Žiūriu į knygą ir jau nebeįsivaizduoju, kaip perskaičiau. Sukandus dantis, garbės žodis. Dėl knygų klubo (labai didelis motyvatorius) ir parodos Mo muziejuje (dar didesnis – kol nesibaigė). Buvo toks skaitymas – absoliutus darbas. Nes turi skaityt ir galvot apie kiekvieną žodį, tik negalvoji, jau žiūrėk mintys ir pasirinkusios kokį nors lengvesnį galvojimą, planuoja jau kokius buitinius reikaliukus ir su Gaveliu jokių svarbių reikalų turėti nenori. Nu, nes kas ten? Bet visas tas skaitymo darbas absoliučiai at(si)perkanti (rewarding). Tai sukandi dantis, kad net karūnos braška, smeigi akį į knygą ir skaitai toliau – ir tikrai ne prieš miegą, ir tikrai ne malonumui. Kam? Vilniui gal? Dėl Vilniaus. Numylėto ir gražiausio pasaulio miesto, “meiliai” vadinamo Visatos Subine. Kurios man dar nesuprast, nes dar nenugyventi tie trisdešimt čia (“Kad šitai suvoktum, reikia būt gimus Vilniuje. Reikia bent trisdešimt metų pagyventi Visatos Subinėje”*).

Bet eina sau, kaip verta skaityt, kosminis jis, Gavelis. Lazeris. Išskrodęs laikmetį, perpratęs ir suradęs Homo lituanus geną ir kodą susisukusioje DNR spiralėje (“Esu šimtaprocentinis lietuvis, ir niekas neprivers manęs save mylėti“). Nuo Vytauto iki Dariaus ir Girėno komplekso (kuris nusitęsia iki ateities “Trijų milijonų” be penkių minučių medalių). Jokio atokvėpio vaidilučių besiilginčioms sieloms. Rauna stogą, kai suvoki, kad Gavelis apie The Matrix parašė dvidešimt metų iki filmo: “Dabar bent gyvenu, iki savo didžiojo praregėjimo tik vegetavau, stūmiau dienas kaip visi, žinojau, ką žino visi, buvau pasmerktas kaip visi. […] … darnioje Jų sistemoje atsirado spraga, o įsibrauti vidun buvo lemta tik man.” Ir apskritai, vartau dabar knygą ir galvoju, kad ji tikriausiai niekada nepersiskaito – gali amžinai skaityti ir visada perskaitysi kažką naujo ir naujai, ko seniau nepastebėjai.

Jei neprisiruošiat skaityti, būtinai nueikite į parodą, greičiausiai tada is skaityt susimotyvuosit, ir šiaip, paroda ne amžina gi, nueikit, knyga vis tiek kaip nors sulauks savo laiko. O šiaip tai čia tikriausiai jau seniai nebe knyga, o reiškinys, nes norisi dabar viską apie Pokerį susiurbti: ir interviu su autorium perskaityt, ir filmą apie jį pažiūrėt, ir Jūratės Čerškutės disertaciją perskaityt. Ir poveikis tai tikrai kaip Matricos piliulės – Vilnius pasidalina į Vilnių prieš ir po Pokerio skaitymo, nebeatmatysi, nebeatklausysi, ir nebeatsuksi. Ir ta labai per ankstyva mirtis Gavelio neišeina iš galvos. Lyg pats būtų savąją išsipranašavęs per savo herojus – tarsi Jie būtų eliminavę žmogų, kuris per daug jaučia ir per giliai suvokia.

*https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/ricardas-gavelis-antidemiurgas-arba-kas-yra-vilniaus-pokeris-286-1239506?utm_medium=copied