Liūdesio fizika

“Dar niekas neišrado dujokaukės ir slėptuvės, gelbstinčios nuo laiko.”

Labai geras daiktas yra “Rara” knygų klubas – labai padeda sumažinti besikaupiančias Raros knygas, kurias Benas leidžia greičiau, nei spėju skaityti. Tas klubas dar yra labai gerai dėl to, kad ateinu galvodama, kad tokia vidutinė knyga, normaliai, nei patiko labai, nei nepatiko, o kol kas visada išeinu galvodama, kad tikrai gera knyga ir kaip man patiko. Na, esmė tame, kad susirinkę skaitytojai (wow beveik visada visi būna perskaitę) ten tiek visokių reikalų užgriebia, įžvelgia ir užmato, kad aš tik sėdžiu ausis suglaudus ir žaviuosi. Na ir tikėkimės, pati kažkiek gudresnė išeinu iš tų susitikimų, tad labai rekomenduoju.

Georgi Gospodinov “Liūdesio fiziką” perskaitėm pačiu laiku, nes jau tuoj pasirodys “Time Shelter” – geriau iš eilės viską skaityt, kad paskui ankstesnės knygos nenuviltų. Knyga nebuvo labai lengva skaityti, kai kuriose vietose tikrai reikėjo save gaudyt, kad mintys nepabėgtų, bet tos pastangos tikrai atsiperka. O temų knygoje daugybė, šioji knyga iš tų, kur tikrai galima ne vieną kartą skaityti, kad visus pynimus išpinti, o ir šiaip galima bet kada nuo bet kurios vietos imt ir skaityt.

Man artimiausia buvo Gospodinovo vaikystės ir jaunystės temos, kuriose prisimenami sovietiniai absurdai, pradedant dievo nebuvimu mieste ir mokykloje ir buvimo kaime, nuolainiu ruošimusi branduoliniam karui ir laike įsipainiojusias paskutinio pasaulinio karo gijas – svečiose šalyse paliktas meiles, vaikus, prisiminimus. Visą pasakojimą autorius perpina Minotauro mitu – atstumtos ir vienatvei pasmerktos būtybės – pusiau jaučio, pusiau žmogaus, bet vis dėlto ir žmogaus, kurį atstūmė ir įkalino jo motinos vyras. Tikriausiai pirmasis rašytojas po Saule, kuris pabandė pabūti Minotauro kailyje ir atjausti. Ta Minotauro gija, nors pati viena ir aiški, bet būtent šios gijos knygoje buvo sunkiausia išlaikyt nepametus, ir suprast visas sąsajas, kurias šioj knygoj autorius užmanęs.

“Liūdesio fizika” tikrai ne iš tų knygų, kur visiems rekomenduočiau, bet jei mėgstat sau kelti literatūrinius iššūkius, ši knyga bus pats tas, tada tikrai labai verta paskaityt.

The Cost of Living

Pasidariau visiška rašinėlių marinuotoja, ypač jei knyga tokia įdomesnė ir bile ko nesinori surašyt, o normaliau pasistengti tingisi. Tai geriau trumpai parašysiu, kad labai patiko, nes kitaip nespėsiu apsidairyt, o jau bus pusė metų praėjus nuo perskaitymo.

Deborah Levy The Cost of Living – autobiografinės trilogijos viena iš dalių. Vos 180+ puslapių ir dar didelėm raidėm su mažai teksto, galima būtų suskaityti per vieną vakarą, bet skaičiau neforsuodama ir įsiskaitydama, maždaug po vieną skyrelį vienu prisėdimu, net atrodė, kad daugiau nelabai galiu perskaityt, ne dėl to, kad sudėtingas tenstas būtų, bet tiesiog, dėl išjautimo. Šioje knygoje autorė pasakoja apie savo gyvenimą po skyrybų su vyru, tada daug žmonos, motinos, moters gyvenimo atspindžių, tokių, apie kuriuos gal pagalvojai, bet niekada neįžodinai, neįvardijai, kurie tokie net labai nepatogūs ir kuriuos dažniausiai nukiši kur nors į minčių užkaborius. Tik skaitydama išjauti juos iš savo perspektyvos, pagalvoji, kad, pasirodo, jie vis dėlto įvardijami ir net užrašomi, ir kad, pasirodo, ne viena jais paklaidžioji.

Susibraukiau visą knygą, iš karto nusipirkau kitą trilogijos dalį ir tikrai, manau, sakitysiu ne vieną kartą, skaitysiu bet kada atsiversdama bet kurią knygos vietą. Labai rekomenduoju, jei patiko Rachel Cusk, man pasirodė labai skirtingai paliestos labai panašios temos.

Robčikas

Žodžiu, reik gyvenime nieko neklausyt knygų klausimu, nes kelis kartus vos nepražioplinau man malonumą suteikusių knygų, nes kažkam pasirodė, kad gal čia ne man. O vat ir man. Pati durna, kad klausiu. Su šia knyga irgi – paklausiau jos vertėjos, ar man patiktų, tai daugiau neklausiu, nes vertėja labai kukli (beje, su ja galėtume dalyvauti laidoje “Gimę tą pačia dieną” – gal kada nors), nusikuklino, kas čia man neverta. O man taip patiko! Aš tiek prisižvengiau ir net pabaigoj net pasigraudinau.

Kadangi knygą skaičiau baiginėdama klausyti Rimanto Kmitos “Pietinia krinikas”, tai iš viso buvau gerai nusiteikusi kontekstui ir palyginimui Šiaulių gezų ir vilenskų bachūriukų. Gal biškį iš skirtingų dešimtmečių, bet abi knygos labai gražiai papasakojo, kas tokio amžiaus bernams galvoj ir šiaip, man, kaip paauglio mamai biškį padeda išsilaikyti realybėje ir nenusisvaigti, kad labai gerai atsimenu ir įsivaizduoju, kaip vyksta gyvenimas tam amžiaus tarpsny, kai jūra iki kelių.

Vietom knyga biškį iš baisiausio mamiško košmaro, bet labiausiai ji man, žinoma, įsimins dėl labai organiškos kalbos (prisipažįstu, kad tikrai ne visus žodžius supratau (prisiminimui – lochavozas, kas nežinot, prisiduokit) ir visokių lenkiškai vilnietiškų nuotykių prie Pilsudskio širdies kapo, plotuose ir meilėse. Pagaliau turime literatūrinę progą susipažinti su Vilniaus krašte gyvenančiais lenkais, apie kuriuos prieš atvažiuodama gyventi į Vilnių neturėjau nė mažiausio supratimo. Labai rekomenduoju, nebent jums nuo nenoriminės kalbos pradeda trūkčioti akį.