Virsti vilku

Ooo, nu čia toooks skandinaviškos literatūros perlas. Iš pažiūros plona knygelė, visai mažai teksto, bet kiek ja pasakyta! Padėjau šauktuką ir viskas, nebežinau, ką rašyti, taip jau būna su tom labai gerom knygom, ką ten bepridursi, kai viskas knygoje surašyta. Tai pabandysiu nors kelis sakinius išspausti 🙂

Knygoje vyras ir žmona, pagyvenusi, nuošalioj sodyboj gyvenanti pora. Vyras visą gyvenimą dirbo miškininku, planavo, organizavo, kirto mišką, žodžiu, buvo aktyvus miško pramonės dalyvis. O čia štai pensija – gyvenimas lėtėja, ypač dėl širdies problemų, o apsukoms lėtėjant ir permąstant gyvenimą, ateina supratimas, kad gal ne taip reikėjo daug ką daryti. Nedaryti pramonės iš miško, nedaryti pramogos iš medžioklės, neužsimerkti, nepatylėti, užstoti. Gal todėl knygos herojui Ulfui miške sutikus didžiulį vilko patiną, norisi jį stebėti, sekti, suprasti ir apsaugoti medžioklės azarto apimtų savo buvusio medžioklės būrelio “draugų”, kuriems svarbiausia sunaikinti plėšrūną. Dėl pramogos.

Nors knyga rašyta moters, man atrodo, kad labai taikliai pagautas vyriškas pasaulis (paklausiu dar vyro, kai perskaitys, ar čia moterims taip atrodo, ar tikrai gerai pagauta), kur taip svarbu, kur tavo vieta gaujoje. Ar tu darantis sprendimus alfa vilkas, ar jauniklis, ar iš gaujos išstumtas senis. Pasmerktas vienatvei ir kaip vilkui atsėlinančiai mirčiai. Labai graži žmogaus ir vilko paralelė, žodžiu, viskas ten gražiai sudėliota, paskaitykit. Net pabaigos detektyvas, į kurį mūsų herojus taip aistringai įsijungė, tik papildo ir dar geriau atskleidžia žmogaus pokyčio ir virsmo temą.

Labai rekomenduoju.

____________________________________________

Už knygą dėkoju laidyklai “Baltos lankos”.

Palaidotas milžinas

Kazuo Ishiguro jaunystėje tikėjosi dainų kūrėjo karjeros, kuri, žinia, nelabai susiklostė, bet dainų kūrimo įgūdžiai nenuėjo veltui. Autorius net pats yra pasakęs, kad savo romanuose naudoja viską, ką išmoko rašydamas dainas, būtent todėl ir jo knygose dažniausiai reikia esmės ieškoti tarp eilučių – kaip geroje dainoje (pilna idiotiškų dainų, kur nei tekste minties, nei tarp eilučių). Su “Palaidotu milžinu” gavosi absoliučiai neįtikėtinai: visų pirma, skaitant eilutes nuolatos galvoje sukosi – ir ką visa šitai reiškia, nieko nesuprantu, kur jie eina, kam eina ir kas čia per velniai visokie aplinkui puola, o perskaičius galvoje liko tik tai, kas tarp tų eilučių parašyta. Visa ta kelionė tarsi ištarus burtažodį pranyko ir liko tik knygos esmė. Nors man atrodo, kad vis tiek visų simbolių nesupratau, ypač tų minėtų iš upių lendančių velnių ir pabaisų. Tikriausiai reiktų knygą iš naujo skaityti, kas artimiausiu metu tikrai nenusimato.

O tarp eilučių parašyta knyga apie atmintį – kaip ji veikia mūsų gyvenimus, koks mūsų santykis su ja. Kiek mes norime pamiršti, kiek pamirštame nesąmoningai saugodami savo psichiką, kiek nugrūdame į sąmonės užkampius, nes bijome, nenorime daryti sprendimų, nujaučiame, kad įsivelsime į nesmagias situacijas. Kiek naudinga yra neprisiminti? O ar įmanoma gyventi nieko nepamirštant? Knygoje šalia gyvenantys britai ir saksai tik dėl to ir gali gyventi kaimynystėje, kad neatsimena, ką vieni kitiems yra pridarę – iš karto mintis lekia prie šiandienos aktualijų – kada, jei kada nors iš viso, ramiai galės gyventi uikrainiečiai ir rusai, palestiniečiai ir žydai? O kodėl mes, lietuviai, sau primename niekada nepamiršti? Užmaršties rūkas ne tik gelbėjantis, bet ir pavojingas.

Tarp eilučių ir apie mirtį, į kurią iškeliaujame po vieną, nepriklausomai nei nuo to, kiek ir kaip mylėta, nei nuo to, ar yra kas palydi.

Puiki knyga. Labai rekomenduoju knygų klubams, man atrodo, kad, jei ne klubas, knygos būčiau nepabaigus – ir kiek praradus. Verta savęs pakankinimo, jei nesiskaito, nes, kaip jau sakiau, paskui užslenka knygoje minimas rūkas, ir jokio vargo skaitytojas nebeatsimena. Tik rašytojo padovanotą dovaną.

_____________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”.