Month: January 2026

Mirtingieji

~ kzL ~ Leave a comment

Labai graži knyga, tikrai patiks gamtos ir mokslo mylėtojams, nes ji apie gamtos ir mokslo kismą. Vietomis skaitant man apskritai atrodė kaip negrožinė, labiau dokumentinė, publicistinė, nes nerasit ten nei dialogų, nei literatūrinių vingrybių, kalba labai taupi ir paprasta, norisi sakyti, suomiškai nedaugiažodžiaujanti.

Iida Turpeinen su didele meile pasakoja apie dėl žmogaus godumo, neatsakingumo ir nesupratingumo (nes buvo manoma, kad žmogus negali išnaikinti dievo kūrinio) išnykusius gyvūnus ir paukščius. Ji tarsi įsikūnija į tam tikrų laikmečių (nuo 1741 metų iki šių dienų) gamtos mylėtojus – fanatikus, visiškai mokslui atsidavusius žmones, kurie rinko, rūšiavo, fomavo kolekcijas, rinko pavadinimus, o dažnai ir liūdnai stebėdavo savo gentainių barbariškumą, lengvai prieinamų rūšių nykimą, paveikdavusį visą ekosistemą. Ar įsivaizdavote, kad tuo metu, kai Rusija pardavė Aliaską JAV, jos gyvūnija, turinti vertingą kailį, buvo taip “numedžiota,” kad Alaska buvo laikoma praktiškai beverte kolonija.

Neskubri, įdomi istorija, perskaičius tikrai liks atminty. Ir kaip sakiau, labai rekomenduoju gamtos mylėtojams.

______________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”.

Neprašyti Veros Vong pamokymai žmogžudžiams

~ kzL ~ Leave a comment

Vera Vong yra dar viena tetulė (kinietė) su totoriškais prieskoniais. Ji viską geriausiai žino ir nesibodi kitiems paaiškinti, kaip gyventi, ypač savo vienatiniam sūnui, kuriam galima rašinėti žinutes penktą ryto aiškinant, kad kol miegi (penktą ryto), gyvenimas eina pro šalį, tad geriausia keltis, daryti mankštą ir eiti dirbt. Na, Vera maždaug tokio stiliuko.

Kažkada populiari buvusi arbatinė visai nusigyveno, bet kadangi turtas išpirktas, tai Vera gali sau leisti vieną vienintelį klientą per dieną. Na, bent iki tos dienos, kai savo arbatinėje ji randa lavoną. Policija, savaime suprantama – nekompetetingi tinginiai, tad tyrimo Vera imasi pati ir negali sakyti, kad ne į temą. Smegenų Vera tikriausiai turi ne mažiau nei įkyrumo. O visas šitas miksas knygoje visai gerai suveikia ir smagiai susiskaito (man susiklausė). Antroj knygos pusėj gal kiek buvo per daug sentimentalumo ir pasaulio gelbėjimo (pritrūko Veros stačiokiškumo), bet summa summarum, užkaitau, smagus skaitinys.

Pelynų medus

~ kzL ~ Leave a comment

Mamai Kalėdų senelis atnešė dovanų, pradėjau vartyt, skaityt nuo vidurio ir perskaičiau netyčia. Lyg kokį interviu žurnale skaitytum. Labiausiai mane žavi Mildažytės sugebėjimas atsitiesti ir gyventi šimtu procentų. Visada rinktis gyvenimą. Visada. Nepaisant pavyduolių ir burbėtojų. Tiesa, knyga prasideda nuo areštinės, ir man iki šiol keista, kaip Mildažytė nesudylino šitos situacijos. Su šitiek viešo gyvenimo patirties. Kažkaip tuo metu neatrodė atsiprašymas nuoširdus, daugiau “nu ir ką jūs man”. Neskanu buvo ir biškį svetima gėda. Tuo pačiu suprantu, kad čia esu burbėtojos pozicijoj ir mano nuomonės ir jausmai čia nesvarbūs. Bet tuo pačiu būtent dėl tų jausmų man nelabai ir buvo įdomus šitas jos gyvenimo epizodas, nes, nepaisant, kaip ten jį sudylino ar nesudylino, toliau gyveno pagal savo 100 procentų gyvenimo taisyklę, kuri yra žavinga, ji mane ir užkabino, su ja ir prarijau tą knygą.

Web of Lies / Speak No Evel / Never Too Late / Hidden from Sight

~ kzL ~ Leave a comment

Sally Rigby detektyvai apie Sebastian Cliffordą tokie visiškai neįpareigojantys ir labai tinkami pavargusiom smegenim. Keturis suklausiau, kai jau visai niekas nesiklausė, bet ties ketvirtu ir baigiau, nes kažkaip visai nupaprastėjo. Šiaip pirmasis “Web of Lies” visai fainas.

Žodžiu, Sebastianas Cliffordas yra mėlyno kraujo ir jo giminė labai nepatenkinta, kad titulo nepaveldintis sūnus ėmėsi tokios žemiškos profesijos. Dabar jis tokioj kaip ir pusiau priverstinėj pensijoj, ir viena tetulė/pusseserė/pusbrolio žmona, ar kažkas panašaus, netiki, kad jos vyras nusižudė ir prašo Sebastiano pagalbos ištirti “savižudybę”. Sebastianas nenorom sutinka, bet šitam kaime, kuriam gyvena minimoji ponia, neturi jokių ryšių su policija, tad kaip čia gauti tyrimui reikalingą informaciją. Skambina į policiją ir užsirauna ant nuobodžiaujančios pareigūnės Lucindos Bird. O šioji sako, kad nieko neduos, nebent Sebastianas leis jai laisvu nuo darbo metu prisidėti prie tyrimo. Na, taip ir imasi kartu dirbti.

Nežinau, ar labai čia pliusas detektyvui, nelabai su detektyvu turi bendro, bet man žiauriai patiko, kad neįvyksta jokia meilės istorija tarp Cliffordo ir Bird. Aleliuja. Visą knygą laukiau, kad jau bus ir nebuvo. Va, dėl to ir užskaitau, ir perklausiau dar tris iš to džiaugsmo. Tai ir rekomenduoju detektyvų mėgėjams atostogų ar smegenų perdegimo metu. Tebūnie fainiausia policininkų (ex ir ne ex) porelė be love story. Romantikams netinka (nėra meilės).