Labai patiko man “Demonas”. Iš karto pasakysiu, kokia mintis visą laiką sukosi galvoje. Demonas – panašus nelaimėlis kaip tas vargšas Jude is “A Little Life”, bet kaip Jude pertemptas su visom įmanomom pasaulio negandom, nuo kurių, dievaž, neįmanoma atsitiesti, nesvarbu, kokio gerumo žmonės aplink bebūtų, taip Demonas visu kuo yra tikras vaikas ir tikras paauglys.
Antra mintis, kuri sukosi skaitant, kad prieš “Demoną” naudinga būt paskaičius Keefe “Skausmo imperiją”, nes knygoje daug kalbama apie opioidų krizę JAV, apie pradžioj nemokamas tabletytes nuo skausmo, apie prekybą recepčiukais ir t.t. Gali pasirodyti baisoka, bet, kai detaliai žinai visą Oxy istoriją, visa nuopolio istorija yra tiesiog siaubinga. “Demonas” yra gyvenimiškas “Skausmo imperijos” tęsinys ir atspindys, pavyzdys, kaip pagal instrukcijas “saugiai” vaistus geriantys žmonės paverčiami degradais ir narkomanais. Nu, žodžiu, labai rekomenduoju paskaityt.
Knygoje betėvio Demono istorija nuo pat gimimo, kai jį, dar neišsikrapščiusį iš vaisiaus maišelio randa nuostabioji kaimybė Nensė Pegot iki suaugystės. Kaip jam sekasi išgyventi skurde, rūpintis savo jaunute mama, keliauti per globėjų rankas, suvokti save ir savo aplinką nuskurdusioje Li apygardoje. Demonas man atrodo toks pilnas pirmapradžio gėrio, kuris vis prasimuša pro bet kokį, atsiprašau, gyvenimo šūdą.
O šiaip “Demoną” rekomenduoju pasiilgusiems klasikinio romano – ir siužetas, ir puikūs personažai (mano megstamiasi – Angusas, kaimynai Pegotai ir mokytojas iš pašaukimo ponas Armstrongas), ir visiško Virdžinijos valstijos užkampio (žiūr. žemėlapį) kasdienybė, realijos ir istorija man po modernistinių romanų vingrybių buvo tikra atgaiva dūšiai. “Demonas Variagalvis” mano akyse Kingsolver kelia į kitą lygį, čia tikrai mano mėgstamiausia šios autorės knyga.
knyguziurkes.com 