bet pagalvojus tai tikrai. Labai jau knygų žiurkė anti romantikė, galima sakyti, kad regbis yra įdomiau nei tie nesibaigiantys Editos meilės svaigimai, nors prisipažinsiu, kad esu turėjus pasvaigimų, paspoksojimų į langą ir “netyčinių” ėjimų pro laiptinę, tik kad nesulaukusios atsako mano meilės labai greit pasibaigdavo. Edita yra kitas lygis.

Kai pradėjau skaityt “Editas kompleksą”, galvoje sukosi mintis, kad “Pietinia kronikas” yra linksma knyga, na, yra ten pilna visokiausių reikalų, net pasigraudenti galima, bet bendra nuotaika linksma, o štai Editos knygoje – visas nepriklausomybės aušros liūdesys. Rimanta biednystė visiems tuo metu gyvenusiems pažįstama ir juokinga, tuo tarpu Editos tokia beviltiška. Nu, labai ten pilka, baugu, nesaugu ir šiaip jokių prošvaiščių. Labai liūdnas vaizdelis, nežinau, kodėl Kmitai taip liūdnai norėjos rašyt. Nesakau, kad netikras vaizdelis, tikras, bet gal netikėtai labai kitoks ir knygos tonas, ir priėjimas prie personažo, ir prie aplinkos. Ir man galvoj, kaip kokiam Editos filme, sukasi toks vaizdelis iš devyniasdešimtųjų Šiaulių – visi gezai, kuriems patiko Pietinis – i knyga, i films, perk i skaita “Editą”, o tada gauda Kmitą po Šiaulius, ka apgava, i ne tokį Pietini 2 parašė, kaip visi ka lauke. Taip kad atsargiai su lūkesčiais.

Jau prisipažinau, kad Editos svaigimų ir lyginimųsi su filmais man buvo kiek daugoka, atrodo, kad pradėjo kartotis, ir norėjos daugiau vyksmo, ne tik galvojimo. Kažkaip visus kartus, kai Editai pasipainiodavo Rimantas, man norėdavosi su juo ir nueiti, o ne likt su Edita ir eit rašyt dienoraščio. Dar knygoj kiek kliuvo kelios vietos, kur Edita pasirodė pati sau per protinga, kalbėdama apie tada neegzistavusį “smurtą artimoje aplinkoje” ir filmų kūrėjų autorines teises. Kokias dar teises, teises turėjo nebent “princai”, net vertėjai nežinojo, kas tos autorių teisės, o paprastiems žemės kirminams iki šiol ne visada suvokiama sąvoka.

Bet dabar, kai jau visus Editos vargus ir meiles išvargau, bendras knygos vaizdas fainas (bet pvz ar sueis mano vyrui, kaip man, kažkaip abejoju). Vis tiek faina ir tuos vidiakus prisiminti, ir klaikų rusišką įgarsinimą, turgus, megztinius, šokius. Nesuvokiama, kokie buvome, per ką perėjom, ką išgyvenom, ir kaip pasikeitėm. Labai aišku, kodėl kojos pačios neša į protestą už laisvą žodį.

_______________________________________

Už knygą dėkoju “Tyto albai”.