“Meno vagyje” – tikra beprotystės istorija, nors psichiatrams taip ir nepavyko tiksliai diagnozuoti knygos veikėjo Stéphane’o Breitwieserio, vis tiek jam su galva ne viskas gerai. Nors jo meilė menui kažkuo žavinga, kažkokie šriūbeliai jam galvoje tikrai neteisingai susukti, tad dažnai kyla klausimas, ar tikrai viskas dėl meno, ar tiesiog iš azarto, norint dar ir dar kartą parodyti kokios miklios jo rankelės.
Jei visiškai nežinote, apie ką aš čia, tai minėta persona, kartu su savo gyvenimo meile iš muziejų per x metų (gal dešimt, nebeatsimenu tiksliai) pavogė meno už kokius du milijardus pinigų. Ir visa tai laikė savo mamos palėpėje, kur gyveno, nes šiaip buvo tinginys apsileidėlis, mamytės ir senelių išlaikytinis, kuriam reikėjo prieš miegelį pažiūrėti į kokį renesanso laikų šedevrą. Jis tiesiog ateidavo į muziejų, pamatydavo silpnas (arba nesančias) apsaugos vietas ir mikliai pavogdavo kūrinį. Kai kuriais atvejais tikrai atrodydavo, kad jis yra nematomas žmogus, kaip mikliai jam viskas pavykdavo (interviu su autorium metu, jis nuo stalo pavogė jo laptopą).
Stiprioji knygos pusė – surinkta ir suvirškinta daug informacijos, kalbintas pas knygos herojus ir bet kurie su autoriumi sutikę kalbėtis asmenys, knygos autoriui, man atrodo, pavyksta objektyviai žvelgti į visą keistą situaciją. Taip pat, visai netikėtai knygoje sudėtos pavogtų darbų nuotraukos (tikrai smagu, kad nereikia googlinti, nes visi žinom, kuo googlinimai baigiasi (brausinimu vietoj skaitymo). Silpnoji knygos pusė – vis dėlto įdomiau būtų skaityti straipsnį nei knygą, negaliu sakyti, kad knyga dirbtinai išpūsta, kaip su tokiom dažnai būna, bet tikrai galėjo būt paploninta, nes vietom buvo nuobodoka. O šiaip neįtikėtina, kaip galimai savo gyvenimą baigė kai kurie pavogti darbai. Nesuvokiama protu. Tikrai.
___________________________________________
Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”
knyguziurkes.com 