Jei skųsitės, kada šalta (man pačiai šalta nuolatos), tai rekomenduosiu paskaityti “Paskutinį lapį” – va, Laplandijoj tai šalta. Šalta gal ir nieko dar būtų, bet kai dar tamsu… Paskaitai laplandišką trilerį ir bijai tamsoje ir šaltyje eiti laukan.
Šiaip keisčiausias dalykas apie šitą knygą yra tai, kad ją parašė prancūzas, ir dar į siužetą įpynė savo tautietį, kuris tikrai nė iš tolo nepanašus į gerąjį knygos personažą, atvykusį gelbėti nykstančių šiaurės tautų nuo globalizacijos blogio… Reikės paklausti per susitikimą knygų mugėje.
Taigi, nešvinta jau keturiasdešimt dienų, šalta. Randamas nužudytas elnių piemuo, iš muziejaus pavogtas senas šamanų būgnas. Kažkaip daugoka įvykių tolimoje šiaurėje, kur gyventojų vos vienas kitas, policininkų irgi ne per daugiausia, todėl į pagalbą normaliai policijai ateina ir elnių policininkai senbuvis Klemetas ir naujokė Nina, jie ir yra šios knygos pagridiniai gerieji veikėjai, kuriems rūpi knisti iki galo, sužinoti tikruosius motyvus, surankioti visus iki galo įrodymus.
Knyga iki vidurio kiek lėtokai, šiaurietiškai lėtai vystosi, bet dėl šalčio ir tamsos, gal visai ir normalu. Labai ten bėgsi visury amžinos nakties nusikaltėlių gaudyti (nors, žinoma, knygos veikėjai ir gaudo, nes kitaip nusikaltimo tyrimą reiktų atidėti iki pavasario). Tai pats trileris įsibėgėja lėtokai, tačiau mesti jo kažkaip nesinori, nes jis ne tik seka nusikaltimo pėdsakais, bet ir supažindina skaitytoją su lapių gyvenimo ypatumais, tradicijomis, gyveimo būdu (nauju ir senu), o taip pat ir su Laplandijos geologinėmis ypatybėmis ir apskritai geologo darbu, na, nes dėl savo atšiaurumo ir neprieinamumo, ši žemė vis dar yra iki galo neatrastas geologų rojus.
Na, o prie ko čia geologai, būgnai ir visa kita – intriga būsimiems skaitytojams.
knyguziurkes.com 