Labai gera knyga. Labai sunki tema, bet autorė kažkaip su lengvumu ją išrašo, lyg ir apgauna skaitytoją tuo lengvumu, bet kartu lyg ir parodo, kad daugiau ar mažiau visų laukia tas pats likimas – senatvė, kuri tiesiog yra kelionė iš šio pasaulio. O čia jau kaip kam su ja pasiseks arba nepasiseks.
Knygoje pasakojama apie senuką Bo, kuris gyvena vienas, prižiūrimas dosnios skandinaviškos socialinės sistemos – pas jį kas kelias valandas lankosi socialiniai darbuotojai, kurie padeda su būtiniausiais reikalais. Jį taip pat lanko sūnus, su kuriuo santykiai tokie, na, vyriški. Sunku susitaikyti, kad galios pozicija seniai apsivertusi, sunku parodyti artumą ir meilę – nes pavyzdžio nebuvo, niekas neišmokė, ir šiaip vyrai apie tai nekalba. Pastarosiomis dienomis Bo griežia ant sūnaus dantį, kad sūnus nori kam nors atiduoti vienintelį kasdienį Bo palydovą – jo šunį.
Pradžioje autorė skaitytojams neišduoda tikros Bo būklės, apie ją galime tik numanyti iš nuotrupų, iš slaugytojų įrašų lankymo žurnale, tad, savaime suprantama, ir aš piktinuosi, “nepagarba” senam tėvui. Įsivaizduoju, kokia spengianti vienatvė ir tyla apimtų namus be šuns, kaip liūdna ir pikta Bo. Atsiduriame akistatoje su klausimu, kur yra ta riba, kai našta tampi kitiems ir kas virsmas sprendimų apie tavo gyvenimą teisę perleidžia tiems, kurie tą naštą neša. Ar tas noras nekeisti gyvenimo yra senių išmislas ir senatvinės kvailystės ar žmogaus orumo užtikrinimas? Kas teisesnis, tarp darbų ir sentančio tėvo priežiūros besidraskantis sūnus, ar gyvenimo pagal save norintis tėvas?
Labai gera nutylėjimų knyga. Tiek visko pasakyta nepasakant – ir apie draugystę, ir apie santykius šeimoje, apie mylinčius tėvus ir tėvus despotus, ir kaip turėjimas vienokį ar kitokį tėvą veikia žmogaus gyvenimą iki pat pabaigos. Puiki knyga, labai rekomenduoju. Tuo pačiu prisimenu ir kitą labai gerą knygą apie senatvę – mano mylimo Phili Roth “Kiekvienas žmogus“.
______________________________________
Retas atvejis, kai skaičiau skolintą knygą. Ačiū J.
knyguziurkes.com 