Don DeLillo man kelia šiokius tokius sentimentus. Labai gerai atsimenu, kai pradėjau skaityti savo pirmąsias angliškas knygas, stoviu kokiam knygyne, kur knyga kainuoja neįsivaizduojamus 15 eurų arba dolerių, ir bandau išsirinkti knygą, kuri būtų tų baisulinių pinigų verta. Baisiausia, kad visi moderniosios literatūros vardai tau nieko nesako, o toks veiksmas kaip “pasigooglink” dar net sapnuose nesisapnavo. Tai va, iš tų dienų ir atsimenu DeLillo, dėl labai keisto mafijos bosui tinkančio vardo Donas DeLilas, tsakant. O už 15 eurų nusipirkau pačią storiausią knygą – Wally Lamb “I Know This Much Is True” (dar neperskaičiau).
Šią Don DeLillo knygą kažkaip pradėjau skaityti neteisingu tonu. Būna taip. Maždaug reik skaityt linksmai, o skaitai liūdnai, žodžiu, nepagauni kampo. Maždaug ir su šita taip atsitiko. Išgirsti pagyras – o, koks super autoriaus humoro jausmas, o tu galvoji, koks dar humoro jausmas, čia baisi knyga apie ekologinę katastrofą ir iš proto dėl mirties baimės einančią šeimynėlę. Tai paskui tenka atsukinėti juostelę ir bandyt tą kampą post factum pagaut. Nu, aišku, Hitlerizmo studijų ekspertas, nemokantis vokiečių kalbos, “Labiausiai fotografuojama daržinė Amerikoje”, Hitlerio gyvenimo detalės ir palyginimai su Elviu (abu labai mylėjo mamytes) ir visokios kitokios šyzos, kur minimum reikėjo į ūsą šyptelt, aš suskaičiau rimtu veidu (ir galvojau, ke?)
Na, o šiaip tai knygoje visur, kur pasisuksi mirties grėsmė – tai toksinio debesies (man šita vieta tiesiog klaiki), tai pavydus vyras apsiginklavęs iki dantų eina vykdyt keršto akcijos, o kur dar ta mirties baimė, tiesiog persmelkusi visus knygos veikėjus – nuo motinos, kuri atsiduoda pseudomokslinikui, kad priimtų ją į vaistų nuo mirties baimės bandymus, iki tėvo, kuris visais būdais tas super piliules bando nugvelbti, nes pačiam mirties baisu. Žodžiu, išprotėjęs pasaulis, kuriame mirtis tyko už kampo, kol visi kiti bando apsimesti, kad nieko nevyko, nevyksta ir apskritai reikia laikytis rutinos. Gal jie ir teisūs – gyvename ant prarajos slenksčio, gal jau ir krentame prarajoj, bet toliau imituojame visiškai normalų gyvenimą ir kramtome maistą trisdešimt tris kartus, nes, nepaisant toksinio debesies, vis tiek reikia rūpintis virškinamojo trakto gerove.
“…man atrodo, kad nereikėtų prarasti mirties pojūčio, net ir mirties baimės. Ar mirtis nėra ta riba, kurios mums reikia? Ar ji nesuteikia gyvenimui brangios tekstūros, aiškumo pojūčio? Paklauskit savęs – ar viskas, ką darote gyvenime, būtų taip gražu ir prasminga be dabartinio žinojimo, kad bus nubrėžta linija, baigiamoji riba?”
Štai toks tas Donas Delilo. Eisiu traukt kitą knygą iš lentynos, kiek prisimenu, turiu bent porą.
________________________________
Už knygą dėkoju “Tyto alba”
knyguziurkes.com 