Palikimas

Su pasimėgavimu perskaičiau Miguel Bonnefoy “Palikimą” – trumputis romanas, kuriame sutalpinta šitiek istorijų! Prasidėjusi Prancūzijos vynuogyne, kurį užpuolus vynuogių ligoms, su vieninteliu vynuogės sodinuku rankose palieka jo paveldėtojas, ji ten pat ir baigiasi, tik sugrįžta išvykusiojo palikuonis, pabėgęs nuo baisaus režimo Čilėje. Prancūzų migracija į Lotynų Ameriką buvo visiškai negirdėta tema – užsienyje gimę prancūzai gaudavo Prancuzijos pilietybę ir apie savo nematytą tėvynę, kaip ir Amerikos lietuviai, prisisvajodavo pačių gražiausių svajonių ir net jautė pareigą už ją kariauti pasauliniuose karuose, iš kurių, jei pasisekdavo grįžti, tai jau be svajonių ir iliuzijų. Ir taip net kelioms kartoms tenka patiems išbandyt Senąjį žemyną savo kailiu.

Na, o kur Lotynų Amerika, ten ir magiškasis realizmas, taip subtiliai sudozuotas, kad kaip saldainis tiesiog – mane tokiu saldainiu visada galima papirkti. Nors marketinginiais tikslais visur minimas Marquez, o aš, žinia, tokių referencijų labai nemėgstu, nes dažniausiai nuvilia, tai šiuo atveju mano lūkesčiai nepasitvirtino – autoriui kuo puikiausiai pavyko susidoroti su pasakojimu, tad toks gretinimas gali erzint nebent jį patį. Taigi, labai rekomenduoju šią vienu įkvėpimu perskaitomą istoriją, kurią prisimenant, atrodo neįtikėtina, kiek daug ten sutalpinta meilės, ir žiaurumo, ir drąsos, ir net keistai persikreipusi viršelio pelėda.

____________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”