Mokytojas

Skaitydama šią knygą, žinoma, labai daug galvojau apie savo lietuvių kalbos mokytojas. Pagrindinės mokyklos mokytoja, nors buvo jauna, bet su pasimėgavimu naudojosi tarybinio “visada teisaus” mokytojo statusu ir mėgavosi gudriai užslėptomis patyčiomis. Bet gramatiką išmuštravo puikiai, už ką esu dėkinga, nes gimnazijos mokytoja gramatikos vengė, taip atrodo, visais įmanomais būdais, gyvenimo tikslas buvo nagrinėti grožinės literatūros kūrinius.

Mano gimnazijos metai buvo pačioj nepriklausomybės pradžioj, mokyklinių programų prasme “laukiniai vakarai”, nes realiai nepriklaumybės vadovėlių nelabai buvo ir mokydavomės iš mokytojų galvų. Mūsų gimnazija turėjo pasitvirtinę kažkokią ekperimentinę programą, pagal kurią mes normaliai skaitėm pagrindinius pasaulinės literatūros kūrinius, tad dabartiniai ten trys programiniai pasauliniai autoriai man atrodo visiškas nesusipratimas. Tipo, Šekspyras, Gėtė ir Kamiu? Nežinau, kas yra idiotai su tais trim autoriais – programų sudarytojai ar tik tris ir teperskaitę gimnazistai. Beje, Dostojevskio “Idiotą” mes irgi skaitėm, jei norėjai galėjai skaityt Karamazovus. Niekam į galvą neatėjo sakyt, kad kažkas kažko nesupras. Man tas gimnazistų laikymas durneliais, kurie kažko nesupras, kerta per kojas.

Tad visų pirmiausia, aš labai labai už Karolio Klimo “Privalomą neprivalomų knygų sąrašą” (kurio, žinau, mano pačios vaikai be prievartos neskaitys). Gal ten yra apie ką pasiginčyti, bet dėl to tik smagiau. Ir esu už bendrą kultūrinį mokinių lavinimą per literatūros ir visas kitas pamokas. Mūsų mokytoja visada rekomenduodavo spektaklius, koncertus, neprogramines knygas, kurias už gerą kainą matė knygyne. Pamėgdžiodamos ją šalia tuo metu ultrapopuliarios “Panelės”, mes skaitėm “Šiaurės Atėnus”. Aišku, tais senoviniais laikais mokytojui gal tereikėjo spręsti reikalus su mokyklos vadovybe, kai dabar nuolatos virš galvos kabo šimtai tėvelių helikopterių, o mokytojas visada pasiekiamas elektroniškai, telefoniškai ir kaip tik sugalvosi. Beje, tos eksperimentinės programos krūvis buvo žiaurus. Univeroj palyginti buvo atostogos.

Bet grįžkim prie knygos. Nemanau, kad į ją reikia super rimtai žiūrėti, kaip kad kartas nuo karto išgristu atsiliepimų. Man buvo smagu ją skaityti, vietom ji labiau parašyta mokiniams, vietom gal kolegoms mokytojams, kartais gal pačiam sau, o kai kurie asmeninio gyvenimo aprašymai biškį į lankas (galim akis pramankštint vartant), bet, nu, vos keli puslapiai, negi čia dėl to nervinsies dabar ir kelsi bangas, kai iš viso skaityt vos 200+. Ir tos lankos gal labiau adresuotos mokiniams, parodyt, kad mokytojai irgi netobuli, nebūtinai iš karto randa savo kelią gyvenime ir kad tas kelias gali būti visoks. Žodžiu, perskaičiau ir padėjau dukrai paskaityt, jei perskaitys, gal labiau paveiks nei mano bambejimai “eik paskaityt”. Įsivaizduoju, kaip užknisa. Mane užknisdavo “kiek gali skaityt, pailsėk”.

Bet summa summarum, aš visiems visiems mokiniams linkiu turėti nors vieną tokį gerąja prasme išprotėjusį mokytoją. Nes tokie mokytojai formuoja požiūrius, praplečia akiračius, pakreipia gyvenimus ir moko plačiąja prasme (ne tik ruošia egzaminams). Man tik žiauriai liūdna, kad realiai norint tokiu būt ir nenudurnėt, reikia turėt šeimos sponsorių, kuris kažkiek spręstų finansinę gyvenimo pusę. Kad žmonėm nereiktų dirbti 1.x etato ir dar po darbo turėti krūvą papildomų mokinių. Kad būtų ir kada, ir už ką nueiti į tuos teatrus ir koncertus, ir įpirkti knygą knygyne ir savo vaikui batus. Deja, bet šūkis “prestižinė iki 2025-ųjų profesija” yra anekdoto vietoj, o aš jau naktim nemiegu galvodama, ar bus kam mokyt mano mažėlę. Dičkiai gal dar kaip nors suspės. Kažkaip, su labai mažom išimtim, labai jau aš neoptimistiška mūsų švietimo sistemos atžvilgiu.

________________________________________

Už knygą ačiū Balto leidybos namams.