Jei manęs kas klaustų, tai sakyčiau J.L.Horstui, kad jis geriau vienas rašytų savo detektyvus. Žinia, labai mėgstu Horstą už jo tikroviškumą ir nenupjovimą į pievas įtampos ir siaubo vardan. Nesakau, kad nepatiko “Atskaitos taškas”, labai patiko, praktiškai vienu prisėdimu perskaičiau, nes ši knyga – pats tikriausias poilsinis detektyvas, tai ko gi aš čia mykiu apie nebendradarbiavimą?

Aišku, nežinau, kas čia ką įtakojo ir kas buvo pagrindinis knygos “rašytojas”, bet serijinis žudikas man taip ne horstiška. Visko buvo labai daug ir greitai, kad jau man pradėjo ta raudona lemputė “ane, tikrai?” mirksėti. Nu, nieko negaliu padaryti. Nu, ir viena vieta, kur mūsų pagrindinė veikėja žurnalistė nu taip neatsakingai pasielgė, kad irgi biškį, comme on! Vieną naktį bijo sėdėt namie, o kitą jau tamsiom pavartėm šlaistosi!!! Mirksi raudona lemputė. Tai va ir kaltinu poną Enger, kad čia jau tikrai jo trigrašis ir išvedė man ramųjį ir santūrųjį Horst iš kelio.

Bet šiaip, be visų mano šitų lempučių ir sąmokslo teorijų, skaitykite ir mėgaukitės, ir nemiegokite, kol neperskaitysite.

__________________________________________

Už knygą ačiū “Baltoms lankoms”.