Nors “Lydekaitės burtai” nėra liūdna knyga ir joje pilna švelnios pašaipos Laplandijos gyventojams ir jų būdui, perskaičius man liko kažkokia šviesaus liūdesio nuotaika. Dabar reikia kažkaip pasiaiškint, kodėl. Gal todėl, kad man pirmiausia ši knyga buvo apie labai gražiai prasidėjusią meilę, kurios likimas iš karto buvo nulemtas vienam iš įsimylėjelių sugalvojus uždėti pauzę ir išlėkti paragauti pasaulio. Ir man buvo gaila to vieno likusio laukti tuščiu glėbiu, nors ir žinojau, kad kažkur visada esantis neišbandytas pasaulis virš poros būtų kabėjęs kaip Damoklo kardas – dėl tavęs likau, dėl tavęs nebandžiau ir nepatyriau. Ech, kaip reikia gyvenime susitikti geru laiku – ne per anksti, bet ir ne per vėlai. Kad nereiktų keikti ir prakeikti vienam kito. Štai iš kur mano liūdesys.
O šiaip, jei trauksite į Laplandiją, būkite labai atsargūs ir nenustebkite sutikę keistų gyvių. Kitaip bus kaip iš pietinės Suomijos atvykusiai drąsiai policininkei Janatuinen (labai fainai personažei) – vietoj naminio gyvūnėlio gausit peijonį (kad sužinotumėt, kas čia per gyvis, teks skaityt knygą), kvailai ketinsit šaudyt į tundros gyventojus, na, ir šiaip patirsite visokių keistenybių, kuriomis pietuose niekas nepatikėtų (neveltui Janatuinen porininkas, nenorėdamas rizikuosi savo sveiku protu, ištikus reikalui važiuoti į Laplandiją, persišovė sau koją, įdomu, kokius nuotykius jam teko ten patirti).
Na, o jei esate šiaurietis, tai viskas gi tiesiog yra, kaip yra ir kaip visada buvo – spiečiai uodų, žliugsinčios pelkės, peijoniai, vandeniai ir kiti maumai, kurie mielai pasigvieš nelaimėlio sielą, raganos, raganiai, pavydas ir kerštas, kaimo pletkininkai ir žiniuoniai (abejotini). Vienu žodžiu, labai stipri bendruomenė, be kurios tokiomis klimato ir burtų sąlygomis išgyventi tiesiog neįmanoma.
Labai greita, ir linksma, ir liūdna knyga. Rekomenduoju.
___________________________________________________
Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”.
knyguziurkes.com 