“Tranzitas” nesurezonavo kaip “Kontūrai”, visiškai neįsivaizduoju net, ką parašyt apie knygą – tokia Cusk stiliaus ypatybė tikriausiai – sunku apibūdint, apie ką. Gal kažkiek dėl to, kad čia antroji trilogijos dalis ir šia knyga tiesiog prasitęsė “Kontūrai”? Bet kartu, knyga labai gerai skaitėsi, maždaug jautiesi taip, kad ji galėtų niekada nesibaigti, skaityčiau sau toliau, kaip niekur nieko. Ją beveik ir galima atsiversti ir skaityti nuo bet kurio skyriaus, bet kurios vietos.
Skaitydama jaučiausi kaip autorės šešėlis, sekiojantis pagrindinę veikėją jos kasdinybėje, kurioje bjaurūs kaimynai, bjaurūs remontai ir neišvengiami pokalbiai su statybininkais, ilgas sėdėjimas pafilosofuojančio kirpėjo kėdėje (“Suprantat, – pasakė, – toks gyvenimas -vakarėliai, narkotikai, linksmybės visą naktį – daugiau ar mažiau kartojasi. Jis niekur neveda ir neturi vesti, nes simbolizuoja laisvę”), knygų festivaliai ir pristatymai (“Požiūris, kalbėjo jis, yra kaip tos poros, per skyrybas perpjaunančios sofą pusiau: sofos nebėra, bet užtat bent jau gali sakyti, kad viskas sąžininga.), kuriam pasibaigus visi tiesiog išsiskirsto namo (ne kaip pas Anthony Horowitz, kurio dabar klausausi, ten literatūriniai festivaliai baigiasi lavonais).
Labai laukiu trečiosios dalies, mielai skaitysiu, tikiuosi ilgai neužtruks vertimas, kad dar būtų neišsivadėjęs pirmųjų dviejų knygų vaibas. Labai smalsu, kaip trečiosios dalies pavadinimas bus įpintas į knygos pradžią – pirmieji du paminimi praktiškai pirmuosiuose puslapiuose. Neturiu po ranka pirmosios, bet šiojoj – trečiajame sakinyje – “Nori pranešti, kad mano danguje netrukus įvyks reikšmingas tranzitas.”
________________________________
Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”
knyguziurkes.com 