Tag: S.Žadan

Duonos paliaubos

~ kzL ~ Leave a comment

Paėmus į rankas Serhijaus Žadano knygą pavadinimu “Duonos paliaubos” nejučia susigūži, žinai, kad už knygos viršelio – karas, atrodo, kas daugiau gali būti. Bet Žadanui būtų per paprasta – pirmoje pjesės karo tiesiogiai pjesėje nepajusite, jis labiau menamas, kažkur ten, už sugriauto tilto ir pokalbiuose tarp eilučių. Pokalbiuose, kuriuos skaitant labiau juoksitės iš absurdiškų situacijų nei dėl jų verksite (bravo puikiai išvertusiam Rimantui Kmitai). Tokiose situacijose tik juokas ir belieka vienintelis žmogiškumo ženklas. Jei ne autoriaus – pavadinsiu juos monologais – prieš kiekvieną pjesės dalį, skaitytojui apskritai prireiktų laiko susigaudyti, kur atsidūrė.

Man labai patiko, kaip pjesė rutuliojasi – iš pradžių ji tiesiog buitinis dviejų brolių, kuriems reikia palaidoti motiną, susitikimas. Tiesiog mirė žmogus ir niekas nebežino, kaip esamoje situacijoje elgtis – kam skambinti, kam pranešti, ar reikia kažkokių dokumentų, kas dabar valdžia, kaip pervažiuot į kitą upės pusę, kai tiltas susprogdintas –

“Įdomus čia tas mūsų karas, ane? Nei pagimdyti normaliai negalima, nei palaidoti. Sėdim kaip pelėkautuose. Ir niekas niekuo nedėtas.”

Atsiradus naujiems veikėjams pradeda kilti įtampa, nebeaišku, kas kokioje karo pusėje, kas “mūsiškiai”, kas “išdavikai”, kas gal atėjo apsidairyt prieš išduodamas. Taip įtaigiai perduodamas nesaugumo, neužtikrintumo jausmas, pradeda aiškėti, kad ir broliai kare dalyvauja, kad ne tik motinos netekę, kad ir visi kiti dalyvauja, kad nelabai yra pasirinkimo, karas tiesiog įsiurbia ir niekaip nepabūsi jam abejingas ar nusišalinęs. Ir gyvenimo taisyklių nebėr:

Rinatas. Nu kokios dar taisyklės, tu apie ką? Visi bando išgyventi, kaip gali. Tiesiog per daug mirties aplink.Trūksta taisyklių. Ir žodžių trūksta.

Teta Šura. Žodžių trūksta. Žodžiai pirmiausia baigiasi. Sugriuvo viskas, visi kalbam savo kalbom, niekas nieko negirdi, niekas nieko nesupranta.

Ir užuomina apie ateitį, kurioje vis tiek visiems kartu reikės gyventi, sugrįžti, atstatyti tiltą ir tiltus. Tik kad ateitis bus be kažko prarasto artimo, mylimo – “o vieta, kur buvai, kur skambėjo tavo balsas, prisipildo vėjo”.

Puiki pjesė, labai rekomenduoju. Neišisgaskit, kad pjesė, nesijaučia net. Dar reikia puikias Gabrielės Šaulytės iliustracijas būtinai paminėt. Vertimą jau pagyriau – teskto kalba nedirbtinė, natūrali.

________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”.

Internatas

~ kzL ~ Leave a comment

Pieš dvylika metų skaičiau Cormac McCarthy “Kelią” ir knygos atmosfera ir įtampa ėjo šiurpais per nugarą. Kas galėjo pagalvoti, kad gali būti baisiau ir ne fantazija, o tikrovė? “Internato” herojai – keliauja tokiu pat keliu, tik jame grėsmė, priešingai nei “Kelyje” tikra ir labai aiški – Pašai reikia pereiti fronto liniją, kad pasiimtų sūnėną iš internato. Knyga paremta tikrais įvykiais ir galime nuspėti, kad veiksmas vyksta rytinėje Ukrainoje.

Žadano knyga parašyta po 2014 metų ir jau dabar aišku, kad vienaip jis buvo skaitoma iki 2022-ųjų vasario ir visai kitaip jau po. Paša toks paprastas, kiek apsileidęs vyrukas, nepašauktas į kariuomenę, nes prastai mato. Jis iš visų jėgų bando niekam nepakliūt į akis ir nesimaišyt po kojomis, toks jausmas, kad jis jaučiasi panašiai, kaip dabar moskovijoje mobilizuojami vyrukai – čia ne jo karas, ir jis viską padarys, kad tas karas kažkaip praeitų pro šalį be didesnių pasekmių ir pasirinkimų. O paskui jau žiūrėsim, kažkaip. Autorius visiškai nepalengvina skaitytojo kelio, beveik visiškai neduoda suprasti, kas tie savi, o kas svetimi, prie kurių save priskiria Paša ir kas jam yra priešai, o kas gynėjai. Iš fronto linijos svarbiausia kažkaip išnešti kailį, kartais net nesuvokiama, kaip tie žmonės apskritai ten atsiduria – pavėluoja pabėgti, tikisi būti aplenkti, nenori, negali palikti namų

Dabar gyvenam kitokiam pasaulyje “po vasario”. Jame visiškai nebėra vietos neutralumui, kaip ir nebėra vietos pacifizmui. Dėl to Paša dabartinėm akim atrodo dar labiau skystas, net pats sūnėnas juo netiki ir herojumi tikrai nelaiko net tada, kai dėdei pavyksta iki internato atkakti. Ar pavyks Pašai grįžti ir namo parvesti sūnėną? Ar reiks per save perlipti, išdrįsti, pasirinkti?

Jau pradėjus skaityti, nustebino knygos literatūriškumas. Iki tol nelabai Serhijum Žadanu domėjaus, tiesiog paskubinau knygos skaitymą, norėjau susipažinti prieš susitikimą Open Books festivalyje (zoomu kalbino Olegas Surajevas). O jis, pasirodo, ne tik prozininkas, bet ir poetas, muzikantas, aktyvistas ir šiaip labai labai charizmatiškas žmogus. Tad būsimieji skaitytojai būkite pasiruošę tirštam ir sodriam tekstu,i aprašančiam fronto linijoj išgyventi bandančių žmonių realybę. Daug baimės, šalčio, drėgmės, nesaugumo, klaikumos. Nublanksta “Kelyje”.