Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra

Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra

Šią knygą perskaičiau dar metų pradžioj ir vis neprisiruošiau parašyt. Kiek girdėjau, labai tapo populiaria knyga. Aš irgi su nekantrumu perskaičiau ir buvo gal kiek gaila, kad tokia plona knyga, atrodė, kad autorė tikrai turi ką papasakoti. Įdomiausia buvo skaityti apie vaikystę ir jaunystę, šiandienos atspindžiai ir pamąstymai tokie, net nežinau. Labiau gal sakyčiau, nurašiau sergančio pavargusio žmogaus mintims, nes tas prieskonis kažkoks neskanus, va jau šie laikai tai tokie ir anokie. Jokia naujiena, kad visiems gražiausi ir teisingiausi laikai yra jų jaunystės, tad iš tokio žmogaus tikėčiaus platesnės perspektyvos.

Labai skaudu buvo skaityt apie autorės vaikystę. Užsiliko galvoj jausmas apie motinos atstumtą vaiką, kuriam vos ne priekaištaujama, kad apskritai atsirado šiame pasaulyje. Pačios motinos neišsipildžiusio gyvenimo trauma ir nemokėjimas perfokusuoti savo gyvenimo, paliko gilią žaizdą autorės gyvenime, matomai, nulėmė ypatingą jautrumą ir atjautą paliktiems vaikams. Bet iš kitos pusės nustebina, kaip autorė šaltai pasakoja apie avariją, kurioje žuvo jos įkalbinta kartu važiuoti mergina. Mažų mažiausia tikiesi akmens ant širdies iki gyvenimo galo, bet autorė tik konstatuoja faktą ir visai nepasakoja, kaip jautėsi. Gal tikisi, kad skaitytojas pats turi nujaust? Nežinau.

Tai tokia fragmentuota, kapota knyga, tai ir jausmas nuo jos kaip sūpynėse – nuo skausmo, atrodo iki gyvo kaulo, iki nesuprantamo šalčio, nenorėjimo suprasti kitokį gyvenimą, nei jos nugyventas. Iš tikro, gal toks sunkaus ligos nualinto gyvenimo nuovargis. Labai norisi nuoširdžiai autorei palinkėti sveikatos, šviesesnių ir lengvesnių dienų ir gražių akimirkų su anūkėliais.

P.S. Labai graži viršelio foto.

Vaivorykščių arkos

Atsimenu, kad mano draugas, knygų skaitytojas Benas (jo knygos apžvalgą galite rasti čia) buvo tikras Neringos Vaitkutės knygų fanas, bet pati imtis skaityti vis nesiryždavau dėl knygos storio. Ir štai nuo Beno apžvalgos praėjo septyneri metai – knygą ne tik kad perskaičiau, bet dar ir garsiai (nebuvo lengva). Ir dar nusiteikinėju skaityti ir kitas dalis, nes mano septynmetei knyga labai labai patiko (arba dar palauksiu, kol pati pradės gerai skaityti ir perskaitys).

“Vaivorykščių arkos” – kelionės ir joje patiriamų nuotykių knyga, sakyčiau, kad tai yra lietuviška Michael Ende “Begalinė istorija”. Knygos veikėjai patys įvairiausi ir keisčiausi, kokius tik galite įsivaizduoti – ir kurmiai, ir varliai, ir visokie autorės fantazijos kūriniai, bet iš esmės, pagrindiniai knygos herojai yra vaikai, kurie likę be tėvų, turi imtis iniciatyvos ir bandyti gelbėti pasaulį (skaitant labai man kažkaip rezonavo su prasidėjusiu Ukrainos karu). Žinoma, nuolatos atsiranda, kas nori jiems sutrukdyti ir pakenkti. Pagauna, uždaro, skriaudžia – tikrai nėra labai šviesi knyga, neskaičiau pasistriksėdama, bet mano pirmokė klausėsi pastačius ausis ir reikalavo dar ir dar. Tai tikriausiai čia ir yra svarbiausias knygos įdomumo rodiklis – nieko bendro mamos noru, kad bent vaikų pasaulis būtų šviesus. O, šventas mamiškas naivume.

Mano sptynmetės įspūdžiai (sakė, kad irgi nori parašyti):

Buvo labai įdomu, kad Rudis galėjo skristi be sparnų ir kad jo brolis draugavo su pranaše. Labai patiko, kad Rudis išgelbėjo laivą nuo paslaptingų būtybių ir tos varlės, jos kai atsigerdavo to vandens, jos susirgdavo ir atsisakydavo maisto ir numirdavo, nes vanduo buvo užnuodytas. Kai Rudžio ir Emo puseserė susirgo ir jie su Gudruole nuėjo pas daktarą ir davė jam Vaivorykščių buteliuką ir saulės šviesos. Tigražiurkė užstrigo pilyje, o pilis buvo labai nuvalkiota ir karalienė norėjo tigražiurkę nunuodyti ir ją išgelbėjo tas, kaip ten jis ten, kaip ten jo vardas, aš neprisimenu. Ir tada pakišdavo kiekvieną popierėlį po durim, ir tada tas peliukas išgelbėjo tą mergaitę. Laivas buvo atsitrenkęs į bokštą, o ten buvo spąstai ir Rudis sakė laivui sumažėti, ir tada visi nukrito, ir tada pamatė tokį sargybinį ir jis buvo metalinis, ir jis negalėjo žiūrėti į apačią, nes jam ten buvo pritvirtinti šarvai.

Ir t.t.

Už knygą dėkoju leidyklai “Nieko rimto”

Tarp dviejų garsų

Prieš atsiversdami knygą, google ar spolify paieškos laukelyje įveskite Arvo Part “Spiegel im spiegel” (Veidrodis veidrodyje) ir pasileiskite tą gabalą. Niekada nebūčiau patikėjus, kad galima taip nupiešti muziką ir pavaizduoti kompozitoriaus kūrybinį procesą. Ši knyga apie garsą, jo paieškas, bet kartu ir apie menininko gyvenimą, apie tarybinę sistemą.

Labiausiai mane sužavėjo šios novelės nuoseklumas, išbaigtumas ir gelmė. Nuotabi idėja per visą novelę skrendantys taškai ir linijos, simbolizuojančios garsą ir muziką. Jos sukuria savotišką skambesio atmosferą, jausmą, kad muzika visada yra aplink žmogų, tereikia ją išgirsti ir užrašyti. Joonas Sildre taip jautriai parodo kompozitoriaus išgyvenimus, bandymus muziką išgirsti, suprasti jos kilmę ir prasmę, pajausti tai, kas yra tarp garsų. Ypač sužavėjo, kaip nupiešta 1963 m. ‘Perpetuum mobile’ premjera – nors kūrinys tikrai ne iš lengviausių klausyti, bet pabandykit bent kelis epizodus, kad pasigerėtumėt dailininko idėja tą muziką nupiešti.

Ir šiaip, realiai tai man noris tik pasakyt, kad ši novelė yra grafinių novelių šedevras ir taškas. Labai labai rekomenduoju. Ir muzikos, ir grafinių novelių, ir subtilumo mylėtojams. Labai patiko, labai susišaukė su Richar Powers “Orfėju“, labai įkvėpė grįžti prie grafinių novelių lentynos ir traukt seniai laukiančias eilėj.

_______________________________________________

Už knygą labai dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”