Oho, kokiam žodžių klampumyne nardina savo skaitytoją Donna Tartt, kaip dvelkia drėgnu Misisipės karščiu iš kiekvieno puslapio ir karšta taip, kad naktim nesimiega nei vaikam, nei suaugusiems, nei tiems kas jau ne vaikai, bet dar ir nesuaugę. Septintojo dešimtmečio apšiurusiam, daiktais perkrautame name susitinkame dvi seseris – pusiau vaiduoklišką po namus slankiojančią gražuolę Alison ir pašėlusią, gudrią ir sojerišką nutrūktgalvę absoliučiai nerealią Henrietą, kuri buvo dar visai mažutė, kai šeimą ištiko laiką stingdanti tragedija – vyresnio broliuko tragiška žūtis namų kieme.
Po tragedijos, vaikų motina nugrimzta į savo gedulą, tėvas randa priežasčių nebegyventi su šeima, o mergaites praktiškai augina namų pagalbininkė Aida, tokia panaši į tarnaites iš Kathryn Stockett “The Help”. Matriarchato linijoje toliau rikiuojasi Edė, mergaičių senelė ir jos ekscentriškosios seserys, pačios tikriausios porcelianinės pietinių valstijų damos. Visos gyvena kaimynystėje netoli viena kitos, kiek vaiduokliškame miestelyje (man galvoje dėliojosi poklaikiai vaizdai iš serialo “True Ditective”), tad vietoje nenustygstančiai Henrietai patogu lakstyti nuo vienos prie kitos tetulės namų ir po trupinėlį lesioti meilę, šilumą ir dėmesį.
Brolio nužudymo aplinkybės taip ir neištiriamos, o mintis, kad žudikas vis dar laisvėje Henrietai tiesiog nepakeliama (ir klaiku). Ir niekas nenori ir nesiruošia nieko pasakoti. Teks smarkuolei Henrietai bandyti bent žodelį ištaukti iš tetulių ar sesers, galimos įvykio liudytojos, slapčiomis perskaityti visus įmanomus straipsnius ir pakalbinti visus įmanomus liudininkus, kurių žvilgsniai choru nebyliai šauks: “Kam tau reikia, mergaite?”
“Mažasis draugas” skaitosi kaip detektyvas ir net trileris – Henrieta ten ištisai eina peilio ašmenim ir balansuoja ant prarajos pakraščio – bet kartu tai ir nėrimas gilyn į tamsių emocijų ir absoliučios vaiko vienatvės pasaulį, į niekaip po tragedijos neatsigaunančios šeimos kasdienybę ir pastangas išlaikyti įvaizdį, su likimo valiai paliktais, savo jėgomis išsikapanoti bandančiais vaikais. Man ši knyga buvo visiškai personažų knyga, kur viskas tarsi plūduriuoja pusiau sustingusiam laike, kuriame nekvėpuodama bando išgyventi Henrieta, visa vos laikosi surišta voratinklio gijom ir pabyra vos ištikus kitai negandai. Ar ras Henrieta žudiką? Kur nuves ir į ką, visai ne vaikišką, išvirs jos detektyvinis žaidimas?
____________________________
Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”.
knyguziurkes.com 