Šiandien ryte baigiau klausyti naujausią Elizabeth Strout knygą “Tell Me Everything”, kurioje Lucy Barton gyvenimas pasibaigus pandemijai (bet dieve, dieve, kur po jos ritasi pasaulis – Rusija užpuolė Ukrainą). Tiesa, prieš tai buvusią “Lucy by the Sea”, kurioj pandemijos metas, tikriausiai taip surijau, kad norėjau grįžt ir iš naujo perklausyt (taip ir padariau su malonumu). O tada pradėjau galvoti, kaip aš taip neatsimenu, kas kurioj Olive ar Lucy knygoje, nu, maždaug By the Sea vos ne kaip pirmą kartą klausiau. Tai sugalvojau, kad gali būti kaltas mano naktinis klausymas, o antra, tokios jau Elizabeth Strout knygos – apie gyvenimą per paprastą kasdienybę, pareflektuojant į kažkada ar dabar ištikusius įvykius, kurie kažkaip vis tiek lieka kažkur šone, niekada netampa svarbiausia siužeto linija. Siužetas man šitose knygose beveik nesvarbus, jose karaliauja jausmas, išjautimas ir toks meistriškas niuansavimas, kad man net silpna būna klausyt – šitoks autorės jautrumas.
Beje, niekaip neiškęsiu ir paspoilinsiu, kad šioje knygoje Olive (jau visiška senučiukė) ir Lucy susitinka, ir nieko labai neveikia kartu, tik kalbasi ir pasakoja istorijas, bet kaip sako pasakotoja, ši knyga yra apie Bobą, žmogų, kuris, pasak Lucy yra kitų žmonių “sin eater”, žmogų, su kuriuo Lucy taip gera kalbėtis ir su kuriuo taip gera būti. Ach, nespoilinsiu daugiau nieko.
Šioje knygoje labai jaučiasi autorės politinės pažiūros, matyti, kad tai yra svarbi kasdienybės dalis, ypač, kai tas politinis susiskirstymas labai stipriai buvo išreikštas išoriškai pandemijos metu – žmogus dėvi kaukę arba ne – ir jau daugmaž viskas aišku. Neįtikėtina, kaip viskas supaprastėjo/subanalėjo – knygos veikėjams vidinis politinis šalies pasidalinimas kelia nemažą rūpestį. Bet nepaisant to konteksto, knyga labiausiai yra apie santykius, apie šeimą, meilę ir nemeilę, atstumtumą, netektis. Apie laiku pasakytus arba nepasakytus žodžius.
Aš absoliučiai ir nepakaltinamai įsimylėjus Elizabeth Strout.
knyguziurkes.com 