Tas juokias, kas dantis turi

Šios knygos herojės Veros tikrai nereiktų įsivaizduot pagal knygos viršelį. Panašiaus sudėjimo, yra Veros vyras Karolis, buvęs žokėjas, bet ir jam dabar toli gražu tokios išvaizdos, mirtis jo kūno nepagailėjo, išsityčiojo, išpumpino taip, kad net kojos į batus nebetelpa, o Vera jokiais būdais neleis vyro palaidot su popieriniais nabašniko batais.

Taip susipažįstam su Vera, besirūpinančia vyro laidotuvėm. Skaitai ir neina suprasti, ar myli ji tą vyrą, ar nekenčia, nes nuo meilės iki neapykantos ploniausia pasaulyje demarkacinė linija, ant kurios ir balansuoja Vera. Visa knyga toks balansavimas tarp brutalaus ir švelnaus išgyvenimo.

Skaitydama Verą įsivaizduoju kaip babą dyzel, kuri eina kiaurai be didelių skrupulų, krūtine į priekį, pagal principą “nesisuksi – negyvensi”, tad ir sukasi, kaip įmanydama. Nusipirkti diplomai, alkūnėm išsikovotas kirpėjos, kuri neatstumia jokio kliento ir moka įkalbėti nepaklusniausią vaiką, statusas, savitas pasaulio suvokimas, kuriame mažai vietos jautrumui. Jautrumą iš jos išdaužė jaunystėj, vieno karto pakako, o likučiai rezervuoti nebent nusususiam šunėkui. Tik per tą rūpestį šuniu, kurį kiti vežtų į mišką arba užmigdyt, liečiamės prie tokisi Veros, kurios pati gal jau nebepamena. O dėl to jautrumo, sujautrėsi – tuoj kas nors užlips ant galvos, tik spėk nusisukti. Nerei Neobjektyvumu Veros irgi nepakaltinsi, kaip pati sako: “Mira tikra bjaurybė. Gal tik aš bjauresnė už ją. Bet bėdoj padės. Pasakys ką, aprėks, o reikalą sutvarkys.”

Tokia ta Vera – kartu ir banali, ir stačiokė, ir vietom visai atgrasi, bet ir turinti kažkokį žmogiškumo matą, kurio pati tikriausiai nei suvokia, nei moka įvardinti, bet jis tarsi kilsteli iš kasdienybės purvyno, prietarų ar etikečių klijavimo. Štai kaip ji sako apie Davidą, biushalterių siuvėją žydą, kurio liemenėlės kokybės kaip mersedesai, o “toks pimpalas, tarsi pats jį būtų pasisiuvęs,”kuris nežinia, ar draugas, ar kompanjonas, ar ja pasinaudojęs meilužis, nėra taip paprasta įvardinti: “Davidas visą gyvenimą galvoja apie mirtį. Jisai gimė mirties lageryje, turi teisę apie mirtį galvoti, ką tik nori.” Ir ji turi teisę apie daug dalykų galvoti, kaip galvojasi. Jokios davatkos ir klierikai nepaaiškins.

Autorė sėkmingai apgyvendina skaitytoją Veros galvoje, ten paprasta matyt Veros akim ir girdėt jos balsą. Man atrodo, šitas balsas, tai kaip jis perteikiamas, yra viena iš knygos ypatybių. Ir tas Veros balansavimas – jau tikiesi, kad pasielgs vienaip, o pasielgia visai kitaip. Tas kitaip nebūtinai labai maloniai. Bet kas bebūtų, kokia neganda beištiktų, negalvokit, kad garsioji rajono kirpėja nuleido rankas ir žirkles. Nepaisant visko, gyvenimas tęsiasi. Nelaiminga ji jau buvo, o kaip gyventi, irgi seniai pasirinko.

Puikiai perteiktas charakteris, labai pataikyta su personažo balsu ir kalba. Rekomenduoju totoriškų aštrumų mėgėjoms ir mėgėjams.

__________________________

Už knygą dėkoju “Kitoms knygoms”.

2025

Na štai ir vėl artėja diena, kai džiūgausime, kad dar kartą apsisukome aplink Saulę, suvedinėsim sąskaitas ir užsirašinėsim į sporto, t.y. knygų klubus. Šiais metais vėl lankiau tris, bet su gerais pasimuliavimais – Prezidentinis vis išsirenka skaityt, ką aš jau skaičius (į tai seniai jau niekas nekreipia dėmesio), kiek spėju lekiu į Vilniaus literatų namų (su Dovile Kuzminskaite), na, ir “Raros”, nes man tai geriausias būdas prisiruošt skaityt šios leidyklos knygas, o kur dar geriausios mieste knyginės diskusijos! Pora knygelių įkrito ir su Litmenio klubu. Žodžiu, beveik nėra kada dirbti, kiek užklasinių reikalų.

Šiais metais ir vėl dalyvavau “Alma litteros” suaugusiųjų literatūros konkurso komisijoj, deja, be laimėtojo, o dabar esu pačiam knygų klausymo įkarštyje, nes trečią kartą renkame geriausią knygų skaitymo balsą. Dar vienas metų išskirtinumas – net tris knygas skaičiau/klausiau po antrą kartą. Žiūros “Dizerį” perskaičiau, kol susiruošiau rašinėlį rašyti, praėjo keli menesiai, pasiėmiau “pavartyt” ir perskaičiau dar kartą. Beje, antrą kartą patiko labiau, tad natūraliai kyla klausimas, gal ir kitas reiktų po du kartus skaityt? Tada panašiai atsitiko su Arundhati Roy “Mother Mary Comes to Me”. Perklausiau, irgi antrą kartą po 20+ metų perskaičiau “Mažmožių dievą,” o tada ir vėl perklausiau “Mother Mary”. Kažkaip pradėjau greit nulūžt vakarais, tai nelabai betinka audio klausymas, nes nieko neatsimenu ryte. Produktyviausias klausymas vis dėlto važiuojant darban arba kuičiantis buityje.

Statistikos mylėtojoms ir mylėtojams – lietuviškų knygų šiemet tik 19 (pernai 33!), audio – 21 (pernai 20, užpernai 24), Ukrainos autorių – 3, ir net 2 kaimynų latvių ir 4 lenkų. 5 norvegų, aišku, detektyvų dėka. Žinia, stengiuos kuo įvairesnių tautybių skaityt, tai dar perskaityta čekų, norvegų, prancūzų, vokiečių, argentiniečių, anglų, škotų, nyderlandų, čiliečių, italų, airių, kroatų, korėjiečių, portugalų, australų, ispanų, amerikiečių, danų, indų, taivaniečių, žydų, švedų.

Versdama savo mažojo princo Moleskin knygelę, kažkaip šiemet nerandu knygų, kur būt nunešę stogą. Tai gal šiemet bus trys grožinės labiausiai patikusios, viena negrožinė ir viena poezijos:

Metų labiausiai patikusios:

  • Claudia Pineiro “Elena žino”
  • Jevhenia Kuznecova “Kopėčios”
  • Ana Auzina “Buveinė”

Negrožinė – be konkurencijos (o jos daug ir nebuvo šiemet, negrožinių beveik neskaičiau) –

  • Joanna Kuciel-Frydryscak “Tarnaitės visa kam”

Poetai šiemet kaip niekad užderėjo, net nespėju visų skaityt, tebūnie mano metų favoritė Vitalija Maksvytė “ne kraujo, ne pieno.”

Labai geros:

  • Darius Žiūra “Diseris”
  • Ieva Dumbrytė “Negrįžtantys”
  • Siri Ranva Hjem Jakobsen “Sala”
  • Arhundhati Roy “Mother Mary Comes to Me”
  • Maria Judite De Carvalho “Tuščios spintos”
  • Juan Gomez Borcena “Lieka tik oras”
  • Lars Mytting “Seserų varpų” trilogija
  • Katriona O’Sullivan “Poor” arba “Skurdo vaikas”
  • Benjamin Labutat “Kai liaujamės suprasti pasaulį”
  • Jon Fosse “Trilogija”
  • Fatma Aydemir “Džinai”
  • Ann Napolitano “Hello, Beautiful”
  • Naomi Watts “Dare I Say It: Everything I Wish I’d Known about Menopause”
  • Jolanta Donskienė “Donskis yra Donskis”
  • Helen De Witt “Paskutinis Samurajus”
  • Katerina Tučkova “Baltųjų Karpatų raganos”
  • Zyta Rudzka “Tas juokias, kas dantis turi”

Na, o per 15 tinklaraščio metų perskaitytos 1,268 knygos. Kai per gyvenimą 3-5 tūkstančiai, reikia atidžiai rinktis. Na, turiu omeny, kad būtų malonumas skaityt. O man baisia noris metus užbaigti relaksuojant su kokiu detektyvu. Taip ir padarysiu. Jei spėsiu, bus 1,269.

Gerų, taikių ateinančių 2026!

Editas kompleksas. Normalūs žmones nesišypsa

Aš iš tų, kur kaip ir Garfilds ar Gražke, nepamenu kuri, būčiau sakius Editai, kad ji “glušė”, nu, gal ne sakius, bet pagalvojus tai tikrai. Labai jau knygų žiurkė anti romantikė, galima sakyti, kad regbis yra įdomiau nei tie nesibaigiantys Editos meilės svaigimai, nors prisipažinsiu, kad esu turėjus pasvaigimų, paspoksojimų į langą ir “netyčinių” ėjimų pro laiptinę, tik kad nesulaukusios atsako mano meilės labai greit pasibaigdavo. Edita yra kitas lygis.

Kai pradėjau skaityt “Editas kompleksą”, galvoje sukosi mintis, kad “Pietinia kronikas” yra linksma knyga, na, yra ten pilna visokiausių reikalų, net pasigraudenti galima, bet bendra nuotaika linksma, o štai Editos knygoje – visas nepriklausomybės aušros liūdesys. Rimanta biednystė visiems tuo metu gyvenusiems pažįstama ir juokinga, tuo tarpu Editos tokia beviltiška. Nu, labai ten pilka, baugu, nesaugu ir šiaip jokių prošvaiščių. Labai liūdnas vaizdelis, nežinau, kodėl Kmitai taip liūdnai norėjos rašyt. Nesakau, kad netikras vaizdelis, tikras, bet gal netikėtai labai kitoks ir knygos tonas, ir priėjimas prie personažo, ir prie aplinkos. Ir man galvoj, kaip kokiam Editos filme, sukasi toks vaizdelis iš devyniasdešimtųjų Šiaulių – visi gezai, kuriems patiko Pietinis – i knyga, i films, perk i skaita “Editą”, o tada gauda Kmitą po Šiaulius, ka apgava, i ne tokį Pietini 2 parašė, kaip visi ka lauke. Taip kad atsargiai su lūkesčiais.

Jau prisipažinau, kad Editos svaigimų ir lyginimųsi su filmais man buvo kiek daugoka, atrodo, kad pradėjo kartotis, ir norėjos daugiau vyksmo, ne tik galvojimo. Kažkaip visus kartus, kai Editai pasipainiodavo Rimantas, man norėdavosi su juo ir nueiti, o ne likt su Edita ir eit rašyt dienoraščio. Dar knygoj kiek kliuvo kelios vietos, kur Edita pasirodė pati sau per protinga, kalbėdama apie tada neegzistavusį “smurtą artimoje aplinkoje” ir filmų kūrėjų autorines teises. Kokias dar teises, teises turėjo nebent “princai”, net vertėjai nežinojo, kas tos autorių teisės, o paprastiems žemės kirminams iki šiol ne visada suvokiama sąvoka.

Bet dabar, kai jau visus Editos vargus ir meiles išvargau, bendras knygos vaizdas fainas (bet pvz ar sueis mano vyrui, kaip man, kažkaip abejoju). Vis tiek faina ir tuos vidiakus prisiminti, ir klaikų rusišką įgarsinimą, turgus, megztinius, šokius. Nesuvokiama, kokie buvome, per ką perėjom, ką išgyvenom, ir kaip pasikeitėm. Labai aišku, kodėl kojos pačios neša į protestą už laisvą žodį.

_______________________________________

Už knygą dėkoju “Tyto albai”.

Mother Mary Comes to Me

She was complete without me. I was inclomplete without her.

Arundhati, Marijos vaikas.

Dar tokios istorijos su knygomis man nebuvo nutikę. Autobiografijos ėmiausi klausyti vos pamačius, kad išėjo. Perklausiau ir iš karto ėmiausi prieš daugiau nei dvidešimt metų skaityto “Mažmožių dievo” – romano, kuris taip persismelkęs Arundhati Roy gyvenimo, kad net galva sukasi. Tiek susisuko, kad ėmiausi iš naujo klausyti autobiografijos. Klausyti ir dar labiau įsiklausyti į šios neįtikėtinos moters gyvenimą. Per juoda, kad būtų graži indams, per mažai katalikė, per mažai indė, per mažai komunistė, visur per kažko per maža, kad būtų galima ją įsprausti į rėmus, nusavinti, priskirti kažkam. Arundahti yra kaip vanduo – pati sau, ir teka tik savo vaga. Neįtikėtina moteris, absoliučiai savo dar neįtikinamesnės motinos dukra.

Arundhati motina Mary “laiku” neištekinta, pas pasipiršusį vyrą bėgo iš smurte skęstančių namų. Nuo vilko ant meškos. Su dviem vaikas ir nebeturėdama ką prarasti, grįžta, ėmėsi kovoti už savo teises, įkūrė mokyklą, ir… savo mokinius mylėjo labiau nei savo vaikus. Bent jau taip jautėsi Arundhati, svajojusi būti savo mamos mokine, o ne dukra. Sunku suvokti tai, ką pasakoja autorė. Žymi Keralos pedagogė – absoliuti despotė savo vaikams, ypač dukrai.

Arundhati Roy motinos namus paliko, kai tik galėjo. Mokėsi architektūros, gyveno su vyrais, už kurių neištekėdavo arba ištekėdavo “ant bajerio”, nuo jų meilės pabėgdavo, nes ne taip įsivaizdavo savo ateitį, filmavosi ir kūrė scenarijus, nieko panašaus į savo kambario sąlygas ir ramų laiką rašymui. Tas laikas “Mažmožių dievui” buvo išplėštas nagais ir dantim iš skurdo, iš buities, iš meilužio, o kai jau buvo baigtas, buvo akimirksniu pripažintas. O paskui, o paskui bent jau apie pinigus nebereikėjo galvoti. O su kuo kovoti Indijoje visada rasi. Prieš užtvankų statybas, prieš žudynes Kašmyre, prieš korupciją, prieš laisvo žodžio ribojimus. Because it’s India, my dear.

Ir žinoma, nuo pradžios iki pabaigos ta maža mergaitė iš nuotraukos ieško, siekia, ilgisi savo motinos meilės. Nesvarbu, kiek mažai mergaitei metų. Šeši ar šešiasdešimt. Pirmą kartą klausant, baisėjaus autorės motina. Antrą kartą klausant, pagavau save galvojant, kokios jos panašios. Ambicingos, nepalenkiamos, drąsios, išdidžios, sudėtingos, nepatogios, ypatingos.

Puiki knyga, verta perskaityt nepaisant to, ar patiko Mažmožiai, ar ne. Tikiu, kad kaip ir man, po šios knygos, prie Mažmožių norėsis sugrįžti.

“Mažmožių dievas” – dar be rašinėlio.

Džiaugsmo ministerija