Month: June 2023

Išgyventi. Iš Šiaurės Korėjos – į laisvę

~ kzL ~ Leave a comment

Šiaip nebūčiau šios knygos skaičiusi, bet kadangi esu pavyzdinga darbinio knygų klubo narė, tai perskaičiau. Nežadėjau skaityt, nes nemaniau, kad kažkuo labai nustebins po Adam Johnson “Našlaičių prižiūrėtojo sūnaus“, o ir kad geriau bus parašyta tikrai netikėjau. Vis dėlto, kad perskaičiau nesigailiu, nes sužinojau visokių faktinių reikalų. Kažkaip buvo netikėta, kad ta siena su Kinija ne visą laika buvo tokia uždara ir žmonės, nors ir siaubingai rizikuodami ir sekami, vis tiek sugebėdavo daryti bizniukus, ypač, jei buvai ir privilegijuotos kastos ir jei turėdavai pakankamai pinigų kyšiams.

Nors vietomis skaityti buvo nuobodoka, labiausiai gal paveiki buvo paskutinė knygos dalis, kurioje autorė pasakoja apie pabėgimą į Pietų Korėją. Būnant laisvoje šalyje ypač išryškėja siaubinga šiaurės korėjiečių trauma – tu jau laisvame pasaulyje, bet nemoki ir net neįsivaizduoji, kaip čia elgtis, kaip prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, kaip galvoti savo galva. Ypač jei esi vyresnis žmogus, skaudu suvokti, kad greičiausiai niekada nebepritapsi, nebesuvoksi tokio pasaulio. Ir iš viso, ar galimas toks didelis mentaliteto posūkis – nuo tikėjimo, kad diktatorius valdo saulę, iki paprastos vakarietiško pasaulio realybės, kur turi prisiimti atsakomybę už save ir apskritai save sukurti kaip asmenybę. Bėgi nuo teroro ir atbėgi į visišką nežinią, kur niekas tavęs nelaukia.

Iš šios perspektyvos, jei nevertinsim, kokia kryptim dabar suka autorė (ką aš irgi interpretuočiau tik kaip dar vieną korėjietiško (Šiaurės) naivumo ir saugumo paieškos išraišką, kuri, deja, nebūtinai yra sėkminga), būdama tokio amžiaus ji nukeliavo nesuvokiamą kelią ir nugyveno dešimties žmonių gyvenimą. Taigi, tiek jos pasakojimą reikia vertinti iš tam tikros distancijos ir perspektyvos, tiek ir jai palikti erdvės susivokti, kad šiam pasauly neįmanoma suskirstyt į juoda ir balta, kad ir kiek netikro saugumo tai suteiktų. Neatmeskim ir šiaip sužvaigždėjimo, gudrumo (juk autorė sugebėdavo išsisukti iš nepavydėtinų situacijų) pinigų ir kitokių reikalų. Mačiau, goodreads kažkoks linkas įdėtas, kur surinkti jos pačios sau prieštaravimai, reiks pasižiūrėt.

Perdaviau knygą dukrai. Bus puiki medžiaga jos apie propagandą rašomam darbui.

The Word is a Murder / A Sentence is a Death / A Line to Kill / The Twist of a Knife

~ kzL ~ Leave a comment

Man klausyti detektyvinių serialų yra totaliai nesveika. Po to būna toks klausymo blokas, kad su kuvalda nepramuši – niekas nepatinka ir viskas erzina. Dvi iš eilės audio knygos pakibusios mano nemeilėj. Bet va, Hawthorne ir Horowitz tai totali meilė ir raudu apsikniaubus pagalvę, kad po keturių knygų ilgumo romano, meilužių esu palikta likimo valiai.

Šį kartą Anthony Horowitz pasirinko labai įdomų modelį – į autorių kreipiasi buvęs detektyvas, kuriam nepakenktų papildomi pinigai, ir pasiūlo parašyti “apie jį”. Maždaug, jis tiria nusikaltimą, o Horowitzas aprašo, kaip ten viskas vyksta ir pats tampa savo knygos veikėju (kad ir kaip jam tai nepatinka). Tuo pačiu, žinoma, ir pats knieti tuos nusikaltimus kuo greičiau išnarplioti, aplenkti Hawthorne. Šis žinoma, kaip ir daugelis super kietų detektyvų, yra keistokas vienišius, kuris nelabai mėgsta laikytis taisyklių, protokolų ir algoritmų. Visa tai – tik kvailiams, o jis jau kaip nors pagal situaciją.

Hawthornas nieko nenori apie save pasakot, kas Horowitz baisiausiai erzina, na, nes kaip parašyti apie personažą, apie kurį nieko nežinai, o ir pafantazuoti kažką šis griežčiausiai draudžia ir, kad nebūtų per maža, jį dar už tai visaip išjuokia (žavinga, tikrai žavinga klausytis tų britiškų špilkavimųsi), tad Horowitzas kiekvienoje knygoje grasinasi, kad ši tai jau paskutinė tikrai. Ypač tada, kai dirbdamas “tiriamajį darbą” knygai, papuola žudikams į rankas (biškį priminė Henning Mankell Kurt Wallanderį, kurį niolikoje knygų beveik beveik nužudo blogiečiai).

O siužetai? Na, pirmojoje, įsivaizduokite, moterėlė ateina į laidojimo namus susitarti dėl savo laidotuvių ir tą pačią dieną miršta! Negeriantis skyrybų advokatas nužudomas prabangaus vyno butelio smūgiu per galvą. Mažytės English Channel salos literatūrinio festivalio, į kurį pristatynėti savo knygos pakviečiami mūsų herojai, sponsorius nužudomas savo namuose. Ir galiausiai, po pagal Horthono pjesę pastatyto spektaklio, nužudoma teatro kritikė, žiauriai sudirbusi spektalį recenzijoje (profesionalioje 😉 ). Spėkit, kas didžiausias įtariamaisis.

Tai gero klausymo/skaitymo tada. Einu, pervilksiu nuverktą pagalvės užvalkalą, o tuo tarpu rekomenduokit man gerą serialą, nes Michael Connely (The Black Echo) man kažkaip nelabai paėjo, per daug amerikoniškas ir šaudo-gaudo. Beje, Megpie Murders jau verčia ir bus lietuviškai kitais metais.

Margarita

~ kzL ~ Leave a comment

Užsibrėžiau pamažinti neskaitytų pytinių knygų, nes kažkaip lengviau paimti poros vakarų istoriją nei įsipareigoti galbūt net poros savaičių skaitymui. “Margarita” – 573 puslapių labai suomiškos knygos. Ne tik dėl to, kad veiksmas vyksta Suomijoje, bet ir dėl knygos lėtumo, veikėjų tylumo. Momentais net galvodavau, ar pakaks man kantrybės tuos beveik šešis šimtus puslapių perskaityt, bet kartu ir nebuvo taip, kad norėčiau knygą numest – lėtai yriausi puslapiais, o už kantrybę ir neskubėijimą gavau geros knygos dovaną.

Apie knygos vidurį jau buvau ir užmąsčius (gal autorė kiek ir užtempė pirmą knygos dalį), kaip čia viskas, kur tarsi nieko nevyksta, tik kažkokie praeities atspindžiai dabartyje, rutuliosis, kur ir kaip knyga pasisuks, bet turėkit kantrybės, antroj knygos pusė daug intensyvesnė. O šiaip labai nenoriu spoilint, ir šiaip siūlyčiau įdėmiai skaityt knygos nugarėlės, nes mano skoniui biškį per daug siužeto atpasakota.

Pagrindinė knygos veikėja Seni (ach, kaip kartais nevykusiai su tais vardais būna) Margarita – vieniša, su motina gyvenanti mergina, Suomijos toliuose esančioje sanatorijoje perėmusi iš tėvo masažistės darbą. Tėvas nevykusiai žuvo karo metais ir jo šmėkla persekioja moterį per visą knygą. Man ta karo tema kiek užvelta ir buvo sunku susigaudyt, kas ten ir su kuo ir kaip. Vietom kažkaip buvo sunku suprast, iš kurio veikėjo perspektyvos pasakojama, na, bet gale viskas susidėlios.

Taigi, Seni dirba, ir šiaip yra “gera mergaitė” – padeda mamai, gerai prisimena tėčio pamokas ir stengias niekam nekrist į akis. Tik va, pagalvoja, kad taip ir praeis gyvenimas, reikia gal kažką ir spontaniško padaryt, biškį pasiduot žmogiškoms aistroms ir nepaisyt aplinkinių nuomonės. Na, o kai jau atsitinka, tai reikia kažkaip gyvent.

Man patiko Seni ir jos motinos linija, kuri, atrodo, tokia persunkta meilės ir rūpesčio, keliauja per knygą kaip didžiausia atrama ir atsidavimo pavyzdys, bet juk taip būtų per paprasta, kad būtų tiesa, neužsiliūliuokit. Knygoje paliečiama ir moterų teisių tema šeštajame dešimtmetyje – labai įdomu palyginti su Prancūzija, aprašyta Annie Ernaux “Įvykiu“. Taip pat knygos veiksmas vyniojasi pasaulį sukausčiusi poliomielito epidemijos metu – šioji priminė mano mylimojo Philip Roth “Nemesis“. Bet nepaisant aplink verdančio pasaulio įvykių, skaitant knygą visą laiką atrodo, kad ji pasakojama taip tyliai, lyg iš tikro ją ir pasakotų ta po vandeniu tūnanti perluotė, lotyniškai vadinama margaritana margaritifera. Jos likimas, kuris dėl miško pramonės niokojamų upių yra pakibęs ant išlikimo ribos, tarsi apibrėžia ir įžodina nebeatsukamus pasaulio, žmogaus ir gamtos posūkius.

__________________________________________

Už knygą dėkoju “Tyto Albai”

2084

~ kzL ~ Leave a comment

Birželis, o aš vis dar skaitau Knygų Mugės 2023 knygas! Knygą eilėje pastūmė netikėtai užtiktas “Rašytnamio” podkastas su Une Kaunaite. Beje, man po detektyvų serialo vėl toks blokas audio užėjo, tokius visada gydau podkastais – perklausiau visą “Rašytnamį”.

Labai įdomu, interviu Ugnė minėjo, kad “Žmones iš Alkapės” (labai rekomenduoju) įsivaizdavo skaitant young adult, o gavos, kad jaunimėlis nešė knygas mamoms, tėtėms ir močiutėms su seneliais, kad paskaitytų, kaip jaučiasi žmonės iš mažos šalies emigracijoje, tai gavosi, knyga suaugėliams apie jaunimėlį. Skaitydama “2084” galvojau, kad ši tai gal labiau bus young adult ir ne vien todėl, kad jaunimėliui labiausiai tikėtina tų metų sulaukti, nebent seni dvidešimtojo amžiaus kūnai iškrės pokštą gyventi ilgai ir laimingai arba transplantuosim smegenis, arba pajungsim jas tiesiai į virtualų pasaulį be jokio kūno, niekada nežinai. Young adult gal man labiausiai švietės dėl labai jau emocingų meilės išgyvenimų. Kažkaip galvoj mirksėjo baneris “Nu, tikrai?” (tik angliškas, aišku, ir dar maždaug “Get over with it”). Man atrodo, suaugėliams jau tokie meilės reikalai nebesuveiks. Na, nebent labai meladromatiškas suaugėlis.

O šiaip tai skaitytojas papuola į pasaulį, kuriame virtualus ir realus pasauliai gerokai nutolę vienas nuo kito. Realus egzistuoja, bet niekas apie jį per daug nesuka galvos, nebet esi benamis ar šiaip kokiam lūšnyne gyveni šaltai ir alkanai. Svarbiausia kuo geriau gyventi virtualiam pasauly – “Burbule”, kur viskas yra duomenys duomenys duomenys, bėgančios “Matricos” eilutės. Duomenų laikymas – brangus, visi prisiminimai – duomenyse, neturi pinigų – neturi prisiminimų. Visi pafiltruoti, liekni ir gražūs – niekas nebenori susitikti realybėje, nes ten keista, negali būt kuo nori, negali pranykt, jei kas nors nepatinka. Na, ir nesunku atspėti, kas tokiam pasaulyje yra galingiausias visa ko manipuliatorius. Ar norėtum būti tas, kuris nusprendžia, kokia bus tendencija, kur kryps nuomonė ir ką geriau nuslopinti? Ir ką reiškia numir nebebūti tokiam pasauly? Numirt fiziškai, ar išsitrint?

Tokia senovė pasijutau skaitydamanir klaikoka buvo, nors realiai suprantu, kad vienu kojos pirštu mes jau ten, apie ką knygą. Dar aišku, reikia iki tų 2084 m. neiškept and šios žemelės, bet vis tiek. Labai surezonavo man su Dave Eggers “Ratu“, kurį skaičiau 2016 m., sakyčiau, “2084” yra kitas “Rato” lygis. Po tokių knygų man noris miško maudynių, kažko labai žemiško ir papraston(ledų palaižyt), ir visiškai netechnologiško. Bandysiu šitą knygą siūlyt vasarojantiems vyresniems paaugliams, yra tikimybė neišgirsti zirzimo, kad neįdomu, nuobodu ir t.t.

______________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Mokytojas

~ kzL ~ Leave a comment

Skaitydama šią knygą, žinoma, labai daug galvojau apie savo lietuvių kalbos mokytojas. Pagrindinės mokyklos mokytoja, nors buvo jauna, bet su pasimėgavimu naudojosi tarybinio “visada teisaus” mokytojo statusu ir mėgavosi gudriai užslėptomis patyčiomis. Bet gramatiką išmuštravo puikiai, už ką esu dėkinga, nes gimnazijos mokytoja gramatikos vengė, taip atrodo, visais įmanomais būdais, gyvenimo tikslas buvo nagrinėti grožinės literatūros kūrinius.

Mano gimnazijos metai buvo pačioj nepriklausomybės pradžioj, mokyklinių programų prasme “laukiniai vakarai”, nes realiai nepriklaumybės vadovėlių nelabai buvo ir mokydavomės iš mokytojų galvų. Mūsų gimnazija turėjo pasitvirtinę kažkokią ekperimentinę programą, pagal kurią mes normaliai skaitėm pagrindinius pasaulinės literatūros kūrinius, tad dabartiniai ten trys programiniai pasauliniai autoriai man atrodo visiškas nesusipratimas. Tipo, Šekspyras, Gėtė ir Kamiu? Nežinau, kas yra idiotai su tais trim autoriais – programų sudarytojai ar tik tris ir teperskaitę gimnazistai. Beje, Dostojevskio “Idiotą” mes irgi skaitėm, jei norėjai galėjai skaityt Karamazovus. Niekam į galvą neatėjo sakyt, kad kažkas kažko nesupras. Man tas gimnazistų laikymas durneliais, kurie kažko nesupras, kerta per kojas.

Tad visų pirmiausia, aš labai labai už Karolio Klimo “Privalomą neprivalomų knygų sąrašą” (kurio, žinau, mano pačios vaikai be prievartos neskaitys). Gal ten yra apie ką pasiginčyti, bet dėl to tik smagiau. Ir esu už bendrą kultūrinį mokinių lavinimą per literatūros ir visas kitas pamokas. Mūsų mokytoja visada rekomenduodavo spektaklius, koncertus, neprogramines knygas, kurias už gerą kainą matė knygyne. Pamėgdžiodamos ją šalia tuo metu ultrapopuliarios “Panelės”, mes skaitėm “Šiaurės Atėnus”. Aišku, tais senoviniais laikais mokytojui gal tereikėjo spręsti reikalus su mokyklos vadovybe, kai dabar nuolatos virš galvos kabo šimtai tėvelių helikopterių, o mokytojas visada pasiekiamas elektroniškai, telefoniškai ir kaip tik sugalvosi. Beje, tos eksperimentinės programos krūvis buvo žiaurus. Univeroj palyginti buvo atostogos.

Bet grįžkim prie knygos. Nemanau, kad į ją reikia super rimtai žiūrėti, kaip kad kartas nuo karto išgristu atsiliepimų. Man buvo smagu ją skaityti, vietom ji labiau parašyta mokiniams, vietom gal kolegoms mokytojams, kartais gal pačiam sau, o kai kurie asmeninio gyvenimo aprašymai biškį į lankas (galim akis pramankštint vartant), bet, nu, vos keli puslapiai, negi čia dėl to nervinsies dabar ir kelsi bangas, kai iš viso skaityt vos 200+. Ir tos lankos gal labiau adresuotos mokiniams, parodyt, kad mokytojai irgi netobuli, nebūtinai iš karto randa savo kelią gyvenime ir kad tas kelias gali būti visoks. Žodžiu, perskaičiau ir padėjau dukrai paskaityt, jei perskaitys, gal labiau paveiks nei mano bambejimai “eik paskaityt”. Įsivaizduoju, kaip užknisa. Mane užknisdavo “kiek gali skaityt, pailsėk”.

Bet summa summarum, aš visiems visiems mokiniams linkiu turėti nors vieną tokį gerąja prasme išprotėjusį mokytoją. Nes tokie mokytojai formuoja požiūrius, praplečia akiračius, pakreipia gyvenimus ir moko plačiąja prasme (ne tik ruošia egzaminams). Man tik žiauriai liūdna, kad realiai norint tokiu būt ir nenudurnėt, reikia turėt šeimos sponsorių, kuris kažkiek spręstų finansinę gyvenimo pusę. Kad žmonėm nereiktų dirbti 1.x etato ir dar po darbo turėti krūvą papildomų mokinių. Kad būtų ir kada, ir už ką nueiti į tuos teatrus ir koncertus, ir įpirkti knygą knygyne ir savo vaikui batus. Deja, bet šūkis “prestižinė iki 2025-ųjų profesija” yra anekdoto vietoj, o aš jau naktim nemiegu galvodama, ar bus kam mokyt mano mažėlę. Dičkiai gal dar kaip nors suspės. Kažkaip, su labai mažom išimtim, labai jau aš neoptimistiška mūsų švietimo sistemos atžvilgiu.

________________________________________

Už knygą ačiū Balto leidybos namams.