Huseinas pagaliau ruošiasi išeiti į Vokietijoje užtarnautą pensiją. Jo gyvenimo tikslas – butas Turkijoje, Stambule, kuriam taupyta ir spausta visč gyvenimą, kur jis pagaliau gali grįžti “namo”, nors visiems aišku, kad Turkijoje jis toks pats nesavas, kaip ir Vokietijoje, o kur dar nuslėpta kurdiška kilmė, kurią jis paliko savo gimtajame kaimelyje kalnuose vardan šeimos saugumo – kokie dar kurdai Turkijoje. Turkijoje gyvena turkai ir taškas. Likimo ironija, Huseiną jo naujai įrengtam bute ištinka širdies mirtinas širdies smūgis… Ir jo svajonių bute susirenka jo žmona ir keturi vaikai. Nors būrėja vienai dukrai ir sumurmėjo, kad vaikų lyg ir penkis mato, o laidotuvių tai ne vienerias, o dvejas… Apie ką gi ji čia?

Knygoje šeši skyriai, kuriuose kalba visi šeši šeimos nariai. Kalba, žinoma, sukasi apie tėvo ir vyro mirtį, bet taip pat apie visas šeimos paslaptis, žaizdas ir nutylėjimus, o kartu ir apie emigracijos iššūkius, apie tradicijas, dievus ir džinus, kurie kaip Neil Geiman “American Gods” keliauja emigrantams iš paskos, į jų naujas šalis, kuriose jų galios išskysta, tradicijos ir “senolių” išmintis netenka prasmės, tam tikrais atvejais kraupina. Ne visų veikėjų monologai vienodai stiprūs, bet knygos struktūros sumanymas gerai išpildytas. Labai stipri pabaiga, labai patiko. Tad jei įdomu emigracijos, šeimos, vaikų adaptacijos svetimoje šalyje temos, labai rekomenduoju, likau maloniai nustebinta.