Kokį puikų apgaulingą pavadinimą skaitytojui suruošė Alina Bronski! Puikaus viršelio (daug daug dagu kartų geresnio nei vokiško ar angliško leidimo) autorius Zigmas Butautis dar labiau paklaidina skaitytoją ant viršelio uždėdamas vyro profilį – prie ko čia tas vyras? O kas matosi pro profilio langą, tik vėliau skaitydama atsiverčiau atidžiau įsižiūrėti.
Pradžiai pasakysiu, kad “Barbara nemirs” neperspjovė babos Dunjos (na, čia jau tikriausiai pirmosios autorės knygos neišdildomas įspūdis), o “Totoriška” vis dėlto neužleidžia savo pirmos vietos pagal galingumą – tebūnie čia toks skaitytojų lūkesčių pareguliavimas, o bet tačiau pasakysiu kuo mane knyga labiausiai sužavėjo.
Panašiai kaip ir viršelis – autorė parinktais žodžiais sako viena, o perskaitai visai ką kita. Visiškai nenoriu rašyti siužeto, nes siužetas čia toks šalutinis reikalas, bet jei taip trumpai – skaitome apie senyvą, labai uždarą, labai susikausčiusį vyrą, labai stipriai neigiantį tikrovę ir visaip kaip besistengiantį neiškrypti iš nusistatytų taisyklių, o realiai tai skaitome apie tai, kas yra meilė (labiausiai gal per knygos neveikėją Barbarą), apie traumas, apie visuomenę ir bendruomenę, apie vyriškumo sampratą ir lūkesčius, apie asmeniškumo ribas ir aplinkos nejaukumą, kai kažką ištinka nelaimė, neganda ar neatitaisomas įvykis. Ir vėlei apie nekalbėjimą, nes viskas tarsi “savaime suprantama”, nes taip įprasta, “mus taip auklėjo” ir t.t. Puikiai, puikiai Alina Bronski tarp eilučiųi pasakoja vokiško Uvės istoriją, kurioje vis prašmėžuoja emigranto gyvenimo realybės atspindžiai.
Labai rekomenduoju. Gero skaitymo.
_______________________________
Už knygą dėkoju “Aukso žuvims”.
knyguziurkes.com 