Lydekaitės burtai

Nors “Lydekaitės burtai” nėra liūdna knyga ir joje pilna švelnios pašaipos Laplandijos gyventojams ir jų būdui, perskaičius man liko kažkokia šviesaus liūdesio nuotaika. Dabar reikia kažkaip pasiaiškint, kodėl. Gal todėl, kad man pirmiausia ši knyga buvo apie labai gražiai prasidėjusią meilę, kurios likimas iš karto buvo nulemtas vienam iš įsimylėjelių sugalvojus uždėti pauzę ir išlėkti paragauti pasaulio. Ir man buvo gaila to vieno likusio laukti tuščiu glėbiu, nors ir žinojau, kad kažkur visada esantis neišbandytas pasaulis virš poros būtų kabėjęs kaip Damoklo kardas – dėl tavęs likau, dėl tavęs nebandžiau ir nepatyriau. Ech, kaip reikia gyvenime susitikti geru laiku – ne per anksti, bet ir ne per vėlai. Kad nereiktų keikti ir prakeikti vienam kito. Štai iš kur mano liūdesys.

O šiaip, jei trauksite į Laplandiją, būkite labai atsargūs ir nenustebkite sutikę keistų gyvių. Kitaip bus kaip iš pietinės Suomijos atvykusiai drąsiai policininkei Janatuinen (labai fainai personažei) – vietoj naminio gyvūnėlio gausit peijonį (kad sužinotumėt, kas čia per gyvis, teks skaityt knygą), kvailai ketinsit šaudyt į tundros gyventojus, na, ir šiaip patirsite visokių keistenybių, kuriomis pietuose niekas nepatikėtų (neveltui Janatuinen porininkas, nenorėdamas rizikuosi savo sveiku protu, ištikus reikalui važiuoti į Laplandiją, persišovė sau koją, įdomu, kokius nuotykius jam teko ten patirti).

Na, o jei esate šiaurietis, tai viskas gi tiesiog yra, kaip yra ir kaip visada buvo – spiečiai uodų, žliugsinčios pelkės, peijoniai, vandeniai ir kiti maumai, kurie mielai pasigvieš nelaimėlio sielą, raganos, raganiai, pavydas ir kerštas, kaimo pletkininkai ir žiniuoniai (abejotini). Vienu žodžiu, labai stipri bendruomenė, be kurios tokiomis klimato ir burtų sąlygomis išgyventi tiesiog neįmanoma.

Labai greita, ir linksma, ir liūdna knyga. Rekomenduoju.

___________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”.

Geltonveidė

Nelabai ruošiausi šios knygos skaityti, bet išsirinko knygų klubas, tad teko ir nė kiek nesigailiu, ypač, kad tuo momentu norėjosi lengvo skaitinio ir greito puslapių vertimo. Su tokiais lūkesčiais likau maloniai nustebinta, nes knyga gerai parašyta, užkabina aktualią temą ir paknebinėja visokius nelabai malonius reikalus, apie kuriuos nelabai smagu kalbėti garsiai, jie visokie nelabai politkorektiški ir diskusijose dažniau laikomi omeny nei pasakomi garsiai (o kai omens nežinai, tai ir lieki nieko nesupratęs). “Geltonveidė” visai netikėtai susišaukė tiek su prieš metus skaitytu Jeanine Cummins “Amerikos purvu“, tiek šviežiausia diskusija, apie kurią parašė Sandra Skaito (@asskaitau) – apie Europos kultūros sostinės 2024 (Bodo, Noervegijoje) Stef Penney užsakytos parašyti knygos apie šiaurės gyvenimą. Autorės, kuri su gyvenimu Norvegijoje ir apskritai šiaurėje neturi nieko bendro. Lyg šiaurėj nebūtų kam rašyt.

Tai kas apie ką turi teisę rašyti? Ar baltasis rašytojas gali objektyviai rašyti apie kitos rasės žmones? James Baldvin “Džiovanio kambaryje” kuo puikiausiai su tuo susidorojo, bet jau minėta Jeanine Cummings rašydama apie migrantus į JAV, savo personažams suteikia privilegijų, apie kurias paprasti pabėgeliai tik pasvajoti tegali. Bet diidžiausias skaudulys yra pinigai, kuriuos privilegijuota baltoji autorė nugriebia nuo šios temos rinkos. Yra pilna lotynų autorių knygų ta pačia tema, bet kas juos garsino reklamavo ir leido jiems prasimušt? Mūsų knygos protagonistė leidyklos spaudžiama pavogtame romane sušvelnina Pirmajame pasauliniame kare dalyvavusių kinų situaciją, nes, na, gi nebuvo tie europiečiai visi tokie blogi ir žiaurūs. Ar toks į Cummins privilegijas panašus pašvelninimas reikalingas siužetui ar baltajam skaitytojui (pirkėjui), kad nesijaustų blogiečių rasės atstovas? Čia pati tikriausia diskusija be atsakymo (arba nežinau, koks atsakymas šiuo metu trendina).

Kita knygos siužetinė linija – rašytojos kelias. Sėkminga/nesėkminga pradžia, plagijavimas, kopijavimas, intelektinės vagystės, agentų ir leidyklų spaudimas toliau sėkmingai rašyti arba tiesiog rašyti, nes skaitytojai laukia ir negalima dingt iš radarų, tai duok bet ką, užkišim į tarpą (man šiemetinė Ann Patchett “Tom Lake” yra būtent tokia – “reikia kažką duot rinkai” knyga), tuščio lapo paralyžių, nesugebėjimą gyventi paprasto žemiško gyvenimo arba pripažinti, kad išsisėmei. Man atrodo, Rebeccai Kuang tikrai gerai pavyko atskleisti autoriaus nuotaikas, skandalų valdymą/nevaldymą, šlovės ir melagysčių kainą. Keletoj vietų jau galvojau, kad dar ir detektyvo gausim, taip įtamptas gali būti rašytojo gyvenimas.

Užskaitau šią knygą, ypač jei norit lengvo nebanalaus, bet kartu ir negrūzinančio skaitinio. Jei į galą pasirodys kiek užtempta, pabaiga vis tiek save pateisins, kažkaip užtempimą pratemkit.

_____________________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

All That Glitters: A Story of Friendship, Fraud, and Fine Art

Perskaičius Michael Finkel “Meno vagį” labai į temą pasirodė perklausyti Orlando Whitfield “All That Glitters: A Story of Friendship, Fraud, and Fine Art”. Stéphane Breitwieser iš “Meno vagies” gal ir buvo psichavotas beprotis, kuriam labai niežtėjo nagai, skaitytojas jam vis dėlto gali jausti šiokią tokią simpatiją dėl jo meilės menui (nors ta meilė ir nekaip baigėsi daugeliui jo pavogtų kūrinių) ir noro būt apsuptam grožio. Labai dažnu atveju vagis nusižiūrėdavo kūrinį, kuris nebuvo populiariausias ar garsiausias ir, jo nuomone, dėl to tinkamai neįvertintas ir pakankamai garbinamas. Man šis aspektas pasirodė savotiškai žavingas, na, toks maždaug, nu, serga žmogus menu (nors psichiatrai jokios diagnozės ir nepripiešė), bet, na, niekaip negali sakyt, kad jis kažkoks piktybinis (na, išskyrus, žinoma, kad vis tiek vagis, neromantizuokim čia).

Visai kitokia istorija su Inigo Philbrick, apie kurį knygoje pasakoja Orlano Whitfield. Toks alia vurdenkindas, savo žavesiu, erudicija ir sėkme apsukęs galvas daugeliui meno dylerių ir kolenkcininkų, o visus šalia esančiuosius verčiantis pasijusti absoliučiais lūzeriais. Na, o viso savo žvilgesio atpindžiuose ir šešėliuose, kuriantis savotišką meno Ponzi schemą – truputį paveikslo parduosiu tam, gabaliuką anam, staiga gaunasi, kad tas pats paveikslas jau priklauso tiekai žmonių, kad realiai reikia dviejų tokių pačių paveikslų. Tai nieko tokio, galim padirbti.

Kažkaip visos tos labai staigios ir labai akinančios verso vunderkindų istorijos, panašiai kaip ir su Elizabeth Holmes jos įkurta kompanija Theranos (istoriją galite paskaityti John Carreyrou knygoje “Blogas kraujas”), dažniausiai būna too good to be truth. Šaltų nervų manipuliatoriai gali ilgai ir sėkmingai žaisti žmogiškuoju godumu ir noru maudytis svetimos šlovės spinduliuose, juk versluose labai svarbu atsirasti tinkamoje vietoje tinkamu laiku, nepražiopsoti naujų trendų ir t.t. Niekas nenori būti viešai vunderkindo pabullintas – ką, maždaug bijai? Visi to ar ano jau seniausiai prisipirkę.

Perklausius knygą liko tik neskanus iškreipto pasaulio poskonis. Žinoma, smagu, kad menininkai iškyla ir gerai uždirba, būna atrandami ir įvertinami, bet investicijų į meną (tikintis išaugsiančios vertės) reikaluose yra labai daug nešvarių pinigų ir nėra jokios romantikos. Aišku, aš dabar nukrypus labai į kraštutinumą, na, bet vis tiek, o ko tikėjaus? Vaivorykščių ir vienaragių? Gal, bent vieno. O gavau tik ryklius.

Slenkstis. Pavojai ir pagalba JAV-Meksikos pasienyje

Čia toks įdomus knygos variantas, lietuvių mokslininkės knyga į lietuvių kalbą išvesta iš anglų. Šią knygą pasirinkome skaityti Prezidentiniam (darbiniam) knygų klube, visoms buvo smalsu ir įdomu, nes darbe mes turime visokių reikalų su kitoj Žemės pusėj esančia siena – South West border.

Knygoje gal labiausiai pribloškia autorės patirtis ir veiklų spektras – nuo medikės iki gaisrininkės, nuo politologės iki antropologės, mokslų daktarės ir profesorės, kartu su palei sieną dirbančiais gelbėtojais gelbėjusios dehidratavusius, susižeidusius, išsekusius migrantus, kuriuos bandoma sulaikyti fizine siena.

Taigi autorė meta savo skaitytojui iššūkį apskritai pagalvoti, kas tai yra siena, kas yra valstybės siena – kaip linija žemėlapyje, kuri, jei neina kokia ežero ar upės kranto linija, realybėje apskritai yra tokia, nu, jokia. Linija, kuria manipuliuoja politikai, linija, kuria gąsdinami toli nuo jos gyvenantys rinkėjai, net neįsivaizduojantys, kas ten prie tos sienos realiai vyksta, linija, kuri perkerta sienai pakeliui pasimaišiusius miestus, iki šiol vis dar turinčius vieną infrastruktūrą. Siena, kuria bandoma pridengi narkotikų ir ginklų kontrabandos problemas, kurios nesprendžiamos ir nesuvaldomos didele dalimi ir lemia į pietus nuo sienos kylančias problemas, priverčiančias žmones ieškoti saugesnio ir geresnio gyvenimo šiaurėje.

“Slenkstis” vienoms klubietėms skaitėsi lengviau, kitoms sunkiau, man taip pat nebuvo lengva visą laiką išlaikyti susidomėjimą, tikrai vienos knygos vietos stipresnės, kitos silpnesnės, bet jau diskusijos virė kaip reikalas. Viena klubietė buvo šviežiai grįžusi po poros metų gyvenimo JAV, tad tikrai paantrino, kaip iškraipoma ir nesuprantama problema pačiose valstijose, kur žmonės galvoja, kad per tą sieną lenda iki dantų apsiginklavę, pilnomis kišenėmis narkotikų meksikiečiai. Bet siena nelabai stabdo narkotikų paklausos Amerikoj ir ginklų paklausos pietuose. Iš kitos pusės, skaitant iš karto sukasi mintys apie mūsų pačių atgrasymo sieną, kurią statom Baltarusijos pusėje. Iš vienos pusės – taip, gynybiniais tikslais, atgrasimo tikslais ir panašiai, bet yra ir JAV sienai panašus aspektas – humanitarinės krizės, siaubingomis sąlygomis keliaujančių žmonių ir taip toliau. Žodžiu, nesigauna čia taip paprastai atskirti juoda ir balta.

Labai rekoemnuoju pažiūrėti puikų CNN fotoreportažas apie sieną – https://edition.cnn.com/interactive/2018/12/politics/border-wall-cnnphotos/

O dabar jau pats laikas pagrįžti ir perskaityti iš naujo Veleria Luisseli “Lost Children Archive”, kažkaip nelabai audioformato knyga.

O į to read sąrašą įsirašau ir naujausią Ievos Jusionytės knygą Exit Wounds: How America’s Guns Fuel Violence Accross the Boarder.

Paradais

Na, Fernanda Melchor savo skaitytojų negaili, tad ir švelnumo skaitytojas knygoje neras nė pūko. Viskas braižosi, dreskia ir žnaibosi. Niekas nieko nemyli, nemeile pulsuoja kiekvienas knygos puslapis, nemeilė tikriausiai yra visų nelaimių ir žiaurumų priežastis. Kai nežinai, kas yra atjauta, kai tavo pačio galvos niekas niekada nepaglosto, kokia ten gali būti empatija kitam. Homo homini lupus est. Pats baisiausias gyvūnas.

O viskas prasideda Rojuje, Paradais, turtingame miesto rajone, kur baltos vilos, žydri baseinai ir gražuolės moterys, į kurias seilę varvina, excuse my french, nusidročinę paaugliai. Vienas atitrūkęs nuo realybės iš per gero gyvenimo (ir vienatvės, nes niekam neįdomus ir bandomas išspręsti (atsikratyti) piniginėm injekcijom), kitas susitaikės klausyti pirmojo pezalų, svarbu tik kad būtų ko rūkyt ir gert, apsvaigt nuo šito sušikto pasaulio, kuriame tik du keliai – patarnaut turtuoliams (kaip lochui* *- vertime nesistengta nieko užšvelninti, nors vertėja ir sakė, kad neįmanoma taip grubiai išverst kaip originale) arba varyt su gangsteriais (durnos galvelės romantizuotais).

Skaitai ir tikiesi, kad užteks tiems bernams per langa paspoksot ir svajonėse pagyvent, bet nepaleis autorė taip lengvai savo vidurinės klasės skaitytojų. Duos garo. Ir dar užsuks į galą klausimų, skaitymo metu neiškilusių, bet išknaisiotų per įdomią diskusiją “Rara” knygų klube. Tie klausimai atveria visai kitą knygos dimensiją – dėl tų atradimų ir verta knygų klubuose dalyvaut. Viską pamatai kitom akim.

_________________________________

Leidyklos “Rara” knygas galima prenumeruoti jų puslapyje. Knygų klubas vyksta Vilniaus Unesco literatūros namų patalpose Jonų gatvėj.

Meno vagis

“Meno vagyje” – tikra beprotystės istorija, nors psichiatrams taip ir nepavyko tiksliai diagnozuoti knygos veikėjo Stéphane’o Breitwieserio, vis tiek jam su galva ne viskas gerai. Nors jo meilė menui kažkuo žavinga, kažkokie šriūbeliai jam galvoje tikrai neteisingai susukti, tad dažnai kyla klausimas, ar tikrai viskas dėl meno, ar tiesiog iš azarto, norint dar ir dar kartą parodyti kokios miklios jo rankelės.

Jei visiškai nežinote, apie ką aš čia, tai minėta persona, kartu su savo gyvenimo meile iš muziejų per x metų (gal dešimt, nebeatsimenu tiksliai) pavogė meno už kokius du milijardus pinigų. Ir visa tai laikė savo mamos palėpėje, kur gyveno, nes šiaip buvo tinginys apsileidėlis, mamytės ir senelių išlaikytinis, kuriam reikėjo prieš miegelį pažiūrėti į kokį renesanso laikų šedevrą. Jis tiesiog ateidavo į muziejų, pamatydavo silpnas (arba nesančias) apsaugos vietas ir mikliai pavogdavo kūrinį. Kai kuriais atvejais tikrai atrodydavo, kad jis yra nematomas žmogus, kaip mikliai jam viskas pavykdavo (interviu su autorium metu, jis nuo stalo pavogė jo laptopą).

Stiprioji knygos pusė – surinkta ir suvirškinta daug informacijos, kalbintas pas knygos herojus ir bet kurie su autoriumi sutikę kalbėtis asmenys, knygos autoriui, man atrodo, pavyksta objektyviai žvelgti į visą keistą situaciją. Taip pat, visai netikėtai knygoje sudėtos pavogtų darbų nuotraukos (tikrai smagu, kad nereikia googlinti, nes visi žinom, kuo googlinimai baigiasi (brausinimu vietoj skaitymo). Silpnoji knygos pusė – vis dėlto įdomiau būtų skaityti straipsnį nei knygą, negaliu sakyti, kad knyga dirbtinai išpūsta, kaip su tokiom dažnai būna, bet tikrai galėjo būt paploninta, nes vietom buvo nuobodoka. O šiaip neįtikėtina, kaip galimai savo gyvenimą baigė kai kurie pavogti darbai. Nesuvokiama protu. Tikrai.

___________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Džovanio kambarys

Koks nerealus dalykas vis dėlto yra knygos su visais tais už viršelio skaitytojo laukiančiais pasauliais. Daugelis gi žinom, kad yra Džiovanio kambarys, bet kol neperskaitai – nežinai ir visiškai neįtari, prie ko čia tas kambarys, tik kažkaip galvoji, kodėl jis toks svarbus, kad net autorius davė savo knygai tokį pavadinimą. Ir kambarys kažkaip pavadinime net atrodo svarbesnis nei pats Džiovanis, kuris net, pasirodo, nėra knygos pasakotojas (kažkaip to tikėjaus). Ir šiaip į jį skaitytojas ne taip jau greit ir įleidžiamas, nors nuo pirmo puslapio labai laukia – kada, kada gi tas kambarys.

Dabar jau pabuvau jame, kambaryje, kur sulindę daugybė temų, neįmanomų greit aptarti – žmogaus tapatybės ir pasirinkimų klausimas, turto ir skurdo įtaka tiems pasirinkimams, seksualumo, visuomenės normų, patogaus gyvenimo ir nepatogios laisvės kainos, sielvarto, aistros – apskritai Baldwino sugebėjimas su mažai žodžių (knygoje vos 200+ puslapių) paliesti tiek daug temų ir taip parašyti, kad net po septyniasdešimt metų tekstas yra visiškai nepasenęs, tiek pat aktualus ir reikalingas. Grožėjausi tuo tekstu, stebėjausi kuriama įtaigia atmosfera, bet kažkaip į pačių veikėjų jausmus ir peripetijas neįsijaučiau, gal tiksliau, nesujaudino jie manęs, prisimenu, panašiai jaučiaus ir skaitydama Bethan Roberts “Mano policininką”. Ir abiejose knygose man labiausiai gaila moters. Nes ir vėl, kol vyrai neapsisprendžia – dažniausiai nežinioje ir dažniausiai save visaip kaltindama kenčia moteris. Va šita knygos vieta tai mane tikrai sutrigerino.

Bet šiaip gera knyga, beveik galiu sakyt, kad daug skaitgančioms knygų žiurkėms – must read (nors šiaip nieko nėra must), tiesiog kaip kurtūrinį reikalą, kad geriau gaudytis literatūriniam pasauly. Būtinai skaitysiu daugiau Baldwino.

___________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”, Zigmantui Butaučiui – už puikų viršelį, Violetai Tauragienei – už vertimą.